2024 28 kovo

8 thoughts on “Gyvenimas pas tėvus. Iki kada normalu?

  1. Na, matyt mano atveju gal kitaip. Issikrausciau is tevu namu, kai tik man suejo 18, nes turejau vaikina, kuris ieskojo buto tam paciam mieste… o po to isvykau gyvent i Suomija.

    Bet manau, kad butu normalu issikraustyti kai 20-22, veliausiai po 24ojo gimtadienio.

    Deja, zinau atveju, pvz mano buvusio vaikino sesuo vis dar gyvena su tevais, o jai siuo metu jau turetu buti apie 36-37…
    Arba mano keliaujanti, ir vietoj nenustygstanti sesuo, kuriai dabar 28eri..I tai ziuriu neigiamai.

  2. Atsakysiu ir pats į savo klausimą. Gyvenu atskirai nuo 19, t.y. kai baigiau mokyklą. Išvažiavau į kitą miestą mokytis. Va tai yra geriausias ir mažiausiai skausmo reikalaujantis išėjimas iš namų. Paskui buvau gryžęs po mokslų pusmečiui, kol susitvarkiau gyvenimą ir pradėjau normaliai dirbti, o tuomet vėl pakeliau sparnus gyventi savarankiškai. Nes kai gyveni atskirai gal finansiškai ir sunkiau, bet bent jau niekas neknisa proto kai grįžti įkalęs taurelę, ar nori parsivest merginą :ymparty:

    Šiaip kalbant apie nenustygstančius žmones, kaip užsiminei, voveryte, tai pažįstu vieną vaikinuką, kuris tikriausiai jau puse pasaulio išnaršė. Tai jis gyvena tėvų namuose, bet tikriausiai juose praleidžia kokius max 3-4 mėn. Grįžta, persirengia, išsiskalbia, persikrausto lagaminus ir vėl į kelią – toks darbas. Tai tuoemt tikrai koks tikslas gyventi atskirai…

  3. gebene rašė:

    Klausimas: O kaip atsakyti, jei gyvenu ne su tėvais, bet jie mane visiškai išlaiko?
    Galbūt reikėtų viską ir versti į tą pusę, ne su kuo gyvena, o iš kieno pinigų?

    Na, butu tuomet galima prideti dar viena parinkti i apklausa. As manau, gyvenimas atskirai net ir tevu islaikomam LABAI skiriasi nuo gyvenimo su tevais (vien jau aplinka kokia, vis vien kazkoks atsakomybes jausmas auga).

Parašykite komentarą