CHATAS.LT

Nezinojau kur gi bedeti tokia rimta temele, gal tiktu prie mokslu, bet manau, kad kulturingiems zmonems irgi turetu buti aktualu. Taigi, nagrineju truputuka antropologine filosofija, kuria sudaro:
Intelektualizmas
Voliuntarizmas
Materializmas
Egzistancializmas.

Neimanoma, kad kuri nors is siu teoriju visiskai atitiktu kurio nors zmogaus isitikinimus, taciau man pasidare idomu, kuri gyvenimo ir zmogaus buties filosofija yra artimiausia jums? (Daug skaityt)

(As asmeniskai i visas pasigilinau, ir is esmes, visos turi stipriu argumentu, tad sutikciau su visomis, bet ne visos suteikia gyvenimui grazu atspalvi.)

1. Intelektualizmas Intelektualizmo pradininkas yra Sokratas. Jam priskiriama pirmoji filosofinė žmogaus teorija: žmogaus esmė yra mąstymas.
Sokrato argumentas
Viskas gamtoje turi tam tikrą savo paskirtį, tikslą. Kiekvienas daiktas ar gyvūnas tarnauja tam tikslui, kuriam yra pritaikytas. Žmogus iš visų kitų gyvų būtybių išsiskiria tuo, kad gali mąstyti. Niekas kitas gyvojoje gamtoje to nesugeba, vadinasi žmogus sukurtas tam, kad siektų pažinimo.

Mąstymas – tai gebėjimas logiškai operuoti sąvokomis, sąvokų turinio ir jų tarpusavio ryšių pažinimas.
Svarbiausios sąvokos yra abstrakčios tokios kaip pvz. gėris, grožis, tiesa, teisingumas.

Sokrato etinė teorija

Jeigu mąstymas yra žmogaus esmė, vadinasi, pagrindinė žmogaus dorybė yra žinojimas.
Jei dorybė yra žinojimas, tai nedorybė – tamsumas, nemokšiškumas.
Visas blogis žmonių gyvenime kyla iš nežinojimo.

Sokratiškosios etikos požiūriu žinojimas yra visiškai pakankama žmogaus moralumo sąlyga.

Sokratiškoji laisvės samprata

Laisvė – tai savęs įvaldymas, savikontrolė. Laisvas yra tas, kuris valdo pats save, savo norus ir instinktus. Toks žmogus gali nenorėti nieko, ko negali turėti ir todėl yra autonomiškas – nepriklausomas nuo jokių išorinių aplinkybių.

Sokratiškoji laimės samprata

Laimė - eudaimonia - graikams reiškia tam tikro demono globėjo buvimą, kuris garantavo sėkmingą ir malonų gyvenimą.
Sokratas pirmasis susieja laimės sąvoką su gėrio sąvoka. Laimė yra aukščiausiasis gėris, kurio norima dėl jo paties.
Aukščiausiasis gėris žmogui yra išmintis. Visi kiti dalykai, kuriuos žmonės laiko gerais – sveikata, turtas, garbė – yra tik instrumentinis gėris. Jie vertingi tik tiek, kiek padeda siekti aukščiausiojo gėrio.

Intelektualizmo esmė

Sokratiškoji žmogaus samprata vadinama intelektualistine, nes ji visa ko pagrindu laiko žinojimą. Žinojimas yra ir moralės, ir laisvės, ir laimės pagrindas.

Intelektualizmo paradoksas

Intelektualistinis Sokrato požiūris į žmogų susiduria su problema – jeigu dorybė yra žinojimas, kodėl tada žmonės kartais elgiasi nedorai, apie tai žinodami?
 Publius Ovidius Naso
(43 pr.Kr. – 18 po Kr.)
Video meliora proboque, deteriora sequor.
(Kas gera, matau ir pritariu, bet pasiduodu blogiui.)


2. Voliuntarizmas
Valia
Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.) pirmasis bando išspręsti intelektualizmo paradoksą pasitelkdamas valios (lot. voluntas) sąvoką.
Valia yra skirtinga nuo žmogaus emocinių ir pažintinių galių jėga.

Voliuntarizmas

Voliuntarizmas – tai požiūris, kad žmogaus sielos esmė ir elgesio pagrindas yra valia. Pagrindinis atstovas yra Aurelijus Augustinas (354-430).

Augustino sielos koncepcija
 Siela yra savarankiška substancija. Ji nėra nei kūno savybė, nei kūno atmaina. Sieloje nėra nieko materialaus.
 Sielos funkcijos: mąstymas, valia, atmintis. Siela neturi nieko bendra su biologinėmis funkcijomis.

Sielos ir kūno skirtumai
 Siela yra amžina ir nemirtinga, kūnas – laikinas ir mirtingas.
 Sielą žmogus gali pažinti geriau negu kūną, nes pažinimo procese siela pažįsta pati save.
 Siela, o ne kūnas pažįsta Dievą, nes jo neįmanoma matyti akimis ar jausti kokia nors kita jusle.

Valia yra svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška, nes:
 Tikroji bet kokio daikto prigimtis reiškiasi aktyvumu, o ne pasyvia būsena. Žmogaus protas yra pasyvus, todėl žmogaus prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia.
 Valia valdo pažinimo procesą. Ji suteikia proto veiksmams aktyvumo ir laisvės.
 Valia atlieka svarbų vaidmenį tikėjime. Protas nėra pajėgus įrodyti Dievo egzistavimą, jis tik kelia abejones. Tikėjimą palaiko valia.

Voliuntarizmo etika
Žmogaus valia yra laisva, ji gali būti nukreipta į įvairius tikslus. Moraliai žmogus elgiasi tada, kai jo valia sutampa su meile Dievui. Jei meilė tikra, veiklai nereikalingi jokie kiti moralės įstatymai: „mylėk ir daryk ką nori“ (Aurelijus Augustinas).

Augustiniškoji laimės samprata
Laimė yra tai, ko visi trokšta. Daugelis žmonių tapatina laimę su šio pasaulio gėrybėmis. Tačiau ją galima rasti tik Dieve, nes jis yra amžinas ir mylimas dėl jo paties.

3. Materializmas

Materializmo rūšys
1. Natūralistinis materializmas.
2. Istorinis materializmas.
3. Neomarksizmas.
I. Natūralistinis materializmas
Natūralistinis materializmas – tai požiūris, kad žmogaus esmė yra kūnas. “Dvasinės” žmogaus savybės iš tiesų yra kūniškos prigimties, jos priklauso nuo žmogaus kūne vykstančių biocheminių ir fiziologinių procesų.
Siela (sąmonė) ═ smegenys
Siela, kaip atskira substancija, neegzistuoja. Ji yra žmogaus smegenų veiklos rezultatas.
La Mettrie “Žmogus mašina”
1748 m.
Pirmasis natūralistinį-materialistinį požiūrį į žmogų XVIII a. suformuluoja prancūzų gydytojas ir filosofas La Mettrie: “žmogus yra mašina, kuri pati prisuka savo spyruokles”.
La Metrie argumentai:
 žmogaus mąstymas ir charakterio savybės priklauso nuo jo fiziologinės būklės (vienaip mąsto alkanas, kitaip sotus žmogus; vienaip pasaulį suvokia sveikas, kitaip karščiuojantis žmogus); taigi siela yra neatskiriama nuo kūno.
 žmogaus mąstymą ir jausmus galima paveikti biocheminėmis medžiagomis, veikiančiomis smegenis. Tai rodo, kad siela yra jautri materialių smegenų dalis.

Charls Darwin (1809-1882)
Materializmo pozicijas XIX a. sustiprino Charls’o Darwin’o (1809-1882) evoliucijos teorija
 Evoliucijos teorija
Darwinas rėmėsi kiekvienoje gyvūnų rūšyje pasitaikančiais individualiais skirtumais. Tais skirtumais naudojasi gyvulių augintojai atlikdami selekciją. Darwino idėja skelbė, kad gamta taip pat gali atlikti selekciją, kurią jis pavadino “natūralia atranka”.
Atskiri individai yra taip sudaryti, kad jie prisitaiko prie gyvenimo sąlygų, panašiai kaip gyvūnai prisitaiko prie gyvulių augintojų ketinimų. Jeigu atsiranda individų perteklius, tarp jų kyla kova už būvį. Gyventi išlieka tie, kurie geriausiai prisitaiko prie gyvenimo sąlygų, yra tinkamiausi. Jų palikuoniai paveldi jų požymius, ir atsitinka taip, kad dėl mažų ir atsitiktinių pokyčių atsiranda santykinai pastovios rūšys.
 Charles Darwin “Žmogaus kilmė” 1871 m.
Žmonių rūšis (hominidai) yra kilusi iš žemesnių gyvybės formų. Spėjama, kad hominidai atsiskyrė nuo kitų primatų maždaug prieš 5 milijonus metų. Jie perėjo keletą evoliucijos pakopų, (australopitekas, homo habilis, homo erectus, homo neanderthalensis) kol maždaug prieš 50 tūkst. metų susiformavo homo sapiens – dabartinė žmonių rūšis.
Išskirtinė šios rūšies savybė buvo gebėjimas valdyti gamtą, dėl ko ją nustojo veikti gamtinė atranka ir toliau vystimasis vyko tik socialinėje sferoje.

Natūralistinio materializmo etika
Visų gyvybės formų – augalų, gyvūnų ir žmonių – savybes bei elgesį galima vertinti pagal tai, kaip jie pasitarnauja rūšies išgyvenimui ir reprodukcijai. Gyvūnų atžvilgiu galimas ir trečias vertinimo kriterijus – kiek jų savybės ir elgesys pasitarnauja jų rūšies individams būdingo malonumo patyrimui ir skausmo išvengimui. Kalbant apie socialinius gyvūnus, kokie yra ir žmonės, atsiranda ketvirtasis kriterijus: geras grupės funkcionavimas.

Apibūdinimas „geras“
Kaip “geras” žmogus šiuo požiūriu gali būti apibūdintas tik toks žmogus, kuris turi savybes, leidžiančias specifiniu žmonių rūšiai būdu siekti keturių pagrindinių tikslų:
• išlikimo,
• reprodukcijos,
• kančios vengimo/malonumo patyrimo,
• gero grupės funkcionavimo.

Natūralistinio materializmo kritika
Taikant nurodytuosius keturis tikslus pagrindiniais etinio vertinimo kriterijais, tektų nemoraliais arba negerais laikyti visus žmones, kurie laikosi celibato, neaugina vaikų, yra homoseksualūs ar apskritai negali prisidėti prie reprodukcijos.
Taip pat gali būti pateisinti įvairūs nehumaniški veiksmai – pvz., senų, luošų ir ligotų žmonių naikinimas, kadangi jie yra tik „našta rūšiai“, taip pat gali būti pateisinamas žmonių skirstymas į „vertus gyventi“ ir „nevertus gyventi“, luošų, ligotų kūdikių atsisakymas.

Ar smegenys ir siela (sąmonė) yra tas pats?
Materializmo priešininkų argumentai:
Žinojimo argumentas: ar žinodami viską, ką tik įmanoma žinoti apie žmogaus smegenis, tuo pačiu žinosime viską ir apie jo sielą?
Sąmonės intencionalumo argumentas: jei sąmonė yra materialus daiktas, kokiu būdu ji gali būti nukreipta į kažką, kas nėra ji pati ir talpinti tai savyje?

Egzistencialistinė žmogaus samprata

Egzistencinės filosofijos bruožai

Egzistencializmas
XIX a. susiformavusi, tačiau tik pirmoje XX a. pusėje plačiai paplitusi filosofijos kryptis. Jos pradininkas yra danų filosofas Kierkegaardas (1813-1855). Jo filosofiją apie 1930 m. atgaivino ir Vokietijoje išpopuliarino Heideggeris (1889-1976). Antrojo Pasaulinio karo metu ji paplito Prancūzijoje, daugiausiai Satre’o (1905-1980) dėka.

Pagrindiniai egzistencializmo motyvai
• Humanizmas – žmogaus būtis yra tikroji filosofijos problema;
• Infinitizmas – baigtinis žmogus savo egzistencijoje nuolat susiduria su begalybe;
• Tragizmas – žmogaus buvimas kupinas sielvarto ir kančios.
• Daiktų esmė ir būtis
Tradicinės filosofijos požiūriu, daikto esmė (lot. essentia) lemia jo buvimą (lot. existentia). Egzistencialistų požiūriu, daiktų esmė neegzistuoja – nėra daiktuose nieko visuotinio, pastovaus, apibrėžto. Tik apie žmogaus pagamintus dalykus galima sakyti, kad jų esmė pirmesnė už egzistavimą. Tačiau nei gamtos objektai, nei žmogus, esmės neturi – jų niekas nepagamino pagal jokią idėją, jie tiesiog atsirado pasaulyje. Nuo paties žmogaus priklauso, koks jis taps, ką iš savęs padarys.

Egzistencija
Egzistencijos sąvoką egzistencialistai perėmė iš Kierkegaard‘o, kuris ją vartojo išimtinai žmogaus buvimui apibūdinti. Žmogaus būtis – egzistencija – yra kitokia negu visų kitų daiktų būtis ir ji yra svarbiausias filosofijos objektas.
Žmogaus būties savybės:
• Tai sąmoningų, t. y. ne tik egzistuojančių, bet ir savo buvimą suvokiančių esybių būtis. "Aš esu būtis, iš esmės besiskirianti nuo visų daiktų būties, nes galiu apie save pasakyti: aš esu“ (Heideggeris).
• Tai esybių, kurios rūpinasi savąja būtimi ir ją lemia, būtis. Nors tai, ar žmogus gims ir egzistuos, nuo jo paties nepriklauso, jis tarsi "įmetamas" į būtį, tačiau savo egzistenciją jis gali laikyti priimtina arba nepriimtina ir laisvai veikti joje.

Kierkegaardo egzistencijos samprata
• Egzistencija -
tai žmogaus buvimo pasaulyje būdas. Žmogus egzistuoja, o visi kiti esiniai tiesiog yra, jie būna.

Žmogaus būties paradoksai
Žmogaus būtyje susiduria radikaliai skirtingi dalykai – begalybė ir baigtinumas, amžinybė ir laikinumas, laisvė ir būtinumas. Iš čia kyla vidiniai žmogaus prieštaravimai, paradoksai ir kančia.

Amžinybės troškimas ir amžinybės baimė
Žmogui būdingą amžinybės troškimą išreiškia religija. Kiekviena religija žada žmogui amžinybę, tačiau mainais reikalauja iš žmogaus atsisakyti laikinojo pasaulio dalykų, įsipareigoti religiniam gyvenimui. Žmogus trokšta amžinybės, tačiau jam baisu atsisakyti savo įprasto, patogaus gyvenimo. Gindamasis nuo minčių apie amžinybę, žmogus užsisklendžia kasdieninio gyvenimo įvykiuose, užliūliuoja savo sąmonę pramogomis, kuria tokias savo įprasto kasdieninio buvimo formas, kurios yra bėgimo nuo amžinybės formos.

Troškimas pažinti save ir pabėgti nuo savęs
Žmogus trokšta pažinti save, bet drauge nori ir pasislėpti nuo savęs. Jis nori paslėpti savo amžinybės troškimą, nes jis jam nenaudingas, trukdo jo įprastai kasdieninei egzistencijai.
Per visą žmogaus gyvenimą vyksta dviejų troškimų kova: troškimo pažvelgti į savąją gelmę ir troškimo išlaikyti paviršutinišką, tačiau patogų savo paties vaizdą.

Žmogaus gyvenimo tipai
Priklausomai nuo to, kuris iš šių troškimų žmoguje nugali, susiformuoja skirtingi gyvenimo tipai:
• Estetinis
• Ironiškas
• Etinis
• Religinis

Estetinis gyvenimas
Tai toks gyvenimo tipas, kai žmogus nesuvokia savo savasties, savo tikrojo „aš“ ir gyvena tarsi ištirpęs pasaulyje. Jo veiksmus apsprendžia aplinka, jis gyvena tik išoriniuose bei jusliniuose dalykuose ir tik jais. Jo šūkis – „reikia mėgautis gyvenimu“.
Gyvendamas tokį gyvenimą žmogus priklauso nuo to, kas yra ne jo valioje, todėl ilgainiui pamatine estetinės egzistencijos nuotaika tampa neviltis. Ji kyla iš suvokimo, kad estetinės gyvenimo sąlygos ne amžinos – jos gali būti atimtos.

Ironiškas gyvenimas
Ironiškoje gyvenimo formoje žmogaus santykis su pasauliu yra panašus į žiūrovo santykį su teatro spektakliu: scenoje kunkuliuoja aistros, verda gyvenimas, tačiau žiūrovas žino, kad visas tas šurmulys tik iliuzija ir su juo neturi nieko bendro.
Vienas svarbiausių šio gyvenimo tipo bruožų yra kraštutinis individualizmas. Ironikas suvokia savo vienišumą, atskirtumą nuo visuomenės. Tačiau jis nelaiko to blogybe. Išsaugoti savo subjektyvumą, savo privačią būtį yra pagrindinis jo gyvenimo principas.

Etinis gyvenimas
Etinį gyvenimo tipą gyvena žmogus, įsisąmoninęs savo laisvę ir realizuojantis savąjį „aš“. Etikas suvokia save kaip sprendimų subjektą, jo egzistencija yra nepriklausoma nuo išorės dalykų, todėl gyvenimas įgyja rimtumą ir nuoseklumą.

Religinis gyvenimas
Pilnai save suvokia ir realizuoja tik žmogus, gyvenantis religinį gyvenimą. Religinį kelią renkasi tas, kuris jaučia, kad yra kažkas daugiau nei tai, ką gali realizuoti per savo ribotą buvimą, kad baigtinėse formose jis niekada nebūna tikrai savimi.

Situacijos “arba-arba”
Iš vieno gyvenimo tipo pereiti į kitą, žmogų skatina radikalaus pasirinkimo situacijos. Tai situacijos, kurios siūlo alternatyvas, nulemiančias žmogaus gyvenimą. Kiekvienoje tokioje situacijoje svarbus ne tiek teisingas, kiek aktyvus pasirinkimas.
Kierkegaard’as:
“Jeigu mano apsisprendimas buvo ne toks, koks turėjo būti, tiek to – pats gyvenimas padės man mane nubausdamas. Bet jeigu aš apskritai nepasiryžau – kas man tuomet padės? Jeigu aš nesugebu pasiryžti tikrąja šio žodžio prasme (nes pasiryžimas visuomet yra atsigręžimas į save) ir tik bailiai džiaugiuosi visomis žemės teikiamomis gėrybėmis, tuomet prarandu save”.

Ateistinis egzistencializmas

Santykis su Kierkegaardo filosofija
Su Kierkegaardo filosofija ateistinį egzistencializmą sieja įsitikinimas egzistencijos laikinumu. Į gyvenimą visi egzistencialistai žvelgia per mirties prizmę, tačiau Kierkegaardo filosofija, kitaip nei ateistinė, turi amžinybės perspektyvą, suteikiančią egzistencijai prasmę. Ir nors ateistiniai egzistencialistai sekė Kierkegaard'u, šiuo atžvilgiu jų požiūriai iš esmės išsiskyrė: jis buvo krikščioniškos krypties mąstytojas, kuriam begalybė ne tik egzistuoja, bet ir persmelkia baigtinę žmogaus egzistenciją. Tuo tarpu ateistams anapus egzistencijos yra tik nebūtis, o pati egzistencija yra beprasmė.

Egzistencija ir nebūtis
Išskyrus laikiną egzistenciją, kupiną rūpesčio, nerimo ir mirties, nieko daugiau nėra. Ji - vienintelė tikra realybė; visa kita, kas laikoma būtimi, palyginti su ja, tėra abstrakcija, fikcija ir žmonių prasimanymas.
Prasimanymas pirmiausia yra tai, kas pastovu: Dievas, amžinosios idėjos, amžinosios vertybės. Egzistencijai nėra į kur veržtis, nėra ko siekti, ji yra apgaubta nebūties.

Žmogaus vienišumas
Jeigu žmogus anapus savęs neranda jokių visuotinių tiesų nei apriorinių vertybių, tai nėra ir jokių dėsnių bei nurodymų, kurie galėtų reguliuoti jo elgesį. Pasak Sartre'o, žmogus yra “paliktas pats sau“.

Laisvė
Žmogaus egzistencija neturi a priori nulemtos prasmės; ji turi tik tokią prasmę, kokią pats žmogus jai suteikia. Ir jeigu pasaulyje egzistuoja vertybės, tai tik tokios, kokias sukuria pats žmogus. Taigi žmogus, nori jis to ar ne, yra laisvas. Dauguma filosofų laisvę laikė aukščiausiu idealu, o egzistencialistai - sunkia būtinybe. "Žmogus yra pasmerktas būti laisvas". Jis priverstas nuolat rinktis ir apsispręsti. Jo apsisprendimai gali būti lemtingi ne tik jam pačiam, bet ir kitiems. Tačiau darydamas sprendimą, jis neturi kuo pasiremti, nes objektyvių moralės dėsnių, įsakymų nėra.

Autentiška ir neautentiška egzistencija
Priklausomai nuo to, kiek žmogus yra įsisąmoninęs savo laisvę, ateistiniai egzistencialistai skiria autentišką ir neautentišką egzistenciją.

Neautentiška egzistencija
Neautentiškas žmogus yra nugrimzdęs kasdienybėje, jis gyvena „kaip visi“ – mąsto, kaip mąsto „visi“, elgiasi, kaip elgiasi „visi“. Tas „kaip visi“ jį valdo, ir dėl to žmogus iš tikrųjų nėra savimi. Visuomenė transformuoja individo egzistenciją, ir dėl to ji nustoja buvusi natūrali, tikra egzistencija.

Ribinės situacijos
Autentiškai egzistencijai žmogų pažadina „ribinės situacijos“ – tai situacijos, primenančios egzistencijos laikinumą (liga, mirtis). Tokiose situacijose žmogus pajunta, koks svetimas jam tas gyvenimas ir tie rūpesčiai, prie kurių jis priprato ir kuriuos laikė savais.
Ribinėse situacijose dingsta pasaulio „savaime suprantamumas“, atsiveria pasaulio ir būties beprasmybė. Pasaulis yra beprasmis (absurdiškas), nes jis gyvuoja pagal savus, mechaniškus dėsnius, jis nėra nukreiptas į jokį tikslą ir jam nerūpi žmogaus gyvenimas.

Autentiška egzistencija: maištas prieš absurdą
Vienintelis kelias žmogui įprasminti savąjį gyvenimą – tai kovoti su absurdu. Autentiškas žmogus nuolat maištauja prieš pasaulio beprasmiškumą ir stengiasi jį įprasminti. Išlikti žmogumi absoliutaus absurdo akivaizdoje ir yra autentiškos egzistencijos esmė. (Camus)

Egzistencializmo etika
Filosofinė egzistencializmo pozicija nesuteikia pagrindo etikai: jei nėra universalių vertybių, tai nėra ir skirtumo tarp gėrio ir blogio. Žmogus gali rinktis tiek hedonisto, tiek asketo gyvenimą, bet kuris pasirinkimas bus iš principo lygiavertis, jeigu jis padarytas dėl laisvės ir atitinka konkrečią situaciją, į kurią individas "įmestas".
Vienintelė etinė egzistencializmo taisyklė yra tokia: jeigu žmogus neturi pastovių savybių ir tampa tuo, kuo pats save padaro, vadinasi, jis visuomet gali būti kažkuo daugiau nei yra. Taigi žmogus turi nuolat siekti pranokti save patį.
Tai herojiškas uždavinys, todėl egzistencializmo etika vadinama heroizmo etika.