2024 28 kovo

9 thoughts on “Vovockos dienoraštis

  1. TAIGI.. VOVOČKA STATYBOSE (neišsipildė svajonė šildytis troleibusuose)

    Miela mama…

    Gegužės 2
    Pas mane viskas gerai. Kaip ir rašiau tau, dirbu statybose. Darbas sunkus, bet užtat draugų brigadoje susiradau. Žaidėm žaidimą "Kas užneš daugiau plytų į 12 aukštą". Aš laimėjau. Net 6 kartus. Visiems buvo linksma, juokėsi…Malonu, kai kito pergale džiaugiamasi. Tik brigadininkas nesijuokė. Snustelėjęs buvo laiptinėj. Tikiuosi nesupyko dėl tos plytos, iškritusios mano 5-jame pergalingame maratone. Jis su šalmu gi buvo…

    Gegužės 3
    Atėjau į darbą, brigadininkas vis dar snaudė. Kai pabandžiau pažadinti, jis isteriškai pradėjo čiupinėtis ir šaukti "Kur mano rankinukas?". Pasirodo prieblandoj žvilgančią plikę ir šalmą lengva supainioti. Po pietų mano brigados draugai kalbėjo apie tai, kad net kiečiausias vyras negalėtų pabraidyti pora valandų po dar skysto cemento pamatų formas. Aš juk šauniausias brigadoj vakar buvau. Pabraidžiau. Nakvoti stovint statybose labai nepatogu, bet dėl gero įvaizdžio, ko nepadarysi.

    Gegužės 4
    Ryte brigadininkas nepyko, nes vis dar ieškojo savo rankinuko… Kitos brigados darbininkas, kuris smulkino sustingusį betoną prie mano kojų su pneumatiniu kūju, buvo labai kažkuo juokingas, nes iki pietų visi darbininkai rodė į jį dirbantį prie manęs ir juokėsi. Man irgi buvo smagu. Aš juk brigadoj šauniausias.

    Gegužės 5
    Su brigados draugais sukirtom, kad aš neįmesiu plytos į ketvirto aukšto lango ertmę. Bent jau poros plytų tai tikrai ne… O aš kaime, pameni mama, mešlą be šakių kroviau į vežimą. Tai va, draugai pralaimėjo… Pirmi trečiosios apdailos brigados darbininkai iš ketvirto aukšto pradėjo leistis po kokių 5 minučių. Tokie vaikinai įmitę, šustri…. Pabudau jau po pietų nuo klausimo "Ar nematei mano rankinuko?…." Sunku rinkti išbelstus dantis sulaužytom rankom….

    Gegužės 29
    Grįžau į darbą. Visi džiaugiasi, juokiasi…Pas mus naujas brigadininkas. Geras toks vaikinas, su manim bendrauja, skolinasi iš manęs daiktus: šalmą, darbinius batus, tavo siūtą kombinezoną su užtrauktuku užpakaly, ir vatinukę, kurią dėdė iš Bangladešo atvežė (nu su tais užjūrio vabaliukais, nuo kurių pusė kaimo kasėsi du mėnesius)…Daba, kai aš nė tiek apsirengęs, brigados draugai mane dviračiu vadina. Todėl kad greitas turbūt.

    Birželio 1
    Mano gimtadienį šventėme labai linksmai. Po greito gėrimo varžybų, kurias aš laimėjau, mūsų vienas brigados draugas prisipažino, kad iki šiol šlapinasi lovoje. Aš sujaudintas tokio atvirumo, irgi prisipažinau, kad, kai mamos nebūdavo namie (atleisk man, mama) aš nešiodavau tavo sukneles. Visi tylėjo. O, kai pasakiau, kad kai tu būdavai namie, nešiodavau tėčio sukneles, visi pradėjo dar labiau tylėti. Tada nutariau draugus pradžiuginti istorija, kaip mūsų kolūkyje kompiuterinis chuliganas vardu Kakeris per kompiuterizuotą melžimo aparatą karves apkrėtė snukių, ragų, kanopų, nagų ir blakstienų virusu. Nuo to laiko, mane gerbia visi labiau. Bet kažkodėl brigadininkas jau nebesiskolina kombinezono su užtrauktuku užpakaly..

    Birželio 2
    Iš ryto trečioji apdailos brigada (na kuriems aš pora plytų švystelėjau) užpuolė mane. Ryškiai supainiojo su vaikinu, kurio vardas…Gintaras, Pintaras, Gydaras… Nepamenu, kaip pavadino. Mano brigados draugas juokėsi. Keista, pamaniau. Pasakiau, kad jis ekscentriškas. Jis pasakė, kad veltui aš jį egzotišku apvardžiavau..pasakė po to, kai davė koja per kepenis, po to, kai sugurino nosį su cemento lopetėle…po to, kaip su armatūra prasinešė man per kojas. Buvo skauda…kai pabudau. Jau buvo po pietų. Po pietų, nes mano bucerbrodzikus jau kažkas suvalgė. Negaila, juk žandikaulis ne kaip judėjo.

    Birželio 3
    Kažkas matė statybose mūsų buvusį brigadininką, išsidažiusį veidą Naujosios Zelandijos tradicinėm karo spalvom. Niekas netiki. O aš norėčiau jį sutikti ir atsiprašyti, kad su ta plyta taip gavos. Bet atsiprašiau aš brigados draugo, kuris įsižeidė vakar dėl to, kad jį egzotišku pavadinau. Atsiprašiau po to, kai jo klešne netyčia užkabino mano vamzdžių lenkimo aparatas. Kažką jam ten sugadinau kišenėj. Daug visko..Draugai iš brigados minėjo Mažąjį generolą, stačią, sipseliuką, kapšelį… Sakė kad tai jam sumalė. Aš pažadėjau draugui, kad jam visus tuos kapšelius ir stačius nupirksiu iš kitos algos. Bet rodos jis manęs neklausė. Jo judesiai ir skleidžiami garsai labiau panašėjo į japonų kabuki teatrą. Iškart pradėjau gerbti labiau žmogų, už tokį polinkį į meną.

    Birželio 4
    Meno gerbėjas į darbą neatėjo. Niekur nerandu savo vamzdžių lenkimo aparato. Visi į mane keistai žiūri. Matyt labai pasikeičiau po to, kaip vakar spuogus ant kaktos išsispaudžiau. Nutariau pradžiuginti kuom nors draugus. Per pietus pabandžiau plyta numušti skrendantį balandį. Laaabai aukštai užmečiau. Numušiau, bet ne balandį. Pas mus į miestą kaimyninės respublikos premjeras skrido. Su malūnsparniu. Brigadininkas barė. Užtat kariškiai gyrė. Pasakė, kad vis tiek kaimyninėj respublikoj premjero reitingas ne koks buvo. Pasiūlė karjerą karinės priešlėktuvinės gynybos sferoje. Atsisakiau. Kaip aš mesiu brigadą, kai jie mane taip šiltai priėmė. O brigada padėkojo. Nes malūnsparnis nutūpė…ee..nusileido čia pat ir nereikės atskiro laužo stogo smalai tirpdyti. Kaimyninės šalies premjero taip ir nerado…

    Birželio 13
    Gerai gyvenu čia. Beje mūsų statybas aplankė užsienio delegacija su labai keistu sąstatu: kažkoks Naujazelandietis čiabuvis, kuris ieško mūsų buvusio brigadininko rankinuko, japonu aktorius (taip panašus į mano buvusį bendradarbį..ech..nostalgija čia turbūt) ir kažkoks keistas vyriškis su kostiumu, kuris, pamatęs malūnsparnio nuolaužas, kažkaip keistai juokėsi, iki ašarų…. Tai va mama, man nenuobodu…

Parašykite komentarą