Turiu toki drauga, kuri labai branginu ir negaliu ziuret kaip jis griauna sau gyvenima…
Anksciau jis isgerdavo kompanijoje, kaip ir visi. Tik labai jau daznai… Bet dar nemaniau, kad tai labai didele problema… Baiges 12 klasiu, isidarbino kitame mieste. Seniai jo nemaciau. Susirasom sms’ais… Jauciu, kad jam blogai… Daznai geria. O vakar net gere VIENAS. Sake, kad jam labai liudna, kad skauda sirdi…
Pastoviai apie ji galvoju. Blogiausia, kad budama toli, negaliu nieko padaryti…
Pasakykit, kas jam galetu padeti?
17 Responses to “Alkoholizmas”
Niekas negali jam padeti jis pats turi pasikeisti
taip , jei pats nenores to pakeist tai tu nieko nepakeisi , cia tik jo paties valios reikalas
o gal tu per daug viską sureikšmini? Jei išgėrė vienas tai dar ne pasaulio pabaiga. Aš irgi esu viena gėrus, jokio degradavimo čia nematau. Nu nešneku apie nuolatinius gėrimus, bet tai tu rašei, kad vieną kartą, tai čia tikrai nieko tokio… O tu jo bet kuriuo atveju ir neperauklėsi, neatsikraustysi pas jį ir už rankos įsikibus nevaikščiosi. Jei kas nors jam blogai turi pats susitvarkyti.
As net pora kartu esu geres vienas 😕 O jam manau galima kazkiek padeti, reikia zmogu pakalbint, kad jis kazkiek susivoktu ar tai gerai, o visa kita tai jau tik jo valioje…
niekas nepades jei pats nenores ir nesusipras.
Kol pats nesupras savo problemos niekaip nepadėsi. 🙄
Gal uzteks visiems ta pati rasinet.
Zidanas rašė:
neužteks. 8)
aš manau, kad tas gėrimas vienam gali kiekvienam nuskambėti kitaip…
Aš kai taip išgirstu sakant tai man akyse iškart: veidrodis ir prieš jį sėdintis degradas su vodkos bonka, bet iš tkrųjų tai gi gali žmogus vakare atsisėsti vienas su taure vyno, bokalu alaus, taure brendžio, ar dar fuckin kokio gėrimo.. taip kad tas gėrimas kiekvienam kitaip suprantamas..
O tavuoju atveju manau reiktų apsilankyti tau pas jį ir proto įkrėsti 😉
As neperdedu, jam tikrai blogai yra…
Reikes megint ka nors, bet nezinau, ar pavyks padeti. Jis pats turi atsimerk, tik neisivaizduoju kaip.
Uzdaryk i kokia sanatorija tegu atpratina jeigu tokia ten tragedija nors del to lb abejoju
TOMAZZ rašė:
Zmogus pastoviai geria. Jei nera su kuo, tada vienas. Sefas grasina, kad ismes is darbo. Zada pasitaisyt, nebegert, bet ir vel girtas. Tuoj liks be darbo. O ka tada darys? Mama jo i namus nebeileidzia del gerimo…
Nezinau, kodel kyla abejones. Tai tikrai tragedija.
Yra zmoniu kurie negali gert alkoholio be draugu kompanijos ,o yra ir tokiu zmoniu kurie namie vieni gere nes tik taip gali atsipalaidiuot ir neskieskit su savo degradais
Gers tol, kol nesusirgs kokia liga.. pazinojau zmogu, kuris irgi labai daznai gerdavo! Tai tesesi daug metu, jis gana jaunas 26 metai. Kol viena diena nesustreikavo kepenys.. atliko operacija.. paskui ir kita karta.. dabar nebegeria ne laso!
kol zmogus nesusidurs su problema, tol neateis i prota. Tik jis pats sau gali padeti, zengti ta ryztinga zingsi mesti gerti, arba bent jau sumazinti.. nors jei jau dabar geria labai daug ir net vienas, tai cia jau sunki forma.. 😕 jis turi pats susiprasti ir noreti is to isbristi..
As pazistu zmogu,kuris budamas 21 metu gulejo psichiatrijos ligoninej. Pradejo vaidentis balti arkliai… Siaip gydymas parsideda, tuomet kai zmogus supranta, kad jis serga. Nori padeti zmogu, atvesk ji i prota…
Nežinau ar čia labai jau bus į temą,bet tema apie alkoholį.Šią vasarą buvau Šventojoj.Buvo surengta stovykla anoniminiams alkoholikams,švelniau būtų "alkoholio nukautotiems žmonėms".Kaip ten atsidūriau?Mano patėvis yra vienos tos draugijos narys.Alkoholikas,jis tai pripažysta,kaip ir visi kiti.Lankiausi viename iš šių susirinkimų.Pirmą kartą gyvenime aš išvydau kaip žmonės vis dėlto turi jėgų išlipti iš to alkoholio liūno ir drąsiai stoti į kovą prieš alkoholį ir sakyti:"Aš alkoholikas".Drąsiai buvo kalbama apie savo praeitį,kaip jie gėrė,kaip "krito" ir vėl "kėlėsi".Man begalo patiko ten sudalyvauti kaip svečiui ir pasiklausyti.
Vakare buvo kuriamas prie jūros didžiulis laužas,visi rankomis susikibę ėjo aplink jį ir "darė bangą".Buvo linksma,kūnu ėjo šiurpuliukai.Buvo begalo malonu matyti vaikus,kurių veidai ir akys švytėte švytėjo džiaugsmu,todėl,kad jų tėvai nebegeria,kad pagaliau šeimoje bus vėl viskas gražu,šilta ir gera.
Man visa tai paliko labai didelį įspūdį.Buvo atvykę net ir iš užsienio žmonių į šią draugiją.Vienas vyras yra alkoholikas,tačiau nebegeria jau 37metus.Salėje nuaidėjo skardūs,džiaugsmingi plojimai.O čia viena istorija apie moterį,kuri niekaip negalėjo išlipti iš alkoholizmo liūno.
"Mano istorija-kaip ir visų kitų
Niekad nemaniau,kad geriu per daug.Gėriau kaip visi.Net tada,kai mano vyras išvyko gydytis į Kauno priklausomybės ligų centrą,turėjau daugiau laisvo laiko pasilinksminti.
Kilusi iš nedidelio Lietuvos miestelio anksti ištekėjau,anksti išsiskyriau.Buvau vietinės reikšmės "žvaigždė"-turėjau neblogą balsą ir dainavau miesto restoranuose.Gėlės,dėmesys-atrodė,visi žavisi ir gerbia mane.Kad geriau dainuotųsi ir skruostai rausvesni būtų-stiklelis visada padėdavo.O kur dar vaišės po programos-jau ne tik su gėlėmis,bet ir dovanotais šampano buteliais.Taigi gyvenau ir dainavau.
Kai ištekėjau antrąsyk,irgi niekas nepasikeitė.Vyras buvo muzikantas,aš dainavau,tad gurkšnojome kartu.Gimus dukrelei darbo teko atsisakyti-pasidarė sunkoka.Pamąstę su vyru nusprendėme keltis gyventi į kaimą.Gyvenimas pigesnis,vyras budi kas trečią parą,dažniau prie namų bus,žodžiu, ūkininkausim.Įsigijome nedidelį namelį ir žemės,ir pradėjome "ūkininkauti".Niekam ne paslaptis,kad kaime pagrindinė valiuta-butelis.Draugiški kaimynai į stiklelį irgi nespjovė.Taip ir gyvenome-dirbome,gėrėme,dirbome,gėrėme.Niekad nepamiršiu vieno bulviakasio.Sukvietusi krūva talkininkų, kelias dienas plušau namie-kepiau,viriau,butelius stačiau,kad tik talkininkams nieko netrūktų.Vakarais visi kartu "aplaistydavome" sėkmingą darbo dieną.Sekėsi puikiai,kol lyg per rūką išlydėjusi talkininkus susigraibiau,kad mums patiems žiemai liko.. vos keturi maišai bulvelių…Taip apdovanojau talkininkus dėkingumo kupina (alkoholio užpilta)širdimi,kad tuomet bulves teko pirkti.
Tokių istorijų,linksmų ir visai liūdnų,galėčiau papasakoti labai daug:girti lėkdavome mašina per kaimą "degalų" ir avarijoje vos nežuvo mano dukra,"belaistant" pasiskolitą arklį,kitą dieną įkinkytą kaimynė ir panašių.Bet tuomet nekilo jokių minčių,kad geriu per daug.Buvome "kaip visi",bent jau man taip atrodė.
Kartą visiškai girtas vyras dingo su mašina ir tris dienas visiškai nieko apie jį nežinojau."Pas mergas",-galvojau ir "raminau" save stikleliu.Kai jau trečią dieną ruošiausi paskelbti paiešką,jis grįžo-sveikas,gyvas ir net kažkoks prašviesėjęs.Papasakojo,kad beveik be sąmonės girtas vairuodamas atsigavo palei Kauną ir nežinia kokių jėgų pagalba neužsimušė bei nieko neužmušė…Kaune kreipėsi į Priklausomybės ligų centrąir dabar ten gydosi."Na,ir gerai,-pagalvojau,-jam jau reikia,kad girtas su mašina nelakstytų."Tačiau jis pasakė norįs,jog ir aš dalyvaučiau ligoninėje vykstančiuose paskaitose alkoholikų artimiesiems,nes gyventi taip,kaip gyvenome iki šiol,toliau nebegalime.Pykau galvodama kokio velnio man ten trenktis.Tačiau po kelių nepavykusių bandymų vieną dieną jau sėdėjau "Ligos mechanizmo" paskaitoje.Sėdėjau ir ruošiausi užmušti savo vyrą,nes moteris skaitanti paskaitą,kalbėjo apie mane."Bjaurybė,-galvojau,-ir kada jis spėjo jai viską išpasakoti"?Antroje,trečioje paskaitoje suvokiau,kad jis nieko jai nepasakojo-kalbama buvo apie ligą,kuria aš sergu.Kažkas kažką viduje "kabino".Vyras tai paprašė,o gal ir įsakė palikti kaimą ir kraustytis į Kauną.Rinktis nelabai leido:arba-arba…Užtat nusprendžiau prabangias išleistuves surengti.Tada dar nežinojau,kad geriu paskutinį kartą…
Kaune,išleidusi vyrą į darbą,dukrą į mokyklą,sėdėjau susiraukusi tarp dar neišpakuotų dėžių ir maišų.Buvau nelaiminga,vieniša.Viskas atrodė nerealu ir keista.Norėjosi išgerti.ykau ant vyro,kad dėl jo tiek paaukojau,o dabar esu nelaiminga.Besėdint į galvą ėmė lįsti mintys,girdėtos paskaitose,skaitytos vyro parsineštose knygelėse.Giliai giliai sukuždėjo:"Palauk,gal aš jau irgi alko…Ne,jokiu būdu!Aš tiesiog gera žmona ir stengiuosi dėl šeimos."Bet mintys neapleido ir tą dieną neišgėriau.
Lengva nebuvo.Svetimas miestas,darbo nėra,o aš moku tik dainuoti…Viena ir viena.Vyras vakarais gryžta iš kažkokių AAsusirinkimų ramus,su šypsena.Klausiau,kur jis buvo,kas ten vyko.O jis pasiūlė nueiti ir pati pamatysiu,Po dvejonių,norėdama patikrinti,ar jis tikrai ten vaikšto,kiek ten moterų,kokios,nuėjau pas alkoholikus.Nuėjau ir dairiausi iškodama "bomžų" pragertais veidais?Tačiau pamačiau-šviesūs,ramūs vediai,bet kalba tokius dalykus,kokių net pati sau nedrįsčiau prisipažinti.Bet baisiausia,kad jie apie mane viską pasakojo.Jausmų audros,pavydas,pasigerėjimas,nuostaba-tiek visko praūžė viduje tuose pirmuose mano AA susirinkimuose.Bet tie veidai,ta šviesa šildė ir man pradėjo patikti.
Tada ėjau į grupę ir viena,ir su vyru.
Šiandien galiu pasakyti,kad blaivybėje teko nugalėti vėžį,o su alkoholizmu susitaikiau.Nuo paskutinės taurelės jau prabėgo penkeri metai.
Dėkui,kad padarėte mane alkoholike. Aušra
Kaunas
Iš knyg:"Penktas kampas-Anoniminių alkoholikų draugija Lietuvoje
Puslapis internete: anonalko.puslapiai.lt "
Ir galų gale,ryte prabudau atsigerti kavos,pasiėmusi puodelį,užsimečiau džemperį ir nužingsniavau už netoli esančio pastato kampo,"užtraukti dūmo" ir ten pamačiau vaikštinėjančią mergaitę.Ji buvo kažkur 6metų.Žaidė.Ji papasakojo,jos tėtis labai gerdavo,mama mušdavo.Kartą taip sumušė,kad sulaužė motinai krūtinę,ir viska tiks todėl,kad jam neužteko ant alaus.Dabar prieš pirkdama alkoholinį gėrimą,kažkaip susimąstau.
Tačiau iš visko man labiausiai patiko,tai draugiškas ir šiltas pasisedėjimas vakare prie šašlykinės laužo.Visi labai šilti,mieli,širdis taip blaškėsi po krūtine,kad norėjosi juos visus stipriai apkabinti.Jie dalijosi meile,sočia šiluma ir draugyste.
Kažkas iš ten esančių pamenu gerai,pasakė,kad "…jeigu tu kur nors važiuoji linksmintis,ir tau tik viena mintis galvoje kirba,kad tu ten gersi ir tau bus linksma,tai reiškia pirmąjį alkoholizmo požymį…"
Šitas susirinkimas mane privertė "truputį sustoti ir apsidairyti" 😉
Nuvesk pas psichologa ir tegu uzkoduoja ji.