Kodėl pradedu alpti kai tik kas nors šneka apie yvairius gydimus, medicinos procedūras ir kitokias traumas? Gal kas žinot kodėl taip nuinka, nors jaučiuosi puikiai, bet tik išgirdus ką nors jau minėtomis temomis, pasidaro blogą, temstą akyse, svaigsta galva, ir galiausiai nualpstu? 🙁
10 thoughts on “Alpimas dėl minčių”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Galbūt turi užslėptą baimę dalykams susijusiems su ligoninėm, gydytojais ir kitais medicininiais dalykais, kas automatiškai sukelia tau vizijas (gal kažkada jau matytas ar patirtas). O jos savo ruožtu tave priverčia pasijusti fiziškai blogai – prasideda perdėta organizmo reakcija, kuri ir priverčia tave silpti ar net alpti. Ar tuo metu tau nebūna sustiprėjusio širdies plakimo, atsiradusio gumulo gerklėje ar drebulio? Jei taip ko gero tave ištinka panikos ataka.
Klausimas iš kur tai atsirado? Ar seniai tai jau jauti, gal atsimeni kada tai prasidėjo? Tai padėtų išsiaiškinti visas priežastis.
Tarp žmonių neretai pasitaiko tokie reiškiniai, vienomis ar kitomis temomis.
Būna ir , kad širdies pulsas pagreitėja, nuo tokių dalykų sunegalavusi buvau 2 kartus o vat neseniai po tokio įvikio pradėjo tirpti ranka, kad net negalėjau jos valdyti, po to nutirpo nosis, burnos sritis, ir liežuvis, to anksčiau tai nebūdavo.
Man cia kvepia rimtomis psihologinemis problemomis…
fen rašė:
Neatsakei į klausimą – Ar seniai tai jau jauti, gal atsimeni kada tai prasidėjo?
Pinky, nemanau, kad čia taip ekstremaliai rimta, čia ko gero bus fobijos padarinys, jei autorė daugiau papasakotų, būtų lengviau išsiaiškint problemą ir patart (jei įmanoma internetu). Kai aš smarkiai išsigąstu man irgi viskas nutirpsta ir aptemsta akyse ir kt., kai buvau jaunesnė išvis buvau baimės kamuolys 🙂
viena is nualpimo priezasciu – psichologine; panasu, kad tau tokia ir yra
Fen, gal teko matyt koki kraupu ivyki susijusi su medicina?
Man niekad neatrode normalu alpti pagalvojus apie kazka. Fobijos nera normalu. Ju priezastys sklypi gaveleje, vadinas kazkas su ja negerai.
Fobijos yra normalu, jų yra šimtai, bet ne visiems jos pasireiškia 😉 taip problemos slypi galvelėje, kurios atsiranda iš pergyventų įvykių ar kitokios nemalonios patirties, kurios dažnai ir neprisimenam (akstyvosios vaikystės išgyvenimai).
Imagine rašė:
Prasidėjo maždaug prieš 2 metus, tada pirmą kartą ir nualpau, ir va dabar po 2 metų vėl pasikartojo. Na vaikystėje būnant 3 metų teko nemažai laiko praleisti ligoninėje, bet tada buvau labai maža beveik nieko nepamenu iš to įvykio. Ir šiaip prieš tą pirmąji nualpimą dėl medicininių dalykų, nieko panašaus nėra buvę, tos kalbos manęs nei kiek netrikdydavo ir neveikdavo niekaip. Bet vat nuo to karto viskas ir prasidėjo, gyditojai tam rimtos priežasties kodėl nualpau tada nerado.
Ankstyvojoje vaikystėje įvykę įvykiai dažnai lieka užmarštyje, tačiau išlieka pasamonėje, kas tau ir suveikė su perdėta organizmo reakcija. Na ramina nors tai, kad taip nenutinka dažnai. Nugalėti baimę geriausia išeitis yra eiti į ją, susidurti su ja, kad ir kaip būtų sunku, kartais net tragiška.
Iš savo patirties papasakosiu, kad paniškai bijojau bet ko kas susiję su mirtim, numirėliais, paniškai bijojau netekti savo artimųjų (net ir naminių gyvūnėlių). Negalėdavau žiūrėti net filmų, kuriose rodomos laidotuvių scenos. Nuo pat mažų dienų pradėdavau verkt ir šaukt, jei kas prabildavo ta tema… prarasdavau naminius gyvūnelius ir ilgai negalėdavau atsigauti, kiekvieną kart ištikdavo isterija.. ši mano baimė labai sumažėjo prieš kokius tris metus, kai mirė mano močiutė ir realiame gyvenime turėjau susidurti su tai (artimo žmogaus praradimu), išgyventi ir gyventi toliau. Tai buvo baisiausios dienos mano gyvenime, nes pirmą kart praradau artimą žmogų, kurį labai labai mylėjau.. po to dar ilgai mane kankino košmarai, panikos atakos… bet dabar ta baimė nepalyginamai mažesnė, negaliu pasakyt, kad beveik išnykusi..
Tai tau būtų lygiai tas pats, kalbėk tomis temomis su žmonėmis, stenkis kontroliuoti savo emocijas, nes nuo jų ir prasideda visa kita organizmo reakcija.. kai išsilaisvinsi iš šitų baimės pelėkautų pačiai bus nepalyginamai lengviau 🙂
man panasiai buvo tik nealpdavau. vietose kur daug zmoniu pasidarydavo silpna,kartais sirdomusis uzeidavo ir gniauzdavo gerkle. ejau pas daktarus, bet tyrimai nieko blogo nerode,tai viena daktare padare isvada ,kad cia panikos priepuoliai. kazkaip kai paaiskino viska ir nuramino mane,tai nuo to laiko galima sakyt pasveikau:) tas blogumas uzeina, kai pasikeicia kvepavimas del susijaudinimo,kai tampa gilesnis. tais retais kartais kai dar uzeiga blogumas suletinu kvepavima arba isvis kuri laika nekvepuoju,ir praeina:)