Antarktidos plazmozaurai

Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Įš Antarktidoje SSRS įkurtos stovyklos ‘"Mirnij"’ šešetas poliarininkų išsirengė į eilinę ekspedicija, kurios tikslas buvo pasiekti Pietų magnetinį polių, esantį šio žemyno pakraštyje. Poliarinė diena buvo rami, be vėjo, šaltis siekė tik 30

laipsnių. Visą nustatytą maršrutą ekspedicija įveikė be jukių nuotykiu per tris savaites, Magnetinio poliaus rajone įsirengė stovyklą ir išvargę poliarininkai gana anksti atsigulė miegoti.

"Užmigti niekaip nesisekė, ramybės nedavė kažkokia keista nelaimės nuojauta, – prisimena šios ekspedicijos dalyvis Jurijus Koršunovas. – Po kurio laiko išėjau iš palapinės ir už kokių 300 metrų nuo visureigio pamačiau didžiulį šviečiantį 15-20 metrų skersmens rutulį. Jis šokinėjo ir judėjo mūsų pusėn, kiekvieną akimirką vis labiau tamsėdamas. Išgirdę mano šauksmą, visi išbėgo iš palapinės, o rutulys staiga pradėjo temptis ir įgavo didžiulės dešros pavidalą, kurio viename gale buvo baisus snukis, tik. be akių, tačiau su anga, panašia į nasrus, Susidarė įspūdis, kad sniegas po šia pabaisa tirpo, tuo tarpu nustojusi šokinėti baidyklė vis labiau artėjo prie mūsų ir tarsi judino nasrus.

Mūsų fotografas Saša Gorodeckis, nekreipdamas dėmesio į mūsų prašymus likti vietoje, su savo fotokamera patraukė pasitikti keistojo “svečio" ir pradėjo jį fotografuoti, Tuo tarpu "dešra" staiga pavirto į ilgą dūmus skleidžiantį kaspiną, kuris ėmė suktis aplink Sašą. Virš jo galvos susidarė kažkas panašaus į šviečiančią aureolę, o Saša ėmė rėkti ir nugriuvo tarsi nukirstas.

Grupės vyresnysis Andrejus Skobelevas ir gydytojas Roma Kustovas

pradėjo šaudyti į baidyklę sprogstamomis kulkomis. Ši staiga išsipūtė

ir sprogo su byrėdama i akinančias kibirkštis. Kai aš pribėgau prie Sašos Gorcdeckio, jis jau nekvėpavo – Jo veidas, pakaušis, delnai, krūtinė

ir nugara buvo stipriai apdegę, o specialioji apranga pavirtusi į apsvilusius skudurus. Mes jam jau niekuo nebegalėjome padėti. Fotoaparatas buvo išsilydęs, tarsi į jį būtų pataikęs žaibas, o sniege buvo ryškios pusmetrio gylio vagos…"

Sašą poliarininkai palaidojo netoli jo mirties vietos. 0 po dviejų parų ekspediciją užgriuvo nauja tragedija. Viršum artimiausios kalvos, tarsi susikondensavęs iš oro, susidarė toks pat šviečiantis rutulys, o vėliau – dar du. Pamažu leisdamiesi nuo kalvos ir judėdami pagal visiškai chaotiška trajektoriją, šie rutuliai artėjo prie ekspedicijos stovyklos, Kustovas ir Borisovas pradėjo šaudyti, vos tik rutuliai ėmė keisti savo forma, o Skobelevas tuo metu bandė fotografuoti. Viskas pasibaigė dar blogiau negu praėjusį kartą. Jurijui Koršunovui kuriam laikui aptemo sąmonė, o kai atsipeikėjo, pajuto gana stipru ozono kvapą, koks būna po geros audros su perkūnija. Kustovas ir Borisovas negyvi gulėjo ant sniego, o Skobelevas apako ir prarado protą.

Tą pačią dieną trys likę gyvi ekspedicijos narei paliko prakeiktą vietą. Andrejus Skobelevas negalėjo valgyti, tik gėrė ir nieko nesuvokė. Jis mirė greitai po to, kai poliarininkai grįžo į “Mirnij“ stovyklą. Medikai konstatavo: apšalimas, širdies nepakankamumas, akių

tinklaines pažeidimas. Tačiau tiksli mirties priežastis taip ir nebuvo nustatyta.

Iš šešių ekspedicijos dalyviu keturi žuvo. Pagal oficialią versija, jie mirė dėl žiaurios pūgos ir dideliu šalčių. Ir tiktai po trisdešimties metų J.Koršunovas galėjo papasakoti visą tiesą apie Šią tragediją.

1962 metais ir amerikiečiai pabandė pasiekti Pietų magnetinį polių. Nors jų ekspedicija pasibaigė sėkmingiau, tačiau vėliau daugelis jos dalyvių pateko į psichoneurologines klinikas.

Nuo tu laiko Antarktidos tyrinėtojai ėmė vengti Pietų magnetinio poliaus, tačiau 1991 metais ten patraukė prancūzų tyrinėtojų grupe. jiems beveik pasiekus keliones tikslą, staiga iš už sniego kalvos išniro didžiulis žydras rutulys ir ėmė artėti prie žmonių. "0 lia lia", – sušuko operatorius Žakas Valensas ir, pasičiupęs video kamera, nužingsniavo pasitikti keisto objekto. 0 toliau viskas vyko pagal mums jau žinoma scenarijų. Po akimirkos rutulys pradėjo keisti savo forma, tapo panašus į didelę gyvatę su baisiu beakiu snukiu. kuriame ryškiai išsiskyrė nasrai.

Baidyklė keistai šnypšdama pakilu į viršų, ėmė pasiutusiai suktis spirale ir metėsi tiesiai ant vargšo Žako. Po to ji vėl įgavo rutulio formą, pakilo į orą ir dingo. 0 ant sniego rūko pajuodavęs operatoriaus lavonas.

Amerikiečių fizikas D.Kristoferis šias keistas baidykles pavadino plazmozaurais. Jis mano, jog tai plazmos sutirštėjimai, egzistuojantys 400-800 km aukštyje. Prie žemės priartėti jie gali magnetinių polių rajonuose, tankioje Žemes atmosferoje sutankėja, tampa matomi. Žemėje jie pasireiškia kaip gyvos, agresyvios būtybės ir, matyt, gali spinduliuoti galingas elektrines iškrovas. Kol kas mes nežinome gyvų būtybių, kuriu sandara būtų neorganinė. Tačiau tokios, matyt, egzistuoja. ir Žemėje, ir viršum jos.

Paimta iš diskusijos.man.lt

2006 7 kovo 1n1

Mistika, Nepaaiškinama

11 komentarų to “Antarktidos plazmozaurai”

Imagine / 8 Kov 2006 2:38pm #
Skamba kaip iš kokio fantastinio filmo arba romano 😯
Anapus / 8 Kov 2006 9:53pm #
😯 Kažkaip nieko nebesuprantu
SenderiS / 12 Kov 2006 3:40pm #
Jau manęs beveik niekas nestebina, galiu tik pasakyt, kad niekas visko apie Žemę nežino ir nesužinos. Viena iš priežasčių ta, kad per daug tiki fizikos dėsniais. Fizikos ir kiti mums žinomi dėsniai labai daug ko negali paaiškint…
Arkangelas / 14 Kov 2006 12:47pm #
😯
Zingara / 16 Kov 2006 11:37am #
tegu daugiau zolytes patraukia ir viso kito meshlo, ne tokiu ‘stebuklu’ pamatys… 🙄
:)(isimylejas) / 16 Kov 2006 2:29pm #
Zingara rašė:

tegu daugiau zolytes patraukia ir viso kito meshlo, ne tokiu ‘stebuklu’ pamatys… 😯
kootwelaaa:DDD / 17 Kov 2006 5:15pm #
zemei dar yra labai daug gywu padaru kuriu zmones net neisiwazduoja esant..
Apterous / 26 Lap 2007 5:00pm #
Čia tikrai kažkaip keistokai skamba. Nors šiaip teoriškai net pačioj fizikoj daug visokių nepaaiškinamų faktų yra. Arba keistai paaiškintų. 8)
bat / 29 Lap 2007 5:22pm #
1n1 rašė:

Antarktidos plazmozaurai

Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Įš Antarktidoje SSRS įkurtos stovyklos ‘"Mirnij"’ šešetas poliarininkų išsirengė į eilinę ekspedicija, kurios tikslas buvo pasiekti Pietų magnetinį polių, esantį šio žemyno pakraštyje. Poliarinė diena buvo rami, be vėjo, šaltis siekė tik 30

laipsnių. Visą nustatytą maršrutą ekspedicija įveikė be jukių nuotykiu per tris savaites, Magnetinio poliaus rajone įsirengė stovyklą ir išvargę poliarininkai gana anksti atsigulė miegoti.

"Užmigti niekaip nesisekė, ramybės nedavė kažkokia keista nelaimės nuojauta, – prisimena šios ekspedicijos dalyvis Jurijus Koršunovas. – Po kurio laiko išėjau iš palapinės ir už kokių 300 metrų nuo visureigio pamačiau didžiulį šviečiantį 15-20 metrų skersmens rutulį. Jis šokinėjo ir judėjo mūsų pusėn, kiekvieną akimirką vis labiau tamsėdamas. Išgirdę mano šauksmą, visi išbėgo iš palapinės, o rutulys staiga pradėjo temptis ir įgavo didžiulės dešros pavidalą, kurio viename gale buvo baisus snukis, tik. be akių, tačiau su anga, panašia į nasrus, Susidarė įspūdis, kad sniegas po šia pabaisa tirpo, tuo tarpu nustojusi šokinėti baidyklė vis labiau artėjo prie mūsų ir tarsi judino nasrus.

Mūsų fotografas Saša Gorodeckis, nekreipdamas dėmesio į mūsų prašymus likti vietoje, su savo fotokamera patraukė pasitikti keistojo “svečio" ir pradėjo jį fotografuoti, Tuo tarpu "dešra" staiga pavirto į ilgą dūmus skleidžiantį kaspiną, kuris ėmė suktis aplink Sašą. Virš jo galvos susidarė kažkas panašaus į šviečiančią aureolę, o Saša ėmė rėkti ir nugriuvo tarsi nukirstas.

Grupės vyresnysis Andrejus Skobelevas ir gydytojas Roma Kustovas

pradėjo šaudyti į baidyklę sprogstamomis kulkomis. Ši staiga išsipūtė

ir sprogo su byrėdama i akinančias kibirkštis. Kai aš pribėgau prie Sašos Gorcdeckio, jis jau nekvėpavo – Jo veidas, pakaušis, delnai, krūtinė

ir nugara buvo stipriai apdegę, o specialioji apranga pavirtusi į apsvilusius skudurus. Mes jam jau niekuo nebegalėjome padėti. Fotoaparatas buvo išsilydęs, tarsi į jį būtų pataikęs žaibas, o sniege buvo ryškios pusmetrio gylio vagos…"

Sašą poliarininkai palaidojo netoli jo mirties vietos. 0 po dviejų parų ekspediciją užgriuvo nauja tragedija. Viršum artimiausios kalvos, tarsi susikondensavęs iš oro, susidarė toks pat šviečiantis rutulys, o vėliau – dar du. Pamažu leisdamiesi nuo kalvos ir judėdami pagal visiškai chaotiška trajektoriją, šie rutuliai artėjo prie ekspedicijos stovyklos, Kustovas ir Borisovas pradėjo šaudyti, vos tik rutuliai ėmė keisti savo forma, o Skobelevas tuo metu bandė fotografuoti. Viskas pasibaigė dar blogiau negu praėjusį kartą. Jurijui Koršunovui kuriam laikui aptemo sąmonė, o kai atsipeikėjo, pajuto gana stipru ozono kvapą, koks būna po geros audros su perkūnija. Kustovas ir Borisovas negyvi gulėjo ant sniego, o Skobelevas apako ir prarado protą.

Tą pačią dieną trys likę gyvi ekspedicijos narei paliko prakeiktą vietą. Andrejus Skobelevas negalėjo valgyti, tik gėrė ir nieko nesuvokė. Jis mirė greitai po to, kai poliarininkai grįžo į “Mirnij“ stovyklą. Medikai konstatavo: apšalimas, širdies nepakankamumas, akių

tinklaines pažeidimas. Tačiau tiksli mirties priežastis taip ir nebuvo nustatyta.

Iš šešių ekspedicijos dalyviu keturi žuvo. Pagal oficialią versija, jie mirė dėl žiaurios pūgos ir dideliu šalčių. Ir tiktai po trisdešimties metų J.Koršunovas galėjo papasakoti visą tiesą apie Šią tragediją.

1962 metais ir amerikiečiai pabandė pasiekti Pietų magnetinį polių. Nors jų ekspedicija pasibaigė sėkmingiau, tačiau vėliau daugelis jos dalyvių pateko į psichoneurologines klinikas.

Nuo tu laiko Antarktidos tyrinėtojai ėmė vengti Pietų magnetinio poliaus, tačiau 1991 metais ten patraukė prancūzų tyrinėtojų grupe. jiems beveik pasiekus keliones tikslą, staiga iš už sniego kalvos išniro didžiulis žydras rutulys ir ėmė artėti prie žmonių. "0 lia lia", – sušuko operatorius Žakas Valensas ir, pasičiupęs video kamera, nužingsniavo pasitikti keisto objekto. 0 toliau viskas vyko pagal mums jau žinoma scenarijų. Po akimirkos rutulys pradėjo keisti savo forma, tapo panašus į didelę gyvatę su baisiu beakiu snukiu. kuriame ryškiai išsiskyrė nasrai.

Baidyklė keistai šnypšdama pakilu į viršų, ėmė pasiutusiai suktis spirale ir metėsi tiesiai ant vargšo Žako. Po to ji vėl įgavo rutulio formą, pakilo į orą ir dingo. 0 ant sniego rūko pajuodavęs operatoriaus lavonas.

Amerikiečių fizikas D.Kristoferis šias keistas baidykles pavadino plazmozaurais. Jis mano, jog tai plazmos sutirštėjimai, egzistuojantys 400-800 km aukštyje. Prie žemės priartėti jie gali magnetinių polių rajonuose, tankioje Žemes atmosferoje sutankėja, tampa matomi. Žemėje jie pasireiškia kaip gyvos, agresyvios būtybės ir, matyt, gali spinduliuoti galingas elektrines iškrovas. Kol kas mes nežinome gyvų būtybių, kuriu sandara būtų neorganinė. Tačiau tokios, matyt, egzistuoja. ir Žemėje, ir viršum jos.

Paimta iš diskusijos.man.lt

antarktidoje nėra pietų magnetinio polio, jis šiaurėje, Grendlandijoje.
Jenkis / 8 Lie 2008 12:34am #
suvartej :respekt:
Kachenka / 10 Lie 2008 7:40am #
ir dar… ko jie tikejosi is vargso fotografo… po to kai apsaude ji sprogstamomis kulkomis….

"pradėjo šaudyti į baidyklę sprogstamomis kulkomis. Ši staiga išsipūtė

ir sprogo su byrėdama i akinančias kibirkštis. Kai aš pribėgau prie Sašos Gorcdeckio, jis jau nekvėpavo – Jo veidas, pakaušis, delnai, krūtinė

ir nugara buvo stipriai apdegę, o specialioji apranga pavirtusi į apsvilusius skudurus. Mes jam jau niekuo nebegalėjome padėti. Fotoaparatas buvo išsilydęs, tarsi į jį būtų pataikęs žaibas(?gal visgi sprogstamos kulkos?), o sniege buvo ryškios pusmetrio gylio vagos…(na cia irgi mazdaug aisku…)"