Apie astrologiją

Kas tai yra astrologija taip dominusi senovės civilizacijas, tiek viduramžiais sukėlusi tokia gausybę prieštaravimu, o šiame technikos amžiuje dominanti tiek įžymiausius pasaulio žmones, tiek paprastus miesto ir kaimo gyventojus. Tikriausiai nėra žmogaus kuris nebūtu su šiuo pavadinimu susidūręs.

Astrologija – mokslas apie žvaigždes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui. Tai mokslas kuris suriša Visatą, kuri yra amžina, su žmogumi, kuris šioje Visatoje yra tik laikina akimirka.

Astrologija – žvaigždžių pagalba padeda žmogui suprasti apie jo tikslus Žemėje.

Iš kur ir kada kilusi astrologija, nei mokslininkai, nei archeologai negali atsakyti. Tačiau šumerų rašytiniuose šaltiniuose, apie 4000m.pr.m.e.astrologija yra aprašoma kaip pilnai susiformavusi sistema, kuria šumerai naudojo kaip religija.

Ezoterikai, tokie kaip E.Blavatskaja, Rerichai teigė, kad astrologija atkeliavusi iš žuvusios Atlantidos civilizacijos, tačiau pasak E,Blavatskajos Atlantai astrologiją perėmė iš Lemūrų civilizacijos, kurie šias žinias gavo tiesiai iš kosmoso.

Senovėje astrologams nebuvo aktualu aiškinti asmeninius kiekvieno žmogaus horoskopus. Jie užsiiminėjo gamtos procesų prognozavimu, taip pat valstybės reikalų, nes tai buvo svarbiau negu atskiras žmogus. Ir kadangi tai sunkus, ilgų skaičiavimų reikalaujantis mokslas, paprasčiausiai individualiems horoskopams sudarinėti nebuvo galimybių. O ir žmogaus gyvenimas tūkstančius metų priklausė tik nuo kolektyvinio evoliucijos proceso. Be to, skaityti ir rašyti tais laikais ne daug kas mokėjo, o žiniai kurie buvo įvaldę šį sudėtingą mokslą, slėpė nuo paprastų mirtingųjų.

Jau daug vėliau, kada chaldėjai užkariavo šumerus astrologines žinias galėjo išmokti daugiau žmonių. Ir kaip tik tuo metu pradėjo reikštis kai kurie žmonės kaip asmenybės, tai Egipto faraonai, kinų imperatoriai…, tada ir atsirado pirmieji asmeniniai horoskopai. Pirmas rastas horoskopas sustatytas asmeniui – Babilone, maždaug 3000m.pr.m.e., kada iškilo tokios asmenybės kaip Zaratrusta, Buda, Lao – Dzi. Šitokios skirtingos asmenybės, gyvenusios skirtinguose šalyse savo teiginius rėmė astrologija. Nejau tai atsitiktinumas, greičiausia kad ne, nes astrologija kaip tik ir aiškina apie pasaulio vienybę, poveikį tokiems faktoriams.

Astrologija seniausias žmonijos mokslas ji atsirado žemėje kai atsirado žmogus, o gal dar net anksčiau, kai formavosi žemės planeta, nes žemės formavimuisi įtakos turėjo, ne tik Saulės sistemoje esantys objektai, bet ir kiti dangaus kūnai, o tai jau astrologija. Taip pat, astrologijos kaip mokslo, gimimu žemėje galima vadinti tą momentą, kai žmogus pirmą kartą atkreipė dėmesį į pasikartojančius įvykius, tokius kaip – metų laikų kaita. O sisteminiu stebėjimų pradžia, galime laikyti, kai žmogus pradėjo užsiiminėti žemdirbyste, kuriai vystyti turėjo sudaryti kalendorių.

Pirmas kalendorius buvo paprasčiausias pastebėjimų darinys, kuris atsirado visoje planetoje, kur tik žmonės susidurdavo su gamta.Orų prognozės irgi buvo sudarinėjamos astrologiškai.

Senovės Egipte metus sudarė 360 dienų ir prasidėdavo metai kai danguje pasirodydavo Sirijaus žvaigždė.

Šumerai statė namus, gydė, mokėsi,kariavo, šventė šventes tik remiantis astrologijos skaičiavimais.

Egiptiečiai, astrologijoje skyrė, ypatingą dėmesį Venerai, o Babiloniečiai vienodai vertino visas planetas, pavadindami jas garsiuoju septeneriu (septintuku) į kurį įėjo: Saukė, Mėnulis, Merkurijus, Venera, Jupiteris, Marsas, Saturnas ir būtent šią sistemą vėliau perėmė graikai ir indai, arabai, o dar vėliau ir Europa.

Būtinumas nustatyti ir įvertinti tarp savęs esančių planetų padėtį, pareikalavo tvirtos koordinačių sistemos ir ta sistema tapo Zodiako ženklai. Zodiako ženklus dar ir šiandien mes naudojame tuos pačius, kuriais naudojosi senovės babiloniečiai, tiesa šiek tiek pakitusius, bet nepraradusius pagrindinės prasmės. Tai leidžia daryti išvadas, kad astrologija gan stabilus mokslas.

Kai chaldėjai užkariavo šumerus jie perėmė ir astrologija, kurią ėmė skleisti po pasaulį. Chaldėju žiniai atidarė daug mokyklų, buvo parašyta daug astrologinių knygų( molinių lentelių), žymiausia Beroso – „Babilonika“, jam už šią knygą, vėliau, graikai pastatė paminklą.

Kada visame pasaulyje astrologija pradėjo darytis viešas mokslas, Egipto žiniai ją vis dar laikė paslaptyje. Gal būt dėl šios priežasties Egipto astrologinės žinios mūsų laikų beveik nepasiekė, tik nedidelė dalis iki mūsų laikų atėjo Taro kortų pavidalu.

Žodis “planeta“ Babilone reiškė „vertėjas“, kadangi planetos buvo tie dangaus kūnai, kurie žmonėms perduodavo dievų valią. Ir šis teiginys net šiai dienai yra gan tikslus – juk planetų judėjime yra kosminiai dėsniai, taip pat reiškiniai, kurie yra įdomus moksliniu požiūriu, o tai kas neištirta, paslaptinga dar ir šiandien yra kažkas dieviško.

Pradžioje Graikijoje astrologinės planetos nebuvo dievai, jos turėjo tik savo savybes, vėliau suteikė joms mitiniu dievu vardus.

Aristotelis, gyvenęs ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą, buvo tvirtai įsitikinęs, kad visi įvykiai žemėje priklauso nuo dangaus įtakos. Taip pat Hermis Trismegistras astrologiją laikė rimtu mokslu, nes joje atrado analogiškus dangaus ir žemės įvykius, pavaizduodamas žmogų kaip mikrokosmosą, o kosmosą kaip makrokosmą.

Hipokratas teigė, kad žmogus negali būti geru gydytoju jei nemoka astrologijos. Jis aprašė planetų ryšį su žmogaus kūno dalimis, mineralais, augalais. Tačiau medicina ir astrologija tai du sudėtingi mokslai ir žmogui juos išmokti reikėjo daug metų, o žmogus vis dėl to yra tik žmogus, jam reikėjo iš kažko gyventi, valgyti, dėl to jis sugalvojo palengvinti sau gyvenimą, atskirdamas astrologiją nuo medicinos. Taip medicinos ir astrologijos oficialus kelias išsiskyrė. Medikai pasiliko Hipokrato priesaiką, bet užmiršo jo žodžius.

Ptolomėjus ( 2-as a.) įnešęs daug žinių į astronomijos mokslą buvo dydis astrologas, parašęs keturis tomus apie astrologiją – „Tetrabiblos“.

Romoje astrologijos kaip ir astronomijos susidomėjimas sumažėjo tik po Romos imperijos žlugimo, nes to labai siekė bažnyčia ( tuo metu buvusi labai galinga), nes bažnyčiai buvo aktualu astrologines žinias panaudoti religijoje.

Viduramžiais susidomėjimas astrologija sumažėjo tik Europoje, o musulmoninėse šalyse ji buvo plačiai naudojama. Arabai turėjo tas pačias astrologines ištakas kaip ir Europa, kurias jie gavo iš antikinės kultūros, kai 640-ais užkariavo Aleksandriją, išvežė Ptolomėjaus kūrinius ir po dviejų amžių juos išvertė į arabų kalbą. Kaip tik iš arabų astrologines žinias ir gavo viduramžių Europa. Arabai prie pagrindinių planetų pridėjo fiktyvius taškus, kai kuriuos iš jų, tokius kaip „Fortūnos ratas“ perėmė europiečiai ir pritaikė savo astrologijoje.

Kinai, kurie pradines astrologines žinias gavo iš Babilono, vėliau astrologiją vystė savaip, nepriklausomai nuo jokios pašalinės įtakos. Tačiau ir kinų astrologijos pagrindas yra ženklai ir planetos, tik jų 12-ą Zodiako ženklų keičiasi paeiliui kol apeina 60-ies metų ciklą ir ratas prasideda iš naujo. Senovės kinų astrologai pranašavo gan tiksliai nes už savo prognozes atsakydavo savo galva.

Nuo tada kai atsirado alchemija, perėmusi astrologines žinias ir jas skleisdama kaip alchemijos pagrindą, ji sumenkino astrologiją, nukeldama iki burtų lygio.

Ir senovės ir dabartinėje astrologijoje planetos valdo ne tik mėnesius, bet ir savaitės dienas.

Keturias stichijas astrologijoje naudojo Aristotelis, o Egipte keturios stichijos buvo reiškiamos kaip keturios kortų mostis.

Indėnai taip pat naudojo keturias stichijas, bet apie šumerų žinias jie negalėjo žinoti. Ir tai gali būti vienas iš įrodymų, jog astrologinės žinios yra atėjusios iš, gal būt, kažkada žemėje gyvenusios vieningos civilizacijos arba, kažkokiu būdu buvo perduotos iš kosmoso.