2024 23 liepos

62 thoughts on “Apokalipsės raitelės

  1. aciu… stai pratesimas…. bus dar ir trecias skyriukas… tik trumputis …

    Apokalipsės raitelės II :
    Šėtono palaimintųjų prisikėlimas

    Kelionė limuzinu buvo ilga ir nuobodi. Paslaptingasis vyriškis nepratarė nė žodžio tik žvilgčiojo į mane. Stengiausi jo nepastebėti, bet tos jo akys… Jos žvelgė į mane taip, lyg būčiau vienintelė mergina Žemėje. Nuleidau akis į minkštą limuzino kilimą. Jos užkliuvo už pakabuko. Paėmiau jį ir dar kart apžiūrėjau. Keista. Krašteliai liko auksiniai., o raižinys viduryje keitė spalvą. Kraujo raudonumo rožių girlianda apsivijo auksinį mėnulio ir šikšnosparnio siluetą. Jau norėjau paklausti nepažįstamojo, kas čia vyksta, bet šis buvo pirmesnis:
    – Rein, ar ne?
    – Taip? – pakėliau akis.
    – Už ką sėdėjai, gražuole?
    – Apkaltino, įsiveržė,… pagrobė ir įkišo į tą skylę. Mat jų manymu buvau žudikė.
    – Tai tu nekalta? – šyptelėjo jis.
    – Taip išeina… Jiems juk reikėjo kažką apkaltinti…
    – Ir aš tave pirmiausia apkaltinčiau. Vien tik dėlto, kad mačiau, kaip meistriškai nužudei tą seną sukriošėlį iš gretimos kameros.
    – Iš kur žinot?
    – Mačiau. Aš ilgai stebiu tave..
    – Kiek tas ilgai? Antra dienas? – šyptelėjau.
    – Tau dabar 19?
    – Taip. O ką?
    – 3 metus…
    – Bet kodėl?
    – Turiu savų priežasčių. Tu man reikalinga Rein..
    – Ei, gražuoliuk, prilaikyk arklius. Žinoma esu tau labai dėkinga, kad mane ištraukei iš tos skylės, bet aš tau nepriklausau.
    – Priklausysi… – sušnypštė jis ir griebė mane už kaklo.
    – Paleisk! Ką darai?! – bandžiau priešintis, bet nepavyko.
    Jis atsisėdo ant sėdynės šalia manęs. Pasilenkė link manęs ir pagriebęs už plaukų, atlenkė man galvą. Pastangos jam priešintis buvo bevaisės. Pažvelgiau jam į akis tarsi maldaudama pasigailėjimo. Bet jis tik negailestingai šyptelėjo. Buvau šokiruota jo šypsenos… Joje spindėjo iltys…. Vyriškis pasilenkė dar arčiau mano kaklo, jaučiau jo alsavimą, ir staigiai įkando. Skausmas pervėrė mane kaip tas nelemtas peilis mano gerklę. Pamažėle, mano sąmonė geso… Viskas aplink ėmė suktis…tapo juoda… Vienintelis dalykas, kurį jaučiau, buvo nenumaldomas skausmas ir grėsmingai artėjančios mirties tvaikas. Nors mano troškimas tapti laisva išsipildė, už jį sumokėjau aukščiausia kainą, kurią gali mokėti žmogus – savo gyvybe… Paskutinis dalykas, kurį pamenu, tai, kad jis paguldė mane alpstančią ant sėdynės, o pats, nusivalė kruvinas lūpas ir atsisėdo šalimais…

    

    Staiga pašokau lovoje ir giliai įkvėpiau vėsaus oro. Atsargiai paliečiau tą vietą, kur vakar įkando tas prakeiktas vampyras. O gal net ne vakar? Iš kur galiu žinoti, kiek laiko čia pragulėjau? Atsistojau. Aplink buvo tamsu. Ant sienų tykiai degė baltos žvakės antikvarinėse žvakidėse. Kambarys velkė senovine didybe ir prabanga. Nuėjau prie lango ir praskleidžiau storą užuolaidą. Ryškūs saulės spinduliai palietė mano veidą ir skaudžiai nudegino odą. Suklykiau ir atšokau.
    – Kas per velniava?! – sušukau paliesdama nudegintą vietą. Skausmas buvo begalo aštrus. Puoliau į vonios kambarį. Praustuvėje suvilgiau rankšluosčio kampelį ir uždėjau ant žaizdos, bet skausmas neatlėgo. Suklusau. Kažkas artėjo link mano kambario. Sugirgždėjo praveriamos durys… Pasalūniškai žvelgiau pro vonios kambario vos praviras duris. Tamsioje patalpoje šmėžavo vyriška figūra. Jis sustojo ties mano lova, praskleidė lengvas užuolaidėles ir greičiausiai manydamas, kad vis dar miegu, žvelgė į tamsą. Tyliai slinkdama atsiradau už jo. Staigiai užšokau jam ant nugaros ir rankomis suspaudžiau kaklą.
    – Sakyk kur aš ir ką man padarė tas vyras limuzine?! – sušukau.
    Bet jis atrodė labai ramus. Maniau, kad pasmaugiau jį ir atsipalaidavau. Pajutęs tokį mano žingsnį, jis staigiai sugriebė man rankas ir permetė mane sau per galvą, tiesiai į minkštus patalus. Gulėjau netekusi žado ant nugaros ir klausiamai, su nuostaba žvelgiau tamsiaplaukiui į akis.
    – Kaip matau, tu jau pasikeitei, Rein… Nemaniau, kad taip greit tai įvyks, bet rezultatai tikrai labai daug žadantys. Neapsirikau rinkdamasis tave, gražuole… Tu tapsi puikia.. – staiga jis nutilo ir klastingai nusišypsojo. – Bet ką aš čia šneku… Stokis, tau reikia pasiruošti…
    – Kam? – nustebau, – juk negaliu rodytis saulės šviesoje.
    – Jau pastebėjai? Puiku… ir žinai kodėl?
    – Tai tavo kaltė…
    – Nekaltink manęs, tai likimo kaltė… Aš, kaip ir tu esame tik jo įrankiai.
    – Nesek pasakų.. – sušnypščiau ir atsistojau nuo lovos.
    Jis įdėmiai pažvelgė man į akis.
    – Ko spoksai? – supykau, – dink iš čia…
    – Nepyk, mergyt… – sušnibždėjo jis ir nuėjo link spintelės. Išėmė butelį ir taurę. Pripylęs kažkokio raudono skysčio – kaip spėju tai buvo vynas – padavė man:
    – Išgerk Rein, tai tau padės…
    – Negeriu… – pašaipiai tarstelėjau.
    – Nuo šiol gersi, jei nenorėsi mirt. O dabar nesispyriok ir gerk, aišku, jei nenori tokia nudegusi pasirodyti tarp kitų trijų panelių prieš mūsų bosą..
    – Kas tai? – sušnibždėjau ir paėmiau taurę.
    – Kraujas. Tu vampyrė Rein… Vampyrė nuo mano lūpų…
    Vos neužspringau tai išgirdusi. Su pasišlykštėjimu nugurkiau dar šilto kraujo gurkšnį. Jis šyptelėjo pamatęs mano miną, lyg jam tai būtų buvus pramoga, praskaidrinanti jo juodą gyvenimą šioje tamsos karalystėje.
    – Bet kodėl aš?! – sušukau.
    – Neklausinėk, o dabar renkis. – padavė jis man juodą suknelę.
    – kodėl ne džinsai ir megztukas? – nustebau, – čia šalta…
    – Nuo šiol, tu – ledi. Tad nuo šiol, jokių kelnių, nebent jei teks dirbti sunkiomis sąlygomis…
    – Kokiomis dar sunkiomis sąlygomis? Kas čia, gal pataisos darbų kolonija?
    – Panašiai… tik šį kart, tu mokysi pasaulį, o ne jis tave… O dabar išgerk kraują ir apsirenk… Kosmetika, papuošalai ir drabužiai spintose bei komodoje – tavo. Ir paskubėk, po 20 min. tavęs lauksim salėje. Ten tave palydės tarnaitė.
    Jis apsisuko ir nuėjo, man nespėjus tarti nė žodžio. Likau vienui viena stovėti didžiuliame kambaryje. Mano mintis pertraukė sparnų plazdėjimas. Švelnus vėjo gūsis palietė mano veidą – tas sparnuotas padarėlis praskrido man pro galvą. Staigiai apsisukau. Plazdenimas nutilo. Ant sienos, netoli spintos, pritūpęs ant kažkokio indo, gūžėsi mažytis, juodas šikšnosparnis. Lėtai, nenorėdama jo gąsdinti, priėjau prie jo. Iš pradžių, mažylis gūžėsi ant keistojo indo, prikabinto prie sienos, krato. Bet vos tik priėjau arčiau, jo mažos kaip sagytės akytės sublizgo ir jis ištiesė savo liauną kakliuką link manęs. Šyptelėjau ir gurkštelėjau kraujo. Ne toks jis jau bjaurus, kaip pasirodė pirmą kartą. Šikšnosparnis žvelgė į taurę, kurią laikiau rankoje, rodės, kad jis labai ištroškęs.
    – Nori? – šyptelėjau .
    Jis apsilaižė ir skatinančiai priėjo arčiau. Ištiesiau ranką. Mažylis nedrąsiai suplazdėjo švelniais sparniukais ir aštriais nagučiais įsikibo man į ranką. Laikydama jį, priėjau prie to daikto, kuriame, prieš kelias akimirkas tupėjo šis gražuoliukas. Kaip miela. Ten buvo jo guolis, šalia kurio prikabintas mažytis dubenėlis.
    – Tai štai kaip viskas… – nusišypsojau, – Tas vaikinas netik mane pavertė vampyre, bet dar ir tave padovanojo.
    Supyliau visą likusį taurės turinį į juodo sidabro indą ir padėjau ranką ant guoliuko krašto. Aštriais nagučiais braižydamas odą, mažyčiais žingsneliais, pasispirdamas sparniukų nageliais, mažasis mano draugas tipeno prie indelio. Atsargiai jį apuostinėto ir nedrąsiai lyžtelėjo mano naujojo gyvybės eliksyro, kuris tekėjo visų mirtingųjų venomis. Jis ėmė godžiai lakti. Paglosčiau jo mažą galvelę su didžiulėmis ir minkštutėmis ausytėmis.
    – Na, lak mažyli, o aš einu ruoštis..
    Juodoji suknelė nuostabiai tiko. Pilkais šešėliais pasidažiau akis, raudonu lūpdažiu paryškinau lūpas ir pasileidau savo ilgus, juodus plaukus. Pažvelgiau į laikrodį. Buvo pats metas eiti, jau norėjau daryti sunkias ąžuolines duris, kai prie manęs priplasnojo naujasis mano draugužis. Narsiukuose jis nešėsi vampyro dovanotą medalioną. Keista, šikšnosparnio raižinys tapo juodas, išryškėdamas tarp rožių. Savo spalvos negavo tik mėnuo… Užsisegiau jį ir išėjau iš kambario. Šikšnosparnis nutūpė ant mano peties, tarsi parodydamas, kad esu svarbi. Staiga sustojau, juk net nežinau kur eiti… Išgirdau žingsnius už savęs ir atsisukau.
    – A, tai tik tu.. – stengiausi atrodyti nusivylusi, matydama vampyrą. – taip ir nepasakei savo vardo.
    – Bleinas. Tai kur viena išsiruošei?
    – Ten kur liepei… – nuleidau akis.
    -Tu tokia klusni Rein… Bet man tai patinka. Kaip matau, radai ją, Nosferatu… – kreipėsi jis į šikšnosparnį. – Puiku, dabar, ji tikrai panaši į kilmingą vampyrę…
    – Gerai, nebūk toks sentimentalus, rodyk kur eiti…
    – Ko tu taip spraudies į tą pragarą? – šyptelėjo jis.
    – Nes tu mane į jį įvėlei..
    – Pyksti?
    – Nelabai.. Juk toks tavo darbas. Tu nekaltas.
    Nepastebėjau kaip jis atsirado prieš mane ir paėmė mane už rankų.
    – O gal kaltas? Gal norėjau būti u tavimi amžinai…
    – Prince Bleinai? – šūktelėjo moteriškas balsas.
    Jis atsisuko į ją:
    – Ko nori?
    – Tėvas jau laukia Jūsų ir jaunosios panelės…
    – Jau ateinam… – tarė jis.
    – Vampyrų princas? – nusistebėjau – nieko sau…
    Jis tik šyptelėjo ir paėmė mane už rankos. Ėjome klaidžiais koridoriais, kilome ir leidomės painiausiais laiptais, nuo to rūmų labirinto man ėmė suktis galva…ant sienų buvo prikabinėta neaiškių paveikslų, juose atsispindėjo sustingę mirties vaizdai, daugiausiai ant šių senovinių drobių buvo pavaizduotos keturios merginos, raitos ant keturių žirgų, lyg sustingusios nuo dailininko rankos viename judesyje. O jų akyse spindėjo ryžtas ir pašaipa. Po žirgų kanopomis skylanti žemė rijo gamtos grožį, žmones ir visą kas gyva. Žiauru, bet mane tai sužavėjo…
    – Kodėl paveiksluose pavaizduotos tik šios merginos? Kas jos? – paklausiau Bleino.
    – Tuoj suprasi Rein…
    Priėjome prie didžiulių durų. Jas atidarė dvi altai apsirengusios tarnaitės. Įsikibau Bleinui į parankę, kažkas mane baugino… net labai…
    – Ko drebi? – šyptelėjo jis. – Nejau kažko bijai?
    – Šiek tiek…
    – Nebijok… Tai likimo labirintas… O mes tik dresuotos žiurkės, bėgančios juo link maisto… Mano tėvas tavęs nenuskriaus… Jis tik atves tave ir kitas tris paneles tikrąjį jūsų kelią.
    Jau norėjau paklausti apie ką jis kalba, bet mane pastebėjo ištaigingai apsirengęs vyriškis. Jis atsistojo ir nusišypsojo, tarsi matydamas seniai matytus giminaičius. Nuo jo šypsenos ir klastingo žvilgsnio mano oda perbėgo šiurpuliukai. Jaučiau kaip šikšnosparnis stipriai įsikibo man į petį. Bleinas žengė į priekį ir atrodė labai pasitikintis savimi, tiks tvirtas… Juk taip ir dera kilmingam vampyrui. Gaila, bet aš tikrai nesijaučiau drąsi ir savimi pasitikinti, tuo labiau vampyre… Nepastebėjau kaip priėjome prie nepažįstamojo klastinga šypsenėle, buvau per daug užsisvajojusi.
    – Tėve, – nusilenkė vampyras prie kurio glaudžiausi, – atvedžiau Jums paskutiniąją raitelę.
    Vyriškis dar labiau išsišiepė, lyg vaikas gavęs seniai išsvajotą žaislą ir ištiesė man ranką:
    – Panele… – sušnibždėjo jis.
    – Rein… – padaviau jam savąją.
    Jo ledinės lūpos palietė mano ranką. Norėjau ištraukti savo ranką iš jojo, nes jo džentelmeniškumas gėlė odą, bet nepavyko. Vyras buvo įstabiai stiprus, per stiprus būdamas tokio amžiaus. Staiga jis paleido mano ranką ir skvarbiai pažiūrėjo man į akis. Jo gilios akys tarytum kažko ieškojo manosiose:
    – Taigi, – tarė jis- matau, kad mano sūnus puikiai pasidarbavo ir tikrai nesuklydo, išlanksto pavertęs tave vampyre… Toks įvaizdis tavo kraujyje, Reine… O dabar eime, susipažinsi su kitomis trejomis savo kolegėmis. – šyptelėjo jis.
    Jis spragtelėjo pirštais ir prie mūsų, iš ugnies kamuolių atsirado trys merginos…Visos jos buvo ne vyresnės už mane, jos buvo su juodomis suknelėmis ir turėjo po gyvūną šalia savęs.
    – Panelės, – sušnibždėjo senasis ponas, – Tai Rein, paskutinioji iš jūsų.
    Jos nusišypsojo, bet tai buvo tik formali mandagumo šypsena. – Rein, – kreipėsi jis į mane. – tai Eliza, Alira ir Dija. – Raudonplaukė, rudaplaukė ir blondinė linktelėjo man. Jau norėjau pasakyti, kad man labai malonu susipažinti, bet eilinį kartą, vyriškio lūpos sujudėjo tardamos, greičiau už manąsias:
    – Kai jau susipažinote, bent dalinai, papasakosiu jums kodėl jūs čia esate ir kas aš. Prisiminkite, jog to kas esate nebepakeisit, tad nesipriešinkite, toks jūsų Likimas. Bet visų pirma, prisėskite. – linktelėjo jis į kelis krėslus ir didžiulę sofą šalia židinio. Nuėjome. Su merginomis atsisėdome ant sofos, o Bleinas su savo tėvu klestelėjo į minkštus krėslus.
    – O dabar panelės, nepykite, bet prisiminsime skaudžius jūsų praeities, prikelsime baisiausius jūsų demonus, kad juos nugalėtumėte.
    Staiga, kažkas drėgnas ir šaltas, palietė mano odą. Krūptelėjau ir pažvelgiau į savo ranką. Prie jos šliaužė gyvatė. Atitraukiau ranką lyg bijodama padaro, bet šalia sėdinti Alira tik šyptelėjo.
    – Ji tau nekas. Tu juk mums lyg sesuo.
    – Alira, juk mes beveik nepažįstamos.
    – Šeimininkas sakė, kad nors mes ir esam iš skirtingų šeimų, esa, lyg sesės… – Ir tu juo tiki? – šyptelėjau.
    – Šiaip jo žodžiai labai jau nerealūs, bet kažkas širdies gilumoje verčia mane juo tikėti.
    – Tu teisi, – nuleidau akis. Įsivyravo tyla ir prabilo naujasis mūsų bosas:
    – Pradėsime nuo tave Eliza. Kiek pamenu, tu labiausiai bijai visuotinės nesantaikos. Juk per streiką žuvo tavo tėvai ir sesuo.
    – Taip, – sušnibždėjo ji prislopintu ir stringančiu balsu.
    – Norėtum už juos atkeršyti tiems, dėl kurių jie žuvo. ? Juk tebepyksti…
    – Žinoma pykstu… Nekečiu jų ! – sušuko ji ir sugniaužė kumščius.
    – Pameni kaip jie žuvo? – gudriai, su pasitenkinimu tarė jis. – Tėvą nušovė per susišaudymą, atsitiktinė kulka, o motiną berods sumušė girtų ir gyvenimo iškankintų vyrų gauja.
    Mačiau kaip jos akyse kaupėsi ašaros, o lūpos ėmė virpėti.
    – O sesutę sutrypė bėgantys nuo policijos vandalai. – ji ėmė verkti ir isteriškai juoktis.
    Bet kodėl? Eliza atrodė lyg beprotė.
    – Eliza ! – griežtai sušuko vyras. – Tu nebebijai streiko, tu pati jį sukelsi ir priversi kentėti tuos, kurie kankino tavo šeimą, ir tave…
    – Taip… – sušnypštė ji – aš atkeršysiu…
    Staiga ji suklykė ir patraukė ranką nuo savo kelio. Ant jos plaštakos žiojėjo dvi žaizdelės.
    – Kas tau užėjo? – subarė ji tarantulą tupintį ant savo kelių.
    – Jis paženklino tave, Eliza… – sušnibždėjo bosas.
    – Kam?
    – Sužinosi…
    Tas pats nutiko ir Dijai su Alira. Sužinojau, kad Aliros tėvas žuvo kare, o motina nusižudė. Beje, Dijos šeimą per šeimos iškylą sudraskė laukiniai, išbadėję žvėrys. Kaip žiauru… Dabar jos visos sėdėjo skausmo ir keršto troškimų perkreiptais veidais. Kiekvienai iš jų, ant plaštakos žiojėjo kraujuojančios , merginų nuodinguoju gyvūnų įkandimo žymės. Velniai griebtų, ką tas senis sugalvojo… ? Juk tarantulo, angies ir skorpiono įgėlimai mirtini… Dar kart pažvelgiau į merginas. Jos geso akyse. Visos trys merdėjančios žvelgė į tolį…
    – Darykite ką nors ! Jos mirs!!
    – Joms juk reikia tave prisivyti, Reine.
    – Ką jūs turite omeny? – sušnibždėjau.
    Keistojo vyroakys tapo dar klastingesnės, o šypsena ėmė bauginti.
    – Tu jau mirusi Rein… Juk pameni tą vakarą limuzine su mano sūnu Bleinu…
    – Bet…
    – Kas bet? Nejau iki šiol dar nesupratai, kad vampyrai – mirę? Tu patyriai tai, ko niekada nebepatirsi – mirtį.. Tu, su savo seserimis Alira, Dija ir Eliza gyvensite amžinai … 
    – O kas tau iš to, kad sukūrei keturias nemirtingąsias…
    – Tu man patinki Reine, esi tokia kokių reta… Neveltui esi atėjusi Mirties vardu..
    – Kaip tai suprast? – vis dar sėdėjau pasimetusi.
    – Žiūrėk, tavo draugės keliasi… – parodė jis ranka į bebundančias merginas.
    – Kas nutiko? – tarė žiovaudama Alira.
    – Jūs prisikėlėte, mano brangiosios Apokalipsės raitelės…

  2. Apokalipsės raitelės III :
    Ar tai jau Pabaiga…?

    Po mūsų susipažinimo su Alira, Dija ir Eliza, praėjo beveik mėnuo. Mums buvo papasakota legenda apie Apokalipsės raiteles. Pasak jos, pasaulyje turėjo gimti keturios merginos, nukentėsiančios nuo keturių didžiausių negandų : karo, nesantaikos, bado ir mirties. Taip ir įvyko, gimė mūsų ketveriukė, kiekviena mūsų nukentėjome nuo tų siaubingų negandų… Nors visos buvome palytėtos mirties, man kažkodėl teko Mirties raitelės vardas. Alira tapo Karo raitele, Eliza sėjo Nesantaiką, o Dija sugebėjo sukelti Badą. Taipogi buvo paminėta, kad kai jos suaugs, jas suvienys Šėtonas ir prikels jų galias, na, o tada, lik sveikas žiaurus pasauli… Nesakau, kad man tai nepatinka, turėti tokias galias, valdyti stichijas ir sėti mirtį netik malonu, bet, ir neįtikėtina… Bet tai tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kas bus tada, kai įvyks tai, kam esame ruošiamos… Mano galva, jau visai greit prasidės lemiama kova… Kuri šiam pasauliui bus pati paskutinė… Keturių jaunų merginų , vadovaujamų paties pragaro valdovo kova prieš visą žmoniją…

    

    Danguje spindėjo kruvinas mėnuo, ženklinantis paskutiniųjų Žemės 2394metų pirmąsias dienas. Štai ir atėjo akimirka, kuriai buvo tiek ilgai ruoštasi… Galiausiai pragaras atsivers visiems, ne vien tik blogiukams… Tegu visi, absoliučiai visi, nuo nekalto kūdikio, iki nesutramdomo žudiko – maniako pajunta tikrąjį ir vienintelį blogį bei išgyvena taip vadinamąją Paskutiniojo Teismo Dieną… Ir tegu žino, kad tai ką taip ilgai smerkė ar garbino juos ir pasiųs myriop… Tik vieniems pragaras taps namais, kitiems – kančia. Šiaip man visai vienodai kas, kam ir kaip bus. Juk svarbiausia, kad žirgai jau pabalnoti, kardai paruošti, o mes, Šėtono palaimintosios su Antikristu priešakyje greit josime į mūšį… Mūšį kuriame laimėtojų ar pralaimėjusiųjų nebus…

  3. gal vertima bloga padariau is teksto kuriame radau raiteliu skleidziamas negandas.. aisku galejau biblijoj paieskot, bet… ne man juk ja i rankas imt…………………………

  4. cia jei kam dar idomu ir neradot kitose skiltyse idesiu pora eilerastuku… jei kam patiks, atsiras ir daugiau…………….

    Kodel turiu kenteti, nekesti ir tyleti?
    Kodel as paprasciausiai negaliu,
    Gyventi tai kaip nori mano siela?
    Gyventi taip kaip norim mes abu…?
    Dabar gyvent sunku taip…
    Bet ar kancia tokia isbandymas tik bus…?
    O gal gyvenimo klaida?
    Kodel turiu kenteti… nekesti… ir tyleti?
    Kodel nebegaliu…
    Kodel nebeturiu…?!
    Viltie, o kur dingai?
    Kodel mirei staiga taip?
    Mirtie, kodel jau stovi prie manes?
    Gyvenime, paleisk…
    Turiu tau patarima…
    Gyvenime paleisk…
    As pradedu taves nekest……

  5. Lupos istroskusios kraujo
    meile istroskusi zuties…
    svavone plustanti krauju,
    gludi seseliuos nebuties…

    Mirtie atverki man duris
    tave as vel kvieciu…
    juodziausias ydas praeities,
    apliek mano krauju…

    Krauju, kuris ir skirtas,
    kad juo kas lietu zeme…
    parodytu paskendusias bergzdzias svajones,
    kuriu siekimas tik i prazuti visus, kaip ir mane atves…

  6. na gerai…. ta proga kad ji radau uzsilikusi kompe, tai idesiu… aisku cia ne fantastika, bet gal kam bus idomu…………………………

    Eglė ir Antonijus – šiuolaikiniai Romeo ir Džiulijeta – tik su

    laimingesne pabaiga…

    Tylus ir nuostabus pavakarys… Už horizonto leidžiasi kraujuojanti saulė, savo spinduliais, lyg iki skausmingo raudonumo įkaitusiomis strėlėmis, varstanti pilkus, niūrius ir naktinę audrą žadančius debesis. Šis peizažas neatrodytų toks skaudus ir svaiginantis, jei dabar nestovėčiau čia…kapinėse… Prie savo buvusio vaikino kapo…skaudi netektis privertė mano širdį trykšti neapykantos ir netekties skausmo krauju… Tad dabar, žvelgdama į šį saulėlydį pro svaiginančias aukštumas remiančias senas pušis, jaučiuosi taip, lyg žvelgčiau į savo širdį veidrodyje… suklumpu ant kelių, veidą išmuša karštis, akis aptemdo pirmosios ašaros… jos, viena po kitos braunasi pro vokus, skinasi kelią pro juodas blakstienas ir karštos bei tokios sunkios rieda skruostais, krinta į juodą mano mylimojo kapo žemę… Vis labiau temsta, bet nebesvarbu… Bandau šiek tiek susilaikyti ir striukės kišenėje apčiuopiu degtukus. Prisitraukiu arčiau žvakeles ir drebančiais pirštais bandau jas uždegti. Nelabai kas tepavyksta, vos tik užsiplieskęs degtukas, išlydęs iš mano pirštų krenta į juodą kapo tamsą ir sušnypšdamas užgęsta… uždegu antrąjį, šis pasiekia žvakės knatą ir įžiebia liepsną, bet ji žūsta ledinio vėjo gniaužtuose… Akyse srūva ašaros… Nebegaliu pakelti to skausmo… Staiga, pajaučiu kaip kažkas padeda ledinę ranką man ant peties… Krūpteliu ir atsisuku, pamatau aukštą, blyškaus veido, ir plieno skaidrumo akių vaikiną. Jis švelniai šypteli, lyg guosdamas. Tada jo akys nukrypsta link paminklo, akimirką paklaidžioja raižytu granito paviršiumi, jo lūpos švelniai prasiveria ir pasigirsta atodūsis :
    – Tai štai kaip viskas… – sušnibžda jis. – Dabar suprantu kodėl tokia žavi mergina, verkia klūpėdama ant kapo…
    Skausmingai pažvelgiu jam į akis, bandau šyptelti, bet šypseną užtemdo ašaros… Noriu nusisukti, susigėdusi, jog vėl atvirai pravirkau, bet to padaryti taip pat nepavyksta… Nepažįstamojo akys hipnotizuojančiai ramino… :
    -Nesigėdyk verkti… – šnibžda jis, – nors ašaromis nenuplausi skausmo, jos padės tau bent jau išsilieti…
    Žvelgiu į jį, tokį žavų ir paslaptingą vaikiną, apsisiautusį juodu, beveik žemę siekiančiu paltu, ant kaklo užsimetusį baltą šalikėlį, tradicine italų mafo šukuosena… Atsistoju, jis paima mano rankas, lėtai apkabina ir priglaudžia… nepajuntu kaip pati stipriai apkabinu jo kaklą, ir įsikniaubusi į jo petį pravirkstu.
    – Netramdyk ašarų… Įsiverk… – glosto jis mano galvą.
    Iki šios akimirkos jaučiausi tokia silpnutė, bet dabar, šio žavaus nepažįstamojo glėbyje jaučiuos saugi, kaip kadaise savo mylimojo glėbyje… Šiek nurimstu ir lyg nuvargusi, atremiu galvą jam į petį… vėjas glosto mano ašarų iškankintą veidą… Aplink taip tylu… Ramu kaip kape, jausmas lyg būčiau mirusi, ir dabar stovėčiau prie pragaro vartų… Bet jis pertraukia mano neklusnias mintis.
    – Na, ar geriau? – klastingai šypteli jis, tartum būtu gavęs mano sielą.
    – Taip… – sušnibždu. – Daug geriau… Ačiū tau…
    – Nėra už ką, nejau drįsčiau leisti tau verkti… Man širdis to neleistų…
    Nusišypsau:
    – Kodėl? juk nė nepažįsti manęs…
    – Tiesą sakant, čia nepažįstu nieko, esu nevietinis… Atvykau iš labai toli, aplankyti savo giminės šaknų kapo…
    – Tai ir tau ši vieta ne pati maloniausia…
    – Jei rimtai, tai man čia kaip sakoma nei šilta, nei šalta… Gal ir kankina mintys, to neneigiu, bet…
    – Tu bent jau nežliumbi kaip, kad aš… – Gėdingai nusisuku…
    – Juk sakiau, verkti negėdinga. Tai tik parodo koks brangus tau buvo tas vaikinas… Galima? – šyptelėjo jis paimdamas iš mano rankos degtukus.
    – Taip žinoma, – abejingai paleidau mažytę dėžutę. – Bet verčiau nesikankink bergždžiai bandydamas uždegti žvakes… Šį vakar net vėjas žudo ugnį…
    – Bet jis nepajėgia nužudyti tavo meilės… – klastingai mirkteli jis.
    Norėjau jam dar kažką pasakyti, bet nepažįstamasis jau buvo dingęs tamsos pasiglemžiamoje paskutinėje šio vakaro šviesoje…
    ♥♥♥♥
    Praėjo keletas savaičių po mūsų susitikimo, bet nepažįstamojo veidas neblėso mano galvoje… Regėdavau jį sapnuose, svajonėse, ar paprasčiausiai užmerkus akis… Kodėl taip vyksta, nejau man ne gana kankintis dėl žuvusio vaikino…?
    Kas tai? Nauja meilė, žavesys, dūžtančių gyvenimo svajonių miražas ar prakeiksmas…? Kad ir kas tai bebūtų, jaučiu, jog tai dar toli gražu ne pabaiga…
    Kažkas vėl traukia mane eiti į kapines… Tai jaučiau jau vos grįžusi namo, tą vakarą kai jis pasirodė, bet maniau jog tai tik kvailas vylimasis ten neberasti savo mylimojo kapo, o pamatyti jį laukiantį manęs – vėl gyvą… Tik šįkart amžiams… Pagaliau noras nugali dvejones bei svarstymus ir aš, pakilusi nuo sofutės, užsimetu paltuką ir išeinu… Taip, teisingai supratote, vėl eisiu į kapines… Tik šįkart nebe verkti, o arba atrasti savo laimę, arba pasilikti ten amžiams…
    Lydima ledinio ir žvarbaus rudens vėjo, pasiekiu kapines, jos rodos tokios kaip ir visada… Ramios, tykios, apmirusios… Tik šįvakar manęs nebedomina nei saulės spalva, nei daugybė tamsioje žemėje mirgančių žvakelių šviesa… Nesižvalgydama įeinu į senutę kapinių koplytėlę… Joje šiek tiek šilčiau nei lauke, bet vis tiek, kvėpuojant, matosi maži garų kamuoliukai, besiveržiantys į šaltį… Prieinu prie stalelio, ant kurio mirga šimtai žvakelių… Sienos rodosi, jei nebūtų žvakių, dar labiau slėgtų… Įsižiūriu į liepsnas… Mintyse vėl išplaukia nepažįstamojo veidas, girdisi jo balsas… Bet mano mintis pertraukia sunkių, atveriamų koplytėlės durų girgždesys… Bet aš neatsisuku. Lėti ir lengvi žingsniai artėja link manęs… Jaučiu, kaip man gerklę ima smaugti ašaros…
    – Na, tai ar dar ilgai jo gedėsi ? – Taria jau girdėtas, šiek tiek pašaipus ir klastingai viliojantis balsas.
    Atsisuku. Taip, tai jis, to balso neįmanoma pamiršti…
    – Jau maniau, kad nebesusitiksim… – susigėdusi nuleidžiu akis.
    – Juk aš tau skolingas… – pašaipiai, bet meiliai taria jis.
    Klausiamai pažvelgiu į jį. O šis, vis dar šypsodamasis, ištiesia man degtukų dėžutę. Nusišypsau, pažinusi aprašinėtą dėžutę.
    – Negalėjau negražinti 
    -Baik tu, nereikėjo… Juk tai tik dėžutė…Su keletu degtukų…
    – Klausyk, važiuojam gal į kokią jaukią kavinukę, išgersim kavos, sušilsim… čia darosi labai jau šalta, o ir tavo lūpos pamėlo…- mirkteli vaikinas.
    – Tu teisus… Juk ne pačios maloniausios oro sąlygos šįvakar pasitaikė…
    – Bet tau tai nesutrukdė čia ateiti… – taria jis…
    Išeiname iš kapinių:
    -Tai kur tavo automobilis? – tariu.
    -Štai šis – atrakina jis prabangaus kabrioleto dureles.
    – Neblogas – nustembu.
    Taigi, išvažiuojame.
    Kavinėje užsišnekame ir užsisakome kavos. Jis tikrai šaunus ir fainas vaikinas, su juo lengva ir įdomu bendrauti…
    – Tai taip ir neatidarei degtukų dėžutės kurią tau grąžinau…
    Abejingai atidarau dėžutę ir lieku be galo nustebusi…
    – Ką visa tai reiškia? – stengiuosi atrodyti rami.
    – Nepatinka,? – nustemba jis.
    – Ne, tai ne dėl to, tai labai miela iš tavo pusės, bet kodėl?
    – Tai koks tavo atsakymas? – viltingai sužiba jo akys.
    – Bet aš net nežinau tavo vardo…
    – Antonijus – ištiesia jis man ranką.
    -Eglė – šiek tiek sudvejojusi paduodu jam savąją… Tik nelabai drąsiai, nes dabar mano ranką puošia, jo dovanotas sužadėtuvių žiedas…
    ♥♥♥♥
    Taigi, mes jau planavome tuoktis… Pagaliau mano svajonė virto realybe… Jau nebesitikėjau, kad Kadanors mano širdį vėl aplankys meilė…

  7. man ir paciai pabaiga buvo be rysio… o kur gali but rysys, kai mokykloj pareikalauja parasyt vestuviu scenariju… man teko rasyt susipazinima ..kuris visu nuomone turetu but vos 5 sakiniai… bet as taip nemoku… argi meile atsiranda per 5 minutes ir paaiskinama 5 sakiniais? nemanau…… siaip, jei butu buvusi tik mano vienos valia, tai nemanau kad buciau taip greitai viska pabaigusi vestuvemis, nes, na pripazinkim, tai tiesiog kvaila, (nemanykit kad priestarauju sau, nes vestuves buvo ne mano, o mokytojos ideja 😉

  8. Na va, nebaigtas, dar tik pradetas romaniukas… nzn ar verta man ji test ir baigt.. patarkit, zmones………………
    (cia tik pirmas psl… yra dar keli…jei uzsikabinsit, idesiu daugiau….)

    Jaučiau kaip po truputį nyksta sapnas, pasąmonė ima snūduriuoti, o miegantis kūnas valingai suvirpa nuo vėsaus oro gūsio. Vos prieš akimirką nejaučiau, kad kvėpuoju, nejaučiau beveik nieko. Bet dabar juntu, kaip plaučiai ritmingai prisipildo gaivaus oro ir išstumia jį lauk. Su kiekvienu jo gurkšniu širdis plaka vis greičiau, lyg norėdama ištrūkti iš po tuputį bundančio kūno. Suvirpu. Pusnuogius pečius lyžteli lediniai vėjo liežuviai. Ranka nerangiai nuslysta ant švelniai besikilojančios krūtinės, ir trukteli į viršų minkštutę antklodę. Na, bet nieko nebus… Akys tingiai prasimerkia, tarytum norėdamos įsitikinti, kad antklodė siekia kaklą, aišku, taip ir yra, na bet ar nuo to kiek nors šilčiau? Pasuku galvą link spintelės. Ryškūs elektroninio laikrodžio skaičiukai, spigindami į akis paneša, jog liko vos keletas minučių iki tol kol kambary pasigirs čaižus žadintuvo signalas. Apgraibomis susiradau ir spustelėjau mygtuką, kuris išjungė grėsmingai artėjantį pypsėjimą. Tada išlipau iš lovos, įsispyriau į pūkuotas šlepetes ir užsimetusi raudono šilko chalatėlį nuėjau prie lango. Vėjas, tarytum sveikindamas prie lango priėjusią mane, vėsiais pirštais, valiūkiškai pakedeno man plaukus. Šyptelėjau tamsiai gatvei už stiklo ir uždariau langą. Vėl atsigręžiau į prieblandoje skendintį kambarį. Tyliai, lyg nenorėdama žadinti lovoje miegančio vaikino prislinkau prie lovos. Bet vaikiškai stryktelėjau ant lovos ir nutraukiau antklode nuo mylimojo galvos.
    – Kelkis, miegaliau, – šyptelėjau. Jis kažką neaiškiai sumurmėjo ir apsisuko ant nugaros. Pajudinau jo petį – Ei, Kornelijau, jau laikas ruoštis.
    – Kokio velnio tu taip skubi Lin? Juk pati, man pasiūlius kelias savaites zyzei, kad nevažiuosi į tas rungtynes.
    – Bet tik todėl, kad žirgas dar jaunas ir nepatyręs.
    – Na, o jo raitelė tai jau labai patyrus… – šyptelėjo jis.
    – Nesityčiok, – draugiškai trenkiau jam, su pliušine pagalvėle.
    – Na ir ką tu man? A, mažut? – 
    Nieko nesakiusi, truputį pakėliau chalatuką ir atsisėdau ant savo vaikino.
    – Pala, argi aš tavęs vakar neišvarginau? – nustebo Kornelijus.
    – Na matai, kad ne. – lėtai ir vaizdingai pakilau ir nusileidau ant jo kaistančio kūno. Tai pakartojusi keletą kartų pakštelėjau jam į skruostą ir nulipau. – Nejau patikėjai, kad prieš rungtynes išjodinėsiu tave, o ne Angelėlį? O dabar staigiai iš lovos ir marš ruoštis, arba teks visą likusį gyvenimą manęs pavydėti žirgui.
    Vėl įsispyriau į šlepetes ir nuėjau į vonią. Pro mažytį langelį netoli vonios kaip ir kas rytą pastebėjau porą seniokų, žvilgčiojančių į mane. Bet užuolaidėlės neužtraukiau. O kas man? Juk malonu erzinti senius, ypač, jei jie tokiame garbingame amžiuje neatsisako gašlumo. Tegu pavarvina seilę… Kol dar išvis jų turi… Mano žvilgsnis trumpam paskendo veidrodžio krištole. Mintyse sukosi tik šios dienos varžybos… Jau įsivaizdavau save, jojančią tarp kitų dalyvių… Laukiu nesulaukiu tos akimirkos. Negaliu garantuoti, kad pergalė mano rankose, bet argi uždrausta to tikėtis? Po truputį, ryški ir šilta rytmečio saulė ėmė spiginti į stačiakampį veidrodį ant spintelės. Nesitikėjusi, kad spinduliai taip greit pasieks akis, tankiai sumirksėjau. Ištryško neklusni saulės iššaukta ašara, ir aš, tarsi pabudusi iš sapno nusisukau nuo veidrodžio. Akys nukrypo į langą, pro kurį žvilgčiojančius tikėjausi rasti seniokus. Bet jų jau ten nebebuvo. Turbūt susigėdę nukiūtino į savo lovas. Bet argi įmanoma skųstis atsikračius ižulių žvilgsnių? Na, jei tai ir buvo įmanoma, bet tikrai nesuvokiama sveiku protu… nusimečiau chalatuką bei naktinukus. Švelniai pasukau dušo čiaupą ir į vonią linksmai ėmė bėgti karštas vanduo. Palindau po srove ir užsimerkusi atmečiau galvą. Vanduo taip maloniai šildė. Viena akimi pašnairavau į laikrodį ant sienos virš durų… Puiku, dar tik pusė septynių ryto. Varžybos tik dešimtą… Lėtai, pasimėgaudama ėmiau trinti kūną su gruboka plaušine. Veide suspindėjo šypsnis, kai pagalvojau į ką man panašus šiurkštus plaušinės paviršius. Taip… Jis velniškai panašėjo į mano vaikino barzdą, kai tas kažkaip ,,pamiršdavo“ nusiskusti. O gal norėdavo man padaryti įspūdį? Juk jis, labiau, nei kas nors kitas žinojo, kaip dievinu jo žiaurumą ir šiurkštumą miegamajame.. Girgžtelėjo vonios kambario durys. Bet nekreipiau dėmesio, tai greičiausiai dar vienas eilinis Kornelijaus bandymas mane įbauginti. Bet man tai patinka. Nors nesiginu, kad nekart jis buvo mane kaip reikiant išgąsdinęs. Nusipraususi užsukau vandenį ir atitraukiau ploną celofaninę užuolaidėlę. Aiktelėjau pamačiusi juodai apsirengusią figūrą. Bet po akimirkos užsimerkiau ir šyptelėjau :
    – Na, šįkart tau tikrai pavyko man sukelt šiurpuliukų bangą.. – atsimerkiau ir nustėrau. Vonios kambaryje stovėjau vienui viena… Jaučiaus lyg įkasta į plyteles, kūnu ėmė bėgti tarsi šalto dušo srovė, akimis nedrąsiai pažvelgusi į veidrodį pamačiau, kokia esu išbalusi. Nuo šlapių plaukų, netvarkingai sukritusių ant nuogos nugaros, kapsėjo, vos prieš kelias minutes buvęs karštas, vanduo. Tik dabar, jis ledine srovele bėgo per mano ir taip apstingusį – neaišku ar labiau iš išgąsčio, ar iš nesuvokimo kas ką tik įvyko – kūną. Po akimirkos pasigirdo balsas, tarsi pažadinęs mane iš šios keistos, į transą panašios būsenos. Bet aš nepajudėjau.. Jis pabeldė į duris:
    – Eilina, kas tau mergyt? Šaukei mane?
    Tylėjau. Atsakyti jau nebebuvo jėgų… Jis atidarė duris ir išgąstingai pažvelgė į mane. Griebęs šiltą frotinį rankšluostį, jis apgaubė mano drebantį nuogą kūną. Suglebau jo glėby. Virpančiom rankom apkabinau jo tvirtą kaklą ir sukūkčiojau.
    – Kas yra? Prastai jauties? Paskambinti tavo gydytojui?
    Tylėjau. O ką turėčiau sakyti? Kad man kažkas pasivaideno? Na jau ne… Tikrai netrokštu, kad Kornelijus mane paliktų, pamanęs, kad esu beprotė… Nors juk ne vien bepročiams vaidenasi. Pasistengiau nurimti. Pajautęs, jog kvėpuoju žymiai ramiau ir lygiau, jis truputį patraukė mane nuo savęs. Mano akys susitiko jo gilias mėlynas akis, kaip įmanoma įtikinamiau šyptelėjau:
    – Išdūriau…
    – Bet… – nesuprato jis. – … tu ir dabar atrodai nesveikai balta. Žmonės iš niekur nieko, ar tik panorėję tokiais netampa…
    Reikėjo greitai kažką sumeluoti, arba, jis supras, jog man kažkas negerai.
    – Matai, kokius stebuklus daro šiuolaikinė kosmetika. – šyptelėjau, ir kokio velnio taip nusišnekėjau…
    – Nekvailiok mergyt, kokia dar kosmetika duše? Tu juk dar visa šlapia, nieku gyvu nebūtum spėjusi taip ,,pasigrąžinti“ per tas kelias minutes kol atėjau link vonios kambario. Be to, tu juk verkei, o verkiant, ypač nuo tokio sluoksnio pudros, kokį tu dabar sakaisi užsitepusi, aiškiai matytus nubėgusių tavo ašarėlių vagelės…
    – Ai, na koks skirtumas, mažuti… – bandžiau išsisukt ir prasmukt pro jį iš kambario, bet jis pagriebė mano ranką. Krūptelėjus atsisukau ir išgąstingai pažvelgiau jam į akis. Visa laimė, kad jis tik gašlokai man mirktelėjo ir truktelėjo už rankšluosčio, kuriuo buvau apsigaubusi.
    – Na, bėk greit rengtis, arba pasigailėsi, kad taip mane gundai, mažyt..
    Žinojau, kad mano žodžiais jis nepatikėjo, bet malonu bent tai, kad tą nemalonų įvykį pavyko nuleisti juokais… ……………………….

  9. Įėjau į miegamąjį ir uždariau duris. Gal bent dabar nebepasivaidens tas padaras… Nes labai abejoju, ar antrąkart Kornelijus bus linkęs juokauti. Atsidariau spintą. Ant aukščiausios lentynos tvarkingai supakuotas, gulėjo jojikės kostiumas… Šiaip niekada nesitikėjau, kad teks jį apsirengti… Na bet štai ir ta diena… diena, kai pagaliau išsipildys mano svajonė… Nukėliau lengvutį paketą ir išvyniojusi apsirengiau. Taip, vis dar tinka, kaip ir tada prieš pusmetį, kai gavau Angelą. Užsisvajojusi staipiausi prieš veidrodį. Apranga tiesiog ideali, na, bet mašinoje su ja nepavažiuosi.. Per keletą minučių persirengiau violetine suknele ir pasilenkusi, iš spintos paėmiau plaukų džiovintuvą. Vos spragtelėjus jungiklį, pasigirdo tylus dūzgimas, ir į mano veidą pūstelėjo šiltas oro gūsis. Nukreipiau jį į plaukus, pastarieji draikėsi blaškomi dirbtinai sukelto karšto vėjo. Jaučiau, kaip plaukai po truputį sausėja ir tampa vis puresni…. Išjungiau džiovintuvą… minkštu šepetuku pasišukavau ir susirišau uodegytę. Nuo senovinės ąžuolinės spintelės paėmusi mažytę širdelės formos dėžutę, atsargiai ištraukiau auskariukus ir juos įsivėriau.. Na štai, beliko tik pasidažyti ir paruošti žirgą, tikiuos, Kornelijus jau susiruošė, nes iki stadiono, kur vyks lenktynės reiks važiuoti mažiausiai gerą valandą.
    – Eilina ! – pašaukė pažįstamas balsas kitame namo gale.
    – Kas yra? – pati išsigandau, kad mano balsas skambėjo su tokiu nepasitenkinimu ir susierzinimu. Pasigirdo staigūs žingsniai
    – Tau dabar kas? – tarė jis, nežinia iš kur atsiradęs man už nugaros.
    Stovėjau velniškai sumišusi.
    – Pyksti už tai ką pasakiau vonioje? – tarė jis jau švelnesniu balsu. – nepyk, paprasčiausiai pats buvau išsigandęs ir susinervinęs, kai tave tokią pamačiau, o ko stebėtis? Juk taip tave myliu… Maniau, kad tau kažkas nutiko. Nebedrįsk taip manęs gąsdinti Lin… sutariam?
    Linktelėjau ir jį apkabinau, nors pati puikiai žinojau, kad nesu apsaugota, nuo tos šmėklos pasirodymo, žinoma, ji, o gal jis, man nieko nepadarė, tačiau žiauriai išgąsdino… Bet klausimas ko tai pasiklydusiai būtybei reikėjo, bet pala, dvasios šiaip neužklysta… Galbūt tai dar toli gražu ne pabaiga, gal ji mane išves iš proto, o gal nužudys…? Stipriau prisiglaudžiau prie mylimojo. Suvirpėjo širdis, bet nekreipiau dėmesio tai natūralu, kai myli… Tik gaila, nesupratau, kad šįkart širdis virptelėjo ne iš džiaugsmo, o iš baimės… baimės prarasti, nebesulaukti, galbūt net pražudyti…
    – Gerai… – sušnibždėjau ir paleidau jį.
    Jis švelniai pabučiavo ir mirktelėjo:
    – Eik paruošk Angelą. Už dvidešimt minučių išvažiuojam…
    Nieko neatsakiusi išėjau. Vos pravėriau namo duris, į akis krito giedras rudenėjantis dangus. Oras nė už ką nebepriminė tų karštų vasaros dienų, nors ir nebuvo visiškai šaltas. Užsimečiau megztinuką, kabėjusį prie durų ir žengiau į kiemą. Minkštutė, truputį apmirusi nuo šaltos ryto miglos, po kojomis driekėsi trumpa veja. Ėmiau iš lėto eiti link arklidės. Prie mano kojų meiliai trynėsi nematytas juodas katinėlis.
    – Kas tau mažiuk? – šyptelėjau. – Pasiklydai? Gal geriau bėk, Kornelijus nelabai myli kates…
    Bet mažasis padarėlis dar labiau ėmė glaustytis.
    – Na, bėk sau. Neturiu laiko, suprask. – patraukiau koją nuo pūkuoto jo kailiuko. – Grįžk pas mamą.
    Kačiukas sureagavo labai agresyviai – atšoko nuo manęs lyg gerai papurtytas elektra ir išrietęs nugarą ėmė šnypšti iš nepasitenkinimo. Nebekreipiau dėmesio. Teisybę sakė Kornelijus, kvaili padarai tos katės… Netgi labai… Apėjau vis dar besiputojantį gyvūno kūnelį ir pasukau link arklidės. Tyliai pravėriau duris. Patalpoje kvepėjo šienu ir girdėjosi ramus žirgo kvėpavimas. Priėjau prie grynakraujo gyvūno, gauto gimimo dienos proga, panardinau pirštus į ilgus ir juodus karčius ir sušnibždėjau:
    – Na, Angelėli, jau pasiruošęs pergalei? – Lūpomis paliečiau švelnią jo kaktą ir prisegusi pavadį išvedžiau iš arklidžių. Keista, dangus buvo apniukęs, rodės, kad saulę apgaubęs juodas debesis nebesirengia trauktis. Nejaugi įmanoma, kad taip staigiai dangų aptrauktų toks debesis, kai vos prieš akimirką, buvo absoliučiai giedra…? Nors, šio ryto įvykiai aiškiai rodė, jog įmanoma viskas, bet tikrai nesiruošiau graužti savęs dėl tos šmėklos, kvailo pasiutusio katino ar šio neaiškaus debesies… Gal ta figūra vonioje tiesiog buvo mano pasąmonės žaismas, kvaila ir velniškai reali iliuzija, privertusi mane kaip reikiant išbalti. Na, bet gana apie tai. Ta istorija man pačiai ima įkyrėti. Tik pamanyk, kažkoks nupiepęs vaiduoklis mano vonioje? Kas čia tokio? Turbūt dauguma pasaulio manekenių atsikėlusios rytais net ir giltines pamato, na aišku, vėliau, jos supranta, jog žiūri į veidrodį ir nusprendžia, kad tokios nuostabios giltinės gyvenime nebuvo mačiusi… Ironiška… Tad ko man dar skųstis? Na, skirtumas tik tas, kad aš ne į veidrodį žiūrėjau… Bet nemanau, kad tai kada nors įgaus kitą reikšme, kuri nesukels ironizuojančios šypsenėlės. Staiga mano mintis pertraukė Angelo žvengimas. Išgąstingai atsisukau:
    – Ša, viskas gerai, – bandžiau raminti išsigandusį gyvūną. – pats matai, kad čia esame tik mudu, o gal tau prieš varžybinė baimė? – bandžiau pajuokauti, bet tai rodos dar labiau suerzino žirgą. Apsidairiau. Aplink nieko nebuvo, bet kažkas privertė mane sustoti ir įsiklausyti. Sutrikau. Ausis kurtino iš proto varanti mirtina tyla. Angelas lyg padūkęs kojomis trypė žemę, dangus nerealiai greitai temo… Vėjo šuorai varstė žemę ir mus su Angelu, rodės, iki pat sielos gelmių… Akimirką drįsau pagalvoti kas bus toliau, bet tą neklusniai susiformavusią mintį, kurios čia neturėjo būti, pasivogė vis labiau šėlstantis vėjas… Dar kart apsidairiau, bet vaizdas nė kiek nepagerėjo. Atvirkščiai, aplinka vis labiau baugino.. Trūko gal tik to, kad prasivertų žemė, ar bent jau kažko tokio, kas leistų pagaliau išsiveržti kylančiam siaubo klyksmui… Bet kol kas nieko neįvyko, buvo tylu kaip kape. Akimirkos bėgyje dangus, rodės, tapo juodas lyg ką tik išpilta rašalo dėmė. Staiga pasigirdo smarkus sparnų plazdėjimas. Dangus jau buvo beveik neperregimas, tapo nebeįmanoma pasakyti, kad dabar galėtų būti diena. Grėsmingai artinosi žiauriai dangų draskančių sparnų plakimas. Kaip įmanydama stengiausi nuraminti žirgą, bet tai jau rodės nebeįmanoma. Ir aš puikiai jį suprantu, jei būčiau pajėgusi, būčiau bėgusi iš čia kiek tik įmanoma greičiau. Pažvelgiau Angelui į akis. Mačiau, kaip jo didelės, juodos ir drėgnos akys kažko ieško manosiose. Mano veidą perkreipė siaubas. Lyg norėdama įsitikinti, kad akys manęs neapgauna, atsisukau atgal… Dangų skrodė tūkstančiai juodvarnių, iš kurių pravertų snapų sklido mirtį nešanti giesmė… Tamsą perskrodė žaibas. Nebelaukiau kol kas nors įvyks, šokau ant persigandusio Angelo ir jis šuoliais pasileido per vėjo taršomą žolę. Užsimerkiau, žinojau, kad žirgas, nors ir labai išgąsdintas, laisvai pats nubėgs iki namo. Staiga jis sustojo. Jau maniau, kad esame prie namo ir atsimerkiau. Taip ir buvo Angelas švelniai pešiojo žolytę prie namo laiptų. Apsidairiau. Vos nesuklykiau nuo pamatyto vaizdo, dangus buvo giedras kaip ir tada, man einant į arklidę, aplink nesimatė nė vienos varnos ar kokio neaiškaus katino. Pirma atėjusi mintis buvo ta, jog greičiausiai man visai pasimaišė galvoje, bet pasistengiau išlikt rami. Tuoj reikės važiuoti…
    – Nieko nepamiršai? – šūktelėjo man Kornelijus rakindamas duris.
    Krūptelėjau išgirdusi jo balsą ir pakėliau akis į ant laiptų stovintį vaikiną. Jis man numetė maišelį:
    – O gal vis dėl to su šia suknele būtum dalyvavus? Manau, kad teisėjams būtų labai patikęs toks vaizdas… – šyptelėjo jis.
    Neatsakiau. Tylėdama įvedžiau Angelą į jo priekabą ir užrakinau duris. Kažkodėl, man šią akimirką neberūpėjo niekas… Koks gi galiausiai skirtumas laimėsiu aš ar pralaimėsiu tas prakeiktas rungtynes… Galbūt išvis stadione man vėl kažkas pasivaidens, nulėksiu nuo žirgo ir baigsiu savo gyvenimą invalido vežimėlyje? Ar taip ar taip, mano gyvenimas jau niekada nebebus toks kaip buvęs… Jaučiu tai… Atmečiau galvą ir atsirėmiau į automobilio šoną. Vis labiau šylantys saulės spinduliai šildė baimės iškankintą veidą. Tolumoje girdėjosi bebundančių paukščių giesmė, pakvipo šiltos saulės paliesti besiskleidžiantys žiedai.. Rodės, kad gamta nebepamena kas nutiko vos prieš dešimtį minučių… Kažkas sielos gelmėje man kuždėjo, kad neverta to pamiršti… Bent kol kas. Bet tas kelias menkas apmąstymų minutes nutraukė jo balsas:
    – Ar liausies tu šiandien pagaliau snūduriuoti? Laikas važiuoti… Nebent nori pavėluoti?
    Be žodžių apsisukau, demonstratyviai atidariau automobilio dureles ir įsėdau. Vaikinas klausiamai žvilgtelėjo į mane, bet pamatęs, kad mano akys kažko ieško ant prie namo išlietos asfalto juodumos, jis tyliai įjungė variklį. Automobilis paklusniai suurzgė ir truktelėjo iš vietos. Netrukus išvažiavome iš kiemo. Pro greitkeliu skubančio automobilio langus lyg vaiduokliai šmėsčiojo niūrūs namai, driekėsi tylos ir apmirusios palaimingos ramybės girios karalystė. Už jos, visai šalimais, ant kalvelės buvo galima įžiūrėti aptrupėjusią ir, rodos, daug ką iškentėjusią kapinių tvorelę… Šią vietą grėsmingai ryškino liekni ir negailestingo vėjo lankstomi beržų kamienai… Kurie, lyg vaiduokliškos rankos glostė ir, rodos, ramino tuos vienišus, niekam nebereikalingus kapus… Pro lieknus, tankiai vietomis suaugusius beržų kamienus, lyg iš kraujuojančių žaizdų plūstantis kraujas, skverbėsi ryškūs rytinės saulės spinduliai. Bet tai tebuvo tik eilinis peizažas, dar vienas tylos ir keistumo paminklas mano kely… Neklusnios mintys apraizgė bet kokį mano matytą vaizdinį, kiekvienam suteikdamos kiek tik įmanoma daugiau skausmo, vienatvės… Gal paprasčiausiai tai tebuvo tik mano vaizduotė, gal menka sapno prošvaistė… Bet kam tai rūpi… Nors… Manu, kad vis dėl to kai kam tai rūpi… taip, tai mano vaikinas… Jis dėl manęs, rodos, pasiryžęs viskam… Bent dabar, kai tylėdami važiuojami link hipodromo… Žinau, nors gal tik nujaučiu, kaip mano tyla skaudina vienintelį žmogų, kurį myliu. Mano protas karštligiškai stengėsi įsakyti neklusniam kūnui, bent menkai šyptelti, tarti kokį švelnumą ir meilę bei dėkingumą išreiškiantį žodelį… Bet kūnas buvo lyg apmiręs. Prakeiktos mintys… Prakeikti įvykiai, kurie neduoda man nei minutėlės ramybės… Per juos, o taip, tik per juos aš nebepajėgiu net parodyti Kornelijui meilės, kurią jaučiu, tokią karštą, vienintelę, tikrą, nepakeičiamą… Net nepajutau, kaip mano veidu nusirito šilta ašara, kurią nuplėšė, ir į milijonus mažyčių lašiukų sudraskė negailestingas rudeniop einančios vasaros vėjas… Antroji ašara jau greičiau, rodos, jau žinodama kur bėgti, nukeliavo mano skruostu į nežinomybę… Po jos sekė ir trečioji, ketvirtoji… galiausiai tai virto upeliu, kuris nesustodamas bėgo mano veidu per makiažą, nešdamasis neseniai padažytų blakstienų tušą. Atidūsėjau.. Tas garsas perskrodė tylą lyg pirmojo paukščio klyksmas nebylų ankstyvo pavasario rytą…. Vaikinas prie vairo atsisuko. Norėjau jam nusišypsoti, bet vargu, ar šypsena pro ašaras galėjo jam sukelti malonumą… Nusisukau, bijodama susidurti su jo akimis, ir kuprinėje ėmiau raustis popierinių servetėlių bei veidrodėlio… Įsivaizduoju kaip turėjau atrodyti… Dar nespėjau nusivalyti tušu ir ašaromis numarginto veido, kai prabilo Kornelijus:
    – Kas tau daros? Jei jau taip nervinies galim grįžti namo.
    – Ne, važiuojam… Viskas gerai… – sušnibždėjau valydamasi ašaras.
    – Neverktum jei viskas būtų taip gerai, kaip maniakai… Su tavimi kažkas darosi Lin…
    Tai buvo paskutiniai žodžiai kelionėje… Toliau važiavome vėl tylėdami… Gal dėl to, kad žodžiai galėjo išlaisvinti ir taip jau beveik laisvas ašaras, O gal tik šiaip, prislėgti niūroko gamtovaizdžio gaivalų… Tyliai besnūduriuojantys laukai, ir juose besiganantys žirgai aiškiai leido suprasti, kad visai netoliese yra žirgynai… Kurie pasirodė visai netikėtai, vos tik automobilis nusileido nuo kalvos, truputį tolėliau, jau buvo galima įžvelgti ir hipodromo tvora, už kurios, privažiuojant, jau girdėjosi linksmi šūksniai ir žirgų žvengimas… Bet tai nė kiek nedžiugino… Nors ir žinojau, kad mane nuo mano svajonės skiria tik tvora ir sėkmė… Automobilis sustojo, bet kažkodėl nesiskubinau lipti lauk… Hipodromo žavesys ir palaimingas širdies plazdėjimas buvo kažkur dingę.
    – Eilina! – papurtė mano petį Kornelijus. – Staigiai lipk lauk ir lėk ruoštis, mes ir taip vėluojam. Man jau nusibodo žiūrėti į tave tokią … Kiek galima taip ?
    – Gerai, nepyk, tariau ir išlipau. Plaukus palietė vėsus vėjo gūsis.

  10. drurnai skamba, bet negi neparasiau? va ka reiskia kai naktim rasai, puse to ka sugalvoji neisdestai zmogus… na isivaizduokim kad su Angelu viskas gerai ir jis buvo atveztas kartu spec priekaboj……….. 😳

  11. ner minciu………bet ko ir bet jur juk neprirasysi…………..gal kadanors, jei sumastysiu test si teksta, pakoreguosius irkai kurias vietas…. db kazkaip mintys visai nebeten……………………. 😥

  12. siaip, tai turiu ir dabar ka veikt… esu parasius toki romaniuka, bet kadangi, jis keliu metu senumo, tai dabar koreguoju si bei ta… beto, esu jau ipusejusi rasyti jo anraja dali….ir siaip kartais uzplaukia koki eilerasti parasyt ar siaip ka nors……..tad darbo tikrai yra, bet tik gaila, kad laiko ne visada atsiranda…………………. bet…. tox jau tas gyvenimas..,………………….

  13. wisko dar nespejau perskaityt,bet wa apie apokalipses raileles skaiceu…na ir ka galiu pasakyt…seip zodziu truksta…taj paprasceusei nuostabu(o gal nepaprastaj nuostabu)..kazka panasaus bandzeu sukurt seniau,bet pritruko kantrybes 8)

Parašykite komentarą