Ar teko pajusti absoliucios vienatves pojuti? Ar esate vienisi nepaisant, kad jus supa daug draugu, mylimas zmogus? Ar esate vienisi, nes is tiesu esate vieni? Kas yra ta prakeiktoji vienatve? Rasykite tik ismastytus ir gilius pamastymus, juk cia forumas ir visi galite kalbeti be kaukiu.
65 thoughts on “Ar esate vieniši? Ar teko pajusti siaubinga vienatvę?”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Kartais apima toks jausmas. Nes kai pagalvoju… Zmonems atrodo, kad mane pazysta, bet ne vienas nezino visko apie mane… IR nera tokiu zmoniu, kuriems galeciau viska issipasakoti. Praradau toki akla pasitikejima zmonemis, beto o gal geriau ir nezinot vienam visko apie mane 😀
Kartais jauciu kaip klimstu i ta vienatve, taciau mano budas neleidzia ten sugrimst…
Nesu viena, bet esu vienisa. Tikrai labai daznai tenka tai pajust, ypac pastaruoju metu. Atrodo, n veiklos, n pazystamu, bet visitek kazko truksta. kaip ir Pinky, niekam negaliu visiskai visko issipasakot, bet gal ne del to, kad nera kam, o tiesiog pati nenoriu… Is tos puses 🙂
Manau, pas visus mus buna pakilimai ir nuopoliai tokios savijautos…
Kartais, o gal net ir dažniau nei kartais taip jaučiuosi… galbūt dėl to, kad pasiilgstu senų draugų, tų senų gerų dienų, kai viskas buvo ok ir dėl nieko nereikėjo rūpintis. Tada pasijuntu vieniša, ištuštėjus.. ir dar kai gyvenimas nevisai klostosi taip kaip norėtųsi.. Va tomis dienomis mane ir apima vienišumo jausmas, kuris tiesiog graužia iš vidaus.
na as esu ganetinai vienisa…nemanau, kad tas jausmas toks siaubingas…galima gyventi ir taip..
Gyventi galima, bet kaži ar taip ilgai gyvendamas žmogus bus visiškai laimingas.
Man atrodo kiekvienam is musu tokia savijauta. Daugiau ar maziau.
visiskai laimingam buti neimanoma
jauciuosi vienisa.
Avietyte rašė:
Kodėl?, kaip tokia fantastikškai atrodanti ir nuostabiai bendraujanti merginta gali jaustis vieniša?, jai reikia pagalbos visada drąsiai gali į mane kreptis 🙂
Dazniausiai visad taip ir buna tos grazios ir saunios buna labiausiai vienisos…
O tu nesijauti vieniša? 🙂
As jau anksciau atsakiau i si klausima.
Pinky rašė:
Ka padarysi aklas esu, nemaciau 🙂
Pinochet rašė:
Matai, Avietyt, kaip viskas kinta greit. Dar pries pora savaiciu sakei kokia laiminga…
Istikruju tai nesakau, kad esu baisiai nelaiminga 🙂
Mano viena drauge visad sugeba jie net ji kalta viska uzkrauti ant savojo =))
ech ir as noreciau tokio talento 😀
Esu 100% vienišas ir 95% gyvenantis vienatvėje. 2% vienatvės nebuvimo studijoje ir 2% gyvenant su tėvais (nebuvimo vienatvės) ir 1% būnant tarp įvairiausių žmonių (mieste, kavinėse, prekybos centruose). Mano savokoje vienatvė ir vienišumas yra skirtingi dalykai. Vienatvė išorinė/aplinka, o vienišumas vidinė/sielos tuštuma(vidinė vienatvė, pvz turi daug pažįstamų arba draugų, bet ne geriausių draugų kuriems gali išsipasakoti, pasitikėti 100%).
Nuo didelės vienatvės ir visiško vienišumo darausi ar net yra kažkokie silpni, maži simptomai šizofrenijos. Būna, kad sunku suvokti kur realybė ir fantazija mano…nes tarp fantazijos ir realybės gyvenu. Ir kiti dalykai…
* Dar pažymėti norisi, kad turiu omeny vienatvės (aplinkos) bendravimo prasme, palaikymas ryšiais. Nes kitaip lyg neskambėtų esant vienatvės.
Buvau vieniša vasaros metu. Dabar tai nesijaučiu tokia. Man visiškai nusispjauti, ką aplinkiniai apie mane galvoja, svarbiausia, kad man būtų gera gyventi šioj žemėj. Nes gyvenimas yra tik vienas net nesinori pagalvoti apie vienatvės jausmą, nes kartais žmones priveda iki savižudybės. Kam man dabar liūdėti dėl kažko, jei viską turiu, svarbiausia gyvenime laimė ir sveikata. Svarbu, kad man ir kitiems būtų gerai. O tada atmosfera būna labai gera. Kuo daugiau matau besišypsančių žmonių, tuo man yra gyventi šiame pasaulyje. Nebematau pagrindo dėl ko liūdėti ir pasinerti į vienatvės jausmą. Pati kiekvieną dieną šypsausi visiems. Žmonės visada yra išeitis į laimingą gyvenimą.
Avietyte, stiprybės tau. 😉
panikė rašė:
Sveiki, esu siuo metu labai vienisa, gyvenimo draugas susirado kita, ieskau paguodos 🙂
paguodos reikia ieksok mieste arba pazinciu portaluose 😀
taip. samoningai renkuosi vienatve, nes nebenoriu skaudinti artimu zmoniu..
Pinky rašė:
Sorry.
Man pavasaris. Paguoda man asociajuojasi tik su vienu dabar 😀
Avietyte":19udot10] Pinochet rašė:
Kartais aplanko tas jausmas.. Ne apie draugu trukuma kalbu,ar pan. Tai aplanko kalbant apie mirti,ligas ,skausma ir pan.Kai tryksti dziaugsmu tai greit kazkaip issidalina jis,visiem duotum atrodo gabaliuka, nesijauti vienas. O kai skauda kazka, del ko nors grauziesi,gailiesi,kai kazkas grauzia sazine,ilgiesi ko nors,sergi – va tada supranti kad esi on your own, niekas nepasims tavo skausmo,niekas uz tave nesirgs kad ir kaip noretu, o mirsi tai irgi vienas,turesi viska tik pats pereiti, nesvarbu kiek zmoniu bus aplink..
asmeniskai as nesijauciu vienisa:) kazkaip aplink daug mano sirdies zmoniu,kurie supranta ir yra visad kam nors issisneketi ;O
taciau buna momentu kai lieki tiesiog nesuprastas ir pats vienas su savo mintim 🙂
Man kartais norėtųsi, kad atsirastų žmogus, kuris mane 100proc. supratsų. Gaila, kad tokio(ios) nėra…
Ir kaip tu būtent nesuprastas?
Nenoriu išsiplėst per daug, bet žodžiu nesupranta mano jausmų ir to, kas dedasi mano galvoje.
Na, jei nepasakys kas būtent dedasi tavo galvoje, tai kaip męs galėsim tau padėti? Nebijok, nesmerksim, čia gan brandūs žmonės lankosi 🙂
Tai kad ten tiek visko yra, kad ir sunku išsakyt viską.
Na, teks kur nors pradėti, nori, kad koks žmogus tave suprastų, bet nieko apie tave kamuojančias mintis nepasakoji
Tai kad toks jausmas, kad viskas veltui. Atrodo darau viską tam, kad rytoj vėl viską kartočiau. Net pats nesuprantu ko noriu ir ko nenoriu. Atrodo, kad visi aplinkiniai žmonės vienodi, tik save skirtingai parodo. Norėtųsi kažkur tobulėt, bet nežinau kur. Negaunu to, ko noriu, o ko nenoriu turiu iki kaklo. Bet labiausiai mane trikdo mintis, kad NIEKADA NETAPSIU TUO, KUO NORIU TAPTI.
Na, gyvenimo tikslą turi sugalvoti pats, tik galiu patarti, stenkis pažvelgti ir į gerąją tave erzinančios rutinos pusę. Kiekvienas, net ir menkiausias įvykis tave tobulina, suteikia tau patirties, po truputį tave keičia. Iš savo patirties, galiu patarti pradėti skaityti grožinę literatūrą (galiu pasiūlyti daug gerų knygų) ir pabandyk pradėti rašyti dienoraštį, užrašyk ten reikšmingiausius dienos įvykius, įdomiausias mintis.
Ir iš kur taip kategoriškai žinai, jog niekad nebūsi tuo kuo nori būti? Būtų įdomu sužinoti kuo, jie ne paslaptis. 🙂
Daug kas neturi 100% pasitikėjimo ir supratingo draugų. Aš pasitikėjimą žmonėmis praradau būdama kokių 15m. Dabar pasitikiu tik savimi. Ir turiu draugus, kuriems galiu papasakoti tam tikrus dalykus, bet tikrai niekas nežino apie mane viską. O ir nesuprastų…
Renagade rašė:
Grožinę literatūrą skaitau kai tik turiu laiko. Dėl to būvimo kuo noriu būti, tai visada svajojau būti lenktynininku. Man visada patiko automobiliai, greitis, azartas, adrenalinas ir pergalės. Tas pats patinka ir mano tėvui. Mes su juo labai panašūs, todėl ir pasikalbam dažnai, tačiau jis ir taip labai užimtas, o dar savo problemų jam primest nesinori. Jis irgi savo ateitį įsivaizdavo visai kitaip, nei ji yra, Jis turiu lieti kruviną prakaitą, kad jo šeima turėtų ką valgyti. Jis buvo labai gabus sporte, ir ateitį siejo su juo, tačiau gavo nugaros traumą, ir viskas tuo pasibaigė. Bijau, kad manęs laukia tokia pati ateitis. Bijau, kad turėsiu sunkų, prastai apmokamą darbą, o mano pomėgis automobiliams baigsis savo 20 metų senumo lūženos remontu ir tvarkymu. Bijau, kad ir mano vaikai jausis taip, kaip aš jaučiuosi dabar.
Kadangi fizinius krūvius atlaikau geriau nei protinius, nemanau, kad man pavyks įstoti į kokį nors universitetą. Manau eisiu į kariuomenę savanoriu. Mane žavi mintis, kad galiu aukotis dėl savo tėvynės, tačiau į savanorius dėmesio niekas nekreipia, taigi ir pinigų iš to pakankamai nesukrapštysi.
Wow, lenktynininkas, įdomiai. Bet tai greičiau hobis, nei karjera, čia tik vienetai visame pasaulyje iš to sukuria karjerą. O dėl protinių krūvių, tai reikia tik pasistengti, vidurinė ir brandos egzaminai tai grynų gryniausi juokai, reikia tik noro ir valios.
Dėl tarnybos kariuomenėje, tai gerai sugalvojai, aš pats baigęs univerą eisiu į savanorius. Nors man dėl tos "tėvynės" nei šilta, nei šalta, eisiu dėl savęs, noriu fizinių iššūkių.
Apie tokius dalykus, kaip aukojimasi dėl tėvynės, pamiršk, teks tik nelegaliuose Amerikos karuose dalyvauti 😀 Pastebėjau, kad esi idealistas, gal kiek naivus, neįsižeisk, omeny neturiu nieko blogo.
Neįsižeidžiau. Dėl lenktynininko tai žinau, kad nieko gero neišeis, todėl ir liūdna. Su pasiaukojimo dėl tėvynės tai suprantu, kad to patirti neteks, visgi NATO narė Lietuva. Kaip ir tu, noriu fizinių iššukių. Man visada patiko savo kūną spausti iki ribos, kai vos gali paeiti.Dėl karų, tai nemanau, kad teks kokiam sudalyvauti. Vieną mano draugą neseniai išsiuntė į Afganistaną, tai buvo labai baisu žiūrėt, kaip jam artimi žmonės verkia. Ir pats labai jaudinausi, kaip ten jam baigsis, bet jau tuoj grįžt turi, tai ant dūšios ramiau 😉
Turiu gerų draugų, draugių, geriausias tris drauges, šeimą, mieliausią šunį, mylimą žmogų, bet kartais, apima toks jausmas, kad aš iš tikrųjų esu visai viena. Retas tas jausmas, nes dažniausiai būnu ne viena ir nėra kada apie tai galvoti. Tik žinau, kol turiu mylimą savo žmogutį nesijausiu vieniša, nes jis visada šalia, nesvarbu bėda ar pati laimingiausia diena. Atsimenu seniau buvo užėjęs vienatvės pojūtis. Neturėjau vaikino kurį laiką, buvau susipykusi su geriausia drauge, o kiti draugai juk neatperka to bendravimo su geriausiu. Tai čia gal mėnesis vienatvės buvo. O daugiau tai nieko. Negalima palikti žmogaus vieno. Vienatvė- vienas šlykščiausių jausmų 🙂
Esu vienisas. Visiskai nebera draugu. Dauguma tiesiog issikrauste is mano miesto. Nesinaudoju nei facebook’ais nei kitais pazinciu portalais.. Dauguma laiko praleidziu namuose, o vienintelis ramstis mano gyvenime mane paliko. Kartais norisi tik i miska ant sakos.
Buna pasitaiko. Laikas gydo zaizdas ir atsiranda nauji draugai. Tik namie nesedek 🙂
Jau kuri laika, o dabar dar labiau.
Pas mane tai iš vis tragiška padėtis su draugėmis ir draugais vieni dirba, kiti mokosi kituose miestuose, kiti išvažiavę į užsienį, kiti dar mokosi mokykloje, bet neina į lauką, tad nebėra, ką veikti kieme (lauke), atrodo nuo tų prisiminimų tik verkti norisi iš liūdesio, nes kiti neatstos tų akimirkų, kurias praleisdavau kartu su jais. Atsimenu iki vakaro būdavau kieme. Jokie vaikinai nerūpėjo bent jau iki 18 metų.
As irgi daznai pasijuntu vienas. Nors ir turiu zmona, bet kai jos labiausiai reikia, jos niekad nera. Kai buna sunku del ko nors tai jos palaikimo nesulauksi, tik nervus sugadina ir daugiau nieko. Duodu jai naudotis visais savo finansai, ir jei buna kad reikia pasispausti, tai ji butunai ismetis pinigus, net neatsiklausus ir nepasitarus, duodu jei savo masina, tai jei ka nors pridirba ar ilenkia, net nieko nesako, o kai pats pastebiu net atsiprasau nesulauksi, Kai pasakai kokia paslapti, tai butinai visiems isduos. Zinau tik viena kad galiu pasilkliauti tik savimi, o taip kartais noris kad salia butu koks zmogus kurio galetum pasikliauti ir isgirsti psichologine pagalba kai yra sunku…..
Atrodo, kad su ta žmona tau vienos bėdos.
arta2234 rašė:
mums tikrai reiktu susipazinti 🙂 Heh…
Neįsižeisk arta, bet tavo santuoka kaip iš anekdoto.
boby rašė:
Nenusišnekėk, čia yra labai dažna problema. Galvoji visų kitų santuokose tik bučiniai, šokoladas ir oraliniai?
Voveryte rašė:
boby rašė:
O tu zinai kad anekdotuose daznai tiesos buna, kaip sakant ten sudeta visa liaudes ismintis 😀
Taip as gyvenu Suomijoje, ir kol kas kraustytis nesiruosiu.
O tu kur Lietuvoje gyveni? Jei Vilniuje, tai galima kada nors susimatyti,kai busiu 😀 (is proto gal)
Voveryte rašė:
Tai be abejo 😀 nebenori susipazinti.
UUuuuuu, čia ir romanas forume tuoj užsimegs 😀
Nežinau, bet šiandien vieniša pasijaučiau į pavakarę.
Boby, kartais aš jaučiuos panašiai kaip tu, o gal net ne kartasi, bet dažnai. Aš ir turiu svajonę, kuri atrodo nepasiekiama…. O tada pagalvoju, juk tie, kurie pasiekė, taip pat žmonės, kaip ir aš. Gal vieni lengviau, kiti sunkiau, bet jei užsispiria pasiekia tą. Kodėl aš negaliu?
O dėl kitų nesupratimo… gal tau duota dovana suprasti, ko kiti supasti negali? Tu jautiesi blogai, todėl, kad kitoks ne kaip visi? Juk dabar visuomenėje priimama tik tai, kas įprasta, kitokie jų nuomone, ligoniai… Nenoriu išsiplėsti, bet tikiuos, kad pačią esmę suprasit.
🙂
Renagade rašė:
Kai turėjau visą tą gėrį (gražią mylinčią sužadėtinę, darbą ir t.t..) – to visiškai nevertinau ir nemačiau. Tikėjau ir norėjau, kad būčiau vienas, nes man tai patiko. Ir žinoma generuojamos mintys viena diena virto realybe. Viską praradau ir tada pasirodė griežtas ir stiprus depresijos veidas ir taip norėta ir laukta vienatvė. Pasiekiau dugną, manau išsikapsčiau ir toliau stiebiuosi į viršų. Viska mokausi iš naujo – pajusti švelnų vėją, kuris glosto mano veidą, paukštelį mane sveikinanti ryte ir t.t.. Aš ankščiau to nematydavau ir nejausdavau per savo egoizmo prizmę. Tikiu, kad ta vienatvė mano buvo neišvengiama, nes jau buvo laikas pabūti man vienam, pačiu su savimi ir apsispręsti ir suprasti, ko man reikia ir ko aš noriu, ir kas toks apskritai esu. Labai norėčiau atsukti laiką atgal ir naujai į viską pažvelgti….. Bet yra kaip yra – pamoka gauta. Stengiuosi mintimis ir jausmais į praeitį nebegrįžti. Nors bendravimu su kitais žmonėmis gan keblu, pakalbėti nėra su kuo, geriausių draugų neturiu (vaikystės pasakos :)), o kūnišką "meilę" perku. Kol kas.
Bendravimas ir buvimas su žmogumi tai didžiausia vertybė. O kūniški malonumai bei materialiniai dalykai tegul pasilieka nuošaly.
Bevardis rašė:
Ir kuo tu cia gailiesi? Ne visada ta vienatve yra taip blogai…
Tu visada buni savo paties seimininku. Darai ka nori. Niekas nesaukia ant taves. Niekam nereikia atiduoti saves viso ir uz tai negauni net menkiausio ivertinimo. Nereikia sukti galvos ka padovanosi ar kokia staigmena sugalvoti, nors pats gauni banalias ir pigias dovanas. Tu gali gauti kuniska malonuma, uz pinigus. Bet kai salia esantis zmogus priveda prie to kad net kuniskas malonumas tampa tau priesas. Ir kai tau reikia tik mastyt kaip uzdirbt pinigus kad tavo brangiausioji butu patenkinta, per laisvas dienas dirbt namuose, kad tavo brangioji butu pailsejusi (bet tik ne tu pats). Kai turi pamirsti visus draugus, nes tavo brangioji sauks kad jei truksta demesio. Ir tada supranti kad tau vienintelis malonumas tampa miegas arba kelios valandos vakare prie tv ar pc. Tada manau supranti kad vienatve tikrai yra kur kas geriau. Galiausiai vietanveje labai lengva nusisukt nuo viso pasaulio ir pasakius ate iskeliauti…
Jei trumpai…
Grįžta žmogus iš, tarkim, pobūvio, susitikimo ir klausia draugo:
– Na kaip? Kaip aš ten atrodžiau?
Apsirengia naują rūbą ir klausia:
– Na kaip aš atrodau?
Skundas:
– Aš taip nuoširdžiai stengiausi ir vis tiek blogas…
Ir t.t. ir panašiai. <…>
Žmogus tiesiog nepajėgia savęs suvokti ir nuolat ieško, kad kas nors jį patvirtintu. Žmogui būtinai reikia, kad bent kas nors patvirtintu jo tapatybę ir pasakytų kas jis, koks jis. Na, o jei aplinkoje neatsiranda kas patvirtintų jo tapatybę – pasijunta vienišas. Jei nesulaukia dėmesio iš aplinkos, irgi pasijunta vienišas ir dažnai ima kaltinti, kad jo niekas nesupranta.
Tai va. Vienatvė tai proto būsena. Tai nugrimzdę ir įsitvirtinę pasąmonėje minčių rinkiniai (įsitikinimai, šabloniškas mąstymas).
Verta ieškoti kitokio suvokimo:
Ne man reikia patvirtinimo (kas, koks aš), o aš patvirtinu kokia aplinka. Štai čia ir pasireiškia laisva žmogaus valia. Tik aš patvirtinu aplinką ir tokioje, kurią patvirtinau, gyvenu. Tik aš renkuosi koks mano santykis su aplinka. Jis gali būti priešiškas ir gali būti kitoks. Jei sakau, kad aplinkui vieni kvailiai, tai ir gyvenu tarp kvailių. Jei vagys – gyvenu tarp vagių. Jei sakau, kad gyvenimas gražus, lengvas ir džiugus, tai ir gyvenu tokį gyvenimą. Galiu ištisą dieną sėdėti ant suoliuko ir niekada nejausti vienatvės. Man visiškai nereikia nieko išreikšti, nes aš esu išraiška. Man gali sakyti, kad aš kvailas, tačiau aš tikrai nebėgsiu konsultuotis pas psichiatrą. Nei vienas kitas žmogus niekaip negali manęs išreikšti. Kiekvienas žmogus, kad ir apie ką jis kalbėtų, visada išreiškia tik save patį. Tad man nereikia, kad kas nors mane patvirtintu ir pasakytu kas aš ar koks aš. Kaip aš žvelgiu į pasaulį, į aplinką, tokioje ir gyvenu.
Štai ir visa „problema“