Televizijos šou „Meluok man“ nėra prisivilęs blynas. Išleidus šį šou ir DVD formatu, tokį blyną galima gardžiai sukramsnoti. Tačiau ar tuomet mes tapsime galingais ir patikimais melo detektoriais?
Kai televizijos kanalas „Fox“ pirmąkart ėmė reklamuoti šį šou 2009 m., laidos rengėjai teigė, kad „šou įkvėpė dr. Paulas Ekmanas – mokslininkas, teigęs, jog geba žmogaus veide, kūne ir balse įskaityti ženklus, galinčius išduoti kriminaliniuose tyrimuose labai pravarčius duomenis apie tai, kada sakoma tiesa, o kada – melas.“
Ar laidos žiūrovai galėjo viltis tiksliau atskirti melą nuo tiesos?
Būtent tai nutarė ištirti mokslininkas Timas Levinas ir jo vadovaujama mokslininkų komanda, kurie nagrinėja apgavystės fenomeną. Jie paprašė universiteto studentų žiūrėti pirmąjį „Meluok man“ sezoną arba „Skaičius“ (kitą kriminalinį šou, kuriame Stanfordo universiteto matematikos genijai ištiria nusikaltimus). Dar viena surinkta studentų grupė, pavadinta „Kontrolės“ grupe, specialiai tyrimui neturėjo žiūrėti minėtų laidų.
Visiems tyrimo dalyviams reikėjo peržiūrėti 12 įrašų su nufilmuotais žmonėmis, kurie gundėsi televizijos viktorinoje sukčiauti ir taip gauti piniginį prizą. Kai kurie iš šių žmonių išties sukčiavo ir melavo vėliau su jais darytame interviu. Kiti nesukčiavo ir sakė tiesą. Iš 12 nufilmuotų žmonių pusė melavo, o kita pusė sakė tiesą.
Tyrimo dalyviai peržiūrėję kiekieną įrašą turėjo apsispręsti ir įvertinti, ar filmuotas žmogus melavo, ar ne. Tyrimo dalyviams pavyko teisingai įspėti apie pusę sukčiavimo atvejų.
Štai tikslus rezultatas
60% „Meluok man“
62% „Skaičiai“
65% „Kontrolė“
Skirtumas tarp trijų grupių rezultatų nežymus ir neįmanoma teigti, kad „Meluok man“ žiūrovams pavyko prasčiau nei kitoms grupėms nustatyti apgavysčių atvejus. Aišku tik, kad jų rezultatas nebuvo žymiai blogesnis nei kitų.
Daugybė tyrimų, nagrinėjusių melagysčių nustatymą, rodo, kad žmonės yra šališki tiesai, t.y. jie dažniau nei derėtų įtaria, kad žmonės nemeluoja. Be abejonės, toks šališkumas savaime nėra blogas, mat geriau klysti manant, kad žmonės mums nemeluoja, nei nuolat įtarinėti juos meluojant.
T. Levino atliktas tyrimas, kaip ir kiti panašūs, rezultatą gavo sumuojant tą procentą įrašų, kuriuos tyrimo dalyviai laikė teisingais. Tačiau prisiminkime, kad pusėje iš rodytų klipų nebuvo meluojama. Taigi, tikslus kiekvienos grupės atsakymas turėjo būti 50 %.
Vadinasi, šališkumą tiesai išduodantis rezultatas kiekvienu iš trijų atvejų būtų šis:
51% „Meluok man“
58% „Skaičiai“
59% „Kontrolė“
Skirtumas tarp „Meluok man“ žiūrovų ir kitų dviejų grupių buvo akivaizdus – „Meluok man“ žiūrovai įtartiniau vertino vaizdo klipus (ir kai juose buvo meluojama, ir kai ne). Laidą žiūrėję tyrimo dalyviai ypač nebuvo linkę vertinti tiesos kaip tiesos.
Kodėl, kai reikėjo atskirti melą nuo tiesos, laidos, kuri neva remiasi mokslo tyrimais ir mokslininkų pasiekimais, žiūrovai nepasirodė tyrime geriau? Galbūt jiems derėjo dažniau žiūrėti šį šou? Bet juk tyrimo rezultatai apskritai bylojo laidos žiūrovų nenaudai.
Tai, jog televizijos laidų rengėjai geba dirbtinai išpūsti kai kurias temas, visai nenuostabu. T. Levino vadovaujama mokslininkų grupė teigia, kad laidą sugebėta įpiršti dėl visuomenėje gajaus tikėjimo, jog įmanoma išmokti geriau atskirti melą nuo tiesos. Šių metodų veiksmingumas ir pagrindimas moksliniais atradimais taip pat yra išpūstas.
Peržvelgus šimtus tyrimų apie melo nustatymo įgūdžius, akivaizdu, kad jie pasiteisina tik 54 proc. atvejų (o paprasta tikimybė bet kokiu atveju yra 50 proc.). Tarkim, vienas tyrimas, lyginęs gebėjimą nustatyti melą tarp patyrusių teisėsaugos pareigūnų ir universiteto studentų, parodė, kad pareigūnai nebuvo tikslesni – jie tik manė, jog geba geriau atskirti melą nuo tiesos (jie labiau pasitikėjo savimi).
Šie aptariami tyrimai nėra tiesiogiai susiję su santykiais. Tačiau aišku, jog žmogaus elgesys gali padėti išsiaiškinti, ar ji/s meluoja, ar ne. Kai kuriems žmonėms tiesiog būdinga tam tikra laikysena – nesvarbu, ar jie meluoja, ar ne. Kai kurie žmonės geba sudaryti įspūdį, jog jie yra nuoširdūs, o kai kuriems tai pavyksta rečiau.
Pagalvokite apie kokias nors įžymybes ar viešus asmenis, kurių laikysena dažniausiai nekelia pasitikėjimo. Kai kurie žmonės tiesiog linkę atrodyti pagiežingai, jie spinduliuoja šleikštulį ar baimę.
