Kalėdas krikščioniškajame pasaulyje priimta vadinti Kristaus gimtadieniu. Tačiau ar žinote, jog iš tiesų Kristus gimė visai ne gruodžio 25 d. ?
Kai kas gali pasakyti: ‘Koks skirtumas, kada gimė Kristus. Svarbu, kad gruodžio 25-oji – tokia puiki šeimos šventė’. Gal ir taip. Tačiau savo ir savo draugų gimtadienius mes kruopščiai pasižymime kalendoriukuose ir švenčiame anaiptol ne kada papuola… Nors būtume pažadinti vidury nakties, mes automatiškai tiksliai pasakytume savo gimimo datą. Kiekvienam žmogui jo gimimo diena yra svarbi bent jau tuo, jog primena, kad jis perkopė dar vienų metų slenkstį.
Gruodžio 25-oji iš tiesų yra puiki šventė, atostogos. Niekas to neužginčys. Tiesiog nesinori į viską, net ir šventes, žiūrėti paviršutiniškai. Kaip ten bebūtų, kiekviena šventė, kiekviena data turi savo prasmę. Galbūt faktas, jog Jėzus gimė visai ne gruodžio 25-ąją, jums bus naujas, nuostabus apreiškimas, kuris paskatins jus daugiau domėtis iki tol netyrinėtomis sferomis. Ką gali žinoti, galbūt kažką šis pažinimas išvaduos iš tradicijų jungo?
Kalėdos, viena svarbiausių krikščionių švenčių, daugumos bažnyčių švenčiama gruodžio mėn. 25 d. kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.Iš pradžių ši šventė buvo švenčiama sausio mėn. 6 d., o nuo IV a. imta švęsti 12.25. Mat tą dieną Romos imperijoje buvo švenčiama Mitros – mirštančio ir vėl prisikeliančio dievo – šventė, nes tai buvo saulėgrąžos (solsticijos) metas (12.21 – 01.06).
Krikščionybei virtus valstybine Romos imperijos religija, vietoj Mitros minėtą dieną imta švęsti Kristaus gimtadienį. Vėliau kalėdos, švenčiamos 12.25, paplito ir kituose krikščioniškais tapusiuose kraštuose. Tačiau dar ir prieš tai tų kraštų apeigose vienaip ar kitaip būdavo minima solsticijos šventė, suvokta kaip gamtos atgimimas, prisikėlimas naujam gyvenimui. Germanų, baltų, slavų kraštuose iki šių dienų Kūčių apeigose yra išlikę elementų, aiškiai susijusių su pagonišku mirusiųjų kultu (Kūčių vakarienės valgių likučiai paliekami ant stalo vėlėms vaišinti). Puošiama eglutė pagonių tarpe taip pat nuo seno reiškė ne tik amžinybę (nuolat žaliuojantis medis), bet ilgainiui į taip vadinamą Kristaus gimtadienį prisimaišė tiek daug pagoniškų elementų, jog galiausiai žmogus esi priverstas rinktis – krikščionybė arba pagonybė. Jei esi krikščionis, džiaukis gyvenimo teikiamomis dovanomis, būk su savo šeima, mėgaukis atostogomis. Tačiau neleisk, kad eglutės, seniai šalčiai, “Jingle bells” komercinės reklamos ar pagoniški ritualai užtemdytų tikrąją šios šventės prasmę. Be to Jezus nurode mineti ne gimimo, o mirties diena "paskutine vakariene" karta per metus nisano 14.
21 komentaras to “Ar Jėzus gimė gruodį?”
[is popiežiaus pamokslu]. Benediktas XVI. Joseph Ratzinger. "Kalėdų palaima. Jautis ir asilas prie prakartėlės"
"Per Kalėdas nuoširdžiai trokštame, kad šis šventinis laikas karštligiškos skubos sūkuryje suteiktų mums bent kiek susimąstymo ir džiaugsmo, sąlyčio su mūsų Dievo gerumu ir per tai – naują ryžtą žengti toliau. Trumputės meditacijos apie šios šventės reikšmę šiandien pradžioje būtų pravartu mesti žvilgsnį į Kalėdų šventės ištakas.
Bažnyčios liturginių metų raida iš pradžių rėmėsi ne žvilgsniu į Kristaus gimimą, bet tikėjimu, jog Jis prisikėlė. Tad pirmapradė krikščionijos šventė yra ne Kalėdos, bet Velykos. Juk prisikėlimas pagrindė krikščionių tikėjimą ir leido atsirasti Bažnyčiai. Todėl jau Ignotas Antiochietis (miręs vėliausiai 117 m. po Kr.) krikščionimis vadina tuos, kurie „nebesilaiko šabo, bet gyvena vadovaudamiesi Viešpaties diena“. Būti krikščionimi reiškia gyventi velykiškai, remiantis Prisikėlimu, švenčiamu per savaitinę sekmadienio Velykų šventę. Kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmą kartą patikimai nustatė Ipolitas Romietis apie 204 metus savo parašytuose Danielio knygos komentaruose; be to, Bazelio (Basel) ankstesnysis egzegetas Bo Reicke atkreipė dėmesį į švenčių kalendorių, kuriuo remiantis Evangelijoje pagal Luką vienas su kitu susieti pasakojimai apie Krikštytojo gimimą ir Jėzaus gimimą. Iš to išeitų, kad jau Lukas savo Evangelijoje Jėzaus gimimo diena laiko gruodžio 25-ąją. Šią dieną anuomet būdavo švenčiama Judo Makabėjaus 164 m. pr. Kr. įvesta šventyklos pašventinimo šventė, o Jėzaus gimimo data sykiu simbolizuotų, kad su Juo, kuris kaip Dievo šviesa sužibo žiemos naktyje, šventyklos pašventinimas – Dievo atėjimas į šią žemę iš tikrųjų įvyko.
Pranciškaus Asyžiečio Kalėdos
Šiaip ar taip, Kalėdų šventė aiškų pavidalą krikščionijoje įgijo tik IV a., išstumdama romėniškąją nenugalėtojo dievo-saulės šventę ir išmokydama Kristaus gimimą laikyti tikrosios šviesos pergale. Kad pagoniška šventė taip buvo paversta didele krikščionių švente pagal seną žydų bei krikščionių tradiciją, aiškiai parodė Bo Reicke’ės pastabos.
Ypatinga žmogiškoji šiluma, per Kalėdų šventę mus paliečianti taip, kad ši šventė krikščionijos širdyje toli pralenkė Velykas, išsirutuliojo tik viduramžiais, ir prie šios naujovės atsiradimo iš savo gilios meilės Žmogui Jėzui, Dievui su mumis, prisidėjo Pranciškus Asyžietis. Tomas Celanietis savo antrajame gyvenimo aprašyme pasakoja štai ką: „Labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas jis švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindė krūtį kaip visi žmonių vaikai. Pranciškus – nepaprastai švelniai ir atsidavusiai! – apkabindavo Kūdikėlį Jėzų vaizduojančius atvaizdus ir, kupinas užuojautos, kaip vaikai šnabždėdavo švelnius žodžius. Jėzaus vardas jo lūpose būdavo saldus kaip medus“.
Iš tokios nuostatos radosi garsusis Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Tam Pranciškų galėjo paskatinti jo apsilankymas Šventojoje Žemėje ir prie prakartėlės Romos Santa Maria Maggiore bažnyčioje, tačiau daugiausia stūmė artumos, tikroviškumo poreikis, troškimas išgyventi visą Betliejų čia ir dabar, tiesiogiai patirti Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą ir pasidalyti juo su visais savo draugais.
Apie šią prakartėlės naktį Celanietis pirmojoje biografijoje pasakoja jaudinančiu būdu, esmingai prisidėjusiu prie gražiausio Kalėdų papročio – prakartėlės – išsiskleidimo. Todėl pagrįstai galime sakyti, kad Grečo naktis krikščionijai iš naujo padovanojo Kalėdų šventę, tos šventės ištarai, jos ypatingai šilumai bei žmogiškumui, mūsų Dievo žmogiškumui persiduodant sieloms ir suteikiant tikėjimui naują matmenį. Prisikėlimo šventė kreipė žvilgsnį į mirtį nugalinčią ir mus būsimo pasaulio vilties mokančią Dievo galią. Dabar prieš akis iškilo beginklė Dievo meilė, Jo nusižeminimas ir gerumas, parodantis save mums šiame pasaulyje ir trokštantis pamokyti mus jame naujos gyvensenos bei mylėsenos.
Galbūt naudinga čia dar akimirksniui stabtelėti ir paklausti: kurgi yra šis tikėjimo istorijoje gana savitą reikšmę įgijęs Grečas? Tai nedidelis Riečio (Rieti) miestelis slėnyje Umbrijoje (Umbria), ne per toliausiai į šiaurės rytus nuo Romos. Ežerai ir kalnai suteikia šiam žemės ruožui ypatingo žavesio bei tylaus grožio, ir šiandien mus vis dar jaudinančio, juolab kad vietovė dar beveik nepaliesta turizmo bruzdesio. Grečo vienuolynas, stovintis 638 metrų aukštyje, šiek tiek dar primena savo ištakų paprastumą; jis liko toks pat kuklus, kaip ir kaimelis jo papėdėje, kaip ir poverello laikais, supamas miško, kviečiančio stabtelėjus pasižvalgyti. Celanietis teigia, jog Pranciškus ypač mylėjęs šio lopinėlio gyventojus dėl jų neturto bei paprastumo; jis čia dažnai atvykdavęs pailsėti, jį traukė ir nepaprastai asketiška, nuošali celė, kurioje netrukdomas galėjęs kontempliuoti dangiškuosius dalykus. Žmonių neturtas, paprastumas, jų tylėjimas ir kūrinijos kalbėjimas – būtent tokie įspūdžiai Asyžiaus šventajam siejosi su šia vietove. Todėl ji ir galėjo tapti jo Betliejumi ir Betliejaus slėpinį naujai įrašyti į sielų geografiją.
Tačiau grįžkime prie 1223 m. Kalėdų. Grečo teritoriją Asyžiaus neturtėliams buvo perleidęs vienas kilmingasis, vardu Jonas; Celanietis praneša, jog jis, nepaisydamas savo aukštos kilmės ir reikšmingos padėties, „neteikė jokios reikšmės savo kraujo kilnumui ir veikiau troško pasiekti sielos kilnumą“. Dėl to Pranciškus jį mylėjęs.
Celanietis pasakoja, jog šis Jonas tą naktį patyrė įstabaus regėjimo malonę. Jis pamatė lovyje gulintį kūdikį, kurį iš miego pabudino šventojo Pranciškaus artumas. Autorius priduria: „Šis regėjimas išties atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Jo tarno Pranciškaus dėka atminimas atgijo ir neišdildomai įsirėžė į atmintį“.
Šiuo paveikslu labai tiksliai nusakomas naujas matmuo, kurį savuoju širdį bei protą persmelkiančiu tikėjimu krikščionių Kalėdų šventei padovanojo Pranciškus, – Dievo apreiškimo, glūdinčio būtent Kūdikėlyje Jėzuje, atradimas. Būtent taip Dievas tikrai tapo „Emanueliu“, Dievu su mumis, nuo kurio mūsų nebeskiria jokia aukštybė ir tolybė: kaip kūdikis Jis tapo mums toks artimas, kad mes nesibaimindami galime jam sakyti Tu, galime Jam taip sakyti tiesiogiai kreipdamiesi į Kūdikio širdį.
Kūdikėlyje Jėzuje ryškiausiai atsiskleidžia beginklė Dievo meilė: Dievas ateina be ginklų, nes nenori užkariauti iš viršaus, bet trokšta laimėti iš vidaus, perkeisti iš vidaus. Jei kas nors ir gali palenkti žmogų, nugalėti jo savavališkumą, smurtingumą, jo godumą, tai tiktai kūdikio bejėgiškumas. Dievas to ėmėsi, kad taip mus nugalėtų ir atvestų pas save pačius.
Kartu neužmirškime, kad aukščiausias Jėzaus Kristaus garbės titulas yra „Sūnus“ – Dievo Sūnus; dieviškoji garbė įvardijama žodžiu, kuriuo Jėzus nusakomas kaip nuolatinis vaikas. Jo buvimas kūdikiu nepakartojamai atitinka Jo dieviškumą, kuris yra „Sūnaus“ dieviškumas. Taip Jo buvimas kūdikiu rodo, kaip galime ateiti pas Dievą, būti sudievinti. Šioje perspektyvoje suprantami ir šie Jo žodžiai: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 18, 3).
Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, tas nėra supratęs ir esminio buvimo krikščionimi momento. Kas to nėra priėmęs, tas negali įeiti į Dangaus Karalystę – būtent tai Pranciškus norėjo iš naujo priminti savo ir kiekvieno būsimo meto krikščionijai.
Jautis ir asilas pažįsta savo šeimininką
Šventajam Pranciškui nurodžius, Grečo oloje Šventąją naktį stovėjo jautis ir asilas. Kilmingajam Jonui jis buvo pasakęs: „Norėčiau visiškai tikroviškai priminti Kūdikio gimimą Betliejuje ir visus vargus, kuriuos Jam teko pakelti kūdikystėje. Norėčiau savo kūno akimis pamatyti, kaip Jis gulėjo prakartėlėje ir miegojo ant šieno tarp jaučio ir asilo.“
Nuo tada jautis ir asilas tapo nuolatinis prakartėlės vaizdavimo elementas. Bet iš kur jie atsirado? Kaip žinia, Naujojo Testamento Kalėdų istorijose apie tai nieko nepasakojama. Aiškindamiesi šį klausimą, susiduriame su dalyku, vienodai svarbiu visiems Kalėdų papročiams, maža to, su Kalėdomis ir Velykomis susijusiam liturginiam bei liaudiškajam Bažnyčios pamaldumui apskritai.
Jautis ir asilas nėra tiesiog pamaldžios fantazijos vaisiai; kalėdinio vyksmo palydovais jie tapo Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienybe dėka. Izaijo knygoje parašyta būtent štai kas: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3).
Bažnyčios tėvai šiuos žodžius laikė pranašiška kalba, kuria numatoma nauja Dievo tauta, Bažnyčia iš žydų ir pagonių. Dievo atžvilgiu visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip jaučiai ir asilai, neturį proto ir pažinimo. Tačiau Kūdikis prakartėlėje jiems atvėrė akis, ir dabar jie pažįsta savo savininko, savo šeimininko balsą.
Kalėdų pavaizdavimuose viduramžiais visada krinta į akis beveik žmogiški šių galvijų veidai, tai, kaip jie išmanančiai, pagarbiai stovi ir lenkiasi Kūdikėlio slėpiniui. Tai nestebėtina, nes abu galvijai laikyti pranašišku šifru, dengiančiu Bažnyčios slėpinį – mūsų slėpinį, mūsų, kurie amžinybės atžvilgiu esame jaučiai ir asilai, kurie, tiktai Šventąją naktį atsivėrus akims, prakartėlėje pažįsta savo šeimininką.
Kas pažįsta, o kas nepažįsta?
Bet ar tikrai Jį atpažįstame? Statydami jautį ir asilą prakartėlėn, turime suvokti visus Izaijo žodžius, kuriais ne tik skelbiama Evangelija – būsimo pažinimo pažadas, bet ir smerkiamas dabartinis aklumas. Jautis ir asilas pažįsta, „tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“.
Kas šiandien yra jautis ir asilas, o kas „mano tauta“, kuri nesupranta? Iš ko atpažįstamas jautis ir asilas ir iš ko atpažįstama „mano tauta“? Kodėl apskritai neprotingas pažįsta, o protas yra aklas?
Norėdami surasti atsakymą, turime su Bažnyčios tėvais dar kartą grįžti prie pirmųjų Kalėdų. Kas nepažino? Ir kas pažino? Ir kodėl taip atsitiko?
Nepažino Erodas, kuris nieko nesuvokė nė tada, kai jam buvo papasakota apie Kūdikį, tik dar labiau tapo apakintas valdžios troškimo ir jį lydinčios persekiojimo manijos (plg. Mt 2, 3). Nepažino „su juo ir visa Jeruzalė“ (ten pat). Nepažino nė žmonės švelniais drabužiais – prakilnieji (plg. Mt 11, 8). Nepažino mokytieji, Bibliją išmanantys, Rašto aiškinimo specialistai, tiksliai žinoję reikiamą Rašto tekstą, tačiau, nepaisant to, nieko nesuvokę (plg. Mt 2, 6).
Pažino, palyginti su šiais aukštesnės padėties žmonėmis, „jautis ir asilas“ – piemenys, išminčiai, Marija ir Juozapas. Ar galėjo būti kitaip? Tvartelyje, kur guli Kūdikėlis Jėzus, nėra prakilnių žmonių, čia jaučio ir asilo namai.
O kaip mes? Ar nesame taip nutolę nuo tvartelio todėl, kad esame tam per daug prakilnūs ir per daug protingi? Ar nesame taip įsipainioję į mokslišką Biblijos aiškinimą, kokio nors teksto istorinio autentiškumo ar neautentiškumo įrodinėjimus, kad nebematome paties Kūdikio ir nebegirdime, ką Jis mums sako? Ar nesame per daug „Jeruzalėje“, rūmuose, užsisklendę savyje, savo savavališkume, persekiojimo baimėje ir dėl to nepajėgiame nakčia išgirsti angelų balso, ateiti ir pagarbinti?
Tad šią naktį jaučio ir asilo veidai žvelgia į mus klausdami: mano tauta nesupranta, o tu ar girdi savo šeimininko balsą? Statydami pažįstamas figūras prakartėlėn, turėtume Dievą prašyti suteikti mūsų širdžiai paprastumo, kuris leistų mums kūdikėlyje atrasti Viešpatį – kaip tai kadaise Greče pavyko Pranciškui. Tada ir mums galėtų nutikti tai, ką Celanietis – labai panašiais žodžiais kaip šventasis Lukas apie piemenis pirmąją Šventąją naktį (plg. Lk 2, 20) – pasakoja apie pamaldų Greče dalyvius: kiekvienas grįžo namo kupinas džiaugsmo."
„Katalikų pasaulio leidiniai“
gime balandy , jei neklystu:)
avietinis_ debeselis rašė:
Tai palaukit palaukit, kas cia per Kaledos?
S1n1 rašė:
skaityk du pirmus postus ir suprasi
Beviltiska ten skaityti, pripastinot bilekiek…
nu tai cia jau ne mano problemos, tada neuzdavinek tokiu klausimu, i kuriuos yra atsakymas pries akis 🙂
Na dar vienas toks neatitikimas. Metus skaičiuojame nuo Jėzaus gimimo ane? Sakykim, kad jis gimė gruodžio 25 d. , tai nakui naujieji ateina tik sausio 1, o ne gruodžio 25?
PPJ rašė:
Ten kazkaip gaunasi, kad apsiskaiciavo vienas vienuolis ir Jezus gime anksciau, nei jis gime 🙂
PPJ rašė:
siuolaikinis metu skaiciavimas ivestas 525 metais; vienuolis, kuris kure kalendoriu, nezinojo nulio (nes europieciai tuo metu jo dar nezinojo) ir ivele 4 metu paklaida
Mantas_svecias rašė:
– protingi gi visdelto tais laikais buvo europieciai… Tiesiog net keista kaip to laikmecio kuryba dabar gali buti garbinama tiesiogine prasme…
Someone rašė:
– po to ziurek po kiek laiko pasirodys kad dar apsiskaiciavo ir Jezus is viso negime 🙂 Informacija yra ant tiek iskraipyta, jog manau neverta isviso dar kuom nors ten tiketi. Paziurekit kaip prasove su pasaulio ar zmogaus sukurimu, evoliucija, tvanu ir tt…
taip, 2000-ieji is tikruju buvo 1996-aisiais, taigi del pasaulio pabaigos parinomes 4 metais per velai;
o Jezaus gimimo data buvo "paskirta" 337 metais; kadangi nebuvo jokios galimybes israuti ziemos saulegrizos sventes, nes Sol Invictus kultas buvo labai stiprus, tai ir paskyre ta pacia data; panasiai nutiko Lietuvoje su Joninemis; kadangi pagoniskuju Rasu (vasaros saulegrizos) israuti buvo neimanoma, jos buvo suplaktos su krikscioniska svente, kad nebe taip pagoniskai aytrodytu;
visos didziosios krikscioniu sventes yra vienaip ar kitaip pritemptos prie pagonisku saules kulto ritualu; taigi tam tikra prasme visi mes esame senoves egiptieciu Amono-Ra kulto garbintojai, nes krikscionybe tik idejo kitus vardus, o visos apeigos is esmes sutampa
Man siaip idomu, kodel Anglijos karaliene nukele savo gimtadieni?
O kox čia skirtumas kada jis gimė? Gal gimė ir biržėlį, o gal ir spalį??? Įrodymų turit??? faktų???> Visur tik teoremos, hipotezės…jokių faktų
S1n1 rašė:
Anglijos karalienes gimtadienis berods lapkriti ar gruodi, taigi blogas oras, nera salygu surengti iskilmes ir karini parada; todel ir svenciama birzelio menesi, kad graziau butu
dragune rašė:
na beveik visi saltiniai sutaria, kad Jezus gime 4 metai pries Kristaus gimima 😆
taip, bet ar tai ka keicia?
dragune rašė:
sutinku
Smalsiems ir mėgstantiems skaičiuoti.
Skaičiuoti pradėsime nuo šios Rašto vietos:
Luko 1,5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.
Iš čia sužinome, jog Zacharijas priklausė Levitų kunigų grupei, Abijo skyriui. Dabar mums reikia sužinoti, kada Abijas tarnaudavo:
1 Kronikų knyga 24,1 Toks yra Aarono palikuonių suskirstymas. Aarono sūnūs: Nadabas ir Abijus, Eleazaras ir Itamaras.
1 Krn 24,2 Nadabas ir Abijus mirė pirma savo tėvo ir nepaliko sūnų; kunigų tarnystę ėjo Eleazaras ir Itamaras.
1 Krn 24,3 Dovydas paskyrė Sadoką iš Eleazaro sūnų ir Achimelechą iš Itamaro sūnų atlikti tarnystę pakaitomis.
1 Krn 24,4 Kadangi Eleazaro sūnų buvo daugiau negu Itamaro sūnų, tai juos taip suskirstė, kad iš Eleazaro sūnų buvo šešiolika vyresniųjų savo tėvų namuose, o iš Itamaro – aštuoni.
1 Krn 24,5 Juos paskirstė mesdami burtą, nes šventyklos vyresniųjų ir vyresniųjų prieš Dievą buvo ir iš Eleazaro sūnų, ir iš Itamaro.
1 Krn 24,6 Juos surašė raštininkas Netanelio sūnus Semajas, levitas, prižiūrint Dovydui, kunigaikščiams, kunigui Sadokui, Abiataro sūnui Achimelechui ir kunigų bei levitų šeimų vyresniesiems. Po vieną burtą metė pakaitomis Eleazaro ir Itamaro šeimos.
1 Krn 24,7 Dvidešimt keturių skyrių paskyrimas burtų keliu buvo padarytas tokia eile: Jehojaribas, Jedajas,
1 Krn 24,8 Harimas, Seorimas,
1 Krn 24,9 Malkijas, Mijaminas,
1 Krn 24,10 Hakozas, Abijas,
1 Krn 24,11 Jozuė, Sekanijas,
1 Krn 24,12 Elijasibas, Jakimas,
1 Krn 24,13 Hupas, Jesebeabas,
1 Krn 24,14 Bilgas, Imeris,
1 Krn 24,15 Heziras, Hapizezas,
1 Krn 24,16 Petahijas, Jezekielis,
1 Krn 24,17 Jachinas, Gamulas,
1 Krn 24,18 Delajas ir Mazijas.
1 Krn 24,19 Tokia tvarka jie įeidavo tarnauti į Viešpaties namus pagal jų tėvo Aarono nuostatus, kaip jam buvo įsakęs Viešpats, Izraelio Dievas. 1 Krn 24,20 Kiti Levio palikuonys: Amramo – Subaelis, Subaelio – Jedėjas.
1 Krn 24,21 Rehabijo vyriausias sūnus buvo Isijas.
1 Krn 24,22 Izaharitų – Selomotas, Selomoto – Jahatas.
1 Krn 24,23 Iš Hebrono – Jerijas, Amarijas, Jahazielis, Jekameamas.
1 Krn 24,24 Uzielio – Michėjas, Michėjo – Samiras.
1 Krn 24,25 Michėjo brolis – Isijas, Isijo sūnus – Zacharijas.
1 Krn 24,26 Merario sūnūs – Malis ir Musis. Jazijo sūnus – Benas.
1 Krn 24,27 Merario palikuonys iš jo sūnaus Jazijo: Benas, Sohamas, Zakuras ir Ibris.
1 Krn 24,28 Malio – Eleazaras, kuris neturėjo sūnų.
1 Krn 24,29 Kišo sūnus – Jeramelis.
1 Krn 24,30 Musio sūnūs: Malis, Ederis ir Jerimotas. Šitie buvo levitų palikuonys.
1 Krn 24,31 Taip pat burtų keliu jie, tiek šeimos vyriausias, tiek jauniausias, nustatė eilę kaip ir jų broliai aaronitai karaliaus Dovydo, kunigų Sadoko ir Achimelecho ir levitų šeimų vyresniųjų akivaizdoje.
Iš viso buvo 24 skyriai, Abijas buvo aštuntajame. Taip Dovydas juos suskirstė ir davė nurodymus, kada kiekvienas skyrius turėjo tarnauti. Dievo dvasia parodė Dovydui, kaip padalinti kunigus į grupes bei nurodė laiką, kada jie turi tarnauti:
1 Krn 28,11 Dovydas davė savo sūnui Saliamonui šventyklos planą: prieangių, pastatų, sandėlių, aukštutinių ir vidinių patalpų ir Švenčiausiosios;
1 Krn 28,12 taip pat ir kitus brėžinius, kurie buvo jo širdyje: Viešpaties namų kiemo, visų aplinkui esančių patalpų, Dievo namų turtų saugyklos ir pašvęstų daiktų saugyklos,
1 Krn 28,13 patalpų kunigų bei levitų padaliniams ir įvairiems šventyklos darbams, ir visų Viešpaties namų tarnystės indų.
Žemiau pateikta Rašto vieta nurodo, jog kiekvieno skyriaus tarnavimas trukdavo septynias dienas.
1 Krn 9,1 Visi izraelitai buvo surašyti giminėmis Izraelio ir Judo karalių knygose. Jie buvo ištremti į Babiloną dėl savo nusikaltimų.
1 Krn 9,2 Pirmieji, apsigyvenę Izraelio miestuose, buvo izraelitai, kunigai, levitai ir šventyklos tarnai.
1 Krn 9,3 Jeruzalėje gyveno dalis Judo, Benjamino, Efraimo ir Manaso giminių palikuonių.
1 Krn 9,4 Judo sūnaus Faro palikuonys: Amihudas, Utajas, Omris, Imris ir Banis su šeimomis.
1 Krn 9,5 Silonitų palikuonys: pirmagimis – Asajas ir jo sūnūs.
1 Krn 9,6 Zaros palikuonys: Jeuelis ir jų giminės – šeši šimtai devyniasdešimt žmonių.
1 Krn 9,7 Benjaminitai: Salus – sūnus Mesulamo, sūnaus Hodavijo, sūnaus Hasenujo.
1 Krn 9,8 Jerohamo sūnus Ibnėjas, Michrio sūnaus Uzio sūnus Ela ir Mesulamas – sūnus Sefatijo, sūnaus Reuelio, sūnaus Ibnijo.
1 Krn 9,9 Jų giminės žmonių skaičius buvo devyni šimtai penkiasdešimt šeši. Visi minimi asmenys buvo šeimų vadai.
1 Krn 9,10 Gyvenę Jeruzalėje kunigai: Jedajas, Jehojaribas, Jachinas
1 Krn 9,11 ir Azarijas, sūnus Helkijo, kuris buvo sūnus Mesulamo, sūnaus Sadoko, sūnaus Merajoto, sūnaus Ahitubo; jis buvo Dievo namų valdytojas.
1 Krn 9,12 Jerohamo sūnaus Adajo palikuonys buvo Pašūras, Malkijas, Masajas, Adielis, Jazeras, Mesulamas, Mesilemitas ir Imeris.
1 Krn 9,13 Kunigų, kurie buvo giminės šeimų vyresnieji, buvo tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt pajėgių vyrų šventyklos tarnybai.
1 Krn 9,14 Levitai: Semajas – sūnus Hasubo, sūnaus Azrikamo, sūnaus Hasabijo iš meraritų;
1 Krn 9,15 Bakbakaras, Heresas bei Galalas ir Matanijas – sūnus Michėjo, sūnaus Zichrio, sūnaus Asafo;
1 Krn 9,16 Abdijas – sūnus Semajo, sūnaus Galalo, sūnaus Jedutūno, ir Elkanos sūnaus Asos sūnus Berechijas, kuris gyveno netofatitų kaimuose.
1 Krn 9,17 Vartininkai buvo Selumas, Akubas, Talmonas, Ahimanas ir jų broliai. Selumas buvo jų viršininkas.
1 Krn 9,18 Jie ėjo sargybą karaliaus vartų rytų pusėje. Šie levitai buvo vartų sargai.
1 Krn 9,19 Selumas – sūnus Korio, sūnus Ebijasafo, sūnus Korės, ir jo broliai iš jo tėvo namų, koritai, buvo Viešpaties palapinės durų sargai. Jų tėvai ėjo sargų pareigas prie Viešpaties palapinės įėjimo.
1 Krn 9,20 Eleazaro sūnus Finėjas anksčiau buvo jų viršininkas; Viešpats buvo su juo.
1 Krn 9,21 Meselemijo sūnus Zacharijas buvo sargas prie Susitikimo palapinės įėjimo.
1 Krn 9,22 Durų sargų buvo du šimtai dvylika. Jie buvo įtraukti į giminių sąrašus savo vietovėse. Juos paskyrė toms pareigoms Dovydas ir regėtojas Samuelis, nes jais pasitikėjo.
1 Krn 9,23 Jie ir jų sūnūs buvo įpareigoti eiti sargybą prie Viešpaties palapinės.
1 Krn 9,24 Sargyba budėdavo visose keturiose palapinės pusėse: rytų, vakarų, šiaurės ir pietų.
1 Krn 9,25 Jų broliai, gyvenantieji kaimuose, kas septintą dieną privalėjo juos pakeisti ir septynias dienas eiti tas pareigas.
1 Krn 9,26 Keturi vyresnieji vartininkai buvo levitai. Jie buvo paskirti toms pareigoms ir atsakingi už Dievo namų patalpas bei turtus.
Tarnavimo savaitė prasidėdavo ir baigdavosi Sabato dieną:
2 Krn 23,1 Septintaisiais metais Jojada išdrįso pasikviesti sąjungininkais šimtininkus: Jerohamo sūnų Azariją, Johanano sūnų Izmaelį, Jobedo sūnų Azariją, Adajo sūnų Masėją ir Zichrio sūnų Elisafatą.
2 Krn 23,2 Jie apėjo Judą ir surinko levitus iš visų Judo miestų bei Izraelio šeimų vadus, ir atėjo į Jeruzalę.
2 Krn 23,3 Visas susirinkimas padarė sandorą su karaliumi Viešpaties namuose. Jojada jiems kalbėjo: "Štai karaliaus sūnus bus karaliumi, kaip Viešpats kalbėjo apie Dovydo palikuonis.
2 Krn 23,4 Padarykite štai ką: trečdalis kunigų ir levitų, kurie įeina sabate, saugos visas duris,
2 Krn 23,5 trečdalis budės prie karaliaus namų ir trečdalis – prie pagrindinių vartų, o visi žmonės susirinks Viešpaties namų kiemuose.
2 Krn 23,6 Niekas teneįeina į Viešpaties namus, tik kunigai ir tie levitai, kurie atlieka tarnystę, jie įeis, nes yra šventi, o visi žmonės pasiliks Viešpaties sargyboje.
2 Krn 23,7 Levitai, kiekvienas su ginklu rankoje, apsups karalių ir bus su juo, kai jis įeis ir išeis. Kas įeis į namus, bus nužudytas".
2 Krn 23,8 Levitai ir visas Judas darė, kaip kunigas Jojada buvo įsakęs: kiekvienas atėjo su savo vyrais, kurie turėjo įeiti sabate ir kurie turėjo išeiti sabate, nes kunigas Jojada nepaleido sargybą baigusių skyrių.
Be nustatyto tarnavimo laiko visi 24 kunigų skyriai turėjo tarnauti dar tris papildomus kartus per metus:
Pakartoto įstatymo 16,16 Kiekvienas vyras privalo pasirodyti tris kartus per metus: Neraugintos duonos, Savaičių ir Palapinių šventėse, toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks, ir jie tenepasirodo Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis.
24 skyriai po vieną savaitę – gauname 24 savaites. Pridėkime 3 papildomas tarnavimo savaites – gauname 27 savaites.
Bibliniai metai susideda iš 12 mėnulio mėnesių (po 29.5 dienas) – viso: 354 dienos. Tai 11 dienų mažiau nei skaičiuojant pagal Saulės metus, kurie susidaro iš 365 dienų. Vadinasi, kiekvienam skyriui išeidavo tarnauti po vieną savaitę metų pradžioje ir metų pabaigoje.
Taigi, kievienas skyrius per metus tarnaudavo du kartus po vieną savaitę, plius trys savaitės, kurias jie tarnavo visi kartu. Gauname: per metus penkios savaitės tarnavimo kiekvienam skyriui.
Aštuntajam skyriui išeidavo tarnauti Neraugintos duonos šventės metu ir Savaičių šventės metu. Šios šventės vykdavo per pirmąsias aštuonias metų savaites. Aštuntajam skyriui išeidavo tarnauti per antrąjį Sivano Sabatą (apytikriai Sivano 12-18 d.).
Elžbieta pastojo PO TO, kai Zacharijas atitarnavo Šventykloje. Taigi, ji pastojo po trečiojo Sivano Sabato – t. y. Sivano 19-25 d.:
Įst 16,16 Kiekvienas vyras privalo pasirodyti tris kartus per metus: Neraugintos duonos, Savaičių ir Palapinių šventėse, toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks, ir jie tenepasirodo Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis.
Matome, jog Jonas Krikštytojas turėjo gimti per Paschą (velykas). Įdomu tai, jog vienas iš ritualų Paschos metu buvo paruošti specialią vietą ir atverti duris Elijui. Mesijas pasakė, jog Jonas Krikštytojas ir buvo Elijas, kuris turėjo ateiti.
Mato 11,7 Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: "Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?
Mt 11,8 Ko gi išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena karaliaus rūmuose.
Mt 11,9 Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo!
Mt 11,10 Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties prieš Tave kelią’.
Mt 11,11 Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį.
Mt 11,12 Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima.
Mt 11,13 Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono
Mt 11,14 ir, jeigu norite priimti, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti.
Marija pastojo lygiai po 6 savaičių nuo Jono prasidėjimo:
Luko 1,23 Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.
Lk 1,24 Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:
Lk 1,25 "Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse".
Lk 1,26 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą
Lk 1,27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
Lk 1,28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: "Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!"
Lk 1,29 Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.
Lk 1,30 O angelas jai tarė: "Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!
Lk 1,31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.
Lk 1,32 Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;
Lk 1,33 Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo".
Jei Jonas buvo pradėtas vienuoliktąją savaitę, trečio Sivano Sabato metu, tai Ješuos prasidėjimas įvyko po šešių mėnesių – Kisleo mėnesį. Marija turėjo pastoti per trečią Kislevo savaitę, apytikriai Kislevo 19-26 d. Kislevo 25 d. vyksta Chanukos šventė.
Svarbu pastebėti, jog mūsų Mesijas, "pasaulio šviesa", buvo pradėtas švieselių/šviesos šventės metu (Chanuka).
Praėjus 6 mėnesiams nuo Jono Krikštytojo gimimo, gimsta Mesijas. Jei Jonas gimė pirmojo mėnesio – Nisano – 15 dieną, tai Ješua (Jėzus) turėjo gimti septintojo mėnesio – Tišrio – 15 dieną, 6 mėnesiais vėliau. Septintojo mėnesio 15 dieną yra švenčiama Palapinių šventė.
Gauname, kad Jėzus gimė Palapinių šventės metu. Užuominą apie tai randame Evangelijoje pagal Joną:
Jono 1,14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
Pagrindinis Palapinių šventės akcentas yra DŽIAUGSMAS. Turėdami tai omeny, skaitome toliau:
Luko 2,4 Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.
Lk 2,5 Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Lk 2,6 Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų,
Lk 2,7 suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Lk 2,8 Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą.
Lk 2,9 Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando,
Lk 2,10 bet angelas jiems tarė: "Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.
Lk 2,11 Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir
Mato 2,7 Tada Erodas, slapta pasikvietęs išminčius, sužinojo iš jų apie žvaigždės pasirodymo metą
Mt 2,8 ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: "Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau".
Mt 2,9 Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie matė Rytuose, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.
Mt 2,10 Išvydę žvaigždę, jie labai džiaugėsi.
Mt 2,11 Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Jie atidarė savo brangenybių dėžes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
Mt 2,12 Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
Pirmi metai
Nisanas
Iyaras
Sivanas 25 – Jono Krikštytojo prasidėjimas
Tamuzas
Avas
Elulas
Tišris
Hešvanas
Kislevas 25 – Jėzaus prasidėjimas (Chanukos šventė)
Tevetas
Ševatas
Adaras
Antri metai
Nisanas 15 – Jono Krikštytojo gimimas (Pascha)
Iyaras
Sivanas
Tamuzas
Avas
Elulas
Tišris 15 – Jėzaus gimimas (Palapinių šventė)
Hešvanas
Kislevas
Tevetas
Ševatas
Adaras
http://www.spauda.lt
asilas jehovistas;
net Vatikanas nebando apskaiciuoti Jezaus gimimo dienos, nes visi supranta, jog tai neimanoma ir del istoriniu ivykiu neatitikimo ir del zydu kalendoriaus painiavos; zydai naudojo ne menulio, o misru menulio-saules kalendoriu, kurio "pritempti" prie Julijaus kalendoriaus buvo beveik neimanoma; tavo nisano 15 pagal Juliju vienais metais gali buti viena diena, o kitais jau kita;
Jezus neturi nieko bendro su Nazaretu (tai vertimo klaida), todel vargu ar Juozapas su Marija keliavo is Nazareto i Betlieju; be to, ir gyventoju surasymas nepatvirtintas jokiais istoriniais dokumentais;
trecia; jeigu zvaigzde suzibo Jezui gimus (astronomai sako, kad 4 m. pr. Kristu buvo kazkoks astronominis fenomenas), tai Persijos isminciai niekaip negalejo aptikti Jezaus ten, kur jis gime; pagal tuometines galimybes, kelione is Persijos i Judeja galejo uztrukti 6-8 menesius
zydai naudojo menulio-saules kalendoriu, ne taip kaip pvz dabar saules
taigi tai reiskia , kad :
Pagal mėnulio kalendorių skaičiuojama Velykų šventė sutapdavo su skirtingomis saulės kalendoriaus savaitės dienomis
taigi 1 ar keliu savaiciu paklaida, o ne pusmeciai , taigi daugmaz galima kazka atskaiciuot ..pvz bent jau gimimo menesi
…..
http://www.vydija.lt/kalendorius/Kalend … torija.htm
Taip, seniai žinau, jog Jėzus gimė visiškai ne Gruodžio 25 dieną. Tad šios šventės per daug nesureikšminu.