Sveiki, dabar skaitau delfi.lt ir temą užtikau: apie specialybes. Taigi norėjau jūsų paklausti apie ką svajojote vaikystėje, kuo norėjote būti užaugę ar svajonės išsipildė? Ar stojote į populiarius universitetus ar kolegijas ar nenusivylėte? Ar mokėtės, kad tėvams gėdos nepadarytumėte prieš kaimynus, gimines? Ar jautėte iš aplinkinių spaudimą prieš stojant?
Taigi, papasakosiu apie savo specialybę, kurią mokausi. Kažkada vaikystėje dažnai pasvajodavau, kad noriu būti mokytoja ir nedaugiau. Bėgo metai, įstojau į kolegiją pabaigusi gimnaziją. Tikriausiai dabar mane teisite, kad ne tą specialybę pasirinkau, bet kai pagalvoji, ten kur daugiau įstoja studentų, tai kažin ar ras darbą pabaigę. Savo gyvenime nesivaikau madų, esu originali, turbūt tas masinis vartojimas manęs negąsdina. Aišku pasvajoju kaip būtų gera gyventi be tėvų kitame mieste, tapčiau savarankiškesnė, turėčiau daugiau patirties. Galėjau mokytis Kaune, bet Kėdainiuose buvo fakultetas, bet man mama neišaiškino daug ko, nesupratau tada, protas atsijungė. Neskubėjau gyventi, norėjau dar metus kažkur padirbti, užsidirbti mokslams, bet ar tėvai būtų išleidę į užsienį, nežinau. Jie senamadiški, visko bijo prisižiūrėję įvairių kriminalų. Taigi įstojau, po ilgų įkalbinėjimų, pasimokiau metus ir supratau atlikus "pažintinę praktiką mokykloje", kad tai mano svajonių specialybė. Dėstytojai stengiasi dėl mūsų, mes dėl jų stengiamės, kad jiems būtų smagu ir būtų mažiau užimti namuose. Dirbam kartu, esam kaip viena bendruomenė kolegijoje. Kitoks požiūris į studentą. Taigi, noriu palinkėti, abiturientams, kad kartais paklausytų tėvų ir mokėtų atsiplėšti nuo masinio vartojimo.
taip ir nepasakei kas ta tavo issvajotoji specialybe
Someone rašė:
man pvz giliai … ką galvoja kiti. aš gyvenu dėl savęs, o ne dėl kažkieno. kas per mąstymas vaje "ką žmonės pasakys"..
panike, kodėl turi užsidirbti mokslams? šiaip tėvai pagal įstatymus privalo mokėti už pirmas studijas. 😀
Aš įstojau į sau tinkamą specialybę, kitur save net sunkiai įsivaizduoju.
Buvo skeptiškai žiūrinčių į mano pasirinkimą (nauja specialybė, mažai kas buvo žinoma apie ją), bet kad kas smarkiai atkalbinėtų, tai nebuvo to.
Tik močiutė dievagojosi, kad neturi pažįstamų ir negalės man darbo surast…
Voveryte rašė:
O a spagalvojau gal ka praleidau.
Turbut mokytoja. Nes juk svajojo…
Kam iš vis kur nors stoti? Kol kas realiai nesu matęs žmogaus kuris pasakytų- baigiu mokyklą ir esu laimingas.. Visi kažką pasakoja, apie savo planus, svajones ir vis vien viskas griūva.. Baigi mokyklą, susirandi darbą kur jau priims- ten, gyveni gyvenimą ir džiaugiesi 🙂
zen rašė:
Jeigu nera noro pasiekti kazka daugiau ir dirbti juodadarbiu tai puiku. Nes tikrai pas mus jau tapo mada, kad reikia butinai kazkur stoti bent i kokia kolegija.
na man daug kas sake kokia as idiote kai persikvalifikavau ..
PupaUoga rašė:
Visiškai pritariu Pupai Uogai. Reikia gyventi dėl savęs, o ne dėl kitų! Koks skirtumas ką plepa kiti, jie galbūt gyvenime patys nieko nepasiekę, todėl itin lengva nurodyt "Kur čia įstojai?", "Ką veiksi?":)
Lijundra rašė:
Juk jauna esi, kam dar reikia pagalbos, kai pati turi krūvą pažįstamų. Mano močiūtė iš vis 8 klases baigusi, visą gyvenimą kaime pragyvenusi.