2024 3 lapkričio

76 thoughts on “Ar mokame džiaugtis?

  1. Bet ar tikrai čia jau nieko nebegalima pakeisti? Ar čia jau viskas? Rankas aukštyn? O gal galima kažkaip kitaip pažvelgti, kitu kampu? Ir tada viskas pasirodys kitaip, kitomis spalvomis… Čia kažkas ne taip. Tikriausiai įmanoma džiaugtis tuo kas yra ir nebijoti netekti to, ko vistiek kada nors neteksime. Juk tikriausiai turime daugiau, nei yra to, ką galbūt kada nors gausime, o gal ir negausime? Kodėl mums nepabandžius pasidžiaugti tuo ką turime? Kodėl norime, kad gautume ką nors tokio, kas ir vėl laikinai mus pradžiugintu? 🙂

  2. Kaip pamastai apie gyvenima visad pradedi dziaugtis, kad gavosi taip, o ne kitaip. Bet su ta mintim visalaik negali vaiksciot, del to kartais ir pamirsti ka reiskia dziaugtis gyvenimu. O del tu gyvenimisku smulkmenu jau seniai sau nesuku galvos… Nesigavo kazkas tai nesigavo, gyvenam toliau visgi. I viska reikia ziureti is gerosios puses, nes visa laika vaiksciodamas susiraukes ir to saldaus gyvenimo nebeparagausi.

  3. Čia pradžioje vienas pasisakymas iš kito forumo.

    „kaip gera lauke išėjus į kiemą tiesiog be tikslo pasėdėti ant kelmo, pasiklausyti kaimo garsų, ir pasidžiaugti tokia laime, kad tiesiog gyveni.“

    Ir man taip atrodo. Juk viskas taip paprasta, nereikia kažkokių tai ypatingų pastangų. Tiesiog imk ir džiaukis. Imk ir būk laimingas. Ir kam gi prikimšti tą kibiruką, kur randasi tarp ausų ir visą buitį visokio nereikalingo šlamšto? Kad paskui rūpintis ir bijoti, kad kas nedingtu, nesudiltų, nepatirti nuostolių, kad nepasirodyti kvailesniu, kad atrodyti padoriai nors toks nesi..? Man atrodo, kad jei turi visko tie daug, tai laimei vietos jau ir nebelieka. Juk kaip pagalvoju, tai viskas taip trapu ir taip greitai gali būti atimta, kad net sumirksėti galiu nesuspėti. Va, eisiu takeliu, užkliūsiu už akmenuko, dėsiu galvą į grumstelį ir jau puskvaišis. Pūstelės vėjelis, kurį vadina uraganu, ir nušluos namus. O kas jei globalinė katastrofa..? Tada eis žmogus vienas per žemę visą savaitę, mėnesį, metus ir pagaliau sutiks kitą žmogų. Ooo kaip jis tada džiaugsis, koks jis bus laimingas..! Tai kodėl gi dabar susitikę žmogų negalime būti laimingi..? Kodėl įvertiname ką turėjome ir niekada nenorime džiaugtis tuo ką turime? Gal geriau turėti mažiau, bet žinoti ką turi, būti dėkingu, kad turi ir džiaugtis tuo ką turi..?

    Arba eina žmogus per išdegintą žemę. Karštis troškulys, bet eiti dar toli ir dar nežinia ar užteks jėgų. Netikėtai pamato oazę, gyvybės šaltinį. Ir kaip jam tada atsiranda jėgų, jis jau nebeeina, jis bėga, jis šypsosi, jis juokiasi.., jis laimingas! Tad kodėl mums nesidžiaugti ir nebūti laimingiems, kad virtuvėje iš čiaupo teka vanduo ir nereikia tiek toli eiti per išdegintą žemę..? 🙂

  4. Viskas priklauso nuo zmogaus budo. Stai as tikrai nesidziaugiu kiekviena smulkmena, kuria pamatau ir tikrai nesidziaugsiu. As nesokineju is laimes, kai pamatau, jog veikia mano mikrobange ar stai drugelis atsitupe man ant paties. Taciau tai nereiskia, jog as esu liudnas, suirzes ar pan. Tai nereiskia, jog man viskas aplink yra nyku, tamsu ir kad as nemoku dziaugtis. As tiesiog gyvenu. Ir jei kitam zmogui gyvenime reikalingas dziaugimasis kiekvienu dalykeliu (kad ir perdetas dziaugsmas), tebunie – man nemaiso. Taciau as nesiruosiu jo gyvenimo budo laikyti kaip pavyzdziu.

  5. Smash rašė:

    Viskas priklauso nuo zmogaus budo. Stai as tikrai nesidziaugiu kiekviena smulkmena, kuria pamatau ir tikrai nesidziaugsiu. As nesokineju is laimes, kai pamatau, jog veikia mano mikrobange ar stai drugelis atsitupe man ant paties. Taciau tai nereiskia, jog as esu liudnas, suirzes ar pan. Tai nereiskia, jog man viskas aplink yra nyku, tamsu ir kad as nemoku dziaugtis. As tiesiog gyvenu. Ir jei kitam zmogui gyvenime reikalingas dziaugimasis kiekvienu dalykeliu (kad ir perdetas dziaugsmas), tebunie – man nemaiso. Taciau as nesiruosiu jo gyvenimo budo laikyti kaip pavyzdziu.

    Čia jau tikrai, kad viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio į gyvenimą ir jo vertybes. Ir be jokios abejonės nebūtina šokinėti iš džiaugsmo dėl kiekvieno dalyko, kaip, kad mažas vaikas šokinėja pamatęs blizgutį. Tad tavo pozicija suprantama ir aiški. Gal tik toks pasakymas „ir tikrai nesidžiaugsiu “ yra kažkiek neatsargus. Suformavę savo pažiūras, užimdami kažkokią tai socialinę padėtį visuomenėje ir turėdami materialinį stabilumą dažnai įsitikiname, kad visa tai yra stabilu, saugu ir nekintama. Tačiau taip nėra. Likimas neretai iškrečia tokį „pokštą“, kad ima ir išklibina tą stabilumą, viską ar bent dalinai sugriaudamas. Ir atsidūręs kritinėje, kraštinėje situacijoje esi priverčiamas ieškoti tos atramos, to akmenėlio, nuo kurio atsispyręs vėl galėtumei pradėti kilti ir atsitiesti. Seneka tikriausiai buvo teisus sakydamas „Paklusnius likimas veda, o nepaklusnius priverčia eiti“ . Taip pat man atrodo, kad tu teisus, sakydamas, kad nesiruoši eiti pagal kažkurį tai pavyzdį. Net gi sekdamas pėda pėdon, kad ir didžiausio pasaulio išminčiaus keliu, gali skaudžiai apsirikti, nes tai bus ne tavo kelias, o jo, išminčiaus kelias. Iš išminčiaus galima tik mokytis išminties, bet ta išmintis jau bus tavo o, ne išminčiaus. Ir gyvenimo keliami uždaviniai niekada neatitiks, nebus identiški išminčiui keliamiems uždaviniams. O aš, toli gražu, kažkokios tai išskirtinės išminties neturiu, tad aš tik siūlau ne kaip pavyzdį, bet tik kryptį apmastymams. Ir savaime suprantama, kad tie, kurie įsitikinę, kad žino ir suvokia pasaulį pakankamai ir aiškiai, ir jiems nėra reikalo gaišti laiko apmastymams ar tiesiog neturi tam traukos, tai ir nebūtina. Čia tik siūlymas. 🙂

  6. Someone rašė:

    Tai kodėl gi dabar susitikę žmogų negalime būti laimingi..? Kodėl įvertiname ką turėjome ir niekada nenorime džiaugtis tuo ką turime?

    cia jau zmogaus prigimtis." zmogus niekada nebuna patenkintas tuo ka turi .jis arba stengiasi kazko pasiekt arba bando kazka sugrazint ka buvo turejes anksciau".

  7. Na, aš asmeniškai, turiu tikslų ir po truputį einu jų link, siekiu ir sieksiu ateity. Bet tai nereiškia, kad esu nepatenkinta dabartimi. Visko iškart negali pasiekti. O aš džiaugiuosi dabartimi, kur esu, kaip gyvenu, su kuo gyvenu ir ką veikiu.

  8. Someone rašė:

    Na, aš asmeniškai, turiu tikslų ir po truputį einu jų link, siekiu ir sieksiu ateity. Bet tai nereiškia, kad esu nepatenkinta dabartimi. Visko iškart negali pasiekti. O aš džiaugiuosi dabartimi, kur esu, kaip gyvenu, su kuo gyvenu ir ką veikiu.

    tu pati tai ir patvirtinai .tu nesi 100% patenkinta dabartine padetim,kam tada tu stengiesi pasiekt dar kazko?

  9. kraken rašė:

    Someone rašė:

    Na, aš asmeniškai, turiu tikslų ir po truputį einu jų link, siekiu ir sieksiu ateity. Bet tai nereiškia, kad esu nepatenkinta dabartimi. Visko iškart negali pasiekti. O aš džiaugiuosi dabartimi, kur esu, kaip gyvenu, su kuo gyvenu ir ką veikiu.

    tu pati tai ir patvirtinai .tu nesi 100% patenkinta dabartine padetim,kam tada tu stengiesi pasiekt dar kazko?

    Kraken, nenuvertink žmogaus, sakydama, kad čia jau žmogaus prigimtis. Atrodo, kad gimei su tokiomis nuostatomis ir viskas? Jau taip nieko ir nebepakeisi? Žmogaus galimybės nesuvokiamai didžiulės. Jei daiktai veikia aplinką ir ją keičia, tai ką kalbėti apie žmogų. Čia jau galima net atmesti, neįskaityti buitinės, fizinės veiklos, kuri palyginus, veikia ir įtakoja tik artimiausią aplinką.

    Ir dar truputi klysti, galvodama, kad jei šimtu procentu esu patenkintas dabartimi, tai aš jau viskas, stabdau arklius, laikas sustoja? Juk galima džiaugtis ir būti patenkintu pasiektais rezultatais ir tuo nei kiek nesumažinti noro siekti dar geresnių rezultatų. Argi džiaugsmas, kad įveikiai kokį tai sunkumą, neprideda jėgų ir noro įveikti dar didesnes kliūtis..? 🙂

  10. Someone rašė:

    Kraken, nenuvertink žmogaus, sakydama, kad čia jau žmogaus prigimtis. Atrodo, kad gimei su tokiomis nuostatomis ir viskas? Jau taip nieko ir nebepakeisi? Žmogaus galimybės nesuvokiamai didžiulės. Jei daiktai veikia aplinką ir ją keičia, tai ką kalbėti apie žmogų. Čia jau galima net atmesti, neįskaityti buitinės, fizinės veiklos, kuri palyginus, veikia ir įtakoja tik artimiausią aplinką.

    Ir dar truputi klysti, galvodama, kad jei šimtu procentu esu patenkintas dabartimi, tai aš jau viskas, stabdau arklius, laikas sustoja? Juk galima džiaugtis ir būti patenkintu pasiektais rezultatais ir tuo nei kiek nesumažinti noro siekti dar geresnių rezultatų. Argi džiaugsmas, kad įveikiai kokį tai sunkumą, neprideda jėgų ir noro įveikti dar didesnes kliūtis..?

    tikriausiai supratai "namioka" … as turejau omenyje ,kad zmogus niekada nestovi vietoje.jis visa laika nori kazko pasiekt.tau gi juk niekada neuztenka tai ka tu dabar turi ar zinai ,tau norisi dar daugiau.tu sieki vis kazka suzinoti.tarkim pavizdys.: tu gavai stipendija 800Lt ,ir iskart mintyse galvoji "gerai butu dar siek tiek" ,o kai tau ja sumazina iki 500Lt tada tu galvoji "gerai butu jei duotu kiek anksciau".ar as klystu?

  11. Atrodo, kad pilnai suprantu apie ką tu. Ir kad visada mažą kažko, irgi tikriausiai taip, tačiau galima išskirti žmogaus būsena atskirais atvejais. Gaudamas stipendija 800Lt. Gali būti laimingas, bet ir nieko prieš gauti daugiau. O gali jaustis ir nelaimingas, kad kažkas gauna daugiau. Jei pinigai virsta pagrindiniu tikslu, tai jų besiekdamas jau niekada nebegalėsi džiaugtis ir jaustis laimingas. Ar tai malonus gyvenimas? Tikriausiai ne. Pažvelkime, kad ir į dramos aktorius. Jie juk dirba ne dėl pinigų. Na, žinoma, kad visuomet jų nori gauti daugiau, bet specialybės nekaičia. Jie negali nekurti. Gyvenimas ir yra kūryba. Jei studentas sau pasistato pagrindinį tikslą gauti kuo didesnę stipendiją, tai žinių įgijimas jau ne pagrindinis tikslas. Tada siekiama ne kuo daugiau įgyti žinių, bet gauti kuo geresnį įvertinimą. Ir jau tada tikslas pateisina visas priemones.

    Kažkada per TSRS televizija rodė interviu su japonų milijardieriumi. Vaikščiojo sau žmogelis po naujos gamyklos statybą su statybiniu šalmu ir davinėjo kažkokius tai nurodymus ar ką… Ten jį ir apspito paparaciai. Jo klausė: „Jūs juk jau turite milijardus, tad kodėl dar dirbate? Juk galima ir visiškai nedirbant prabangiai ir laisvai gyventi?“ Jis jiem paaiškino, kad pinigai jam tik priemonė leidžianti realizuoti save. Jis jų jau net ir nebeskaičiuoja per daug. Jis kuria.

    Sako: „Sveikame kūne – sveika siela“ Netiesa. Sveika siela turi sveiką kūną. Tik sveika ir spinduliuojanti siela su kūno pagalba gali skleistis ir kurti. Tad ir kūnas tėra priemonė. Na, o jei būna atvirkščiai, tai kūrybinės galios stipriai sumažėja. Tada žmogelis užsidaro tarsi į paties pasistatytą kalėjimą. Tampa kažko nepatenkintas, nes jaučia vidinį alkį. Tada sunku net ir suvokti ko norisi, tačiau aiškiai jaučia nepasisotinimo jausmą. Bando tą alkį malšinti pinigais, gardžiais valgiais, turtais, alkoholiu, narkotikais ar kitais malonumais, tačiau nusivilia. Vistiek nepajunta kažko, ką norėtu jausti. Kuriantis žmogus gi, jaučia pilnatvę ir jaučiasi laimingas pačiame procese. T. y. šioje akimirkoje. Jis gali turėti daugiau turto, bet jam tai tik pagalbininkas tolesniai kūrybai. Jis turi labai nedaug turto ir jis jam labai praverstu, bet dėl to jis nesijaučia nelaimingas, nes jis vistiek kuria, gali kurti ir jaučiasi laimingas bekurdamas.

    Labai klaidinga būtu pasiduoti visuomenės sąmonės įtakai. Juk dauguma ne tik siekia laikinų turtų, malonumų ir kitko, bet ir gerbia daugumoje tik tuos, kurie „kažką“ turi. Taip, dauguma. Tačiau pasiduodami visuomenės sąmonei mes nebetenkame identiteto, mes jau ne aš, o tik mes. Jei dauguma labai nori, kad būtu geriau ir bijo, kad tik nebūtu blogiau, tai ir aš turiu taip galvoti ir viską matyti tik tamsoje? Na jau ne. Galima ir tikrai įmanoma ir kitaip gyventi. Ir čia tikrai ne baltos varnos. Galima siekti geresnio gyvenimo, bet nepasisekus nesijausti nelaimingiems kaip mažas vaikas negavęs naujo žaislo. Galima džiaugtis mažmožiu ir jaustis laimingam. Galima gauti dovanų pilį ir džiaugtis taip pat kaip tuo mažmožiu. Galima džiaugtis, kad iš čiaupo dar tebebėga geras geriamas vanduo. Galima džiaugtis, kad kaimynui pasisekė ir nėr čia ko kitaip norėti. Pasistenk.., jei pasiseks, pavyks, turėsi ,jei ne, vistiek tai ne ta uola ant kurios stovi.

    Čia nekonkretinu tau, o tik siūlau: Kas norit ir galit – susimastykit.
    🙂

  12. negebejimas dziaugtis , depresijos sunkios, baime, nerimas ( turiu omeny jau patalogiska, uzsitesusia , kamuojancia busena i)ir t.t. gali buti ir piktuju dvasiu itakos rezultatas

  13. avietinis_ debeselis rašė:

    negebejimas dziaugtis , depresijos sunkios, baime, nerimas ( turiu omeny jau patalogiska, uzsitesusia , kamuojancia busena i)ir t.t. gali buti ir piktuju dvasiu itakos rezultatas

    Taip, religiniu požiūriu. Tačiau taip vadinama blogio jėga nėra visagalė. Ji atsiranda tik tada, kada yra tam sąlygos ir progresuoja. Žmogelis ilgą laiką gėrė, gėrė ir jau kuris tai laikas nebeparagauja nei lašo. Kada jis ir vėl pasiduoda silpnybei ir nori pasijusti laisvas nuo susikurtų rūpesčiu, jis nebeišlaiko ir paragauja. Gal būt jis tikisi, kad ryt ir vėl neims nei lašo, bet taip nenutinka. Kodėl? Ne veltui daug kas alkoholį vadina „Velnio lašais“. Žmogelį pritraukia pirmoj eilėj ne fiziologiniai veiksniai, bet vidiniai, pavadinsiu tai „sielos alkiu“ . Žmogelis nepastebi to kažko, ko jis nesupranta. Jis nepastebi, kad per nelyk stipriai sureikšmina aplinkui jį vykstančius įvykius. Jis nepastebi, kad ta neteisybė, kurią jis mato ir patiria savo atžvilgiu, tėra paties sukurta. Jis galvoja, kad jei tada jis būtu pasielgęs kitaip, tai viskas būtu kitaip. Jis jau kuria sau įtampą. Jis visas įsitempęs mobilizuoja jėgas taisyti padėti. Tačiau jam nesiseka. Padėtis užuot gerėjusi dar labiau komplikuojasi. Jis padėtį stengiasi pataisyti išorinėmis priemonėmis. Stengiasi kuo geriau ir daugiau dirbti, kad parneštu daugiau pinigų. Jis stengiasi nenatūraliai gerai elgtis visuomenėje. Tačiau į viską žvelgia tomis pačiomis akimis. Neranda tikrosios priežasties. Taip besistengdamas jis išstumia iš savęs meilę. Žmogelis visiškai nuskęsta išoriniame pasaulyje ir ten jau nebesuranda savęs. Po truputi pradeda virsti robotu. Daro tik tai ką vadina būtina. Daro tik tai kas reikia. Ir visa tai daro jau be meilės. Išgėrus „Velnio lašų“ siela išsilaisvina iš to kalėjimo į kurį ją buvo uždaręs žmogelis ir žmogelis pasijunta tarsi laikinai laimingas. Jis dalinai prislopino sąmonę, kuri buvo prikimšta smerkimų, troškimų, kategoriškų vertinimų, perdėtų noru ir visokio kitokio šlamšto. Kada sąmonė vėl įsijungia, tai žmogelis tuoj ima giliai viduje smerkti save, taip dar labiau išstumdamas meilę. Įtampa kelis kartus sustiprėja, nes jis vadovaujasi tais pačiais principais. Nežinodamas kito kelio ir neberasdamas kitos išeities jis ir vėl nevalingai pasuka vakarykščiu keliu, žinodamas, kad ir vėl laikinai pasijus laisvas.

    Negebėjimas džiaugtis, depresija, baimė, nerimas taip pat neprilimpa iš šono. Tai atsiranda viduje. Bet tam, kad galėtu atsirasti, turi būti tam vietos. Jei išstumiamas meilės jausmas (meilę turiu omenyje plačiąją prasme), tai jos vietoje tuojau įsikuria ir pradeda veikti blogio jėgos. Ir kuo toliau, tuo sunkiau darosi pačiam žmogui jas įveikti.

    Veiksmas be emocijų niekaip neįtakoja asmens, o ir taip pat aplinkos. Ir iš viso man atrodo, kad veiksmas negalimas be emocijų. Tad kuo pozityvesnės emocijos lydi veiksmą, tuo veiksmas teisingesnis. Galima norėti, galima siekti, trokšti, stengtis, tik negalima visam tam vergauti. Negalima vergauti nei materijai, nei intelektui, nei moralei ir net dvasingumui vergauti negalima. Viso ko pirmiausioje eilėje turi būti besąlygiška meilė visą kam. Ir tai ne tik žmogui, bet visai kūrinijai. Tada neišsivystys priklausomybė nuo visų tų veiksnių ir apsėdimas bus neįmanomas. Blogis neturi priežastingumo, jis atsiranda iš neteisingai suprasto gėrio ir tada jį toliau ardo ir griauna.

    Čia trumpai pabandysiu grynai iš krikščioniško, religinio požiūrio:

    Velnias ar Liuciferis yra iš Dievo. Jo būties priežastis yra Dievas. Vadinas jis negali atkurti, atstatyti savo būti pats per save. Jis tegali veikti tiktai per gėrį jį iškreipdamas. Kada gėris yra tiek iškreipiamas, kad suyra pusiausvyra, tada įvyksta susinaikinimas, nes blogis nebegali išsilaikyti sunaikinęs gėrį. Apie egzorcizmą nekalbėsiu, nes čia didžiajai daliai tikriausiai bus neįdomu.
    🙂

  14. Algis957 rašė:

    avietinis_ debeselis rašė:

    negebejimas dziaugtis , depresijos sunkios, baime, nerimas ( turiu omeny jau patalogiska, uzsitesusia , kamuojancia busena i)ir t.t. gali buti ir piktuju dvasiu itakos rezultatas

    Taip, religiniu požiūriu. Tačiau taip vadinama blogio jėga nėra visagalė. Ji atsiranda tik tada, kada yra tam sąlygos ir progresuoja.
    🙂

    as kalbejau ne religiniu, o tiesioginiu poziuriu ..t.y. kad tai realybe ,ir tikrai negalima pavadint ju blogio jegom t.y. kazkuo abstrakciu , kai jos moka kalbet , valia turi ir savimone turi ir skaiciuot moka ir varda turi ir priezasti kaip pateko zino ir ka daro irgi zino

  15. džiaugsmas toks abstraktus dalykas.. kartai tikrai nepakankamai vertiname tai ka turime, ypač kai būna blogai ar ne? aš va vakar atsiguliau ir pagalvojau ir ka aš tokio gero šiame gyvenime padariau, kad nusipelniau tokios laimės. kaip mylinčios šeimos? gerų žmonių sutiktų netikėtai tokių kaip pinky, gražaus ir gero sūnelio, superinio šuniuko, ir nuostabaus mylinčio pasaulyje geriausio vyro?
    kas kart eidama miegot paliečiu jo ranka isitikinti, kad tai ne sapnas ir kas nakt suvokiu kokia laimynga aš esu.. daiktai? pramogos.. tai laikina, tikros vertybės gyvenime yra mailė ir pilnatvės džiaugsmas..
    visiems linkiu ta pajust, kartais tereikia atsisėst ir pagalvot kiekvieno gyvenime yra tiek teigiamų dalyku apie kurios nesusimastom.. 😉

  16. Svarbu mokėti džiaugtis smulkmenomis, vertinti ir įvertinti jas, bet ilgalaikio džiaugsmo nebūna. Jei nebūtų blogio, kaip žinotume, kas yra gėris? Gyventi šiltnamio sąlygomis būtų per ne lyg nuobodu.
    Ir asmeniškai, labiau vertinu ne tokias banalias smulkmenas kaip geras oras. Blogybėje, nelaimėje įžvelgti sėkmę – štai kur yra džiaugsmas.

  17. as stengiuosi buti laiminga ir dziaugtis mazais dalykais..gi viena karta gyvenu …nevisada zinoma iseina..gyvenimas buna sunkus..daug dalyku tenka daryti kuriu nenoriu ..ir nusivilti ir negauti trokstamu dalyku…bet vistiek reikia bandyti pasidaryti ta gyvenima grazesniu , nes rytoj gal mirsi ..negali zinoti

  18. sugebet dziaugtis tuo , ka turi ir smulkmenom yra labai gerai
    bet ar is tiesu tai gerai visad? man atrodo , kad NE..kad nereikia visuomet sau pirsti dziaugsmo visame kame , kai tuo metu sveikiau sureaguoti kitaip – pvz ituzti, sveikai supykti ant esamos netenkinanciai susiklosciusios situacijos, neteisinti ir nepriimti jos, o uzsidegti ja pakeisti ir keisti
    net biblija to moko : Ana neturejo vaiku nuo vyro , o kita jo zmona turejo ir daug .Atrodo , va imk augink tuos vaikelius ir dziaukis gyvenimu , juk sveika jauna , grazi, nereikejo gimdyt ir nereikia , kenteti nestuminiu skausmu ir nepatogumu, o dar ir vyro labiau mylima , nei toji zmona , kur jam prigimdzius vaiku..taigi gyvenk ir zvenk …
    bet nop , ji nepriime sitos situacijos -nepriime pakaitalo savo tikrajam dziaugsmui ..ji liudejo nevalge ir kreipesi dideliam dvasios skausme i dieva ir melde sunaus, kuri ir gavo ir ne tik ji , o ir daugiau vaiku pagimde
    moralas – niekada nepasiduok , nepriimk pakaitalo , nes yra tavo

  19. Esu emociolali, tad galiu 5 min nuoširdžiai juoktis iki ašarų iš visiško menkniekio ir tą laiką jaustis pačia laimingiausia pasaulyje, ir kitas 5 min nuoširdžiai bartis su artimaisiai dėl tokios pačios nesąmonės, kuri, pasak manęs, yra labai svarbi. Tačiau svarbaiusia, jog tas minutes, kai esu pikta, įžeista, nusivylusi, aš nesijaučiu pati nelaimingiausia pasaulyje. Taigi darau išvada, jog moku džiaugtis. Nuoširdžiai.

  20. Algis957 rašė:

    rain_crow rašė:

    Nebemoku džiaugtis. 😀

    Bet juk vistiek gal neliūdėk.., ką… :ymhug: Juk jei nemoki, tai dar galima išmokti… Va pažvelk. Pravda yra pravda, kad ir rusiškai pavadinta, bet tai juk tikrai kaip ir tiesa. Nežinau kaip kitiems, bet gyvenime būna tokių periodų, kada rimtai susimastydavau: kada gi paskutinį kartą pavyko nuoširdžiai nusišypsoti..? Bet tie periodai laikini, kad ir atrodo jog ilgai tęsiasi. 🙂

    oho kiek optimizmo. perdėtas optimizmas yra nesveika ir baugina mane.
    Tiesiog nebemoku ir tiek.
    Tiesiog dabar nėra galimybių džiaugsmui sugrįžti. Ir nėra noro šypsotis.

  21. rain_crow":8dts3jlp] Algis957 rašė:

    [quote="rain_crow rašė:

    Nebemoku džiaugtis. 🙂

    oho kiek optimizmo. perdėtas optimizmas yra nesveika ir baugina mane.
    Tiesiog nebemoku ir tiek.
    Tiesiog dabar nėra galimybių džiaugsmui sugrįžti. Ir nėra noro šypsotis.

    Ir nereikia savęs prievaratauti. Gal Algiui957 geriau gyventi optimizmo pilnomis (hm) akimis, kitam lengviau tyliai viską iškęsti. Kiekvienas renkasi gyventi taip, kaip pačiam patogiau. Individualu.

  22. Visada yra kuo džiaugtis… bet dažnai to žmogus nemato, nesupranta, neįsivaizduoja.. dėl visko kalti patys žmonės, nes jie kuria savo džiaugsmą, savo laimę.. net ir nieko neturintys žmonės, gyvendami skurde turi begales džiaugsmų, kodėl? Todėl, kad jie nesiveja kaimyno, draugo, bendradarbio.. negeidžia svetimos sėkmės, turtų, šeimininės laimės ar meilės.. o žmogus gyvenantis ir turintis tiek daug aplinkui nori dar daugiau.. jam niekada negana.. vis galvoja – kad džiaugsmą jam atneš tas ar anas.. tačiau viskas kas yra čia ir dabar nepastebi.. pirmiausia yra maži dalykai, kurie kuria didesnius.. aš čia gal per daug giliai analizuoju. Tačiau, džiaugsmą sukuria pats žmogus, jei jis norės – jis džiaugsis.. jei jis galvos apie kažką ką nori gauti, tai tik apie tai mintys ir suksis, o visos džiaugsmingos akimirkos prabėgs pro šalį nepastebėtos..
    Gili labai tema, įvairias aspektais mes čia galėtumėm diskutuoti.. įvairias nuomones pasiskaityt irgi įdomu 🙂

  23. Algis957 rašė:

    Imagine rašė:

    Man pasirodė, kad tu, Imagine, truputi susilaikei, kažko nedarašiai. Nepatingėk ir plačiau parašyk, nukrypk, kad ir kita linkme, vistiek bus įdomu paskaityti tavo mintis. 🙂 gražiai parašei, gražu skaityti.. dabar net nežinau kur reikėtų išsiplėsti, bet matau pajautei, kad tarsi nepabaigiau.. šita tema apie džiaugsmą ir laimę dažna mano apmąstymų tema.. galiu pasakyt iš patirties, kad pradėjus džiaugtis mažais dalykais – kad ir paukščių čiulbesys ryte už lango, pakyleja labai aukštai, pastebi visas smulkmenas ir jos tave džiugina.. sunku iš tikrųjų man apibūdinti tą jausmą. Tik tiek, kad į didelę laimę žengiame pamažu.. kaip ir norėdami pastatyti smėlio pilį – pirmiausia pradedame berti mažas kruopelytes..

  24. panikė rašė:

    Stengiuosi nesidžiaugti, nes mano džiaugsmą, kas nors sugadina, nerodau aplinkiniams. Džiaugiuosi, tik viduj.

    Rodyk džiaugsmą aplinkai, kai nėra aplink žmonių.. ta prasme, šypsokis ir pnš, būk su savimi ir džiaukis, kai žinai, kad niekas tavęs tokios nepamatys. Kada nors turėsi aplinką, kuri iš tavęs nesityčios 🙂

  25. Panike, kas sudagina tau tą džiaugsmą, kai jį rodai kam nors? Gerai, kad bent viduj džiaugiesi, tačiau jei ilgai nerodysi savo jausmų išorėje, viduje taip pat pradės sunkiau sektis džiaugtis.. negalvok, kas ką sugadins, džiaukis ir tiek 😉

  26. Voveryte rašė:

    panikė rašė:

    Stengiuosi nesidžiaugti, nes mano džiaugsmą, kas nors sugadina, nerodau aplinkiniams. Džiaugiuosi, tik viduj.

    Rodyk džiaugsmą aplinkai, kai nėra aplink žmonių.. ta prasme, šypsokis ir pnš, būk su savimi ir džiaukis, kai žinai, kad niekas tavęs tokios nepamatys. Kada nors turėsi aplinką, kuri iš tavęs nesityčios 🙂

    Voveryte, tikiuosi. nes visai baigiu išnykti.

  27. Džiaugsmo pajautimas glaudžiai siejasi su šiuolaikinio gyvenimo tempu – koks gali būti džiaugsmas, kai kiekvieną akimirką įtemptai galvoji apie savo planus, būsimus įvykius, jaudiniesi dėl vienos ar kitos laukiančios situacijos. Be viso to, viskas mums jau taip įprasta, kad, rodos, tikrą džiaugsmą patirtume tik laimėję milijoną. Nedžiugina įprasta gamta, parskrendantys paukščiai ar dažnos šventės, vis labiau panašėjančios viena į kitą ir vis dažniau besibaigiančios prikimštais pilvais ir pripiltu skrandžiu.
    Kad vėl išmoktume džiaugtis, reikia kažko naujo. Juk pavasarį pirmieji čiulbantys paukščiai, šviečianti saulė ryte džiugina tik kurį laiką, kol vėliau tai tampa įprasta…
    kaip mano močiutė pasakytų, reikia karo. Tada žmonės džiaugsis net menkiausiais stebuklais.

  28. yeah moku
    pirmasis shaolino principas – gyvenk sia akimirka
    sia akimirka esu sveikas, materialine padetimi skustis negaliu, mergaiciu demesio uztenka, profesines perspektyvos gan neblogos… nieko daugiau man ir nereikia =] im happy.

  29. Akilanda rašė:

    Džiaugsmo pajautimas glaudžiai siejasi su šiuolaikinio gyvenimo tempu – koks gali būti džiaugsmas, kai kiekvieną akimirką įtemptai galvoji apie savo planus, būsimus įvykius, jaudiniesi dėl vienos ar kitos laukiančios situacijos. Be viso to, viskas mums jau taip įprasta, kad, rodos, tikrą džiaugsmą patirtume tik laimėję milijoną. Nedžiugina įprasta gamta, parskrendantys paukščiai ar dažnos šventės, vis labiau panašėjančios viena į kitą ir vis dažniau besibaigiančios prikimštais pilvais ir pripiltu skrandžiu.
    Kad vėl išmoktume džiaugtis, reikia kažko naujo. Juk pavasarį pirmieji čiulbantys paukščiai, šviečianti saulė ryte džiugina tik kurį laiką, kol vėliau tai tampa įprasta…
    kaip mano močiutė pasakytų, reikia karo. Tada žmonės džiaugsis net menkiausiais stebuklais.

    Sakai milijonas suteiktu džiaugsmo..? Nu gal..? Kokią vieną akimirką… Tačiau jis kur kas daugiau pridėtu rūpesčių ir pergyvenimų. Ne kiekvienas tai gali atlaikyti. Gal tik taip atrodo kol jo nėra.

    "Sustok akimirka žavinga" ir apsidairyk, pamatyk džiaugsmą. Juk visus rūpesčius mes tik patys susikuriame ir paskui dejuojame, kad sunku. O juk tikrai nėra jau taip sunku. Daugelis ruošiasi gyventi rytoj. Vis skuba, lekia… Paskui pasensta ir susimasto, kad taip ir nespėjo pagyventi. O karjera, pinigai tikrai džiaugsmo neteikia. Žinoma, kad reikia norėti, svajoti, stengtis ir siekti. Bet gi negalima tam vergauti! Reikia gyventi, matyti gyvenimą, jausti jį ir juo džiaugtis. Sumažinus rūpesčių reikšmingumą pradeda matytis nuostabiausi dalykai, ko anksčiau kaip ir nepastebėdavai. O tai ir teikia džiaugsmą.

    Va, prirašiau. :p

  30. Akilanda rašė:

    Džiaugsmo pajautimas glaudžiai siejasi su šiuolaikinio gyvenimo tempu – koks gali būti džiaugsmas, kai kiekvieną akimirką įtemptai galvoji apie savo planus, būsimus įvykius, jaudiniesi dėl vienos ar kitos laukiančios situacijos.

    Taip yra dėl to, kad žmonės nuolat nerimauja, galvoja apie ateitį, laukia geresnių laikų, kad galėtų pradėti džiaugtis gyvenimu.. taip nepastebėdami nieko aplinkui.. tik bereikalingas nerimas ir kažko laukimas. O kam tiek jaudintis ir nerimauti? Reikia gyventi šia diena, planuoti, bet negalvoti įtemptai ir jaudintis kaip bus ateity.. kaip bus taip bus, ką galime padaryti šiandien ir dabar, tai ir darykime. Pergyvenimas ir nuolatinė įtampa tikrai nepadės, tik kuo toliau, tuo labiau jausimės prislėgti ir nelaimingi.. nes nepamatysime bėgančių pro šalį laimingų akimirkų. Tiesiog reikia keisti požiūrį į aplinką ir įvertinti šią akimirką. gyvenimas per trumpas, kad nerimauti dėl ateities, nes jis prabėgs taip greit, o laukiama akimirka galbūt niekada ir neateis, tik bus nerimui iššvaistytas gyvenimas..

    Akilanda rašė:

    Be viso to, viskas mums jau taip įprasta, kad, rodos, tikrą džiaugsmą patirtume tik laimėję milijoną. Nedžiugina įprasta gamta, parskrendantys paukščiai ar dažnos šventės, vis labiau panašėjančios viena į kitą ir vis dažniau besibaigiančios prikimštais pilvais ir pripiltu skrandžiu. Kad vėl išmoktume džiaugtis, reikia kažko naujo. Juk pavasarį pirmieji čiulbantys paukščiai, šviečianti saulė ryte džiugina tik kurį laiką, kol vėliau tai tampa įprasta…
    kaip mano močiutė pasakytų, reikia karo. Tada žmonės džiaugsis net menkiausiais stebuklais.

    Sutinku su Algiu, kad laimėtą milijoną ne kiekvienas galėtų pakelt.. ir tai laikina, labai trumpas džiaugsmas.. pinigai laimės neprideda. kaip ir sakiau, reikia keisti požiūri, žiūrėti į gamtą, paukščius kaip į stebuklą, reikia žvelgti su dėkingumu, kad gyveni dar vieną dieną ir gali visa tai girdėti ir matyti.. sutinku, kad žmonės to nemato, jiems tai atrodo įprasta.. bet ne visiems, yra tokių, kurie tai įvertina ir džiaugiasi kiekviena tokia akimirka, o tai daug džiaugsmingiau už milijonus.. aš esu iš tų, kurie stebi kiekvieną gamtos reiškinį, paukščio ar gyvūno krustelėjimą, kaip didelę akimirka.. kiekviena nauja diena yra ypatinga, kad ir kokia nuobodi kartais atrodytų.. laimingais mes darome patys save, niekas kitas už mus to nepadarys..

  31. Taip, pritariu jum abiem, gilios ir protingos mintys.
    Apie milijono laimėjimą nekalbu kaip apie ilgalaikį džiaugsmą, o tik kaip apie laikiną euforiją, galbūt dar nepatirtą galingą jausmą, kai strykteli nuo sofos sugniaužęs bilietėlį, rėki visa gerkle ir lieji džiaugsmo ašaras… Ir ankstesniam mano poste atsispindėjo mano nuomonė, kad džiaugsmas dažniau būna trumpalaikis, nes anksčiau ar vėliau jį nustumia kitos mintys, kitos nuotaikos. Bet juk per daug džiaugtis irgi negerai, ar ne? 🙂

  32. džiaugsmas yra trumpalaikis, tačiau laimė gali būti ir ilgalaikė 😉

    Labai pritariu tiek Algiui, tiek Imagine. Ypač Imagine mintyse pastebėjau atitikmenų sau – kad ir gamtos stebėjimas. Galbūt iš to išplaukia mano didžiulė meilė gamtos tausojimui ir gyvūnams.. man jie suteikia be galo daug džiaugsmo.

  33. Čia buvo kažkiek kalbėta apie džiaugsmo trumpalaikiškumą. Be abejonės, kad yra buitis, kuri nori nenori, atitraukia nuo džiaugsmo ir įsiurbia į save. Bet gi nebūtina visiškai nuskęsti joje. Todėl ir parašiau tą garsią Puškino frazę. Prisimenu anksčiau.., kaip čia pasakius, gal tiesiog treniravausi, mokiausi pajausti gyvenimą ir džiaugsmą jame. Atgulėjau ligoninėje savo dvi savaites ir jau laukiu išrašo, žodžiu dokumentų. Na ir tos dvi ar trys valandos laukimo atrodo laibai jau ilgai eina. Pradėjau galvoti taip. Jei aš laukiu, tai mintimis jau kaip ir namie. Aš jau nesu čia. Tad tas gyvenimo tarpsnis jau kaip ir ne mano. Jei aš mintimis kažkur ateityje, tai dabarties nėra, išbraukta jinai iš mano gyvenimo. Bet gi aplinkui tiek nuostabių žmonių. Personalas visada šypsosi, ligoniai draugiški, turiu lovą, balkoną, koridoriuje fotelį… Tik gyvenk ir žvenk. Galiu patyrinėti savo gelmes, galiu stebėti aplinkinius vis kažką beveikiančius, pagaliau galiu užkalbinti ką tik panorėjęs. Užsimerkiu – turiu save, atsimerkiu – turiu viską ką matau. Ir tas viskas yra mano, man duotas ir dabar jau aš nebeturiu kuo džiaugtis!? Juk visas pasaulis duotas kiekvienam visas, o ne po gabaliuką kaip pyragas ir dabar jame taip nieko jau ir neberasti!? Net ir autobuso stotelėje galima nekantriai laukti jo atvažiuojant, o galima pasidžiaugti tuo ką matai ir ką gali stebėti, analizuoti ar tiesiog spėlioti. Tokiais atvejais galima pamatyti tai, ko niekada dar nebuvai nei matęs, nei pastebėjęs. Ir ar tai nesuteikia džiaugsmo? Suprantama, kad tokias atvejais vistiek reikia kažkiek išlikti atidžiam, nes galima ir autobusą pražiopsoti. Vat tada jau net ir juokas paims. Juk tiek daug minčių ir dėmesio skiriame tam kam visiškai nereiktu skirti. Viskam ateis laikas. Lauksime vis besinervindami, ar džiaugsimės akimirka. Jei vėluoji į darbą, tai besinervuodamas tikrai laiko nepakeisi. Važiuok greitai, bet ramus. Jei tenka kur užstrigti, tai to taip pat nepaskubinsi nervindamasis. Apsidairyk ir pamatyk ko dar nebuvai matęs. Kaip pasieksi tikslą tai tada ir bus matyti kas kaip, o dabar kam..? Jei jau kas pradeda smarkiai rėkauti, tai man tik sukelia užuojautą ir šypseną „na ko gi tu žmogeli plyšauji? Ar tai ką nors keičia?“ Na, o apie gamtą, tai ir iš viso nėra ko nei kalbėti. Tai tiesiog atgaiva.

    Užskaitysim už tris postus. Retokai beparašau… 😀

  34. Moksliuke rašė:

    Pats didžiausias džiaugsmas – tai piktas džiaugsmas, kurį mes jaučiame stebėdami nelaimę tų, kuriems mes pavydime.

    Pikdžiugiškumas, tai polinkis į sadizmą. Tai labai ir labai nelaimingi žmonės. Jie tiesiog pasmerkti būti nuolat nelaimingais. Visa laimė, kad tokių žmonių yra nedaug, išskyrus paaugliškus klaidžiojimus ir nuklydimus. Bent jau aš tokių žmonių nesu sutikęs. Gal kaip kurie ir reiškia tokią nuostatą viešai, tačiau atviriau pakalbėjus paaiškėja, kad jie giliai širdyje vistiek turi atjautos ir gailesčio, o dar kiti tik pradžioje paburnoja, o situacijai blogėjant vistiek eina padėti.

  35. Moksliuke rašė:

    Pats didžiausias džiaugsmas – tai piktas džiaugsmas, kurį mes jaučiame stebėdami nelaimę tų, kuriems mes pavydime.

    Būna ir taip… man labai gaila tokių žmonių, kurie laimę suranda tik tokiuose dalykuose..

  36. Imagine rašė:

    Moksliuke rašė:

    Pats didžiausias džiaugsmas – tai piktas džiaugsmas, kurį mes jaučiame stebėdami nelaimę tų, kuriems mes pavydime.

    Būna ir taip… man labai gaila tokių žmonių, kurie laimę suranda tik tokiuose dalykuose..

    N a čia liaudies išmintis- patarlė. O ištikrųjų ar mes nesidžiaugiame kai kitam blogai?

  37. Moksliuke rašė:

    N a čia liaudies išmintis- patarlė. O ištikrųjų ar mes nesidžiaugiame kai kitam blogai?

    Poreikis ir noras padėti, kad ir priešui papuolusiam į didžiulė bėda yra prigimtinis. Tačiau kada supratimas , suvokimas yra labai siauras ir kada noras turėti daugiau nei kiti, noras būti aukščiau už kitus viršija ribas ir užgožia prigimtį, tai kitų pažeminimas atrodo kaip savęs paaukštinimas, o kitų nelaimė ir praradimas atrodo kaip paties atradimas ar praturtėjimas. Tačiau jei sugebama suvokti, kad jei nori būti laimingas, tai gali būti laimingas, bet jei nori būti laimingesnis už kitus, tai pasmerktas nelaimėlio kančioms, tai tokios grėsmės nėra, kad kiltu noras džiaugtis kitų nelaime.

  38. Moksliuke":3s2r2su4] Imagine rašė:

    [quote="Moksliuke rašė:

    Pats didžiausias džiaugsmas – tai piktas džiaugsmas, kurį mes jaučiame stebėdami nelaimę tų, kuriems mes pavydime.

    Būna ir taip… man labai gaila tokių žmonių, kurie laimę suranda tik tokiuose dalykuose..

    N a čia liaudies išmintis- patarlė. O ištikrųjų ar mes nesidžiaugiame kai kitam blogai?

    Bent jau aš ir mano pažįstami žmonės tikrai dėl to nesidžiaugia… tokių žmonių nesu sutikus..

  39. Imagine rašė:

    Bent jau aš ir mano pažįstami žmonės tikrai dėl to nesidžiaugia… tokių žmonių nesu sutikus..

    Tai tu laiminga, bet mūsų visuomenėje dažniau džiaugiamasi iš pykčio, pavydo, tikro, nuoširdaus džiaugsmo tikrai būna mažai.

  40. Referee rašė:

    nu nenusisnekek, tipo as nematau kazko gero? as tik atsimenu, kad anksciau viskas buvo zjbiskiau ir man to pakanka [-(” title=”Not talking” />

    Nu va matai, kaip neigi 🙂

  41. Moksliuke rašė:

    Imagine rašė:

    Bent jau aš ir mano pažįstami žmonės tikrai dėl to nesidžiaugia… tokių žmonių nesu sutikus..

    Tai tu laiminga, bet mūsų visuomenėje dažniau džiaugiamasi iš pykčio, pavydo, tikro, nuoširdaus džiaugsmo tikrai būna mažai.

    Pasaulis yra toks, kokį mes jį matome, bet tai nereiškia, kad jis toks yra iš tikrųjų… gal pasakyčiau, kad žmonės labiau linkę džiaugtis dėl savęs ir mažiau dėl kito.. nelabai norisi tikėti, kad visi apskretę pavydu ir pykčiu ir jokio nuoširdumo žmonių širdyse nebesurandam.. išvis stengiuosi mažiau žiūrėti į neigiamas puses, nes paskui visi žmonės atrodo blogi ir savanaudžiai egoistai 😀

  42. Ar žinai, kad šypsena užkrečiama? Ji kaip gripas. Šiandien kažkas nusišypsojo man, ir aš taip pat pradėjau šypsotis. Kažkas šalia pamatė mano šypseną ir taip pat pradėjo šypsotis. Aš supratau, kad tai gali tęstis ilgai… Tada aš pagalvojau apie šypsenos dydį. Tai unikali šypsena, ji kaip banga, apkeliaujanti visą Žemę. Todėl jei jauti, kad šypsena ateina, nieko nedaryk, kad ją sustabdytum. Pradėk šypsotis epideminėmis porcijomis tiesiog dabar – taip paveiksi visą pasaulį. Visiems draugams, kiekvienam reikalinga šypsena!

  43. Siaip priklauso nuo zmogaus vertybiu , vertinimo sistemos , jeigu zmogaus poreikiai nera dideli tai jam automatiskai ir laimingu kazkoki laika but yra lengviau , o jeigu poreikiai yra auksti , smulkmenos maziau teikia malonumo ir sunkiau but laimingam.Beje , neskaiciau viso forumo , net neisivaizduoju ar as cia i tema labai 😀 ,. jeigu ka pataisykit.

Parašykite komentarą