Prie saulės prisiglaudus gyvenu toliau. Jos geležiniuose spinduliuose ir miegu. Ir naktį, kai mėnuo užgožia viską,kas gyva-aš būnu su saule. Visur, visada ir visaip. O kaip kitaip? Kas belieka žmogui, kuris nebeturi taktikos pulti kitų? Kuriam nebėra išminties toliau versti tuščius lapus ir juos pildytis. Spalvos, kuriomis tapiau savo gyvenimo paveikslą staiga ėmė ir pranyko-liko viena spalva atstojanti viską-balta. Baltas lapas, baltos lankos ir balti balandžiai, sukantys ratus aplink mano stogą.
Ir štai, rašant man nė nekyla mintis padėti tašką, su kuriuo mintys išsisunktų.
Kam to melo, kam apgavysčių? Žmogus pats sau neleidžia prisiprasti prie esamų smulkmenų, kad ir kokios jos būtų, jis jas paverčia tragedija.
Ar tai mūsų ydos? O gal silpnybės?
Vat čia ir padėsiu tašką. Be tikslo, be harmonijos, be atmosferos.
7 Responses to “Be harmonijos”
Labai daug bandyta pasakyti. Manau, tai vienintelis sio darbo minusas 🙂
S1n1 rašė:
Tikrai idomiai atrodo, kai zmogus bando aplinkinius itikinti, jog jo darbas labai jau geras ir "gilus", jame DAUG minties… 😉
lauriut rašė:
Saunu 🙂
Patiko, juo labiau, kad radau ka priimti asmenisko 🙂
Nesupyk. Banalu. Aš anksčiau taip rašydavau.. Minties yra daug, bet labai banalus stilius. Nebeįdomus, nebejaudinantis.
Jetus, nors pati neturiu daug patirties nei rašyme, nei kame -ame, bet kritikuoti tai mėgstu. Nieko, kada nors galėsite mane iškolioti 😉