2024 24 gegužės

28 thoughts on “Darbine pedagogika

  1. Vaikų mušti negalima iš vis. Nei per galvą, nei per užpakalį. Negalima prieš vaikus smurtauti net ir gerais tikslais. Negalima. Taip pamažu atitolini vaiką nuo savęs ir uždarai visus kelius į jo auklėjimą.

    Iš tiesų, pagrindinis auklėjimas ir asmenybės formavimas vyksta iki paauglystės. Paauglystėje ji kažkiek formuojasi. Ji formuojasi visą gyvenimą. 🙂

  2. Aki~lan~da:) rašė:

    Kiek žmonių, tiek nuomonių. Aišku, dėl menkniekio nepulsi diržu švaistytis, bet jei jau kitos išeities nebėra, tada reikia. 🙂 T.y. vaikas dažnai nori jaustis vertas, kad į jį žiūrėtų kaip į "rimtą žmogų". Tik ne moralizavimas. Apeliacija į sąžinę (jei taip galima išsireikšti) yra kur kas veiksmingesnė, nes vaikas supranta, kas įvyko, kas negerai. Kai "gauna diržų", kartais nelabai supranta, už kurį poelgį ir visa tai, kas lieka jo galvelėje, tai "negalima taip daryti, nes vėl gausiu diržų" arba "nesakysiu mamai, nes mane vėl muš". Tai neatitinka realybės.

  3. Jei vaikas klauso tėvelių ne todėl, kad gerbia, o todėl, kad bijo – blogai. Vaiko auklėjimas turi būti paremtas ne kažkokiom bausmėm, o ramiais santykiais, pamokymais, pasikalbėjimais. Kai vaikas nori pasikalbėti, jis turi būti išklausytas ir suprastas. Kai jo elgesys kokioje nors situacijoje tampa abejotinas, reikia su juo ramiai apie tai pasikalbėti, išanalizuoti situaciją ir padėti rasti teisingą sprendimą. Svarbiausia – neparodyti vaikui agresijos. Tarp tėvelio ir mamytės neturi būti jokios įtampos, jokių pykčių. Tėveliai visada turi elgtis labai ramiai, kad sudarytų harmoniją, nes jie yra gyvas pavyzdys augančiam vaikui, kurio akis nuolat visa tai fiksuoja.

  4. Jet rašė:

    Esu ir pats gavęs diržu. Nepritariu tokiam auklėjimo būdui. Tokiu būdu tėveliai tik išlieja savo pyktį. Bet kaip jau sakiau, negalima tokių emocijų rodyti vaikui. Ir iš viso, reikia išmokti gyventi be jų. Visada yra kita išeitis. Geruoju galima pasiekti daug daugiau, nei bloguoju 🙂 Bet pavyzdziui, as neesu tikra, ar man be dirzo butu daeje, kad negalima. As is vis i mamos kalbas nekreipdavau demesio, juokdavomes abudu mes ten su broliu, kai ji aiskindavo ar saukdavo. Cia jau turbut nuo vaiko priklauso ir dar labai nuo jo draugu… Bet kazkaip, kiek save atsimenu, tai greitai isaugau…

  5. Mušamo vaiko viduje nejučiomis kaupiasi agresija, kuri vėliau gali išlįsti. Mušdami, rėkdami mes žeminame savo vaiką ir pačius save. Kaip vaikas gali suprasti, kad negalima būti agresyviam, kai jo tėvai su juo taip pat elgiasi, kaip jam negalima. 🙂 Visas ribas laužo patys tėvai. Taip vaiko niekad neišauklėsi, tik demonstruosi savo nekantrumą, silpnumą ir nemokšiškumą, negebėjimą susitvarkyti su savimi, o tada – savo paties vaiku. Žinoma, pastarasis nėra blogas ir smerktinas, bet galima stengtis auklėt ir kitais būdais. Dabar S1n1 pasakys, kad nejaučia agresijos, tik dėkingumą. Galbūt kartas-du visko taip ir neįtakoja. Be diržo būtų da’ėję, tik dar prie to pačio būtum supratus, ko negalima ir kodėl. Pvz., susimušė vaikas su jaunesniu arba bendraamžiu, o tėvai jam gyvenimą aiškina, paėmę diržą. Kaip vaikas samprotauja: "Man negalima muštis, nes tėvai mane muš." Kažkas pan., tėvai negali reikalauti neagresyvaus vaiko elgesio, kai patys taip [nors ir iš meilės ir gerais sumetimais] elgiasi.

  6. Oni, pritariu tau is dalies. Bat as gi nesakiau, kad musti vaika uz menkniekius reikia. Na bet pavyzdziui, jei vaikui 10 kartu kartoji, o jis vis vien nesusipranta, na tai jau nezinau tada, kas jo tevam belieka…

  7. S1n1 rašė:

    Oni, pritariu tau is dalies. Bat as gi nesakiau, kad musti vaika uz menkniekius reikia. Na bet pavyzdziui, jei vaikui 10 kartu kartoji, o jis vis vien nesusipranta, na tai jau nezinau tada, kas jo tevam belieka…

    Supranti, toks požiūris, kad "kartoju, o jam ne’da’eina" yra pakankamai lėkštas. Reikia turėti omeny, kad vaikas iš pusės žodžio kartais ir nesupras. Tai nėra pasiteisinimas, jei vaikas nesuprato, ką kartojai. Tai tik priedanga. Savo agresijos, nepakantumo priedanga. Dažnai tėvai yra pakankamai nelankstūs bendravimo su vaiku klausimu. Diržas tikrai nėra išeitis. Aš irgi apie mušimą už menkniekius nekalbu. Bet vaikas turi suprasti, kodėl jis negali taip elgtis iš tikro, dėl ko tėvai nenori, kad jis taip elgtųsi. Kartoju, diržu to nepapasakosi ir iki galo neišaiškinsi.

    Aišku, esam žmonės, prarandam kantrybę. Bet vaikas viską mato ir viską sugeria.

  8. Oni rašė:

    Na, tokius dalykus kartais sąlygoja ne vienas veiksnys, kartais net ankstyvoj vaikystėj padarytos auklėjimo klaidos. Aš irgi stebiuosi, kaip aš ir brolis esam visiškos priešingybės tam tikrais klausimais. 🙄

  9. S1n1 rašė:

    Oni rašė:

    Na, tokius dalykus kartais sąlygoja ne vienas veiksnys, kartais net ankstyvoj vaikystėj padarytos auklėjimo klaidos. Aš irgi stebiuosi, kaip aš ir brolis esam visiškos priešingybės tam tikrais klausimais. 🙂 Be to, kiekvienas vaikas skirtingas. Nėra visiškai taip, kad gaunam visiškai baltą popieriaus lapą ir ant jos piešiam vaiko asmenybę. Tik darom didelę įtaką, tai tiek. Psichologai rašo tūkstančius straipsnių apie tą patį, bet dauguma jų netinka pritaikyti konkrečiam atvejui.

Parašykite komentarą