Death_lady kūryba

hm… kartais parasau kokiu pasakojimu ar eiliu… cia viena is mano rasliavu… 😳 😳 😳

Šiai istorijai patvirtinti nėra tikrų faktų, bet aš tuo tikiu…
Tai nutiko tamsų, niurų sekmadienio vakarą. Tą dieną buvo Halloween‘o išvakarės.
Anė sėdėjo niūriame savo kambaryje ir žiūrejo pro langą kaip tyliai krinta lapai nuo vaiduokliškų medžių šakų. Matė kaip kaimynų vaikai grįžta iš savo klaidžiojimų po namus, persirengę įvairiais kostiumais, ir sakydami „vaišės arba pokštas“. O aplinkiniai meiliai nužiūrėdavo jų kostiumus ir paberdavo daugybę saldainių. Įvairių saldainių. Iš Anglijos, Prancūzijos, Suomijos ir kitų šalių. Mat keletas kaimynų mėgsta pakeliauti ir visada pagalvoja apie Darsų šeimos vaikus, kurie ateis per Halloween‘ą persirengę raganomis, vaiduokliais, vampyrais ar kitais personažais. Ateidavo ir kiti vaikai, tačiau juos vaišindavo ne taip gausiai kaip Darsų vaikus.
„Vaišės arba pokštas“ tolumoje girdėjosi dar bevaikščiojačių vaikų balsai. Tačaiu ir jie greit nurimo. Buvo vėlu. Lauke dar labiau įsisiautėjo vėjas.
Anė prieš einant miegot, kaip visada nuėjo patikrinti ar visos laukos durys tikrai saugiai užrakintos. Tada pavargusi užlipo laiptais į antrą aukštą, nuėjusi į savo kambarį uždarė langą ir atsigulė. Ji dar ilgai klausėsi beūžiančio vėjo ir kaip nuo jo į langus daužosi medžių šakos. Bet be vėjo kaukimo ir medžių šakų daužymosi į langus buvo tylu. Labai tylu. Taip tylu, kad galėjai girdėti kaip plaka tavo širdis, kaip tyliai tyliai įkvėpi ir vėl iškvėpi… Anė susimąstė. Tačiau jos apmąstymus pertraukė muzika. Švelni, lėta lopšinė. Ji sklido iš jos taip mylimo vaikelio kambario. Vaikelio, kurio dėja ji neteko. Nuėjusi į jo kambarį pamatė virš lovelės jos pakabintus paveiksliukus, kuriems besisukant skambėdavo lopšinė. Jai vel vaidenosi. Paveiksliukai nejudėo, lopšinės nesigirdėjo taip pat. Jai taip nutikdavo kas vakarą nuo to laiko, kai Anė parsivežė namo savo kūdikį ir paguldė jį į lovelę ir jis mirė joje. Ji kartais netgi girdėdavo vaiko verksmą, tačiau nuėjusi į jo kambarėlį garsai dingdavo. O tada vėl įsiviešpataudavo kurtinanti tyla. Anė gyveno viena. Po tos nelaimės, kai mirė jos vaikas, jos vyras ją paliko. Tada ji palūžo visiškai. Kai kurie kaimynai netgi ėmė jos vengti, nes pasklido gandai, kad ji pati užmušė savo vaiką. Bet tai buvo ne tiesa. Anės vaikas mirė, nes jo plaučiai nebuvo pakankamai gerai išsivystę, taigi jis užduso. Na, bent jau taip sakė daktarai. Anė puikiai suvokė, kad jos vaikas nebegyvas, tačiau vakarais atsisėdusi prie jo mažos lovelės skaitydavo jam pasakas. Kai kartą viena kaimynė sumanė aplankyti Anę, ji pabeldė, tačiau durų niekas neatidarė, taigi ji įėjo pati. Užlipusi į antrą aukštą nuėjo į vaiko kambarį, kuriame degė šviesa. Įėjusi kaimynė pamatė su vaikeliu besišnekančią Anę. Toji palaikė ją visiška beprote ir išpasokojo visam kvartalui apie tai, ką matė. Nuo tada su Ane nebesisveikindavo nė vieni kaimynai. O kaimynų vaikai ėmė ją pravardžiuoti ragana, nesveikėle, beprote arba apmėtydavo ją akmenimis, išdauždavo langus. Anė niekam nesiskundė, nes puikiai žinojo, kad visi paliudytų prieš ją. Taigi ji tylejo. Kol galų gale nebeištvėrusi ji pasikorė. Gal būt niekas ir nebūtų jos pasigedę, tačiau kaimynų vaikai pranešė savo tėvams, kad pro langą matė kaip ji nejuda ištisą savaitę, tik regis kybo ant kažkokio šniūro. Ir patys kaimynai vėliau pastebėjo, kad jos name ištisą mėnesį nedega šviesos. Nuėję patikrinti taip ją ir rado kybojančią ant virvės. Laidoti jos aišku nenorėjo niekas, taigi kaimynai pranešė jos vienintelei giminaitei, jos tetai, kuri šią palaidojo pačiame pigiausiame karste. Ant jos kapo istisus 25-erius metus nebuvo uždegta nė viena žvakelė, nepadėta nė viena gėlė, nesukalbėtas nė vienas poteris, ir aplamai, ji buvo pamiršta visų, pamiršta taip, lyg jos niekada ir nebūtų buvę…
Sakoma, kad dabar tame name vaidenasi. Tas namas taip ir tebestovi nepaliestas. Niekas nedrįso įeiti į tą namą, niekas jo nenupirko. Jis taip ir puvo ten: kemsėdamas ir grimzdamas žemėn. Užmirstas kaip ir Anė.
Kartą viena kaimynė, kurios namas buvo priešais Anės namą, pamatė, kad name užsidegė šviesa ir girdėjosi kūdikio verksmas, tačiau stengėsi nekreipti į tai dėmesio, kol nepradėjo dėtis dar baisesni dalykai. Tame name ėmė patys atsidarinėti langai ir durys, girdėtis lopšinės muzika. O viena kaimynė prisiekinėjo netgi keletą kartų mačiusi Anę besupančią savo kūdikį. Kaimynų vaikai buvo smalsūs, labai smalsūs. Taigi vieną dieną jų tėvams išvažiavus jie nuėjo į tą namą. Įžengę pirma išvydo virvę su kilpa. Taip, tai buvo ta kilpa, ant kurios pasikorė Anė. Niekas taip jos ir nenuėmė. Papūtus vėjui ji rodos linguodavo kartu su lopšine, vienu ritmu. Vaikai nedrąsiai žengė toliau. Žingsnis po žingsnio ir prieš jų akis išniro laiptai, vedantys į antrą aukstą. Jie visi užlipo. Nedidelis koridorius su trejomis durimis. Pravėrę pirmas pamatė, kad tai Anės kambarys. Viena siena buvo nukabinėta nuotraukosmis. Jose buvo Anės ir jos naujagimio nuotraukos: ligoninėje, jam vos gimus, kitos jau namuose; ji tvirtai laikė mažylį ir su meile žvelgė į jo mažą veidelį, kuris šypsojosi. Paskutinės nuotraukos buvo iš jos vaikelio laidotuvių. Nedidelis juodas karstelis kuriame gulėjo jos vaikelis, ir ji – suklupusi prie jo karsto, žvelgianti į jį. Tačiau vaikai nuotraukų ilgai netyrinėjo. Apsisukę nuėjo į gretimą kambarį. Ten buvo vonia. Ant šniūrelio skirto skalbiniams džiauti buvo pakabinti mažyčiai vaiko drabužėliai.
Kitame kambaryje jie išvydo nedidelę lovelę. Šalia jos, ant spintelės, buvo padėta pasakų knyga Broliai Grimai „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Staiga, virš vaiko lovelės kabėję paveiksliukai ėmė palengva suktis, grodami tą pačią lopšinę. Išsigandę vaikai pasileido bėgte, tačiau išėję iš mažylio kambario pasimetė: nebežinojo kur laiptai, vedantys žemyn. Jiems pasirodė, kad jų iš vis nėra. Tada pasigirdo kūdikio verksmas ir Anės balsas, raminantis kūdikį. Vienas iš vaikų pradėjo verkti ir tada pasirodė ji… Taip, ji, Anė! Glėbyje ji laikė savo naujagimį. Anė priėjo prie verkiančio vaiko ir meiliai nusišypsojusi nuėjo į savo kambarį. Tada dingo viskas: muzika, verksmai. Vaikai greit nulipo laiptais žemyn ir kulversčiais išdūmė iš Anės namų… Tačiau žmonės vis dar girdi ir mato tai, kas dedasi Anės namuose.
Ši istorija neišgalvota, ji tikra. Aš žinau, nes dar nesu išprotėjusi, puikiai prisimenu viską, kas tada ten dėjosi. Dabar aš jau seniai ten nebegyvenu. Tačiau gyvena mano tėvai. Jie sako, kad ten vis dar vaidenasi Anės ir jos vaikelio neramios sielos…
Taip, tai aš buvau viena iš tų vaikų kurie daužė jos langus, pravardžiavo ją ragana, beprote, nesveikėle. Aš, buvau viena iš tų vaikų kurie ėjo į jos namą. Aš buvau tas vaikas, kuris apsiverkė iš išgąsčio, o Anė man nusišypsojo… Neseniai buvau aplankyti jos kapo. Uždegiau keletą žvakelių, padėjau gėlių. Kartais pasimeldžiu už Anės ir jos kūdikėlio sielas, kad jos pagaliau atgautų taip nusipelnytą ramybę…