Ar greit atleisdami mus iskaudinusiam zmogui parodome savo silpnuma, ar atvirksciai – silpnumas pasirodo mums pykstant? Kaip manote, ar galima atleisti daugiau nei viena karta? Ir galiausiai – kaip isvis jus reaguojate i skriaudas, kaip elgiates su tuo zmogumi, ar aiskinates kodel jis taip padare?
Pvz as zinau, kad esu per daug atlaidi. viska atleidziu savo mylimam berniukui, nuolat ji priimu, sugraudina mane jo liudnos akys, o kai atsiduriu jo gleby, nebegaliu pasakyti – ne… Greitai atleidau savo draugei, kuri pasibuciavo su mano buvusiu, zinodama, kad as dar buvau jam neabejinga… Ir t.t. Zinoma, as jiems paaiskinu, kad elgiasi blogai, atskaitau pamokslus, bet.. kas is to. taigi dar pasakykit savo nuomone apie tokius zmones, kaip as. Aciu
Na, juk gyveni ne dėl kitų nuomonės. 😆
Oni rašė:
Tai va, as irgi susimaisius esu. Nezinau, kaip geriau elgtis…
Daugkas nuo situacijos priklauso. 🙂
Man – reikia daugiau stiprybes likt supykusiai. Atleist as atleidziu be dideliu vidiniu pastangu. Sako taip nelabai gerai.. Bet nukentet nuo pasikartojusio iskaudinimo dar neteko. Nors bendriau ir progos nebuvo.. Turbut man pirma reik ismokt pykt, nes kiek prisiminiau praeiti, pykau daugiausia tik ant saves.
Ujujuj, kaip man linksma siuo atveju. Jeigu turint omeny butent neistikimybes atveji, visu pirma pakenteciau, visu kortu neatskleisciau, o kersto plana toki saldu, saldu sumastyciau, kad jai sirdis taipogi apsalstu… Ux, tuomet apema toks pergalingas, atviras, kupinas pagiezos, pyktis. Paragaukit, gal patiks.
o pasibaigus pykciui ir pradejus saltai mastyti, kas tada apima ?
Hammerdin rašė:
Koki santykiai gali būti, kai kerštaujama? Siaubas. Jei pats jauteisi siaubingai, tikrai neleistum mylimam žmogui to patirti. IMO.
gerai kad nelaikai pykcio ilgai. mediciniskai irodyta kad tai kenkia sveikatai 😉
kelmas rašė:
Nesvarbu. Svarbiausia buvo ivykdyta. Kita – smulkmenos. Cia panasiai kaip atxadniakas po baliaus.
Oni rašė:
Sakykim as megstu dalintis.
Hammerdin rašė:
Paisslykstejimas savimi.
Jeigu paskandini sazine ir isaukstini savimeile, sitokio salutinio efekto galima isvengti.
O aš atleidžiu. Bet niekad neužmirštu.
atleist nera lengvas dalykas ir nera yda …
kaip atleisi- taip tau bus atleista ….nepamirskit 🙂
beje atleisti tai nereiskia leidima sikti ant galvos …zmones daznai tai tapatina
O čia tai gerai pasakyta..
Hammerdin rašė:
Atxadniakui po baliaus? Kazkaip abejoju..
dragune rašė:
kai atleidi issivaduoji …pyktis pagieza gimdo neapykanta …o neapykanta eda zmogu is vidaus
Jei, kas nors man keršija, skaudina, įžeidinėja ir neleidžia ramiai gyventi, tada jokių galimybių nėra pagrindo atleisti, nes tas pats bus ir kitą dieną, tiesiog pasiunčiu velniop ir viskas, arba pasakau taip, kad atsikabintų nors vieną kartą. 👿 Labai sunku būna ištarti "atleidžiu".
Spinduliux rašė:
greit atleisdami mes neparodome silpnumo, tiesiog parodome, kad mokame atleisti greitai, ir apskritai, nesvarbu kada atleidi, svarbu,kad apskritai atleidi….
atleisti galima daugiau nei viena karta, jei tai nera rimta… kita kalba jei pamyne tavo jausmus savigarba ar pan…
i skriaudas as… hmmm… reaguoju… karstai kokias pirmas 5 min… veliau lb greit atsileidziu… issiaiskinu… ir uzmirstu… kam kartinti sau gyvenima, kai jis ir taip trumpas, padarytomis skriaudomis ir nuolat grauziantis del to?…
Sunkiai, bet atleidžiu, bet ne visiem.. Oi ne visiem.. 👿
Aš atleidžiu visiems, nes atleisdamas atsikratau pagiežos. Papraščiausiai stengiuosi net nesupykti, tada nereikia atleisti. Būna, kad rimtai kas supykdo. Tokiu atveju aš pažiūrau į situaciją iš įvairių pusių ir galiausiai suprantu, kad bet kuriuo atveju aš taip pat esu dėl to kaltas, tada pyktis praeina savaime, nes nematau prasmės, dėl ko pykti. Pyktis – kvailas žmogaus charakterio bruožas. Jis pasireiškia tada, kai užgaunamas ego. Neesu pats tobulas, todėl ir kitą suprantu.
O as pagiezos savyje nelaikau. Atkersiju ir pamirstu! Juokauju…
Jei rimtai as tiesiog ignoruoju mane iskaudinusiu zmones. Nesiaiskinu kodel ir kaip. Tiesiog pamirstu apie ji/ja.
as isvis niekada niekam neatleidziu. as tik laikinai pamirstu nuoskaudas, bet jei vel zmogus mane iskaudina, as labai supykstu ir atrodo, kad zeme slysta is po koju. atleisti, tai nera silpnumo zenklas, ir labai gerai, kad zmogus atleisti moka, to daug kam reiktu pasimokyti. o as to ismokti niekaip nesugebu. ir pamirst sunku kartais, bet as labai dziaugiuosi, kad yra toks likimo pirstas, nes visi mano skriaudejai "gauna velniu", o as dziaugdamasi, kad kitas blogai ir 8)
likimas ne kersija, bet cia kaip su karma, tiesiog atsisuka pries ta zmogu. as manau,. kad tai yra teisinga. kodel tas asmuo, kuris man padare tikrai blogu dalyku turi likti nenubaustas? vat kelios mano tetos ziauriai priesinosi, kad mano tevai susituoktu, visaip jiem rukde, kirsino, mama is proto vare, mus vaikus enge, kaip su nuliais elgesi, saipesi, kad esam mokytojkos vaikai. o dabar pacios taip kankinasi, mes daug ko pasiekem ir taip joms nosi nusluostem, mes stengemes, o dabar jos is pavydo vos nemirsta. kad bent atsiprasytu kiaules, gal kas ir pasikeistu
aš atleidžiu labai greit, bet atsimenu ilgai…ir šiaip visą pyktį laikau savyje ir neparodau, kad pykstu…turbūt tai labai nesveika 🙄
Atleidziu viska, bet skriauda skriaudai nelygi.Kai ka gali atleist ir visiskai pamirst, bet yra dalyku, kuriuos gali atleisti, bet pamirst ju tiesiog neimanoma, pvz. isdavyste, smugi ir t.t. O siaip dauguma dalyku stengiuos "nuleist" juokais, kad nereiketu pykt 😆