Prologas
Saulė. Šilta ir maloni. Toli girdėti vandens tekėjimas. Mažas, bet ilgas upelis veržiasi į gyvenimą tekėdamas pro sodą. Netoli upelio auga krūmynų labirintai. Dideli ir painūs. Tik šių namų šeimininkai juo vaikšto nepasiklysdami. Jie aukšti, bet saulei dar pavyksta prasiskinti kelią pro juos ir sušildyti pievą. Šis painus labirintų kelias veda į nuostabią vietą. Jis veda prie krioklio, kuris yra pamėgtas dvaro ponių. Čia visuomet būdavo ramu, romantiška. Paukščiai, kurių giesmės skatindavo nuklysti į svajų pasaulį. Gėlės. Jų kvapas viliodavo ne tik bites, bet ir miledi Margaret. Sūpynės, kurias be galo mėgo mažoji Andželika. Dar vis girdėti jos juokas. Vaikystės juokas. Tarnų berniukas ją vis įsupdavo ir gėrėdavosi jos sidabriniais plaukais besiplaikstančiais vėjyje. Skardus mergaitiškas juokas pamažu keitėsi. Galop jis virto moterišku, bet vis dar maloniu balsu. Netoli sūpynių stovėjo nuostabaus grožio fantanas. Susiliejęs su saulės spinduliais vanduo atrodydavo tarsi krištolinis. Tokio vandens ateidavo pasižiūrėti baltaplaukė miledi Margaret. Kol ponios dukra supdavosi ji pati skaitydavo knygą atsisėdus ant fontano krašto. Tai padėdavo jai atsigauti po sunkios dienos dvare. Toks jų poelgis jau buvo tapęs kasdieniniu ritualu. Tik čia jos rasdavo laimę ir jausdavosi saugios.
Ir dabar ji sėdėjo krašto ir žiūrėjo į savo dukterį. Andželikos plaukai šį sykį buvo netvirtai surišti. Ji vilkėjo dailią baltą suknelę, kurios galai siekė žemę. Mergina nusišypsojo jaunai atrodančiai motinai. Margaret atsakė jai tuo pačiu.
Netoli čiulbėję paukščiai užtilo. Pradėjo staigiai niaukstytis. Gražų žydrą dangų užstojo tamsūs dideli audros debesys. Sužaibavo. Sūpynės sustojo.
– Mama, kas… – išsigando Andželika.
Motina neatsakė. Ji tik sėdėjo išsprogdinus akis ir pražiota burna. Jautė pavojų.
Pakilo stiprus vėjas. Medžių lapus įsuko sukūrys. Stingdantis šaltis.
– MAMA!!!
Kraujas. Negyvas motinos kūnas gulintis fontane. Vanduo nusidažė krauju. Kažkokia nežemiška jėga nužudė dvaro šeimininkę, Andželikos motiną.
– Mama!
Andželika nušoko nuo sūpynių ir pribėgo prie negyvo motinos kūno. Ašaros krito ant jos sustingusio veido. Ant baltų atmerktų akių, kurios sugėrė dukters skausmą. Ant pravertos burnos. Negyvas miledi veidas sugėrė visa, visa kas teikė džiaugsmo motinai ir dukrai.
Mergina pamatė skylę motinos kūne. Skylę pradegintą ties širdimi.
„ Priešas netoli.“ – pamanė Andželika.
Šaltis. Šaltas vėjo gūsis rodos sustingdė orą ir viską kas buvo aplinkui. Iš labirinto išniro juoda figūra. Paskui ją dar kelios žmogystos su gobtuvais. Mergina klūpėjusi prie motinos kūno atsisuko.
– Kas jūs? – drebančiu balsu paklausė ledi Andželika, bet šaltis sugėrė jos žodžius ir jie nepasiekė priešų.
Kraujas… Kraujas… Žudyti…
Tarsi šnypščiantys balsai užgulė merginai ausis. Niekas kitas jų negirdėjo. Andželika pargriuvo ant žolės.
„ Ne… galas… viskas…“ – žiaurios mintys sukosi merginos galvoj.
Ji dar spėjo pakelti galva ir pamatyti kaip juodoji figūra tiesia ranką link jos. Demoniška ranką.
– Ne… Prašau, pasigailėk. – maldavo ji, bet figūra griebė jai už kaklo ir iškėlė į orą. Andželika ėmė dusti. Prasižiojus rijo orą, tačiau jos priešas laikė jos gležną kaklą per stipriai. Mergina vis sunkiau kvėpavo. Žinojo jog ateis jai galas ir ji nieko negali padaryti. Akys lėtai užsimerkė, kūnas atsipalaidavo. Juoda tamsa ir skausmas. Pamažu jis pranyko kartu nusinešdamas ir jos gyvybę. Demoniška figūra atleido ranką ir merginos pamėlynavęs kūnas parkrito ant žemės. Jie paliko dukrą ir motiną negyvas gulėti jų rojuje. Jų mėgstamiausioje vietoje.