Sveiki…noreciau paklausti apie didziausia savo gyvenimo netekti…kokia ji jums buvo/yra?galbut tai mylimasis,drauge ar siaip kas nors,kas buvo,o dabar,kai jo nebera,suprantate,koks svarbus jis vjums buvo..tad papasakokite apie didziausia savo netekti.
41 thoughts on “Didžiausia netektis”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
O kam tokia slogi tema?
O as manau,kad si tema lb gera,nes kai pasipasakoji.pasidaro geriau…man si tema labai aktuali kaip tik siuo metu…
Tai pasipasakok Nefertite kas tau nutiko?..
Kai man buvo 19-ka nusizude mano geriausias draugas, manes nebuvo salia ir niekuom negalejau padeti,nes gyvenau kitam mieste.. Kai jo sesuo paskambino ir pranese.. galvojau,nors nieko negalvojau.. viskas apsisuko.. Ji pasakojo kas ir kaip,kur laidos ir t.t. Prisimenu,kad nieko negirdejau ka ji sako… Vaziavau su vainiku i laidotuves ir tikejausi ,kad atidarys duris ir pasakys ,kad tai tik pokstas… nestovejau nei garbes sargyboj,nei karsta nesiau.. O kai uzkasinejo,po pirmu zemes duziu i karsta.. Galvojau ,kad sirdis sprogs,tai islekiau is kapiniu.. Ir apsizliumbiau balsu… Praejo 6m. ir dabar rasant akys asaroja.. Geda ,bet per tuos sesis metus nei karto nebuvau prie kapo.. nezinau ar istengciau zengt prie jo…
Lb užjaučiu tave..net skaitant tavo tekstą galima apsiverkt..jokia čia gėda,ne kapas svarbiausia, o atsiminimai, apie tą žmogų..jeigu būtum užmiršęs draugą tai tada jau būtų gėda..na čia tik mano nuomonė, gal kiti mano kitaip
Kai mirė mano senelis, pati net nzn kodėl taip žliumbiau per laidotuves rodos būtų mirus kokia mama ar tėtis, o svarbiausia aš su juo lb mažai bendraudavau jis su manim tai pat,turėjo kalbos defektą,kalbėdavo mikčiodamas,gal todėl mažai bendraudavau,beto nelb su vaikais norėdavo bendraut..per laidotuves tai pat kai jau turėjo užkast nebuvau išvis lauke,sedėjau namie bijojau eit nes baisiai verkiau,o pvz kai mirė dėdė nors su juo daug lb bendraudavau išvis beveik neverkiau..
Dižiausia netektis…Mirė mama.sunku pagalvojus, kad nebėra to žmogaus, kuris tave pagimdė, nebėra žmogaus, kuris kėlėsi naktimis, prižiūrėjo mane, rūpinosi manimi..Darė viską, kad man būtų geriau. Saugojo mane. Lydėjo į mokyklą, auklėjo, skaitė pasakas, dainavo lopšinę prieš miegą..Išgirdo pirmą mano žodį, padėjo atsistoti ant kojų, kai nugriūdavau – pakeldavo..Jei užsigaudavau – papūsdavo ..
Ir štai, vieną dieną sužinai, kad jo nebėra. NEBĖRA MAMOS. Nesvarbu, kad kai užaugau ir susipykdavom, aš norėdavau būti be jos.Nesvarbu, kad kartais galvodavau, kad jos nemyliu… tai ne aš, o pyktis už mane kalbėdavo..
Kai karstas jau buvo nuleistas po žemėm, reikėjo mesti gėlę. Žinot, norėjau šokti ir aš į tą s.u.š.i.k.t.ą. duobę, ir blyn tegul užkasa ir mane..
Nors praėjo jau keli metai, skausmas nesumažėjo visiškai. O aš ir nesitikėjau, kad sumažės.
🙄
Dita_von_Tyz rašė:
Dėkui.. 🙄
Visu didziausia netektis,kaip pamaciau,buvo mirtis…mano netektis visai kitokia,bet be galo be krasto sunki…
Turejau geriausia drauge.dieve,ne zmogus ,o angelas.ji mano klasioke.buvome tokios drauges,kokiu pasaulis dar nemate.Vsi musu draugyste laike tikru geriausiu draugiu pavyzdziu.viska darydavom kartu,kiekvieno menesio 15 diena svesdavome musu,kaip geriausiu draugiu,diena.viskas buvo taip puiku.viena diena klasioke mus supazindino su panele is kitos klases.miela panele,geros sirdies,viskas buvo tvarkoj.bet… kuo toliau,tuo labiau mano drauge(tebunie zivile) vis daznaiu pradejo buti su ja.paaiskejo,kad del to,nes jai atsitiko nelaime.ji ja palaike jai sunkiu momentu.galvojau,kad viskas praeis ir susitvarkys,bet kaip as klydau..ji pradejo vis maziau bendrauti su manim..tiesiog atitolome.kie laiko as verkaiu,nors ji man sake,kad geriausa jos drauge esu ir busiu as,o justina jinai tik palaiko jai sunkiu momentu.bet viena diena as netycia paimiau jos telefonair perskaiciau zinute nuo justinos ; zivile ir justina geriausios drauges visada.prisimenu,iseju is paskutines pamokos.nebeistveriau.niekas nezino,bet po sio sms ir jos zodziu;nepyk,bet sio metu juste man yra geresne drauge uz tave,man buvo depresija.mokykla-namai ir asaros…ji man buvo brangiausias zmogutis.
Po viso sito praejo jau 6menesiai,o as vis dar liudziu kaip ta diena.vis klausiu kodel..galbut tada as jos nevertinau taip,kaip vertinciau dabar.jetau,kad jus zinotumet,kaip sunku matyti ja su juste…keista,kad zivile jau nebera mano GERIAUSIA DRAUGE.Visos nuotraukos kartu,seni skypes pokalbiai,jos dovanotas zaisliukas…atiduociau bet ka,kad tik vel butrume tokios drauges kaip anksciau.o kas skaudziausia,kad taip jau niekada nebebus 😥
Cia nera idomi istorija,aprasciausiai norejau issipasakoti.ir dar-branginkite savo geriausia drauga,nes net neisizaisduojate,kaip sunku jo netekti…
Prieš 5 kokius metus ar 6 žuvo mano tėtis. Nukrito nuo laiptų. Jis jau negyveno su mumis, buvo kitam mieste. Pykau aš ant jo, kad mušė mamą ir t.t. Kai mama pasakė, kad tėtis nukrito nuo laiptų, tai pirmi mano žodžiai: "taip jam ir reikia". Negalvojau, kad bus kas nors rimto. Atsimenu, tą dieną ėjau monopilio pirkt. 🙂 Norėjom sekmadienį važiuot jo aplankyt. O naktį iš ketvirtadienio į penktadienį mama sužinojo, kad jis mirė. Visą naktį praverkė. Tai aš kažkaip ir supratau iš jos žodžių "kaip vaikam pasakyt". Penktadienį, kai grįžom iš mokyklos pasakė. O aš vis tikėjausi, kad eilinį kartą ne taip supratau. Visa nutirpau. Bet neverkiau. Sėdėjau ir siuvau lėlę. Šeštadienį buvo šermenys. Ar sekmadienį. Nepamenu. Važiuojant visi buvom ramūs. Kad užsimirštume, su pusbroliu bandėm ką nors linksmo kalbėt. Kai įėjom į šarvojimo salę, mama stipriai įsikibo į mane. Turbūt, iki to laiko, kaip ir aš, negalėjo patikėti, kad jo nebėra. Dar dabar atsimenu savo tetos verksmą. Toks balsu. Uch. Susipažinau su savo pussesere. Kuriosniekad nebuvau mačius. Visi toki dirbtini. Pasijutau niekam nereikalinga. Giminėms iš tėčio pusės. Grįžom namo. Tylėdami. Kitą dieną turėjo būti laidotuvės. T.y. dar kitą. Nes į kitą dieną šermenų nevažiavom. Mums labai toli ten belstis reikėjo. Atsimenu, tie giedotojai kažkokią dainą užtraukė "guli tėvelis, akelės užmerktos, niekad neatsimerks". Kažkas į tą pusę. Pzdc, kaip apsižliumbiau. Paskutinis atsisveikinimas su mano tėčiu. Paliest galima, paglostyt. Net nepriėjau. Pykau ant jo už tai, kad mirė. Ir bijojau. Ir žliumbiau. Kai jau nešė karstą užkasti, prasidėjo vėl dirbtinumas giminaičių. Buvo ir tėčio sugyventinė. Visi ją užjaučia, o mes kaipir niekas. Įkėlė karstą, sumetėm gėles. Viena ten šokt norėjo… Užkasė. Visi nuėjom į gedulingus pietus. Ten atgijo visi, vajatau vajatau. Lyg baliuj būtume… Mano pusseserės, su kuria susipažinau, mama vis mane laikė apkabinus. Ir sakė, kad aš labai panaši į tėtį. Dėl to ir laikė. Kaip ji man atsibodo…
Iki šiol tėčiui paminklo niekas nepastatė. Nors žadėjo.
visus lb lb uzjauciu , nes zinau ka reiksia netekti mylimo zmogaus…
pries 5 metus mire mano pode, ji buvo man kaip mama, augdama beveik visa laika praleisdavau, ji neturejo vaiku todel mane dievino , buvau jai kaip dukryte, visur mane vedziodavosi, begalo lepino, mokino vaziuoti dviraciu, padovanojo pirmuosius papuosalus, mokino dazytis ir pan…nu vnz beveik visa laika praleidavau su ja, nes ji begalo mane mylejo, lepino…man buvo kaip mama…atsimenu kaip dar buvau maza mano mam net pradejo verkt,kad tp as savo pode myliu labeu , nei mama, bet aisq tj netiesa, nes as jas abi lb myliu tik truputi skirtingj….nu vnz dievinau savo pode…ir suzinojome,kad ji serga kraujo veziu 🙁 man ir visime seimos nariams buvo labai didelis sokas, labai isgyvenome, ji sirgo mzdg 1.5 metu ir viena penktadienio popiete( jai jau buvo lb blogj) mama paskambino is ligonines ir teciui pasake,kad be 15 keturio mano pode mire…atsimenu kaip stovejau ir ziurejau i tet nuejau ant lovos ir sunkiubau, neturejau jegu pakilt, bet turbut nesuvokeu,kad jau VISKAS…kagi buvo sermenys radejo giedoti razanciu tad mane istiko toks sokas nuo tu visu giesmiu ,kad pora kartu atsidureu ligoninej…. ir niekad gyvenime nepamirsiu to garso,kaip ant ileisto kartso krenta pirmosios zemes, atsimenu kaip spiegeu , saukeu ja vardu, kaip mane laike tetis, kaip negalejau patiket tuo kas vyksta….dbr kas diena pagalvoju apie ja, nes ji visad bus su manim…visad pagalvojus susigraudinu ar apsiverkiu, tieiog man jos netektis buvo didzeusiais gyvenimo smugis…neissivaizduoju jei dar reiketu prarasti ka nors is artimuju…
taip tyaip, kai tik pagalvoji apie ta minti kad ateis laikas ir teks tas kancias iskentet…pries metus mire mano mociute. na vaikystej as ant jos pykdavau nes man dirbt uzduodavo. kai paaugau pasikeite poziuris ir mes su mociute pasidareme dideles drauges…ir stai ji susirgo..kazkaip net nesitikejom kad viskas baigsis geruoju…jai buvo kraujo vezys (jau ir anksciau itare) ir stai gryztu viena diena…ir mama sako "mociute sivakar numire" atsistojau nuo kedes, ir nuejau i savo kambari…jus butumet mane pamate per sermenis…asaru pakalnes…o as jai tiek daug ko nepaskiau…kai viena diena as ja slaugiau, taip norejau jai pasakyti, kad ji neiseitu, nes man jos reikia…bet kazkaip ir nepasakiau..netikejau tuo… stoviu prie karsto, glostau mociutes rankas, ir taip norisi kaip eilini karta jai papasakoti, kip man sekasi, kaip as gyvenu…bet is jos neisgirdau nei vieno zodzio… 😥 tyla……………………………………………
skotukas rašė:
susigraudinau perskaičius 😥
Kai man buvo 8 metukai, mirė mano tėtis. Atsimenu, atėjau pas mamą į darbą, tokia linksma, nu žinot – vaikas. Strypčiojau, kvailiojau.. O mama kažkokia pasimetus buvo, nesupratau, kas jai 😥
siaubas..uzjauciu wisus is sirdies…
Nefertite rašė:
O tau kad ir daug palyginus metų, bet kalbi kaip mergaitė.
Reikia džiaugtis, kad jos gyvenime dar nebuvo kitokio tipo netekties – mirties. Geriausio draugo netekti yra labai sunku. Kai matai, kad jis tolstanuo tavęs, kai praleidai ir patyrei su juo pačias gražiausias gyvenimo akimirka. Jis tampa kaip savas žmogus. Kaip šeimos narys. Ir staiga pamatai, kad draugystė griūva. Ir nieko pakeisti negali. Kaip būna gaila, kad tas gyvenimo akimirkas prisiminsite ne kartu, o atskirai.
Ziauriai jus cia visi 😕
na istikruju uzuojauta labai labai visiems…matot as turiu PROmociute
jai jau 94 metai .. oi pagalvojus kokios netektys cia pas jus o as turiu tokia mociute na matot artimiausiu metu nebuvo…na nebent kita mociute bet lbj tolimos gimines tai va o pagalvojus ta mano promociute dar gyvens iki 100metu 😀 jus tik pagalvokit 94 metu mociute gyvena kaime…
vasara svogunus priziuri bulves kasa na vienu zodziu darbinynke i diena tik koki pusvalanduka pagili ir vel i darba … AS ja labai didziuojuosi
lukas-poo rašė:
Dita_von_Tyz rašė:
pazystama situacija, sahara. pries 10metu mano pusbroliu tetis mire nuo leukemijos vien del to kad Lietuvos ligoninese buvo kazkoks chaosas… aptiko jam ta leukemija antroje stadijoje, dabar tokie zmones isgyvena 99.9%, o jis mire .. :/
Vat būtent. Oi, kaip aš pykau ant tos anesteziologės… Tai net nebuvo norm operacija…
Richard Marx – right here waiting for you
ŠI daina..Man viską primena.Čia buvo mūsų daina..Tik mūsų..
Netekau prieš metus savo draugės..
Geriausios tada esančios draugės..Ji buvo tas žmogus su kuriuo jaučiaus tokia..kitokia.
Niekas aplink mum neegzistavo..Beveik kiekvienu susitikimu apsikeisdavome laiškiukais.Čia buvo jau lyg ir įprasta.Hobis.
Tik mum rūpėjo nereikšmingi dalykai..kurie priversdavo pajusti pilvelyje skraidančius drugelius..
Ir štai..Ji atostogavo kaime..Kai pasakiau,kad mirė mano kažkelintos kartos teta ir,kad man jos labai reikia ji viską metus važiavo pas mane..
Važiavo..bet neatvažiavo..
Pakliuvo į avariją..
Jos brolis man paskambino iš įvykio vietos..Atlėkiau nieko nelaukus..Ir patebėjau..Iš jos kišenės kyšantį geltoną vokelį..
Tik aš žinojau,kad jis skirtas man..
Jame buvo parašyta..
"Visada Su Tavim..Juk žinai kaip Tave myliu ir myėsiu..Tavo Boružėlė..".
…
Ir dabar apie tai galvodama..braukiu ašarą..
Bliamba ir iskapstei tema dvieju metu senumo.
TOMAZZ rašė:
nu ir gerai.Reikia senienas restauruoti.
Siaubas, skaitau ir negaliu patikėt, kad taip yra, kad miršta artimi žmonės ir t.t. Iš artimiausiųjų niekas dar nemirė, bet turiu močiutę kuria be galo myliu istikrųjų tai ji mane beveik ir užaugino, ir dažnai ateina mintys apie jos mirtį ir visada visada apsizliumbiu… jei dbr verkiu, tai kas bus kai taip istikrųjų bus? Bijau
TOMAZZ rašė:
O tai ka nauja reikejo sukurt pize koks juokingas tu suprantu kai patarimus tokio senumo temose autoriams duoda, bet cia nieko blogo
Apsiverkiau perskaičius Saharos ir kaikurias istorijas…Kažkoks košmaras,tragedija…Bet toks gyvenimas, ir nieko nepakeisi..
Mano didžiausia netektis turbūt buvo močiutė.Vienas brangiausių žmonių.Ji mane galima sakyt užaugino.Niekada nepamiršiu akimirkų su ja…Kiekviena diena būdavo kažkuom įpatinga.Žinau, kad aš jai buvau svarbesnė už viską, prisimenu kai už paskutinius pinigus ji duodavo kelis litus, kad nusipirkčiau saldainių.Prisimenu viską..Ji buvo man antra mama.Ir kai paaiškėjo ta suknista liga, viskas buvo nebetaip, bet ji nepasidave..Bet atėjo ta paskutinė diena, baisiausia diena.Viskas nuo tada nebetaip…Nors ir praejo nemažai metų, aš dar jaučiu, kad ji kažkur šalia… :)’
dencay, man tas pats, tik ji dar gyva ir aš lb lb lb bijau jos netekt 🙁
Dėl močiutės..bei senelio.
Taip..bijau ir aš.Labiau nei labai.
Pritariu Avietytei..
jei pagalvojus apie tai,jau dabar ašara rieda,tai kas bus kai nutiks ištikrųjų šitaip? ..
Gerai, kad iš anksto pratinatės.. Vėliau lengviau bus…
Perskaičius jūsų post’us visos mano "netektys",- kaip aš jas vadinau iki šiol, tapo mikroskopinio dydžio…
Ir gerai.
Aš netekau trijų žmonių. Pirmas žmogus buvo mano mamos tėtis(mano senelis), su juo mažai bendravau nes dar tik buvau maža mergaitė, aš artimųjų giminėm buvau pagrandukė. Mane senelis visur, man tikrai būdavo smagu vaikščioti su juo po laukus ir po miškus. Bet kai mirė jis tada visa mano šeima buvom, tam pačiam kaime, kur jis gyveno. Net dabar mano akyse pasirodo jo veidas. 😕
netekau as daug ko:) bet dar skaudziau yra kai tu jauti,kad jau jau netrukus neteksi… beprotiskas laukimas to kad tuoi su tavim nebebus to zmogaus.. pries 3 metus mire senelis kury labai labai mylejau,buvo taip siaubingai skaudu,kai turedavau vaziuoti pas jy i ligonine ir sakyti: seneli viskas bus gerai..vaziuojam namo(nors namo,vaziavom tik todel,kad gyditojai liepe vestis namo,ir laukti paskutiniuju) laukem… 5menesius…. ir kai tu kasdiena matai vis labiau silpstanti zmogu ir tu negali niekuo padeti…. kai tu matai kaip ji nyksta akyse,lieka kaulai..o jis guli ir pats jau jaucia kad jis tikrai nesveiksta,galu gale atejo ta diena,labai idomiai suregavau,nes kadiena laukiau kada sese pasauks,kad viskas,labai to bijojau,bet visgi viskas baigesi…veliau mire mano drauge…. uzsimuse,tiesiog pateko i avarija,ir kai man draugai paskambino ir pasake kad ji mire,velgi sedejau ir ziurejau,negalejau verkti,nes buvo taip skaudu… dar veliau mire draugas…SKRANDZIO VEZYS,ir iki siol grazusiuosi…prisimenu diena kai man paskambino mano mama ir pasake,kad jis nori su manim susimatyti,o as taip pagalvojau,ai nueisiu rytoi….nuejau bet jau prie karsto……. o skaudziausia mirtis buvo…mano brolio mano tecio mano zmogaus drauges mirtis…… pamenu sedejau prie karsto ir nesuvokiau uz ka jauni zmones mirsta,uz ka visi palieka mano akirati…. uz ka… pamenu dar 2006 uosius,kai mes kartu sventem naujuosius…ir as ja pabuciavau,o jis ako: palinkekit man vseikatos hebra..(nes buvo tik gryzus is ligonines).. ir as taip sakau:nebeprikolink…:) o ji sako: kai mirsiu nori atrodyt grazi!..PRITRENKE….sedejom ir verkem…. po savaites ji mire…. pamenu turejau palaikyt jos drauga,bandziau apkabinti,bet pati negalejau paciai buvo taip skaudu….. taip nesinori viso to prisiminti,bet kartasi kai prisimeni,pagalvoji kaip viskas buvo grazu pries kiek laiko…. ir kiek musu dabar jau nebera…
😥 o Dieve..
…Kokia aš laiminga..
….bet as visgi lieku prie minties,jog mirtis nera didziausia netektis…..
Tai tada kas, tavo nuomone, yra didžiausia netektis?
Aki~lan~da:) rašė:
netekti zmoniu jausti kaip jie atitolsta nuo taves,ir kasdien vis labiau ir labiau…ir ne tai kad draugas ar drauge..bet mama tetis,sesuo,mylintis zmogus…. ir jausti kad jie nebera tokie artimi kaip buvo anksciau…
Drįsčiau ginčytis. 🙂
Va pvz mano brolio vestuvės tuoj, ir aš jau gerus metus jaučiu, kaip jis tolsta nuo manęs.. Nors vaikystėj buvom lb artimi.. Bet aš suprantu, kad jis turi svarbesnį žmogų, taip turi būti, ir aš susitaikau.. Nors va mūsų santykiai jau ima virsti šaltais, bene formaliais, gal niekad nebesulauksiu broliško apkabinimo, nuoširdaus pokalbio ar šiaip tv žiūrėjimo kartu…
Jeigu reiktų rinktis: jo mirtis ar atitolimas – be abejo, pasirinkčiau pastarąjį.
nuo manes atitolo mano pats artimiausias zmogus tetis..:)
Mano tėvukas pamirė, iš pažiūros lyg ir tragedija, tačiau man skaudžiausia buvo matyti kenčiančias gimines (jautrokas bei sentimentalus visgi neretai būnu), ne artimo žmogaus mirties faktas, pora dienų ir viskas lyg po senovei. Kol kas skaudžiausią patirtį paturėjau tuomet kai pradėjau suvokt kaip švaistau savo talentą, gabumus, tai nebuvo kaip aštrus peilis, tačiau ilgas, slogus, sunkus potyris prie gero nepriveda. Taip, toks požiūris egoistiškas, nors palyginus su aplinkiniais dažnai elgiuosi išties altruistiškai, bet visa kas svarbiausia gyvenime yra many.