Tu norejai mirti ir kartojai man:
"O prasau, mieloji, pasimelski Jam,
Paziurek i dangu ir nusisypsok,
As ten busiu sargas, kiek galiu kartot."
Nenorejau klausti, ar juokauji tu,
Juk visvien zinojau – busime kartu:
Nesvarbu, ar tu ziuresi is dangaus,
Ar ant gatves lauksi bucinio svaigaus.
Uzsidegus zvake laukiu tamsoje
Ir jauciu ramybe tvyrancia ore,
O isausus rytui langa pamaciau;
Roze danguje – viska supratau.
neblogai.. tik aš būčiau parašęs taip:
ir jaučiu ramybę tvyrančią rūke..
Aisku 🙂
S1n1 rašė:
Jei gerai supratau, tai eilerastis net labai liudnas, o ne siek tiek.. Dar kazko jam truksta, bet man patiko.
Man taip pat grazu 🙂
S1n1 rašė:
Kažkada gilioj jaunystėj pati tokius kūriau, nes įkvėpimas visad ateidavo tuomet, kai būdavo liūdna ir sunku (viena ar kita prasme).
Šiaip eilius gražus, neužbaigtas, bet man patikna. Kažko trūksta, bet tie trūkumai kūrinį ir padaro žavų
anas buvo geresnis 😕
grazus, tikrai lb grazus…rasyk daugiau paskaitysim 😉
Hm. Neblogai. Skaitant šmėkšteli kai kurie prisiminimai.
Labai aciu 😉