2024 4 spalio

346 thoughts on “Forumiečių eilės

  1. Boluoja karve vienisoji
    Ji autostrados pakrasty
    Rupsnojo zole susimascius
    Ir jaute nerima sirdy

    Kad greitai lietus rudeniniai
    Jos svelnu kaili skalbt prades
    Kad jai lyg kiaulei lasininei
    I tamsu tvarta list reikes

    Mano ankstyvoji kuryba; dabar tokiu neberasau 🙂

  2. Kazhkur toli,pasaulio pakrashty
    Kur taip aukshtai skrendi,zhemai krenti…
    Kazkur arti,pasaulio pakrasty
    Kur man tik tu esi,tik tu esi
    Klajoju ash-nuliudusi shirdis
    Ieshkodama kazhko,kuris pamils,
    Kazhko,kuris supras jausmus
    Mokes mylet,liudet,kentet kartu,
    Kuris man nuramins skausmus,
    Pades ragaut tik kas saldu…
    Tik TU man nesakei „MYLIU”
    Tu zhodzhiu banaliu,
    Kuriu as taip geidzhiu
    Tik TU man nesakei „TIKIU”
    Nors butu tai klaidu
    Tavim as taip tikiu,
    Ir zhodzhiu nerandu…
    „MYLIU”-tariu as tyliai
    Shirdis mana jau verke…
    …Nors nebyliai…
    „TIKIU”- tariu as tyliai
    Ir laukiu kol istarsi : „Myliu”… :*~
    🙄

  3. Vien mėlyna aplinkui,
    Aš nieko nejaučiu.
    Pats laikas jau suprasti,
    Kad mirus aš esu.

    Gal šaltas lietaus lašas
    Užkris man ant pečių,
    Bet teks jam susitaikyt-
    Aš nieko nejaučiu.

    Gal mylimojo žvilgsnis
    Nuslinks manu kapu,
    Man meilės nebereikia-
    Numirėlė esu.

    Numirėliams tik reikia
    Ramybės,ne draugų.
    Nei meilės ir nei šalčio,
    Aš nieko nejaučiu.

    Anksciau daug kurdavau…bet jau 2 metai kaip nieko nesukūriau savo noru,nebent reikedavo del mokyklos.

  4. Žaizdos, neužgydomi randai,
    kruvinos rankos,
    baltos akys –
    baimes jausmas tavyje.
    keistos mintys,
    nesuprantami veiksmai,
    užrakinta siela
    kūne svetimam
    peilio ašmenys
    atsisuke i tave,
    tiesiama ranka –
    duris i save.
    ašara papuošusi tavo veida
    tyliai kris žemyn
    skausmas kylantis aukštyn
    užmigdys tavas akis

  5. Tau, Imegine… (tik ne apie Tave) =)))

    (cia ne mano, bet man laaaaaaaabai patinka)
    Jei neturėčiau aš akių, mylėčiau
    Vidinį Tavo grožį vien klausa,
    Apkurus, Tavo išore grožėčiaus
    Kur sukelia man audrą jausmuose.
    O jeigu nei girdėčiau, nei matyčiau
    Lytėdama Tau meilę išsakyčiau.
    Jei net lytėjimo palaimos nepatirčiau,
    Nebegalėdama regėt, girdėt, lytėt
    Aš nemažiau Tave mylėti imčiau,
    Nes mano meilei liktų dar uoslė –
    Juk kvapas, kuriuo dvelkia Tavo lūpos
    Pagimdo meilę vos tik jį pajutus.

    o wa cia Tai jau mano =)

    Jei Tu lauksi manęs
    Tai aš ateisiu pas Tave.
    Kiek aš laukiau Tavęs
    Ir laikiau vietą Tau širdyje…
    Jei Tu galvoji apie mane
    Tu ilgiesi, nors nebuvo progos ko.
    Tai atsigręšiu, grįšiu pas Tave,
    Grįšiu ir užpildysiu vietą Tavo širdyje.
    Svajoju apie…
    Tavo prisilietimą, Tavo bučinį,
    Tavo šilumą ir saugumo jausmą.
    Ašrasiu savo kelią…pas Tave.
    Jei Tu vis dar lauksi…
    Jei Tu svajoji apie mane,
    Kaip aš apie Tave…
    Vietoje kur šilta ir tamsu,
    Vietoje kur jaučiu Tavo širdies dūžius…
    Kelias toks ilgas pas Tave…
    Ir aš turiu nuspresti:
    Ar bristi basai ir pjaustis kojas,
    Ar likti swajoj ir niekada nepabusti…
    Kartu mes, kaip gera, kad taip būtų išties,
    Tavo rankose visą amžinybę…
    Ar galėtum prisiekti,
    Kad nors kartą mane laikysi glėby…
    Bet taip ir nepaleisi?..
    Bet aš visdar ieškau kelio…
    Ieškau, o Tu tik palauk…

    (jokio rimo, bet man tai turi prasmę)…

  6. štai ir aš kai ką radau iš savo kūrybos paauglystės laikais…………

    Klausiu savęs, kodėl taip yra?
    Klausiu savęs, o atsakymo nėra…
    Kodėl sugriovei mūsų gražią draugystę?
    Kuri visai neseniai įsiveržė į mūsų jaunystę…

    Mums buvo gera, linksma, smagu…
    Tai kas gi atsitiko – nesuprantu…
    Kodėl taip greitai mane pamiršai?
    Ir taip lengvai mane palikai?

    šias eiles parašiau, kai mane paliko šaunus vaikinas…na, jis buvo mano pirmoji meilė..ir kai labai buvo liūdna, parašiau šias eiles…
    😥

  7. ir vel Ji….

    tiktai už tave
    aš kovosiu visada…
    visa jėga…per kraują, per kančią
    aš ginsiu tave!
    aš atiduosiu visą save…
    nors paskutinis kraujo lašas,
    paskutinis oro gurkšnis liks,
    nors paskutinės jėgos dinks
    aš eisu už yave…
    aš stosiu prieš tuos, kurie kesinasi į tave,
    kurie ištroškę kraujo…laukia tavo skausmo.
    kurie naikina tavo protą ir jaumus,
    ašnaikinsiu juos visus…
    nors paskutinė valanda,
    akimirka dar šio to verta
    aš atiduosiu viską už tave,
    aš kovosiu tol, kol kvėpuosiu…
    aš kovosiu tol,
    kol prieš save matysiu negyvą tą,
    kuris naikina tave…

    (čia atsispindi man sunkūs laikai…)

  8. Labai įdomūs tavo kūriniai _Ji_ Tikrai jaučiasi, kad tuose eilėraščiuose slypi sunkūs išgyvenimai, širdies skausmas… Turbūt kiekvienas rašom dažniausiai tai ką jaučiame tą akimirką ar ne 😉

  9. toks lengvas, lengvas…ir saldus, saldus kaip vaikystej valgyta cukraus vata, tikint jog tai nusileides ir ant pagaliuko uzmautas debeselis…(ach kaip jime ten aukstai gerai, gali atsivalgyt kiek nori…:)sapnelis…vis dar vaikiskai naivus(juk uz lango naktimis kazkas tikrai gyvena…, susiveles – o, ten kelios zvaigzdes isypyne jam i plaukus(isdykelis ir vel sklande debesliais), placia sypsena-juk jauti kaip jinai kvepia zemuogem?
    nori pazais slepyniu…palauk maziuk, nagi palauk!o gal geriau sivakar pasek man pasaka, pasaka, kurioje sklando vanilinio jaukumo siluma…kurioje mazi jonvabaliai nesioja savo negestancius zibintus, kad apsviestu ta samanota kelia i tavo maziuk pasauli, tavo sapnu pasauli…

  10. nu cia siaip daina,, bet pats kuriau ;] tik angl ;]

    you were trapped Beyond good and evil
    In the silence … knocking to the doors of hell
    Ringing ringing.. fearfull ..

    paradice bell…

    tears of God becoming Rain..

    I am innocent!!
    I am innocent!!

    Shouting people and slowly burning in the fire…

    Devil never cares..
    No one ever lived..
    we are slaves!

    Some one playing with our souls..

    Execution!
    Execution!

    People running to see thad bloody show!
    BLOW YOUR BODY!
    BLOW YOUR SOUL!

    Don’t u have sins?

    SHUt UP!
    Dont MOVE yOUR Lips!!!!

    BROKE thiS life device!
    Shut down live!

    Miss me?
    Miss me?
    !!!!!!!
    iDONT miss U!!!!!!!!!!!
    U broke my life !
    i haate uu!!!
    go away!

    ….

    No no don’t GO!
    dont pay attention what i say!
    I lost my head!
    i hate that feeling!
    am confused!

    am innocent!
    am innocent!

    .

    STOP EXECUTION~~~!!!!!!!

  11. Balta zuvedra skrieja melynu dangum,
    Ir lyg skalpelis skrodzia praeiviu sielas…
    Gal tai pranasas mirties?
    O gal tai skausmas sirdyje kiekvieno?

    Balta zuvedra zudo ir zudys:
    Mirusi, gyva, vaika ir paaugli…
    Stereo garsas lekia pro ausis,
    Kuris zudo-taip pat kaip zuvedra.

    Miestely niuru ir tylu…
    Matyti lavonai visu zmoniu.
    Bet dabar jie laimingi-jie danguje.
    Ne visi, bet daugelis ju.

    va… ir visa mano kuryba 🙄

    [/url]

  12. Žinau kaip žmonėms svarbi jų kūryba,bet kartais perdaug stengiamasi kažką sukurti. Gal tiesiog reiktų KAIKURIEMS paieškoti mažiau nuvalkiotų ir tiesmukų frazių,kad ir ta pačia tema. Niu, o šiaip man patiko. 😉

  13. Savo pasaulį mes kuriam kiekvienas
    Ir net negalvojam kodėl ašaras liejam,
    Bet šitai suprasti visai nesunku,
    Juk dažnai nepamato silpnų, bet tikrų.

    O, jei ir sustoja, pažvelgęs nutyla,
    Nes dreba kaip epušės lapas nebyliai.
    Drebėti lengviau, raudoti – sunku.
    Tu niekad nebūsi silpnu ir tikru

    Geriau jau šaipytis užgauliai,
    Nei paguosti, kai elgiasi bjauriai.
    Ir suprasti tai visai nesunku –
    Žiaurus pasaulis ir sauja raudų.

    Kas bus tavo draugui
    Visai nesvarbu.
    Pagalvok pats –
    Visad tik tu…

  14. Katea rašė:

    😈 Čia tik tarp mergaičių:
    Kaip ten buvo kaip ten bus,
    Waryk tu berną į kapus
    Spirk į pilwą duok į ausį
    Pamatysi kaip nukausi =)

    Tikrai ”rimta” kūryba… 🙄

  15. na aš irgi įdėjau vienąč mylimiausiį savo eilėraštukų…:)

    Vėjas, šaltis,
    Apledijus žemė,
    Pamestas kažkur šaligatvio gale
    Guli mano šalikas.

    Spūstis, grūdimasis,
    Praeivių minios,
    Niekam neužkliūna jis,
    Nebent sušalusiam vaikučiui, netekusiam visko…

    Jis mažom rankutėm
    Pakelia šaliką,
    Bando šildytis, bet veltui…
    Nes šalike visa nereaguojančių žmonių minios panieka…

    Niekam nesvarbu kas kitam nutiko,
    Nesvarbu, kad gal kažkam yra blogai,
    Tiesiog tokie jau tie žmonės.
    Gal ateis kada nors toks laikas kai kas nors pasikeis…

  16. Na tai ne eiles, tiesiog vienas is amno akrtasi megstamu parasinet ese…

    Vienisos kekses sirdi stingdo pirmojo salcio astrios sukes.Ledas.skaidrus-tarsi pazvelgus i ji turetum viska suprast,visas jo mintis,ketinimus-jis skaidrus,skaidrus,skaidrus…Taciau tas saltis,sklindantis nuo jo…jo nesunaikinsi,pazirs tik sukes,kurios perrez tavo taip puoselejama oda…kraujo lasai,net jie nesugeba suteikti ledui spalva…taip…
    Kekses gyvenimas pernelyg nesuprantamas,jis kitoks.Bet ar is tiesu taip yra?jinai vaidina meile,aistra,atsidavima uz tuos niekingus vyro valdzia irodancius pinigus.o zmonos?argi jos daznai elgiasi ne taip pat?
    Visi mes aukojames…tik vienu auka atrodo tauri,suprantama,reikalinga,neisvengiama, o kitu-NE.deja,mes visi lygus.
    Juk viaikystej si kekse rankomis liete debesis,megavosi ju kvapu…stebejo kaip boruze anksti ryte nerangiai iesko nors mazycio rasos laselio…jos mintys kvepejo vanile…
    Tu sedi saugiai savo susisuktam lizdely,kuriame stirtos skalbiniu,nespetu suplauti indu,mazylis ,vis reikalaujantis demesio…bet tai laime.tavo laime.
    Ir tik apdriskes ruduo,savo bedante sypsena prisimenantis kadaise buvusio gyvenimo trupinius,galvoja:”ji-tiesiog KEKSE”.Aciu tau uz tai…
    Silto rudeniniu lapu snarejimo,apgaubiancio ant palanges vesinamo,jos ka tik iskepto obuolinio pyrago kvapa,kylanti i dangu…tegul ir JIE,tie kur aukstai,pasimegauja…

  17. Gyvenkim muzikoj, elektrinių gitarų skambesy,
    Ant stiklinio ledo vaikščiokim basi,
    Likimo upėj plaukime prieš srovę
    Žiūrėkime per miglą į tikrovę.
    Gulėkim vandeny ir tyliai tarsi žuvys
    Apakinti šviesos, stebėkime mėnulį.
    Lyg plastikinės širdys sustingę nejudėkim,
    Arba iškelkime dangun rankas ir rėkim!
    O paskui uždainuokim.
    Tik tyliai kad laikas nepabustų…

  18. ..Kacia.. rašė:

    Gyvenkim muzikoj, elektrinių gitarų skambesy,
    Ant stiklinio ledo vaikščiokim basi,
    Likimo upėj plaukime prieš srovę
    Žiūrėkime per miglą į tikrovę.
    Gulėkim vandeny ir tyliai tarsi žuvys
    Apakinti šviesos, stebėkime mėnulį.
    Lyg plastikinės širdys sustingę nejudėkim,
    Arba iškelkime dangun rankas ir rėkim!
    O paskui uždainuokim.
    Tik tyliai kad laikas nepabustų…

    Fantastika…

  19. Man taip pat smilgos mintys patiko..=)
    p.s as irgi labai myliu gamta
    tik gaila kad yra daug zmoniu kuriem svarbesni kasdieniniai ,pavirsutiniai dalykai ir daznai jie jos beveik nepastebi…

  20. nepyk , bet pridėsiu:

    Jie cirskia, plasnoja ir tryksta dziaugsmu,
    Ir troksta nustebint svarbiu kvietimu,
    Kokiu? Jau žinau – jausmu nemariu,
    Naiviu ir švelniu , kaip meilė , drąsiu.

  21. kiekvienas kūrinukas ,ir visai nesvarbu apie ką jis , atspindi autoriaus pasaulio sampratą. Vieni lengvi kaip vėjas , kiti daugiau žemiški. Kiti bando spręsti kažkokius klausimus , nagrinėja problemas. Bendru atveju nešama šviesa. Ir visada teisus būna autorius – jo mintis įprasminama.

  22. wa sitas siurpus kaskoks.. matyt nuotaika buvo tokia 😉

    Sušalęs kraujo lašas krislu lediniu nusirito žemėn.
    Ir juodas žvilgsnis tamsoje hipnotizavo ją,
    Tą kuri pasiaukojo meilei
    Dabar jos nebėra.
    Prašiau neliest, bet jis užvaldė sielą,jos tamsų grožį, dar kažką.
    Voratinklio gija kybojo sudarkyta vėjo
    Ir vis dangus purslais lediniais lijo į balas.
    Kažkur kampe kartu su juo liūdėjau, spygliais širdy badžiau skyles.
    Jaučiau – ateina juodas grožio šiurpas
    Kuris kadais žavėjo ir tave.

  23. Ir vel siunciu pasauliui tyla,
    Paliekanti dangu, paliekanti tamsa,
    Kitur pakilsiu, zvaigzdes ten isvysiu,
    O kai manes lauksi, as velei sugrisiu.

    Padangej skaidruma vis brandinu,
    Dienai – pradzia, o tau – vilti auginu,
    Bet nematau as, ka akys regia
    Ar ir naktis spindi? O gal ji gelia?

    Ar miegas vaikui tada svelnus?
    Ir mamai vakaras ramus…
    Gal klajojantis paukstis velei pakils,
    Bet daugiau niekada nenukris?

    O kai zvelgi i dangu, ka ten matai ?
    Kas be manes dar tenai aukstai?
    Gal dar viena sese, ji juk toli…
    Suprsk.., dalia si karti…

    Pazvelk, ar matyti?
    Uzsimerk, gal geriau?
    Neziurek, bandykim pakilti…
    Svajok, ir manes bus daugiau…

  24. ♥Noriu atsibudusi isvysti Tavo veida. Veida su sypsena, nutvieksta rytiniu saules spinduliu. Noriu uzuosti tavo kvapa,justi tavojo kuno siluma. Noriu visuomet buti su tavimi… Laikyti salia…Niekada nepaleisti… Saugoti tave nuo baimes,gyventi tavo dziaugsmu… Nenoriu daug… Tenoriu buti dalele taves…

  25. Kaip uzmigt kai pries miega tau noriu sakyti labanakt?
    Kaip pabust ir suprast kad nauja jau diena?
    Kaip uzmirst tas akis ir tavo gyvenima kuriame man vietos nera?
    Kaip gyvent kai pasaulyje skestu viena?
    Ir isnerus ikvept su nauja viltimi….?
    Ir neverkt kai tave pamatysiu,tyliai beganty i gyvenima su kita…?

  26. Va dar viena idesiu…

    Pabaik prašau dainuot lopšinę,
    Suvystyk tarsi vaiką, apkamšyk.
    Palik mane ir skaudžią tylą
    Palieski plunksnom ir nuskrisk.

    Žemais akordais tįsta rūkas,
    Aušra pagirdo žolę – rytas.
    Kažkam jis paskutinis, kažkam dar nematytas.
    Prajoja nejučia šešėlis – tamsus netikras juodas. .

    Kodėl užmiegant daužosi žvaigždės ir byra sapnai?
    Aš Liūdesio nemyliu.
    Tai kodėl nesuvaldžiau jo kai į niekur išskridai?

    Dangus spalvotas, bet skylėtas,
    Sulopyt bando jį mėnuo.
    Užsimerkus jį matau,atrodo lyg skylėj akmuo. . .

  27. Zinok tavo naujasis eilerastukas tikrai nenusileidzia senesniems. Man labai idomu, kaip tavo pavyzdziui lietuviu mokytoja reaguoja i tavo rasinius, eilerascius, speju vazineji po visokiausius konkursus. As, budama 14 metu dar berniukams subines dauzydavau ir ne nepagalvojau knaisiotis po savo dvasisi pasauli. Na, as siaip labai velai subrendau, bet cia nesvarbu 😉 .

  28. Aciu kad taip manai..negalvojau kad patiks.. 8)
    Nu lietuviu mokytojai ir patiko tai tipo i poezijos pavasareli vaziuot turejom..bet nelabai medstu rodyt jai ar tevam savo eilerascius.. siaip kuriu nuo 9 metu:)

  29. sakau tewam nerodau…
    teciui tai del to kad jis pradetu gramatines klaidas taisyt ar zodziu grazesniu ieskot(nes jis vertejas ta prasme su literatura dirba) ir man tai lb nepatinka,nes tada jau tie eilerasciai tampa ne tokie,ne visai mano… 🙄

  30. Ai čia šiaip šį vakarą užėjo, tai išsiliejau savo eilėse..

    Laikas nebegrįš

    Laiko vejai neša mus tolyn
    Ten kur nieko mes nežinom
    Mintimis sukame laiką mes pirmyn
    Mintimis sukame laiką mes atgal

    Dienos praėjo, dienos naujos vėl ateis
    Tačiau niekad nebebus taip pat
    Žole, vejas, žmones bus kiti
    Būsi čia, bet busi kitur

    Mintyse sugrisi i dienas
    Kuriose paliko tavo draugai,
    Kuriose paliko tavo dienos,
    Kuriose palikai dalį savęs

    Kaip išsaugot nors lašeli?
    Nors lašelį praeities?
    Kaip sugrįžt ten kur negalim,
    Kad galėtum padėkot

    Padėkot, kad buvome draugais,
    Padėkot už nuoširdumą
    Padėkot ir apkabint
    Ir pasakyt myliu, kurio nespėjai

    Diena baigsis, ir nesugris
    Neištarti žodžiai nebepasivys
    Negalima pakeisti praeities
    Negalima pakeisti rytojaus
    Tad padaryk šiandien, ko nepadarei,
    Nes laiko neatsuksi atgal, kai to labai prireiks..

    Siesta ir Kacia, labai graži kūryba 😉

  31. Praeina tavo likimo šešėlis
    Rankoje laikydamas stojantį laikrodį.
    Neša savo širdies idėją
    Į paskendusį vandenyne laivą.

    O tu lieki toks vienas, bejėgis,
    Bet giliai širdyje rusena vilties žiburėlis.
    Veri gyvenimo darbų vėrinį
    Ir skaičiuoji savas naktis bemieges.

    Prieš padėdamas galvą ant smėlio
    Pažiūri į jūrą bejėgis.
    Nueina tavo likimo šešėlis
    Pasiimdamas ir suvertą tavo darbų vėrinį.

  32. Va čia kažkurią dieną, įkvėpta vienos forumietės parašo (kuris,atrodo, jau pasikeitė) iš neturėjimo ką veikt, kai ką sukūriau 🙂 enjoy

    Pamilo žuvis pukštį
    Ir viskas būt gražu,
    Tik klausimas iškyla:
    Kur jiems gyvent kartu?

    Pamilo paukštis žuvį,
    Bet ką gi jiems daryti,
    Kur savo meilės rūmus
    reikėtų pastatyti?

    Žuvis mielai pasiūlo:
    -Gyvenkim ežere,
    Bangelės taip vilioja
    Ir linksmina mane.

    Paukščiui brangi padangė,
    Be jos jam nesmagu.
    Ir sako jis žuvelei:
    -Oi ne, aš negaliu

    Palikti šios mėlynės
    Ir oro taip gaivaus,
    Gyventi ežerėly
    Ir nematyt dangaus.

    Žuvis labai nusiminė
    Ir paukščiui taip sunku,
    Bet ten, kur esat gimę,
    Paliksite abu.

    Gyvenime taip būna,
    Kad mes ne viską galim-
    Žuvis pamilo paukštį
    Ir skauda jai širdelę.

    Ir paukščiui buvo liūdna,
    Kai jo žuvis paniro,
    Bet laikas net ir meilės
    Žaizdas švelniai užgydo…

  33. MEILE IR KRAUJAS 🙂

    Saldus, ryškiai raudonas tavo kraujas…
    Ir kvapas…Toks gaivus ir patrauklus…
    Laižai tekantį tarp pirštų – tas keistas jausmas naujas…
    Nepraleisk nei tuos lašelius mažus.

    Paragavus, negali nustot.
    Jauti jam trauką absoliučią.
    Norisi dar ir dar tai pakartot.
    Tas jausmas! Tu jį myli, nors ir sielą kuičia…

    Vieną kartelį, gal ir antrą,
    Lyžtelsi, paragausi, mėgausies, kaifuosi,
    Sukalbesi kraujo mantrą
    Ir visa jam atsiduosi.

    Perbrauk delnu jam per kaklą,
    Pasemki saują kraujo vėl.
    Megaukis sau į vargonų taktą,
    Susimeski su mirtim išvien.

    Tu jį nužudei, bet tai pateisinsi,
    Juk buvai ištroškus kraujo, alkana.
    Mėgausies, nesigailėsi, nesikeiksi,
    Tai ne pabaiga, tau to niekad nebus gana.

    Gal rytoj, gal šiandien, gal dabar,
    Susirasi patenkinti troškuliui naują auką.
    Jauti tą malonumą tu kaskart.
    Tas žmogiškasis eleksyras juk taip traukia…

    Per dantukus, lūpų kraštelį,
    Pasimatė raudona tavo nuodemė.
    Eidama per šį purviną, mažą miestelį,
    Tapai pati auka, tapai begle.

    Tas kvailas padaras – uniformuotas žmogus.
    Ką jis supranta? Ar kada ragavo?
    Ak, koks įstatymams stropus!
    Deja, tave sugavo…

    Bet ne, nepasiduosi! Niekada!
    Juk nieko blogo tu nepadarei!
    – Aš nekalta, buvau alkana, –
    Nulaižydama nuo lūpų nuodemę, pasakei.

    – Taip, uždėk grandinę. Tau taip labiau patinka?
    Manai, tu geresnis už mane?
    Manai, kančia man tinka?
    Kokia tavo asmenybė vargana…

    Slenka medžiai, vaizdai,
    Važiuoji ten, kur būsi nuteista.
    Kas supras, kad dar nepasisotinai, kad dar mažai?
    Tikiu, vadins tik iškrypele, maniake ir keista.

    Daug veidų ir visi jie klausia:
    – Kodėl? Jis buvo mielas, jaunas, žavus.
    Tavo esybė jiems plaukus pašiaušia,
    Gal ir juos pasiųsi į kapus?

    Gal, o gal ir ne, nežinia.
    Kad tai ne mano valia.
    Iš kur man žinot, kada vėl būsiu alkana?
    Žinau tik vieną – man negana!

    Pakeli ranką, pasižiūri į sukrešėjusį kraują ant jos,
    Pauostai, paragauji, prisimeni,
    Tada letai pakeli galvą ir pasižiūri į juos:
    – Tebunie, tebunie taip kaip jūs sakot, – mintis tebetęsi.

    – Aš mylėjau jį, jis – mane, – išverki,
    – Mes abu visą gyvenimą kartu…
    – Bet tu supranti, save pasmerkei?
    – Myliu jo kraują. Ir jį myliu.

    Jie tik žiūri į tave stiklinėmis akimis.
    – Tai kam ji? Nieko nebesuprantu…
    Jie nežino, kad kankino tave troškulys naktimis,
    Jie nežino, kad tau skaudu.

    Meilė ar kraujas? Kraujas ar meilė?
    Štai kur klausimas tikras.
    Pagalvojus apie tai, nutysta seilės.
    Meilė? Ne. Man tinka kitas.

    Štai sėdi ant šaltos kėdės,
    Vandens lašiukai nuo kempinės teka ant galvos.
    Tu rami, bet jie drebės.
    Manęs daugiau niekas nebekvos!

    Gyvenimas prabėga,
    Prisiminimai, malonumai,
    Įkaitusi kėdė palieka.
    Kam tie kraštutinumai?

    Nebeparagausiu daugiau,
    Nebepasimėgausiu, graudu.
    Deja, aš negyva, miriau.
    Mąstyti ką kitaip galėjau padaryti – per vėlu.

    Paguldykit mane prie jo, šalia,
    Jei galima, į vieną.
    Aš mylėjau jį, bet buvo gana.
    Leiskit bent matyti kruviną jo veidą kievieną dieną…

  34. Pasireikšiu ir aš 🙂 Čia mano paskutinis rašytas eilėraštis, nebaigtas, bet neišeina pabaigt…

    Aš noriu paragaut dangaus,
    Kai vakare jis kvepia apelsinais.
    Palaukime saldaus lietaus
    Tegul jis mūsų kūnus atgaivina…

    Kai po beprotiškai vaiskios nakties
    Tu leisi man išeit ramiai ir tyliai,
    Neleisiu sau užgesti nuo minties
    "Nejau tai paskutinis apelsinas?"

  35. Auxaplauke rašė:

    Aš noriu paragaut dangaus,
    Kai vakare jis kvepia apelsinais.
    Palaukime saldaus lietaus
    Tegul jis mūsų kūnus atgaivina…

    Kai po beprotiškai vaiskios nakties
    Tu leisi man išeit ramiai ir tyliai,
    Neleisiu sau užgesti nuo minties
    "Nejau tai paskutinis apelsinas?"

    Iš tikrųjų labai įdomus eilėraštis 🙂

  36. monika rašė:

    Vien mėlyna aplinkui,
    Aš nieko nejaučiu.
    Pats laikas jau suprasti,
    Kad mirus aš esu.

    Gal šaltas lietaus lašas
    Užkris man ant pečių,
    Bet teks jam susitaikyt-
    Aš nieko nejaučiu.

    Gal mylimojo žvilgsnis
    Nuslinks manu kapu,
    Man meilės nebereikia-
    Numirėlė esu.

    Numirėliams tik reikia
    Ramybės,ne draugų.
    Nei meilės ir nei šalčio,
    Aš nieko nejaučiu.

    Anksciau daug kurdavau…bet jau 2 metai kaip nieko nesukūriau savo noru,nebent reikedavo del mokyklos.

    man labai patiko 😉

  37. _Ji_ rašė:

    ir vel Ji….

    tiktai už tave
    aš kovosiu visada…
    visa jėga…per kraują, per kančią
    aš ginsiu tave!
    aš atiduosiu visą save…
    nors paskutinis kraujo lašas,
    paskutinis oro gurkšnis liks,
    nors paskutinės jėgos dinks
    aš eisu už yave…
    aš stosiu prieš tuos, kurie kesinasi į tave,
    kurie ištroškę kraujo…laukia tavo skausmo.
    kurie naikina tavo protą ir jaumus,
    ašnaikinsiu juos visus…
    nors paskutinė valanda,
    akimirka dar šio to verta
    aš atiduosiu viską už tave,
    aš kovosiu tol, kol kvėpuosiu…
    aš kovosiu tol,
    kol prieš save matysiu negyvą tą,
    kuris naikina tave…

    (čia atsispindi man sunkūs laikai…)

    nuostabu 🙄

  38. Na, o čia mano kūryba:

    Pameni?

    Tą vakarą buvo gan šaltoka, vėsus oras sukaustė mano kūną, galvojau tik apie šiltą židinį ir puodelį karštos arbatos. Vėjas pūtė taip stipriai, kad einant gatve mano plaukai taip plaikstėsi, lyg pirmą kartą gyvenime būtų pajutę laisvės skonį. Pažvelgiau kairėn… o kas pasakys, kodėl? Atsakymo nežinau pati. Tiesiog pajutau kažką. Kažką tokio, dėl ko buvau priversta atsisukti. Bet ten nieko nebuvo. Keista. Tik tuščia gatvė. Tokia vieniša.. ji atrodė tokia liūdna. Mačiau tik vis ratu besisukančius lapus, su kuriais žaidė vėjas. Minutėlę pastovėjau ir vėlei ėjau pirmyn. Manęs neapleido tas keistas jausmas. Vis galvojau apie gatvę, kurią katik stebėjau.
    Vėjas stiprėja, šaltukas vis labiau kankina mano kūną. Įtariu, kad atrodau nekaip: susivėlusi, raudona nosimi ragana. Bet nieko. Aš turiu namus. Namus, kuriuose jaučiuosi tokia saugi.
    Prie sankryžos sustoju. Bijau atsisukti, bet noras begalinis. Ne, ten nieko nėra, tik tuščia gatvė. Žengiu žingsnį į priekį ir nevaldau pati savęs – apsisuku ir tekina bėgu atgal. Atgal į vienišąją gatvę. Tik dabar supratau, kad joje prabėgo mano pačios gražiausios gyvenime dienos. Pameni, praeitą vasarą mes visada joje susitikinėdavome…

  39. Kiekvieną rytą pateka saulė, pasveikindama visus mus su nauja diena. Savo spinduliais ji liečia skruostus ir švelniai juos glosto. Kažkam šis rytas laimingas. Kažkam šiandien linksma. Bet tik ne man. Manęs nedžiugina nei patekanti saulė, nei šilti lietaus lašai. Aš nematau gėrio, aš nejaučiu šilumos. Viskas aplink man – purvinos pelkės, kuriuose skandinasi dar purvinesnės mintys ir jausmai. Aš nebemoku svajoti, nebemoku mylėti. Viskas manyje užšalo. Aš nekenčiu gyvenimo! Nekenčiu tos dienos, kai išvydau šį pasaulį. Prakeikiu ją. Mano sielą užvaldė šaltis. Mano širdis jau seniai pasidengė storu ledo sluoksniu. Niekas jo nepramuš. Net ir saulė nesugebėtų jo ištirpdyti. Jis per daug stiprus. Kiekvieną sekundę mano galvoje perbėga vis naujos mintys. Bet jos nemielos. Ne. Jos daugiau niekada nebebus mielos, jos niekuomet nebespinduliuos šiluma. Man per sunku kalbėti, norisi verkti. Kodėl visuomet nutinka taip, kaip nenori? Kodėl gyvenimas skirtas tam, kad skaudintų?
    Mano akis temdo ašaros. Kada jos baigsis? Nebenoriu verkti. Neįsivaizduoji, kaip man sunku. Kaip norėčiau vėl žinoti, ką reiškia būti mylimai, kaip norėčiau vėl pajusti tavo šilumą. Dieve, kaip aš tave myliu! Bet kam tai rūpi… Niekada gyvenime nebebūsiu laiminga. O gaila.

  40. Tą vakarą mėnulis nušvietė tuštut tuštutėlį parką, kuriame aš vaikščiojau viena. Buvo taip liūdna. Mano šidyje jau seniai gyveno liūdesys. Kažkodėl jaučiausi nesaugiai, nors aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Nerimas beldėsi man į sielą. Bijojau atidaryti duris. Beje, į savo širdį bijojau įsileisti ne tik nerimą, bet ir meilę. Aš bėgau nuo jos. Bijojau pamilti. Nežinau kodėl, bet jutau, kad meilės amžinos nebūna. Gal bijojau būti įskaudinta?
    Vis dar vaikščiojau vienišame parke. Mąsčiau apie gyvenimą. Staiga prisiminiau drugelį, kuris vakar nutūpė ant medžio šakos. Tuo metu mano širdį užliejo nuostabus jausmas, man buvo taip gera! Kiek patūpėjęs jis nuskrido tolyn. Kaip vėliau pamačiau – į kitų drugelių būrį. Jie taip linksmai žaidė vienas su kitu, buvo tokie artimi. Bet du drugeliai išsiskyrė iš kitų. Jaučiau, kad jie laimingi. Ar drugeliai gali mylėti? Ir aš noriu pavirsti drugeliu. Plasnočiau danguje, ir savo grožiu stebinčiau žmones. Būčiau laisva! Kaip gera būtų jausti laisvės skonį!
    Pajutau šaltį, nutvieskusį mano kūną. Kas man nutiko? Jau naktis, reikėtų eiti namo, vis dėlto ten manęs turėtų laukti draugas. Bet ką aš apgaudinėju? Man per sunku taip gyventi. Jis tikriausiai myli mane. Atiduočiau viską gyvenime, jei taip nebūtų. Nenoriu jo skaudinti! Skaudindama jį, skaudinu ir pati save. Kodėl viskas taip susiklostė? Vis dažniau galvoju apie vienatvę. Bet kaip jam tai pasakyti? Nenoriu nieko skaudinti. Noriu, kad visiems būtų gera. Aš tiesiog bijau meilės.

  41. aišku. tiesiog man būtų sunku rašyti liūdnus tekstus, jeigu būčiau geros nuotaikos ir laiminga..aš tokius tekstus rašiau būdama liūdna ir kai jaučiausi nelaiminga ir būtent tada galėjau išlieti visas savo liūdnas mintis ant popieriaus 🙄

  42. na aš irgi retai rašau, kai jau žiauriai sunku būna.. Šiandien būtų buvę, būčiau rašius, bet neturėjau kompo po ranka.. o auditorijoj rašyt, kai čia aplink sėdi visokie, tai nelabai kažkaip..

  43. dabar ir aš daug ką suprantu ir netgi į tuos pačius dalykus žiūriu kitaip, nei paauglystėje..anksčiau maniau, kad esu nelaimingiausia pasaulyje ir taškas, nieko net nenorėjau klausyti, kad tai netiesa.. 😉

  44.   
    Delnuose…
    Nudažiau savo delnus oranžine spalva ir palikau juose švelnumą, kad visada galėtum juos surast ir pabučiuot jūreiviška aistra. Įjungiau tolumoj žibintą, kad jis atspindėtų šviesą tunelio gale ir keliaudamas jos žiedlapiais rastum mane, pasikorusią ant tūkstančio vinių. Po mano kojomis įsipainiojusi maldaknygė te nesuklaidina tavo sumišusių minčių – mano sidabrinę sielą užgožė pasiutusi juoda agonija.
         Paėmęs mano rankas pastebėsi, kad jos vis dar oranžinės. Pamylėsi pakaruoklį ir patenkinsi savo vyrišką egoizmą. Tik tak. Tik tak. Savo kišenėje turiu tau dovaną, vienintelį pasididžiavimą – švelnumą, kurį pakoriau su savim. Surasi – atiduosiu…

  45. Ir va, cia dar vienas

    Viskas, kas yra gyvenama, Viskas, kas yra išvemiama iš sielos. Viskas, ko bijoma. Viskas, iš ko juokiamasi. Viskas taip protinga, kad net idiotiška, t.y. žmogiška. Ir viskas daiktiška. Viskas, kas esu aš. Viskas, kas esi tu. Tai yra nieko. Tik sudegusios akys viską stebi. Ir joms klaikiai nuobodu. Viskas, kas kada nors gyveno. Viskas, kas dar numirs. Visi, kas stovi tau už nugaros su durtuvu rankoj. Viskas, kas yra vienas didelis antkapis.

  46. Va šitas naujasias..nu jis kaskoks keistas 8)

    „Per daug tikrovės“

    Mėlynų pienių lauke šviečia vitrinos,
    Cypia labai praeito rudens,
    Mėlynų pienių lauke šoka balerinos
    Ir ilgai jos dar plaukus kedens.

    Menulis užgožia vidurnaktį
    Ir lyg saulė pro plyšį rusena
    Angelas miega pardavęs sapnus,
    Į gyvenimo slenkstį stuksena. .

    Padovanočiau pienę ir tau
    Bet per daug šiam pasauly tikrovės
    Mėlynų pienių lauke
    Plaikstos dryžuotos rankovės. . .

  47. Galvoju.Rasyt,nerasyt? Ai tiek to:) Turekit 🙂

    Tu isejai pro sias duris
    Palikusi stoveti mane viena
    Ir laukti kol uzslinks naktis
    Beviltiskai uzdengsianti man siela

    Tu isejai ir nebegris
    Jau ilgos musu meiles dienos
    O musu meile prisimins
    Tik musu vargses sielos vienos

    Tu isejai,neliko nieko
    Jaukumo,dziaugsmo,tavo juoko
    Neliko meiles,asaru,kancios
    Neliko nieko,niekados

    Likau tik as stoveti vienas
    Likau su savo mintimis
    Apie tave,save ir musu Meile
    Kuri deja jau nesugris.

  48. Dar vienas vaikiskas 🙂

    Dar neseniai taves nepazinojau
    O be taves dabar jau negaliu
    Dar vakar apie tave as negalvojau
    O siandien mintyse tik tu.

    Dar neseniai as nenorejau nieko
    Taciau dabar troskimu kupina sirdim
    Dar vakar as norejau likti vienas
    Bet siandien noriu buti su tavim.

    Dar neseniai,turbut ir vakar
    As nezinojau ka jauciu
    Taciau dabar,o gal ir siandien
    As supratau,Tave Myliu.

  49. karves, besiganancios zaluma alsuojancioj zolej rupsnoja boruziu taskeliu juoduma.vienisas skruzdeliukas nesasi maza mazyti sapeli(o koks jis jam bangus-atnes dar viena ir dar ir dar-ir gal iseis bent mazas namelis:),skruzdeliuko akytese plasnoja liepziedziu arbata kvepiantys drugeliai,savo sparnuose paslepe romias jonvabalio svieseles…nepaprasta…stebuklinga;)stai, mazas voriukas neria didziuli tinkla, i kuri patalpins museliu istorijas…o ryte, rasos laseliuose spindes besijuokianciu ziogu melodijos.taip nepaprasta…ka tik i pasauli atejes eriukas dar daug ko nesupranta, bet kolkas jam tiesiog smagu kaip avienes vilnoje zaidzia jo vaikiskos svajones…simtakojis(ech, ir vel pamete pora batu) letai uosto rugiageliu melynuma…ilga smilga keliauja viksras-tai jo bilietas i uzsieni
    alsuojanti visuma,nepakeiciama ir vieninga…
    jaukiai krisdamas lapas susnabzada-visi tavo atsakymai tame diziajame, gaiviu lietumi alsuojanciame neribotume…rozinej pievoj, kurioj ganosi cukriniai avineliai, tirpstantys sulig kiekviena lietaus isdaiga…
    tavo jausmas pasislepes po sraiges, palikusios namus, kiautu, dalina is savo dar bedantes sypsenos kvapius buciniu sugrizimus…bijo susalt…juk tuoj ateis rytas:)

  50. Gal kada ir as imesiu savo eiliu. Rasau jas gan daznai. Bet eilerasciai buna tokie palygint trumpi. Bet kai uzeina – tada galiu 3 lapus prieiliuot. Siaip gal ir as turiu kokiu grazesniu, bet jie skirti tik vienam zmogui, tad viesint ju negaliu. Na nebent kada koki neutralu 😉

  51. Na ok, sita manau galiu jums duoti (kritika visada maloniai priimtina)

    Ieskojai tu laimes, kurios nematai,
    Ieskai tu jos, o kur – nezinai.
    Ir toks pasimetes eini per pasauli,
    Kur vien tik matai blogi, apgaule.

    Naktiniai balsai baugina tave,
    Tau net atrodo, kad geriau pragare.
    Taip daugel dienu bailiai dvejoji,
    Ar dar surasi, tai ko ieskojai.

    Ir veidrodzio lange saves nematai,
    Kasdien kitos akys, neramus veidai.
    O kas tu esi, tu pats nezinai,
    Ir tai suzinoti ne nebandai.

    Tu kaip gele salia seno kapo,
    Visi tik praeina ir niekas nemato.
    Taves nepaklausia, kaip tu gyveni,
    Taves neuzjaucia, kai tyliai verki.

    Ir tu nerasi savo laimes siektos,
    Gerai negyvensi dienos ne vienos.
    Tu taip ir liksi bruksnys ant lapo,
    Kaip ta gele salia to seno kapo.

    (na gal cia ir ne best, bet idejau)

  52. Va sita katik katik sumasciau

    Jei tau pasaulyje tamsu,
    Paimk manas akis.
    Keliaukime kartu,
    Tikiu, tau vel viltis nusvis.

    Paimki man uz rankos,
    Ir nebijok, kas bus.
    Nebukime mes tiek isrankus,
    Kitaip mus siela greit supus.

    As saules spinduli regiu,
    Nors ir dabar naktis.
    Ir ranka as su sypsena tiesiu,
    Istiesk ir tu – sirdis atgis.

    Nes kai buni ne vienas,
    Viduj susikaupia sviesos.
    Ir ima begti dienos,
    Nebejauti nakties saltos.

    Pazvelk man i akis,
    Nejau as tau meluociau ?
    Isiklausyk, ka sako tau sirdis,
    Ji duoda tiek, keik as neduociau.

    Tu nebijok gyvent,
    Juk tam ir esame mes cia.
    Atmerk akis – tu pasistenk,
    Kad nieks negasdintu taves nakcia.

    Tad, prasau, nusisypsok,
    Tik sypsena isgydyt gali mus.
    Placiau ziurek, daugiau svajok
    Tik taip tau atsivers dangus.

  53. O cia ziuriu jega. Nieks, manau, niekad neskaito – galima rasyt, kas tik sauna i galva 😀 Va pvz kaip ir stai :

    Kas mane supras ?
    Kas pazvlegs man i akis ?
    Kas many kazka atras ?
    Kada gi baigsis si naktis ?

    Ar as galiu tureti vilti ?
    O gal man mirti be vilties ?
    Ar aukstyn man kilti ?
    Ar man brautis link sirdies ?

    Ar kas sypsosi man ?
    Ar kas pabus greta ?
    Ar vel ismes mane laukan ?
    Nejau tai amzina beda ?

    Ar eiti man toliau ?
    Ar griuti ant zoles ?
    Ar viska jau maciau ?
    O kas gi man pades ?

    Kas apkabins mane ?
    Kas man pades pabegt ?
    Gal gelbet man paciam save ?
    Ar teks dar man kentet ?

    Ar ateis zmogus ?
    Ar jis pakvies mane ?
    Ar jis suvirpintu jausmus ?
    Ar jis priimtu i save ?

    Ar visad taip ir bus ?
    O gal reiketu baigt ?
    Ar lauks manes dangus ?
    O taip, man reik iseit.

  54. Marmati rašė:

    Na ok, sita manau galiu jums duoti (kritika visada maloniai priimtina)

    Ieskojai tu laimes, kurios nematai,
    Ieskai tu jos, o kur – nezinai.
    Ir toks pasimetes eini per pasauli,
    Kur vien tik matai blogi, apgaule.

    Naktiniai balsai baugina tave,
    Tau net atrodo, kad geriau pragare.
    Taip daugel dienu bailiai dvejoji,
    Ar dar surasi, tai ko ieskojai.

    Ir veidrodzio lange saves nematai,
    Kasdien kitos akys, neramus veidai.
    O kas tu esi, tu pats nezinai,
    Ir tai suzinoti ne nebandai.

    Tu kaip gele salia seno kapo,
    Visi tik praeina ir niekas nemato.
    Taves nepaklausia, kaip tu gyveni,
    Taves neuzjaucia, kai tyliai verki.

    Ir tu nerasi savo laimes siektos,
    Gerai negyvensi dienos ne vienos.
    Tu taip ir liksi bruksnys ant lapo,
    Kaip ta gele salia to seno kapo.

    (na gal cia ir ne best, bet idejau)

    eilėraštis gražus, bet paryškintas posmelis man ypač patiko 🙂

  55. Naktie, nuskink man alyvu padanges,
    Vakario uztemdytos, ligi juros gelmes,
    Mojuok, lyg svajinga deimantu feja,
    Spindek ne spalva, derek mano mintims.

    Ir ar galetum prieiti dar kiek arciau,
    As noriu apakti, amziams reget tik tave,
    Paliesti, uzuosti, ir vilkti is paskos
    Pasirinkti tave, lyg antra save.

    …Bet glostant mane, tu dar stai ka kuzdek:
    "Vidaus isgastie, tau troskima turiu –
    Vysniu ziedus apglebti norek".
    …Nes tik dienai uzgimus, reget sviesa galiu.

  56. niu smilgute žinok pavarei fainuti eilėrastuką..:)
    ir as idesiu vieną…
    ***

    Nuo žemės pakilo dvi plytelės, į akmeninį dangų išplasnojo,
    Spiralėmis krintantis lietus čiulbėjimo jų niekad neišgrojo.
    Jos priminė man paukštį gimusį gyvybe
    Kuris aukščiau nei troleibusas kilo
    Žemiau nei bėgiai krito. . .
    Draugas jam buvai.
    Prisimeni sudegusius sapnus jo
    Kai skristi neišmokai?

    Palinguok su medžiais į taktą –
    Begarbiu egoistu patapai
    Nuskink man gėlę nuo asfalto
    Negali? – bevalis tu.
    Pašok su manim lietaus muzikai skambant
    Jei ne – apsimesk ir nepažink manęs.
    Niekada negaudysiu tavo ašarų,
    Jos tarsi bespalviai vitražai suduš.
    Keliauk į pasaulį vienas. . . .

  57. grazu kacia… tikrai. . . . . si bei ta ir as idesiu……….

    Kodel turiu kenteti, nekesti ir tyleti?
    Kodel as paprasciausiai negaliu,
    Gyventi tai kaip nori mano siela?
    Gyventi taip kaip norim mes abu…?
    Dabar gyvent sunku taip…
    Bet ar kancia tokia isbandymas tik bus…?
    O gal gyvenimo klaida?
    Kodel turiu kenteti… nekesti… ir tyleti?
    Kodel nebegaliu…
    Kodel nebeturiu…?!
    Viltie, o kur dingai?
    Kodel mirei staiga taip?
    Mirtie, kodel jau stovi prie manes?
    Gyvenime, paleisk…
    Turiu tau patarima…
    Gyvenime paleisk…
    As pradedu taves nekest……

  58. Na cia sis tas mano…

    It,s Late
    Scene 1
    You say you love me
    And I hardly know your name
    And if I say I love you in the candle light
    There’s no one but myself to blame
    But there’s something inside
    That’s turning my mind away
    Oh how I could love you
    If I could let you stay

    Chorus:
    It’s late – and I’m bleeding deep inside
    It’s late – is it just my sickly pride
    Too late – even now the feeling seems to slip away

    So late – though I’m crying I can’t help but hear you say
    It’s late It’s late It’s late
    But not too late

    Scene 2
    The way you love me
    Is the sweetest love around
    But after all this time
    The more I’m trying
    The more I seem to let you down
    Now you tell me you’re leaving
    And I just can’t believe it’s true
    Oh you know that I can love you
    Though you know I can’t be true

    Cia dar vienas 🙄

    "Long Away"
    You might believe in heaven
    I would not care to say
    For every star in heaven
    There’s a sad soul here today
    Wake up in the morning with a good face
    Stare at the moon all day
    Lonely as a whisper on a star chase
    Does anyone care anyway
    For all the prayers in heaven
    So much of life’s this way

    Did we leave our way behind us
    Such a long long way behind us
    Who knows when, now who knows where
    Where the light of day will find us?
    Look for the day

    Take heart, my friend, we love you
    Though it seems like you’re alone
    A million lights above you
    Smile down upon your home
    Hurry put your troubles in a suitcase
    Come let the new child play
    Lonely as a whisper on a star chase
    I’m leaving here, I’m long away
    For all the stars in heaven
    I would not live
    I could not live this way

    Did we leave our way behind us
    Such a long way behind us
    Leave it for some hopeless lane
    Such a long long way
    such a long long way
    such a long long away
    I’m looking for
    Still looking for that day

  59. Cia nebus nei ypatingu, pompastikos pilnu zodziu, "isciustijimu", nes tai yra daina, kuria dainuoju pritariant gitarai, todel poetiskumo stoka kompensuoja melodija…

    Vat:

    Gyvenimas- tai chemine reakcija,
    Atomu skaidymas, molekuliu lakstymas.
    Gyvenimas-literaturos sedevras
    Ir visa tai, kas tinka mano atvejui.

    Istorija prasideda-laukiau ilgai,
    Bet tai tik banaliai surimuoti jausmai.
    Gitarai suskambejus dingsta visos reakcijos
    Ir visa tai, kas tinka mano atvejui…

    Pried.
    Tu isejai iziebes ugni manyje,
    Kaip uzgesint ta jausma, vadinama aistra…?

    Gyvenimas- tai didelis nuotykis,
    Greitas pakilimas, staigus nusileidimas,
    Sita daina- tai mano atvejis,
    Ir visa tai, kas tinka mano gyvenimui 🙂

    Tu isejai iziebes ugni manyje,
    Kaip uzgesint ta jausma, vadinama aistra-aa-a..?

  60. nju cia tej poetaj susirinko 😀

    Nebemoku kurti, ejles nesiderina..
    Gal galetum man isburti amzina gywenima?
    Noreciouj as gywenti be skausmo ir newilties,
    Noreciouj as sukurti labaj grazias ejles..
    Jose as pawajzduociouj pilnawertiska tawe
    Ir sypsena didziule tawame wejde..
    Sawe as pawajzduociouj wisiskaj kitokia- parodyciouj ta sakusma liecianty mane..
    Padowanok man amzina gywenima, tik ne cia…

  61. Balta puta banguoja. Kodėl?
    Kodėl ji ne skausmo? Ir vėl
    Mano mintys klajoja, kur miršta
    Viltis ir noras gyventi. Neišgirsta
    Manęs giltinė. Aš kenčiu nuo
    Skausmo, kurio nenuplauna vanduo.
    O, saule, kodėl mus verti taip kentėti?
    Aš noriu, tu nori ant melo padėti,
    Skersai, išilgai. Koks skirtumas,
    Dieve? Ir mano girtumas.Vis tiek aš negėriau. Nė lašo.
    Po truputį skausmas mane vėl nutašo.
    „Narkaša“.Vienintelis žodis
    Į galvą man šauna. Ne blogis
    Ne gėris. Išeina ir grįžta
    Kasdien manęs atsiprašyti nedrįsta.
    Kasdien aš plaukiu. Skrendu.
    Nejausdama to verkiu.
    Galėčiau žudytis, bet man to nereikia
    Aš skausmo nebijau, pripratau prie laiko
    Bet reikia kovoti – teisybės nerasiu.Įrodyti
    Noriu, kad aš stipri. Nepalaužiama. Žudytis
    Žemas lygis. Bent man. Nėra
    Taip sunku, kaip sprendžia karta
    Kentėti, kovoti tikrai nesunku
    Bet kai pagalvoji, daros kraupu
    Gyvenimo prasmės – nerasi
    Jos nėra.Tik protą pamesi
    Gyvensiu, kovosiu. Nors nelaimėsiu
    Bet mirštant kažką papasakot turėsiu.

  62. Daug melo man reikejo
    Kad tai tureciau ka turiu
    Reikejo spjat ant draugo veido
    Ir trenkti motinai uz tiesa

    Bet ar tai svarbu man?
    As viska turiu
    Nors sirdi nebera uzuojautos jaustu
    Nebeturiu,draugu, seimos….

  63. Iskraipo veidrodis teisybe
    Kai mirsta atpildas uz ja
    Suspaudzia shirdi ir patylim
    Nors kraujas stingsta gyslose

    Nushluostom asara nuo veido
    Ir atsitojam mes tvirtai
    Ir zengiam toki drasu zingsti
    Kad net nustelbsta milzinai…

  64. Išeinu aš karštų pelenų taku,
    Už nugaros leidžiasi saulė,
    Prieš akis kyla mėnuo.

    Smėlį delne nešuosi,
    Barstau jį po truputį.
    Gal nepaklysiu aš kelį,
    Juk takas kolkas tik vienas.

    Išėjau nesukūręs aš nieko,
    Jokios dalelės savo nepalikau.
    Gal ir gerai, kad taip išėjo,
    Kad turiu išeiti užmirštu taku.

    Ir kraujo ašara ant pelenų nukrito,
    Sučirškėjo ir išnyko.
    Kūna degina liepsnos,
    Vidų temdo ilgesys.

    Išeinu aš karštų pelenų taku,
    Už nugaros nepaligdamas nieko.
    Su savimtiktais nešu,

    Liūdesį, ilgesį ir šaltį….

  65. NoCtIvaGuS rašė:

    Išeinu aš karštų pelenų taku,
    Už nugaros leidžiasi saulė,
    Prieš akis kyla mėnuo.

    Smėlį delne nešuosi,
    Barstau jį po truputį.
    Gal nepaklysiu aš kelį,
    Juk takas kolkas tik vienas.

    Išėjau nesukūręs aš nieko,
    Jokios dalelės savo nepalikau.
    Gal ir gerai, kad taip išėjo,
    Kad turiu išeiti užmirštu taku.

    Ir kraujo ašara ant pelenų nukrito,
    Sučirškėjo ir išnyko.
    Kūna degina liepsnos,
    Vidų temdo ilgesys.

    Išeinu aš karštų pelenų taku,
    Už nugaros nepaligdamas nieko.
    Su savimtiktais nešu,

    Liūdesį, ilgesį ir šaltį….

    nors ir nesirimuoja, bet šitaip gražu… labai labai.

  66. As irgi galeciau parasyti kazka. 😉

    Tiesiog graziai nakti lyja…
    Mazuciai, aksominiai laseliai
    Begineja miskais, gatvemis, stogais.
    Ezero pakranteja pluduriuoja negyva…
    Lelija nuskinta.
    Graziais, dailiais, baltais ziedais.

    Nuostabi deimantine naktis…
    Aukstai aukstai danguje menulis
    Zvaigzdemis zaidzia…
    Bet kodel!?
    Net sirdi spaudzia!

    Lelija buvo visai nekalta,
    Ir ja nuskyne turbut kazkas paslapcia.
    Ir viskas ivyko dabar- nakcia.
    Kai menulis zaidzia danguje…

    Dabar ezeras ramus,
    Jis visas skendi krauju.
    Lelijos skausmas persmelke visus,
    Ir net azuolams neramu…

    – Neziurekit, draugai, nereikia…
    Juk pats likimas man taip dave.
    Numirti raudono vandens patale
    Ir sviesti per amzius aukstai danguje.

  67. -Tyla-

    Yra tyla, kaip švinas ir nuodai
    Ji sielą drasko, kruvina ir smaugia
    Jei meilėje paguodą praradai
    Širdis nugrims į tylą šiurpią, baugią.

    Yra tyla, kaip meilės kuždesiai,
    Kaip draugo rankų glostantis lietimas,
    Jo pažadus kurių godžiai klausei,
    Kartoja tau tylus širdies plakimas.

    Yra tyla, kaip muzika skambi.
    Ji širdžiai dangiškas paguodas teikia.
    Kai sielvarte ant kelių parklumpi,
    Tokios tylos, pravirkus sielai reikia.

    Tada į aukštį veržiasi dvasia,
    Kur džiaugsmas džiugesio garsais prabyla
    Ten nemarios kurybos versmėse
    Ji nuskaidrėjus ras palaimos tylą.

    V.M.Putinas

    Sis eilerastis mano megiamiausias. Galeciau skaityti ir skaityti ;>

  68. "Niekas niekada nesugebejo numalsinti mano troskulio taip,kaip Tavo gyvybes aleksyras..Krutineje tirpstantis ir letai issisklaidantis po visa kuna…Tik jis sugebejo mano nuovargi pakelti is patalo ir atgaivinti jo isdziuvusias venas…Bet neilgam…Mane vel troskina…"

    "geriau jau nieko,nei beprasme tyla uzgozianti viska sava aistra..Tarp bekvapiu leliju zydi balta amarile,nuskintais lapais nulinkus bejege..Geriau jau nieko,nei beprasmis skausmas,kuris uzgozia ryto gaiva…"

    "Nereikia man tu raudonu ziedlapiu,kuriais dengiai savasias nuodemes..Nereik ir neprireiks man tu ziedadulkiu,kurios kutena prota palengva.."

    Siandiena palankus vakaras sukurti naujaji eilerasti,bet kazkodel nesigauna ir mintys barstosi tokiomis citatomis,panasiai kaip ir "kodelciukei"..todel pakuriau tokiu :))))

  69. Tikiuosi neatsibodau jums 🙂

    Tu, Aš ir Mes

    Vėlų šeštadienio vakarą tu man parašei, klausdamas, ar rytoj būsiu užsiėmusi, tačiau nors ir turėjau keletą planų, tik dėl galimybės su tavim pabūti parašiau, kad nesugalvoju ką ryt veikti, todėl kitą dieną susitikom. Tu vėlavai keturiasdešimt minučių, aš jau seniai laukiau, tačiau pamatę vienas kitą pamiršom šias smulkmenas. Tu nusišypsojai, aš vėl atgijau nuo tavo akių žibėjimo ir mes patraukėme į mūsų jaukiausią vietą. Forto viduje tunelį gaubė visiška tamsa, todėl tu paėmei mano ranką, o aš tik dar tvirčiau įsikibau ir mes užkopėme į viršų, ten, kur susikerta trys koridoriai, ir šviesos blyksniai veržėsi pro buvusių kamerų langus. Tu pasukai kairėn, aš žinojau kur atsidursime ir mes nuslinkome šlapia žole link mūsų bokštelio. Tu visą laiką juokavai, o aš ironiškai atkirsdavau, tačiau mums abiems buvo smagu.
    Žemę nušvietė vakaro raudony pasislėpę spinduliai. Nuo bokštelio atsivėrė Aleksoto kvartalų panorama aprėpusi dirbamos žemės plotus, laukus ir kiemus, forto tunelius ir tą raudoną sieną, kurią matei tu. Mačiau aš. Ir abu mes ją matėm.
    Tu sėdėjai lange, o aš stovėjau šalia ir mes be paliovos kalbėjomės. Tu atsakei į viską, ko aš tik paklausiau- mes abu nieko vienas nuo kito neslėpėme.

    Aš, Tu ir Mes

    Aš buvau tavęs pasiilgusi ir tu taip pat, man rodos, todėl norėjome, kad minutės virstų valandomis. Aš buvau paskendusi magiško vakaro tylumoj, o tu kvėpavai ką tik nušienauta žole ir mes jautėme, kad tai vienas puikiausių mūsų vakarų. Aš paklausiau kaip gyvena tavo mergina, o tu- kaip mano vaikinas, ir mes abu pajutome kaip mus užliejo vaikiško pavydo jausmas. Aš priėjau prie bokštelio krašto, po kuriuo, žemai, žemai kerojosi usnys ir dilgėlės, o tu čiuptelėjęs man už liemens smarkiai išgąsdinai, tačiau po to mes dar ilgai juokėmės. Aš stebėjau ar tu išlikai toks pats, o tu stengeisi elgtis kaip kadais ir mes supratome, kad taip bus visada. Aš paklausiau kiek valandų, tu atsakei, kad jau pusė devynių ir mes abu nusprendėme traukti namo. Eidama prie savo dviračio žnybtelėjau tau į šoną, o tu mane užsivijai, ir mes bėgome tuneliu lyg maži vaiduokliukai. Aš pasakiau, jog esi pakvaišęs, bet tu neprieštaravai, todėl abu nusprendėme, kad tau taip tinka prie veido.
    Vakaro migloj paskendo tu, aš ir mes.

    Mes

    Lėkėme laukais, atsukę veidus vėjui. Žavėjomės vienas kitu. Mėgavomės draugyste, ta, kurios niekas nesupras, išskyrus mus pačius. Stengėmės kuo giliau širdin įspausti šį viena iš retų susitikimų. Ir pagaliau privažiavome kryžkelę. Tau reikėjo į kairę, man į dešinę. Sustabdėme dviračius. Apsikabinome. Dar kartą pasakei kažką šlykščiai sąmojingo, kas man sukėlė juoko priepuolį ir nulėkei kaip vėjas. Išsiskyrėme su šypsenomis. Abu stipriai įsitvėrę vienas į kitą mintyse. O vėliau… Ir karts nuo karto vienas kitą prisimindami.

  70. Numetus gitarą einu,
    Prakeiktas pasaulis…
    O vakar, kai buvom abu…
    Tarp ju- vienodai spalvotu zmoniu…

    Kas gėrė degtinę ir alų,
    Kas kilo nuo baro…
    Kas šoko, dainavo,
    Bučiavosi…

    Pabudimas iš sapno realybės…
    Sugrįžimas iš tos beprotybės.

    Palikę tą siaučiančią minią,
    Išeisim į kelią.
    Ir vėl pasakysim po porą
    Žodžių, kuriais mes gyvenam.

    Kas eina pro tiesą į melą,
    Pro šitą bulvarą,
    Kas lieka stebėti ką daro-

    Jie tik žmonės,
    O mes beprotybės…
    Mes tik žmonės, o jie begalybės…

    Rimo nerasit, logikos nerasit 🙂

  71. Jei

    Jei lietus galetu matyti liudnas akis,
    Jis nuplautu mano asaras…
    Jei vejas galetu girdeti troskimus,
    Jis apkabintu mane uz tave…
    Jei zaibas jaustu zmoniu skausma,
    Jis trenktu tiesiai man i sirdi
    Ir nuzudytu viska, kas joje gyvena…
    Bet jie negali…
    Su manimi tik naktis,
    Kurios tamsoje
    Nuolat matau tavo veida…

  72. Spinduliux rašė:

    Jei

    Jei lietus galetu matyti liudnas akis,
    Jis nuplautu mano asaras…
    Jei vejas galetu girdeti troskimus,
    Jis apkabintu mane uz tave…
    Jei zaibas jaustu zmoniu skausma,
    Jis trenktu tiesiai man i sirdi
    Ir nuzudytu viska, kas joje gyvena…
    Bet jie negali…
    Su manimi tik naktis,
    Kurios tamsoje
    Nuolat matau tavo veida…

    man patiko…liudnas bet tinka dabar gerai

  73. Šiaip nemoku rašyt eiliuotai… Kartais kažkas užplaukia, bet taip nieko ir neišdega…

    Nenoriu tylėti,
    Norisi rėkti,
    Staugti kaip žvėriui,
    Bet…
    Trokštu mylėt.
    Noriu iš skausmo venas prapjaut.
    Noriu pamiršti tą šlykštų "Myliu",
    Už tokius žodžius aš tavęs nekenčiu!
    Ant smėlio pajūry supykus raižau:
    "Pakarsiu tave,
    Ir kuo tik greičiau!"
    Perdrėksiu venas,
    savo nagais,
    perkasiu kaklą
    dantimis aštriais.
    Užkasiu po žemėm,
    Tebūnie tu ten pūni,
    Tegul tavim springsta vikšrai ir perkūnai.

  74. rude_ rašė:

    Šiaip nemoku rašyt eiliuotai… Kartais kažkas užplaukia, bet taip nieko ir neišdega…

    Nenoriu tylėti,
    Norisi rėkti,
    Staugti kaip žvėriui,
    Bet…
    Trokštu mylėt.
    Noriu iš skausmo venas prapjaut.
    Noriu pamiršti tą šlykštų "Myliu",
    Už tokius žodžius aš tavęs nekenčiu!
    Ant smėlio pajūry supykus raižau:
    "Pakarsiu tave,
    Ir kuo tik greičiau!"
    Perdrėksiu venas,
    savo nagais,
    perkasiu kaklą
    dantimis aštriais.
    Užkasiu po žemėm,
    Tebūnie tu ten pūni,
    Tegul tavim springsta vikšrai ir perkūnai.

    Interesting 😉

  75. na,laikas ir man atsiskleisti:)

    Ar zinai tai,jog pasaulis-tai stebuklas,
    Tiktai shhh…nesakyk(ten sh tai ne shudas jei ka)
    Tai didziule paslaptis,
    Tau vienam tai isimtis,
    Nes tau angelas parskris ant debesu…
    Ant mazu ar dideliu,tai nesvarbu,
    Nes tu sugebi mylet ir but kartu.

    Ar zinai tai,jog pasaulis pasiklydo angelu pusnyje,
    Saules spinduliu rate.
    Jie susildys tavo sirdi,Nes tu laimes siustas kudikis grazus…
    Nes tu saules pustas spindulys sviesus,
    Nes tu feju nestas angelas svelnus…

    Ar zinai tai,kad kiekvienas noras turi savo paslapti,
    Suzinoti ja gali-
    Tik suprantant savo laime,
    Savo kelia,savo meile,svajone…
    Pasiklystant laimingajame sapne…
    Issimaudant vejo magijos pursle

  76. Missy rašė:

    na,laikas ir man atsiskleisti:)

    Ar zinai tai,jog pasaulis-tai stebuklas,
    Tiktai shhh…nesakyk(ten sh tai ne shudas jei ka)
    Tai didziule paslaptis,
    Tau vienam tai isimtis,
    Nes tau angelas parskris ant debesu…
    Ant mazu ar dideliu,tai nesvarbu,
    Nes tu sugebi mylet ir but kartu.

    Ar zinai tai,jog pasaulis pasiklydo angelu pusnyje,
    Saules spinduliu rate.
    Jie susildys tavo sirdi,Nes tu laimes siustas kudikis grazus…
    Nes tu saules pustas spindulys sviesus,
    Nes tu feju nestas angelas svelnus…

    Ar zinai tai,kad kiekvienas noras turi savo paslapti,
    Suzinoti ja gali-
    Tik suprantant savo laime,
    Savo kelia,savo meile,svajone…
    Pasiklystant laimingajame sapne…
    Issimaudant vejo magijos pursle

    Visai grazu ir miela. Gerai, kad kazkas vertina gyvenima..

  77. Zhaneta rašė:

    -Tyla-

    Yra tyla, kaip švinas ir nuodai
    Ji sielą drasko, kruvina ir smaugia
    Jei meilėje paguodą praradai
    Širdis nugrims į tylą šiurpią, baugią.

    Yra tyla, kaip meilės kuždesiai,
    Kaip draugo rankų glostantis lietimas,
    Jo pažadus kurių godžiai klausei,
    Kartoja tau tylus širdies plakimas.

    Yra tyla, kaip muzika skambi.
    Ji širdžiai dangiškas paguodas teikia.
    Kai sielvarte ant kelių parklumpi,
    Tokios tylos, pravirkus sielai reikia.

    Tada į aukštį veržiasi dvasia,
    Kur džiaugsmas džiugesio garsais prabyla
    Ten nemarios kurybos versmėse
    Ji nuskaidrėjus ras palaimos tylą.

    V.M.Putinas

    Sis eilerastis mano megiamiausias. Galeciau skaityti ir skaityti ;>

    Sakitau ir galvoju: "jazau jazau, kaip graziai parasyta 😆

  78. va sitas mano kol kas megstamiausias:

    Juozas Erlickas

    Kai mums 99. Meiles daina

    As tavo ramentus ismesiu pro langa
    Vezimeli nustumsiu nuo laiptu
    Vaistinele padegsiu
    Nuplesiu pampersus

    Atimsiu klausos aparata
    Istrauksiu dirbtinius zandikaulius
    Nukirpsiu zarneles ir atjungsiu deguoni –
    Kad mane prisimintum…

  79. Na cja truputjs ir mano eiliu:

    Susitikom ten kur meile wire
    Neziurejau man nepatikai
    Nezinojau ar mane matei
    Supratau tik dabar bet jau welu
    Susitikom dviese jau dabar
    Buciawai lupom deginai karstai
    Jau draugawom man tu patikai
    Man sakei gera su tawim
    Man sakei wienintele esi
    Apgaudinejai ir daug ka slepei
    Supratau tik dabar bet jau welu
    Bet asaros temdo manasias akis
    Skauda sirdi myliu ar girdi
    Krenta skaidrios asareles
    Tu nuvylei ir sugniuzdei
    Tai sakyki kodel turiu kentetj
    Ir prasyti dingti is minciu
    Mano meile tau ne amzina
    Laikas bega gydo jis zaizdas

    Na cja sukuriau newilties akimirka atrodo buwo wiskas grazu bet grejt sugriuwo…

  80. Dar wienas mano eilerastukas:

    Sedziu as wiena kaip wienisas medis
    Mastau apie tawe ir asaros rieda
    Yra juk ir kitu bet reikia man tawes
    Tuscios wiltys mane prazudys
    Laukiau as tawes ilgai
    Verkiau sawy myliu tawe labai
    Prasau pasauk mane wardu
    Kodel be tawes esu?
    Norejau pasakytj ka tik tau jauciau
    Neklausei manes tada neklausyki ir dabar
    Per ilgaj kentejau ir laukiau tawes
    Paziurek ka pats padarei….

  81. calionakymonka rašė:

    va sitas mano kol kas megstamiausias:

    Juozas Erlickas

    Kai mums 99. Meiles daina

    As tavo ramentus ismesiu pro langa
    Vezimeli nustumsiu nuo laiptu
    Vaistinele padegsiu
    Nuplesiu pampersus

    Atimsiu klausos aparata
    Istrauksiu dirbtinius zandikaulius
    Nukirpsiu zarneles ir atjungsiu deguoni –
    Kad mane prisimintum…

    😀

  82. Einu miesto tvaike,
    Gal ir butu grazu
    Jei neiciau viena.
    Ten kur po du,
    Manes nera.
    Kodel mergos be cinkelio
    Uz parankes tempia naiviai grazu berna?
    Pas jas ner to grozio
    Koki as turiu.
    Kodel gi atsisakot patinai,
    To, kas gaiviai traukia, svelniai liecia
    It nepaklusni garbana?
    Kodel nenorit girdeti protingu, o kartu naiviu ir nuotaikingu…
    Zodziu.
    Einu meiles tvaike.
    Gal butu kuo kvepuot,
    Jei neiciau viena.
    Ten kur po du.
    Manes nera.
    Kodel isskirtinybes lieka vienos?
    Kodel gi, atsisakot patinai?
    Issukio, uzkarauti vizijoj matytos mergaites sirdy…

    Poetiniai nukrypimai 😀

  83. Prasom labai nesijuokt ar neispeikt – jei kur nesirimuoja – whatever. Na parasiau gal per pusvalandi. Bet gi laikas ne esme, ane ? 😉
    ————————————————————————–
    Kiekvieną naktį aš iš žvaigždžių tave stebiu.
    Tau saldų sapną siunčiu iš debesų.
    Ir bučiniu užmerkiu tau akis,
    Kad nedrumstų miego nerami naktis.

    Ir tu nejausi, kaip švelniai glostau tavo plaukus.
    Kaip tyliai pirštais aš tarp jų žaidžiu.
    O ašara man kartais veidą plauna,
    Iš džiaugsmo – nes gi su tavim esu.

    O jei miegot tau pasidaro šalta,
    Aš visada tave šilčiau apkloju.
    Ir nesvarbu, lauke ar vėjas, ar sniegas baltas.
    Aš visada šalia tavęs nakvoju.

    Jei negeri sapnai tave kamuoja,
    Tu nebijok – aš visada šalia.
    Tau tyliai tyliai ramiu balsu niūniuoju,
    Apkabinu, atsiguliu greta.

    Kai tik užmerki tu akis,
    Aš kambarį tau žvaigždėmis puošiu.
    Nes tai praskaidrina manas mintis,
    Kai aš regiu, kaip nuostabu, kai tu švieti tarp jų.

    Sustot gėrėtis tavim aš negaliu,
    Tuo grožiu tavo miegančių akių.
    Ir niekam niekada neleisiu aš atmerkti jų,
    Žvaigždutėm spindinčių tavų akių.

    Ir taip kasnakt aš saugau tavo miegą.
    Tą ramų poilsį tamsių naktų.
    O kai išaušta – aš visą dieną,
    Mąstau kokių atsiųst tau vakare sapnų.
    ————————————————————

    Skausmas ryte, dega širdis.
    Priešaky šviesa, artėja mirtis.
    Nors širdis dar plaka, tu palaidojai mane.
    Imetei į kapą, užpylei kruvina žeme.

    O man taip norėjos būti su tavim drauge.
    Vien dėl to kentėjau, nes maniau – tai netiesa.
    O tu man parodei, kad melas viskas, kuo aš gyvenu.
    Jausmus išrovei, nors pasakei tik "išeinu".

    Dužo mano viltys kaip į krantą bangos dūžta.
    O tu tik pasakei, kad viskas vienądien pražūsta.
    Mano svajos išgaravo tarsi paprastas vanduo.
    Noris taip išgaruot su juo.

    Skausmo iškreiptom akim į žemę palengva krentu.
    Nes nebegaliu pakelt savų kančių.
    Tu nesupratai, ką tau jaučiu.
    Tu nematei, kad aš tave myliu.

    O kaip norėčiau pasakyt, kad pasiilgau aš tavęs, bet negaliu . .
    Tau tai neberūpi, tu jau su kitu . .
    Ir kaip norėčiau pasakyt, kad be tavęs gyvent man nesmagu . .
    Bet tau tai neberūpi, tu jau su kitu . .

    O man beliko tik viltis . . akla.
    Bet aš žinau – vis vien tikėsiu ja.
    Gyvensiu ja iki mirtis ateis.
    Ir nuo manęs sunkias kančias paleis.

    Kasdien jaučiu tave, nors ir nėra tavęs šalia.
    Ilgiuos tavęs, apkabinu tave.
    Bet suprantu, kad tai ir liks tik mano mintyse.
    Kad tai ir liks troškimas mano širdyje.

  84. Abejoja man sirdis
    Tustuma ja gaubia vis
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tik pats sau burbula puciu
    Mano mastymas labai gilus
    Jo nesupras joks zmogus
    Noriu buti paslaptingas
    Ir tuo paciu tik tau ipatingas
    Tu manyje izvelgi ta zmogu
    Kuri sau pats idealizuoju
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tik pats sau burbula puciu…

  85. hjugas rašė:

    Abejoja man sirdis
    Tustuma jau gaubia vis
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tiks pats sau burbula puciu
    Mano mastymas labai gilus
    Jo nesupras joks zmogus
    Noriu buti paslaptingas
    Ir tuo paciu tik tau ipatingas
    Tu manyje izvelgi ta zmogu
    Kuri sau pats idealizuoju
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tik pats sau burbula puciu…

    Eiliaus tema nuvalkiota tūkstančius metų, rimuoji tai kas jau milijardus kartų visuose eiliuose rimuota. Nieko naujo neišradai, žinok

  86. Badge rašė:

    hjugas rašė:

    Abejoja man sirdis
    Tustuma jau gaubia vis
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tiks pats sau burbula puciu
    Mano mastymas labai gilus
    Jo nesupras joks zmogus
    Noriu buti paslaptingas
    Ir tuo paciu tik tau ipatingas
    Tu manyje izvelgi ta zmogu
    Kuri sau pats idealizuoju
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tik pats sau burbula puciu…

    Eiliaus tema nuvalkiota tūkstančius metų, rimuoji tai kas jau milijardus kartų visuose eiliuose rimuota. Nieko naujo neišradai, žinok

    Nieko naujo ir neisradineju, zinok

  87. Badge rašė:

    Bet ir originalumas kažkas naujo. O tas pats per tą patį visiems jau įgrįso, tau dar ne?

    As ta eilerastuka per 5min parasiau. Jei tu menininkas(-e), tai tu ir ieskok to orginalumo………………..

  88. hjugas rašė:

    Badge rašė:

    Bet ir originalumas kažkas naujo. O tas pats per tą patį visiems jau įgrįso, tau dar ne?

    As ta eilerastuka per 5min parasiau. Jei tu menininkas(-e), tai tu ir ieskok to orginalumo………………..

    Tai kiekvienas esame menininkas, kurdami eilėraščius, o jei tu šiaip kuri tai jie nesiskaito kaip poezija. Tiesiog kratiniai

  89. Badge":1iytszpt] hjugas rašė:

    [quote="Badge rašė:

    Bet ir originalumas kažkas naujo. O tas pats per tą patį visiems jau įgrįso, tau dar ne?

    As ta eilerastuka per 5min parasiau. Jei tu menininkas(-e), tai tu ir ieskok to orginalumo………………..

    Tai kiekvienas esame menininkas, kurdami eilėraščius, o jei tu šiaip kuri tai jie nesiskaito kaip poezija. Tiesiog kratiniai
    Skaitosi, kaip poezija. Poezija neturi apibrezimo iki kurio lygmenio eilerastis skaitomas poezija 🙂

  90. Smash rašė:

    S1n1 – gal ir saldu ar banalu, taciau jei perzvelgtum poezija – ji visad tokia pat – ziurint tik kaip i tai pazvelgsi. Ai dar, matai, cia rasiau pagautas emociju tikru, tad ir gavos tokie em svelnus. Eilemis isliejau mintis savas butent tuo momentu. Galbut ryt sumastysiu ka tokio kaip tik grubaus ir pan. Siaip ar tai – aciu uz nuomones visiem 🙂
    NESUTINKU poezija ne visad tokia pat!!!

  91. hjugas rašė:

    Abejoja man sirdis
    Tustuma ja gaubia vis
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tiks pats sau burbula puciu
    Mano mastymas labai gilus
    Jo nesupras joks zmogus
    Noriu buti paslaptingas
    Ir tuo paciu tik tau ipatingas
    Tu manyje izvelgi ta zmogu
    Kuri sau pats idealizuoju
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tik pats sau burbula puciu…

    Bandyta mandrai, gautasi net nezinau kaip… Nepyk neuzkabino 🙄

  92. S1n1 rašė:

    hjugas rašė:

    Abejoja man sirdis
    Tustuma ja gaubia vis
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tiks pats sau burbula puciu
    Mano mastymas labai gilus
    Jo nesupras joks zmogus
    Noriu buti paslaptingas
    Ir tuo paciu tik tau ipatingas
    Tu manyje izvelgi ta zmogu
    Kuri sau pats idealizuoju
    Nezinau ar tikrai myliu
    Ar tik pats sau burbula puciu…

    Bandyta mandrai, gautasi net nezinau kaip… Nepyk neuzkabino 🙄

  93. Užpūsiu žvakes ir paskandinsiu smilkalus
    Išeisiu siaurais senamiesčio takais
    Išskleisiu bures ir sukelsiu inkarus
    Išplauksiu banguotais šešėlių krantais

    Nuskinsiu visas laukų kvepiančias gėles
    Tik prašau neklauski kodėl aš bijau
    Perbridus visas giliausias upes
    Bandysiu susigrąžint tai ką seniai praradau

    (Eilius tikrai senas, kokių trijų metų senumo. Radau besimėtantį stalčiuje prieš gerą savaitę ir pati nustebau kad gražiai kadais rašiau (va,susirimavo:)). Šiaip poezija man patinka bet pati nepropaguoju jau. Gal kada nors sugrįš seni laikai).

  94. Badge rašė:

    Užpūsiu žvakes ir paskandinsiu smilkalus
    Išeisiu siaurais senamiesčio takais
    Išskleisiu bures ir sukelsiu inkarus
    Išplauksiu banguotais šešėlių krantais

    Nuskinsiu visas laukų kvepiančias gėles
    Tik prašau neklauski kodėl aš bijau
    Perbridus visas giliausias upes
    Bandysiu susigrąžint tai ką seniai praradau

    Sakyciau grazu 🙂

  95. S1n1 rašė:

    Badge rašė:

    Užpūsiu žvakes ir paskandinsiu smilkalus
    Išeisiu siaurais senamiesčio takais
    Išskleisiu bures ir sukelsiu inkarus
    Išplauksiu banguotais šešėlių krantais

    Nuskinsiu visas laukų kvepiančias gėles
    Tik prašau neklauski kodėl aš bijau
    Perbridus visas giliausias upes
    Bandysiu susigrąžint tai ką seniai praradau

    Sakyciau grazu 🙂

  96. Nera uz ka 😉

    Mano eilerastukas:

    Prabegai tu pro sali,
    Nors stengiaus nepraleisti.
    Tyciojais ir laukei,
    Naudos bandei isgauti.

    Numetei i deze
    Ir uzkalei vinim.
    Tau jau nerupejo,
    Kas desis su manim.

    Per amziu kirminai
    Sugraus negriztamai.
    Ar negaila kurinio,
    Kuri pats pagimdei?

  97. Kątik. Kvailai, bet nuoširdžiai

    mano pasaulis

    Nupiešiu pasaulį gražiausiom spalvom:
    Juodom ir pilkom.
    Vaivorykštę lies grubumas pilkos,
    Namų stogais vaikščios lašas juodos.
    Stebėsiu čiurlenančią upę-
    Ne mėlyną, žydrą ar skaidrią.
    Ledine pilkšva nudažysiu Šešupę,
    Ant krantų uždėsiu drobinę skraistę.
    Bėgsiu nugludintais juodais akmenim,
    Kurie sups mane pilkiausiom mintim.
    Žaisiu su juodu teptuku-
    Kotu pilku ir visai mažučiu.
    Nebežydės ramunės baltai-
    Jau nuspalvinau jas aš pilkai.
    Krūmams nupiešiu dyglius juodus,
    O lapus-padarysiu pilkus.
    Apibėgsiu pasaulį su teptukais dvejais,
    Lai paliksiu tik paukščius margais.

  98. Ar girdejot pasaka apie ragana?…
    Jei ne, tai gal papasakoti jums?
    Juk patys rekiat:
    -Pakart! Pakart ta ragana!
    Pasmeigt! Pasmeigt ant kuolo ja!
    Tegul kabo ant erskeciu krumo,
    Tegul liejas kraujas, o zeme troskuli malsina.
    -Statau koja. Letai, nedrasiai.
    Kaip bloga man nuo tu kraujasiurbiu!
    Isisenejes skausmas nebekanda –
    Juk ir suo kariamas pripranta.
    Se! Imkit! Gerkit!
    Juk to norit?! A?!
    Miskit! Ko dabar cia delsiat?!
    Juk ko norejot – gavot, argi ne?!
    Pakarkit, uzkapokit, na, pribaikit!
    Prekeiksma dangaus uztrauksiu jums!
    Tegul kencia ne bejausmiai kunai, tegul kencia sielos jusu!
    Tegul rekia is skausmo jos, taip, kaip as rekiau!
    Dekit pragere velniai!
    Islipe is deguto radot,
    Kadais paliktus zmogaus rubus…
    Isivyniojot, isisukot, kurgi ne!
    Ir tik as vienintele matau
    Kokie jus slykstus! Slykstus gyviai!
    Nuplesti "veida" man norisi nuo jusu snukiu!
    Kad pamatytu pasaulis, jog buna dar ir tokiu!
    Bet ne… Zinau jog nepavyks.
    Per gerai jau apsimaskave, dedates angelais!
    O dabar, pati apsipilsiu zibalu.
    Iziebsiu kibirksti pati.
    Galesit sau grozetis, kaip skrunda ragana liepsnoj!
    Bet zinot ka?! As juoksiuos!
    Kvatosiuos, is malonumo zviegsiu!
    Geriau sudegt, nei istirpt lietuj…
    Nuplaus jis teisingumo diena jusu kaukes,
    Ir ka tada darysit jus?!
    Iseinu. Tam, kad dar sugrizciau.
    Ta diena kai apniuks dangus –
    Sugrisiu, kad ir is pragaro parsliausiu
    Pasigrozet kaip kenciat jus!
    O tada… Pagaliau nurimsiu.
    Atsigulsiu ir akis uzmerksiu.
    Tada, sirdy bus giedra, giedra,
    Ir taip ramu, ramu, ramu…

    laukiu nesulaukiu komentaru…

  99. Cia is serijos, kur ir pati nesuprantu, ka norejau pasakyti 😀

    Be pavadinimo

    Vaikai tavęs klausia, o mama,
    Žvelgi atšvaitų ir krikštolo jūron.
    Pasauly vaidenas beribis dangus,
    Su juo – sudžiūvusios snaigės.

    Gyventi man sekas, o tėti,
    Pasaulis gražus, o tu tik gailiesi.
    It savo šlovę pajutęs žmogus
    Nustoji garbingai mylėti.

  100. Angelo sparnai…

    Baltom plunksnom nudengti
    Grazus, nuostabus ir nepaprasti
    Jeigu tureciau tokius sparnus
    Nuskrisciau toli, toli..
    Kur ramybe, geris ir meile laisvi
    Kaip pauksciai balti
    Lyg gulbe karaliskoji ir graksti.

    As nuskrisciau toli…
    Bet tai tik mano svajone daili
    Nuskrisciau toli…
    Bet tai Angelo darbas
    Kurio sparnai balti, balti
    Grazus, nuostabus ir nepaprasti
    Nuskrisciau toli…
    Jei galeciau tai ispildyti
    Nuskrisciau toli…
    As nuskrisciau toli…

  101. Rokas..xX, gal ir visai nieko eilius, banaloka, bet kai ne apie meile, tai skaitosi kazkaip kitaip, nu cia toks i gera puse 😉
    Tik va rimas, tai tragiskas. Gi negalima sueiliuota pasitelkus viena i raide. Labai jau eiliaus verte krinta.

  102. Žmogus be sąžinės

    Miega vilkai miškuose,
    Miega žiedai laukuose,
    Miega geltona saulė,
    Miega visas pasaulis.
    Bet rytui atėjus pabus,
    Darys jie savo darbus.
    Bet ir naktį, ir dieną
    Ramiai mano sąžinė miega…

  103. Cia mano pirmas eilerastis, todel nesmerkit labai 😀

    BMW

    Bymeri nusipirkau
    Ant gazo roviau liau liau liau
    Prie "babilono" saulias paisiau
    Ir vargo nemaciau

    Bobas tranzuojancias kabinau
    Is miesto i miesta laksciau
    Jei tampa liudna sampuno padarau
    Ir vaziuoju as toliau

    Tik karta masinos nesuvaldziau
    Biski pries eisma isvariau
    Kazkoki lauza kaktomusa "pabuciavau"
    Ir pro stikla isskridau nes be dirzo as buvau…

  104. pixonas rašė:

    Cia mano pirmas eilerastis, todel nesmerkit labai 😀

    BMW

    Bymeri nusipirkau
    Ant gazo roviau liau liau liau
    Prie "babilono" saulias paisiau
    Ir vargo nemaciau

    Bobas tranzuojancias kabinau
    Is miesto i miesta laksciau
    Jei tampa liudna sampuno padarau
    Ir vaziuoju as toliau

    Tik karta masinos nesuvaldziau
    Biski pries eisma isvariau
    Kazkoki lauza kaktomusa "pabuciavau"
    Ir pro stikla isskridau nes be dirzo as buvau…

    Pasijutau menininkė baisiausia.

  105. pixonas rašė:

    Cia mano pirmas eilerastis, todel nesmerkit labai 😀

    BMW

    Bymeri nusipirkau
    Ant gazo roviau liau liau liau
    Prie "babilono" saulias paisiau
    Ir vargo nemaciau

    Bobas tranzuojancias kabinau
    Is miesto i miesta laksciau
    Jei tampa liudna sampuno padarau
    Ir vaziuoju as toliau

    Tik karta masinos nesuvaldziau
    Biski pries eisma isvariau
    Kazkoki lauza kaktomusa "pabuciavau"
    Ir pro stikla isskridau nes be dirzo as buvau…

    Pixono slaptos svajonės.

  106. pixonas rašė:

    Cia mano pirmas eilerastis, todel nesmerkit labai 😀

    BMW

    Bymeri nusipirkau
    Ant gazo roviau liau liau liau
    Prie "babilono" saulias paisiau
    Ir vargo nemaciau

    Bobas tranzuojancias kabinau
    Is miesto i miesta laksciau
    Jei tampa liudna sampuno padarau
    Ir vaziuoju as toliau

    Tik karta masinos nesuvaldziau
    Biski pries eisma isvariau
    Kazkoki lauza kaktomusa "pabuciavau"
    Ir pro stikla isskridau nes be dirzo as buvau…

    O Dieve!

  107. Gyveno kartą toki padarai,
    Vėliau jiedviems gimė du baisūs vaikai.
    Tėvai juos iš karto į vaikų namus-
    Išgrūdo juos dar prieš gimimą metus.

    Kempė ir Patrė – vaikučių vardai,
    Jos nustojo net knarkti, kai paliko tėvai.
    Sumanė atketšyt – padegti namus,
    Bet ugnies neįpirko ir planas baisus.

    Todėl sugalvojo pradėti rūkyt,
    Norėjo infarktą bent jiems įvaryt.
    Tačiau nepamiršo senųjų laikų,
    Kai jos dvi, su Patre nešąlo ausų.

    Mėnėsiai bėgo ir metai greiti,
    O Kempė ir Patrė jau pilnameti.
    Tėvai išsiskyrė – bankrotas namuos,
    18 metų – lagaminai delnuos.

    Neturi kur eiti, delne skudurai
    Ir 5 jau išėję iš mados pinigai…
    Nusprendė abi jos namo nuvažiuot,
    Tačiau nepavyko normaliai tranzuot.

    Vos gatvėn išėjus subėgo minia…
    Ant plento gulėjo dvio sesės klane….
    Atvarė tėvai ir pradėjo baksnot,
    Paskui pribaksnoję pradėjo kvatot.

    Nors Kempė ir Patrė jau nebegyvi,
    Bet džiaugias, tėvai kad jų vėl artimi…
    Vėliau susilaukė dar 10 vaikų
    Ir jie visi mirė be atžalų.

    P.S. nepagalvokit, kad as kokia durne, kad tokius dalykus kuriu, bet tiesiog kartais nusibosta toki rimtai eiliai :]

  108. Kaip sunku myleti ir svajoti,
    kaip sunku tiketi, kai zinai,
    kad visa tai suduš i tukstancius šipulelių…
    Kodel meile taip drąsko širdy?
    Kodel buna vis sunkiau ir sunkiau?
    Jau protu nebesuvokiama meile Tau
    trugdo man gyventi kaip seniau…
    Vis dazniau galvoju,
    ar dar galesiu kaika myleti
    taip kaip Tave myliu…
    Juk Tu zinai…zinai ,kad aš be taves niekas…
    Niekas,kuris negali pasirupinti savimi,
    niekas,kuris grius ant žemės ir daugiau nebeatsikels,
    niekas,kuris paaukotų savo gyvybe už Tavaja
    niekas,kuris galvoja apie Tave diena ir nakti
    kuris lieja ašaras kasdien del Tavęs…
    Jis nebesitiki,kad dar galės buti su Tavimi kartu kada nors…
    Bet tiesiog negali Tavęs išmesti, nei iš galvos, nei iš sirdies…

    tai va cia mano eilerastukas kuri kuriau kai buvo labai sunku… 🙄

  109. panikė rašė:

    Pixas, net nesvajoja apie merginas, jo mergina yra masina, todel jis nenori su manim susitikti! 🙁 👿

    Manua yra kitų priežasčių.
    (/me isteriškai juokiasi, neguli šitas postas)

  110. Julija145 rašė:

    Kaip sunku myleti ir svajoti,
    kaip sunku tiketi, kai zinai,
    kad visa tai suduš i tukstancius šipulelių…
    Kodel meile taip drąsko širdy?
    Kodel buna vis sunkiau ir sunkiau?
    Jau protu nebesuvokiama meile Tau
    trugdo man gyventi kaip seniau…
    Vis dazniau galvoju,
    ar dar galesiu kaika myleti
    taip kaip Tave myliu…
    Juk Tu zinai…zinai ,kad aš be taves niekas…
    Niekas,kuris negali pasirupinti savimi,
    niekas,kuris grius ant žemės ir daugiau nebeatsikels,
    niekas,kuris paaukotų savo gyvybe už Tavaja
    niekas,kuris galvoja apie Tave diena ir nakti
    kuris lieja ašaras kasdien del Tavęs…
    Jis nebesitiki,kad dar galės buti su Tavimi kartu kada nors…
    Bet tiesiog negali Tavęs išmesti, nei iš galvos, nei iš sirdies…

    tai va cia mano eilerastukas kuri kuriau kai buvo labai sunku… 🙄

    myliu, myleti, nemyliu, pamirsiu, sunku, verkiu. Visa tai neidomu ir banalu. Jei jau skirta tik sau, lai ir lieka tik sau.

  111. Tai va sukūriau gerą dainą, gal čia ne daian, bet jums palieku teisę spręsti ir įvertinti mano kūrybą:
    Dainos pavadinimas: Tikrai!

    1. Tu, paglostyk mano galvą,
    Nes man yra sunku
    Būtinai apkabinsi mane,
    Nes aš myliu tave.
    Pried.: Tikrai, tikrai mano meilė liks amžinai
    Tau vienam aš ją skirsiu tikrai
    Tu mylėsi mane amžinai
    Ir būsiu tavo glėbyje tikrai,
    Nes tu būsi mano tik tai.
    Tu skrajoji lyg ant debesų!
    Tikrai, tikrai!
    2. Aš džiaugiuosi, kad esi šalia,
    Nes man su tavim labai gera
    Tu mane pažįsti labai gerai,
    Nes tave myliu labai
    Tu galvoji tik apie mane!
    Tikrai, tikrai!
    Pried.: 1kartą.
    3. Aš sapnuoju tave amžinai,
    Nes žinai jog tu galvoji apie mane
    Ir žinau mūsų meilė liks amžina
    Ta aistra mūsų liks amžina
    Ji nuneš kurs nors toli
    Kurios nematys niekas!
    Tikrai! Tikrai!
    Pried.: 2kartus.
    P.S. Kitą kartą parašysiu šio forumo himną arba eilėraštį, stengsiuos sudėti visus forumiečius kuriuos žinau ir nežinau į tą eilėraštį!

  112. Kai mane tu mylėsi saldžiai,
    aš tavo lūpas liesiu šokolado bučiniais.
    Žandukai tavo raudonuos lyg vyšnių džemas,
    o tavo kūnas lyg medus,kvepės skaniai.

    Plaukais kakaviniais mane paliesi,
    ir mūsų lūpos šokoladu tepsis vėl.
    Širdys daužysis,mūsų kūnus plaks į vieną,
    kol meilės ledas grietinėlės prisigers.

  113. Vienas pirmųjų 😉

    Amžina

    Sako – nėra nieko amžino.
    Meilė – ji neamžina – isižiebia ir išnyksta, lieka tik jos pelenai
    Tikriausiai tas posakis – tiesa,
    O kaip gi draugystė? Ji irgi baigiasi – mes pamirštame, ir mus pamiršta draugai

    Nejau nėra nieko amžino?
    Nejau neamžinas gyvenimas? Ne… jis baigiasi, išvaduodamas mus nuo rupesčių, ir atimdamas tai ką turime brangaus.
    Ir iš tiesų… kas gali pasakyti ar yra riba – tarp žemes ir dangaus?

    Ar yra prasminga tikėti kad mylesime, nepamiršime, gyvensime amžinai?
    Tikriausiai ne, tačiau kas gali mums uždrausti gyventi laimingai, nors ir laikinai?..

  114. Giliam ziemos speige, zvaigzdziu sraute
    Ieskojau Meiles…
    Ieskojau,… bet radau tik spindinti ir salta ryto liudesi,,,
    Radau benami vargsa, prie vartu savo dalia keikianti…
    Radau save… ant zemes purvinos parklupusia….

    Radau save pazeminta ir nusizeminusia,
    Likima savo tarsi kalte ant delnu iskelusia,
    Nuo meiles skausmo jau prazilusia , pasenusia,
    Is nebuties i nebuti parejusia…

    Radau save apkaltinta ir kalta…
    Verkiau… prie koju nuoga sirdi pasidejusi…
    Ir virto asaros ledais… Ir buvo salta…
    Ieskoti meiles… Tiktai meiles as buvau isejusi…

    Man tai yra pats graziausias skaitytas eilerastis atspindintis mano gyvenima.
    Noreciau atsiprasyti autores, kurios vardo deja neatsimen…
    Pagarba, nuostabi kuryba

  115. Aklai tikiu, kad viskas kažkada dar bus gerai
    Ir naiviai laukiu idealios svajonių ateities.
    Kai nesugrąžinamai sugriaunami visi planai,
    Puolu į šiltą patikimą glėbį nevilties.
    Suvokus, kad nebeturiu, kur atsiremti,
    Ir nebebus stipraus palaikymo iš šono,
    Galvoju, kaip kuo labiau sau pasikenkti,
    Ieškau prieglobsčio tarp rūkalų ir alkoholio.
    Sunku gyvent vienam, ir neturėti nieko.
    Užmigti tuščia galva ir atsikelt be tikslo,
    Bet juk dabar daugiau jau nieko nebelieka,
    Tiktai žūt būt neišsiduoti savo sielos klyksmo.
    Užgrūdinus pasaulį, nesuvokiu gyvenimo prasmės:
    Niekam esi nereikalingas ir neįdomus žmogus?
    Dėl TAVO abejonių mano kraujas dar ne kartą prasilies,
    Randais įamžindamas sugriautus mano – TAVO AUKOS – planus.

  116. Debesys galingi, palaukia virs galvu
    As su jais lenkttyniu einu
    Mano ratai skuba
    Bando lenktyniauti su laiku

    Dar truputis gazo
    Debesies seseli as lenkiu
    Salonas prisipildo saules spinduliu
    Vejas svilpia kaip smagu

    Tomis akimirkomis rupesciu neber jokiu
    Laisves ir dziaugsmo kupinas esu
    Pro kvapuji pusyna, pro rugiu laukus
    Saules lydimas lekiu.
    😀

  117. O tu buvai???
    Ar ne??? Nesuprantu…
    Pasinaudojai, palikai,
    Kalbėjai, kad tik aš…
    Tik aš vienintelė rūpiu..,
    O pasirodo – ne… verkiu…

    Gyvent skubėjau, patikėjau,..
    Nėra jėgų… einu, krentu ir vėl verkiu…
    Nesupranti kodėl???…
    nesupranti žmogaus įskaudinto jausmų…

    Tau to paties aš nelinkiu,
    Per daug ir taip pasauly kenčiančių žmonių,..
    Bet aš žinau..tiesiog jaučiu, jog vieną dieną ir tu kažkam sakysi:
    O aš juk taip mylėjau…
    Nėra jėgų… einu, krentu ir vėk verkiu…

    Mane labai įskaudino, o aš išliejau jausmus šiame eilėraštyje, norėčiau ižgirsti kitų žmonių nuomone…

  118. Kažką banalaus parašiau šiandien iš impulso besiruošdama lietuvių egzaminui,,,nuotaika kvaila tai ir eilėraščiai naivūs tokie galvoj 🙄

    Laukiu aš tavęs kai saulė šviečia
    Ar kai lyja lietūs,
    Bet jau žinau-tu pradingai,
    Ant stalo aušta skanūs pietūs.

    Pavasaris su vėjeliu
    Blondinės plaukus velia tyliai,
    Nebesugrįši niekada,
    Svajonių angele,
    Mažyli…

  119. Nazyte rašė:

    O tu buvai???
    Ar ne??? Nesuprantu…
    Pasinaudojai, palikai,
    Kalbėjai, kad tik aš…
    Tik aš vienintelė rūpiu..,
    O pasirodo – ne… verkiu…

    Gyvent skubėjau, patikėjau,..
    Nėra jėgų… einu, krentu ir vėl verkiu…
    Nesupranti kodėl???…
    nesupranti žmogaus įskaudinto jausmų…

    Tau to paties aš nelinkiu,
    Per daug ir taip pasauly kenčiančių žmonių,..
    Bet aš žinau..tiesiog jaučiu, jog vieną dieną ir tu kažkam sakysi:
    O aš juk taip mylėjau…
    Nėra jėgų… einu, krentu ir vėk verkiu…

    Mane labai įskaudino, o aš išliejau jausmus šiame eilėraštyje, norėčiau ižgirsti kitų žmonių nuomone…

    Labai grazu ir jausminga

  120. Valkata slankioja gatvės kampe,
    Buteliu haros ranka užimta.
    Mėlyna nosis, akis pamušta –
    Vakar berniukas jam vožė lazda.

    Vaikui labai pinigėlių reikėjo
    (Sidrui pritrūko, draugai neturėjo).
    Nešvęsi juk pergalės blaivia galvele,
    Jei tu patriotas, tai siausk su tauta!

    Vieni stendus daužė, kiti alų gėrė,
    O MAXIMAI biznis didžiulis išėjo.
    Net jeigu ir kristų vėl po ratais galva
    Kam rūpi, jei tai reiškia milijonus seife.

    Policijai ir buvo naktis nebloga:
    Dešimt girtų – jų mėnesinė alga.
    Kad ir kitą kartelį vėl taip prasisuktų…
    Ir maistui užtektų, ir vyno netruktų.

    ***

    Gal būtų tai buvus graži pabaiga,
    Bet ant kelio mergaitė išdygo staiga.
    Paskutinis vaizdelis prieš mirtį matytas –
    BMW’as raudonas ir diedas praplikęs.

    „Sensacija! “ – rašė „Kauno Diena“.
    „Vairuotojas blaivas – mergaitė girta“.

    Toks. Na toks. 🙄

  121. Ka as galiu pasakyt, kolkas geriausis eilerastis, kuri sitam forume skaiciau :coolman:

    …Senis is ivykio vietos spruko staiga
    Raudonas BMW skriejo miesto gatve
    Varte stulpus ir kuolelius
    Prakaitas zliauge, kas seniui bus?

    Tuoj prisistate is paskos "uodega"
    Mirksinti, kaukianti agurku ruja
    Is baimes pridare senis kelnes
    Salona uzpilde kvapu lavina

    Tik isleke senis uz miesto ribu
    Paspaude gaza ir dave arkliu
    Stai cia pasirode M3-čio galia
    Nebesuspejo paskuj ji "uodega"

    Senis taip leke ko viskas nurimo
    Paskui sustojo ir apsiramino
    Pazvelege i zmona ant galines sedynos
    Guli be pulso, pirstais nosi uzspaudus…

  122. Someone rašė:

    Nejau taip paprasta kurti eilerascius? Man paciai turi but atitinkama nuotaika, kitaip nei eilutes…

    As irgi kuriu tik tam tikra nuotaika turedama…ir tai mano eilerasciai visiskai neatsispindi rimuotumu 🙂

  123. * * *
    Nemoku meluoti,
    Nemoku skraidyti.
    Zinau, ko noreti,
    Ko geriau nedaryti.

    Paklustu taisyklems,
    Atsiduodu svajonems.
    Kai jausmai ima virsu –
    Verkiu lig dejones.

    Mokaus pazinti,
    Mokaus tiketi.
    Nezinau, ar verta,
    Bet noriu myleti.

    Daznai pasiklystu
    Vilciu labirinte,
    Kai tiesa, kuri veda,
    Daznai buna paminta.

    Nemoku meluoti,
    Nemoku skraidyti.
    Bet kai tik ismoksiu,
    Noreciau pranykti.

    Persiprasau, kad nenaudoju visu lietuvisku raidziu, bet siuo metu tiesiog nera galimybes.

  124. Sita parasiau tada, kaj stipriai skaudejo sirdele…

    kas dien gyvenu tom nuostabiom akimirkom
    kurias praleidome kartu
    ir kuriu neistengiau pamirsti
    ir jau nebeistenksiu
    ar tu gali mane girdeti ?
    noreciau tiketi kad jauti ka as rasau
    kad esi angelas kuris dabar
    su manim mane saugo ir guodzia myli ir manes laukia
    ar tu girdi mane ? ?
    ir vel arteja naktis ir vel ateis tos keistos mintys
    tik si karta as ju nelaikysiu savy
    ar nuo to man bus geriau -as nezinau
    o noreciau
    mane apglebia tamsa ir saltis kuriu as taip bijau
    apglebia tai kas tawe is manes
    ateme ir niekada jau nebegrazins …………..
    bet nesijaudink meile…
    manes nenugales
    bandau uzmigti stengiuosi apie nieka negalvoti
    bet … bet… mintys … 
    veju jas lauk…
    staiga akyse isdygsta musu pirmo bucinio seselis
    ar prisimeni keista jausma…
    ta siluma kuri uzpuola musu kunus
    ech … galvoju apie tave…
    dabar man taip gera
    akyse kaupiasi asaros bet as neverksiu
    tramdau save kiek igaledama ..
    tik tas veriantis skausmas krutineje nesiliauja bet as neverksiu
    mano angele atsimerkiu kambarys apsviestas lauko zibinto
    paziuriu i dangu apsiniauke
    nematau tu zvaigziu kurias stebedavom kartu
    nematau tos kuri yra musu… … 
    atsidustu ir uzsimerkiu
    gal jau pavyks uzmigti
    gal pavyks susitikt sapne
    ir vel pajausti tawo siluma
    dziaugtis … nors sapne … 
    labai prasau atleisk man !maldauju
    jauciu kaip rieda silta asara skruostu bet juk as neverkiu..?
    kodel? kodel negaliu ju sustabdyti nebegaliu ..atleisk
    skausmas tampa nebepakeliasmas
    verkiu visa siela visu kunu ir visa esybe
    nebepajegiu sustoti nepajuntu kaip uzmiegu ir viskas baigiasi …

    ATLEISK MAN… maldauju jei gali…
    niekada niekada nenorejau, kad taip nutiktu,
    per daug pasitikejau savimi…
    maniau sugebesiu nutildyti isdavikiska sirdi…
    nebegaliu..
    Tu to nenusipelnei…
    ne taip viskas turejo buti….
    neturejau teises taip su Tavim pasielgti…
    pasakyk, kaip man dabar pasielgti…
    pasakyk, ar labai manes nekenti…
    pasakyk ar as verta gyventi…
    gal taip, nes dabar mano gyvenimas kancia ir skausmas…
    neteisk manes..
    sazine ir JI padarys savo…

  125. Sik be skausmo, sik be triuksmo, be skandalo iki galo.
    Sik be klizmos be ricinos , be pagalbos medicinos,
    nes sikimas idealas ir kitaip tau butu galas!
    nemano kuryba bet lb patiko tai galvoju imesiu…
    mano kuryba pires pora metu patobulinta neseniai:
    Isbego meskiukas ieskoti medaus
    Atrado statine pripilta alaus
    Isgere meskiukas statine alaus
    Zagseti pradejo nuo sito "midaus".
    Apsvaigo gauruocius
    ketins vemti cia
    jau bloga daros
    ir svaigsta galva
    Sukas pasaulis aplink ir ratu
    i kaire i sona
    i virsu ir BUMMMM
    Apveme meskiukas triusiuka
    deja apveme ir save
    nugriuves uzmigo
    ilgu ilgu miegu
    sunku bus pavasari
    bus daug pagiriu
    :mrgreen:

  126. Sveiki.Esu cia naujoke,tad ir as idesiu kazka is savo kurybos.

    Tik tuščios dienos ir tuščios viltys.
    Tušti delnai,tušti namai.
    Vienas klyksmas,purvina apgaulė-
    būk atsargus,ji tyko visur.
    Tik tuščios naktys ir tušti sapnai.
    tik tada,kai nieko nebelieka.
    Tu eini tolyn,pro pralaužtą sieną.
    Ar matai šviesą tenai?
    Tik tuščios dienos ir tuščios viltys.
    Tušti delnai,sugriauti namai.
    Tu esi čia,basomis per aštrų stiklą.
    Ir žinai-liko tik delnai tušti.

  127. Drinni rašė:

    Sveiki.Esu cia naujoke,tad ir as idesiu kazka is savo kurybos.

    Tik tuščios dienos ir tuščios viltys.
    Tušti delnai,tušti namai.
    Vienas klyksmas,purvina apgaulė-
    būk atsargus,ji tyko visur.
    Tik tuščios naktys ir tušti sapnai.
    tik tada,kai nieko nebelieka.
    Tu eini tolyn,pro pralaužtą sieną.
    Ar matai šviesą tenai?
    Tik tuščios dienos ir tuščios viltys.
    Tušti delnai,sugriauti namai.
    Tu esi čia,basomis per aštrų stiklą.
    Ir žinai-liko tik delnai tušti.

    Puiku Drinni, kaip visada. 🙂 Įdėk daugiau ką nors. Ta proga ir aš tada įdėsiu.

    Gervės

    Šiandien taip jau susikaupęs į parduotuvę aš ėjau.
    Sunkoka buvo, bet juk aš gerves išskrendant mačiau!
    Užverčiau aš galvą ir žiūrėdamas klausiau.
    Kaip melodingai tarp savęs jos šnekučiuojas ir pasidarė man lengviau.

    Nagi prisimenu aš malonius rudens vakarus.
    Kada dangaus beveik jau nesimato,
    Bet kaip išgirstu aš gerves skrodžiant orą..,
    O dar kada jos šnekasi, na gal ir ne, na jos tiesiog dainuoja…

    Na, nežinau.., tada nebejaučiu jau kad kvėpuoju.
    Jos išskrenda tolokai nuo namų, kad pažiūrėt kitų kraštų.
    Su kepure jau nebemoju,
    Nes sutrikdau aš jas ir daros neramu.
    Nagi sugrįš tikrai ne visos ir vėl man darosi griaudu.

    Jau tų kraštų tikrai nepamatysiu…
    Bet jei sulauksiu ir dar pasitiksiu,
    Tai pasiklausiu susitikęs: Kaip gi ten ta kelione? Ar labai jau buvo ten sunku?

    Jos atsakys man triūlulū
    Ir jau tada suprasiu, kad gi sugrįžusiomis joms tikrai smagu.
    Na ir pasaulis gi jau taip gražiai sukurtas,
    Kad kartais aš pasijuntu tarsi užburtas.

  128. Štai ir vėl ruošiu aš savo ginklą,
    Tuojau paliksiu savo šalį gimtą.
    Kiek dar reiks nužudyt žmonių,
    Kad pasauly vėl būtų ramu?

    Irakas,Gaza ir Afganistanas,
    Žmonių pykčiu persisunkęs karas.
    Prie namo telkšo kraujo bala,
    Tačiau jiems dar ir to negana.

    Žinai,kad kulką kakton pasigaut gali,
    Bet nesustoji,toliau eini.
    Jeigu nesustabdysi jų čia,
    Jie galbūt vėliau ateis pas tave…

  129. na aš ir gi daug daug eilėraščių parašius, bet dabar tokių rimtų nebesukuriu turiu kažkur virš 100 apie meile gyvenima.. sasvinuke senam.. o šeip mėgstu visokius bajeriukus rašyt.. tai va vienas darbe ant baikės nu į tema dabartine.. =))

  130. Rasau as cia – ir pats nesuvokiu del ko,
    Turbut todel, kad miegas neima kazko…
    Ir pasakysiu – neesu as joks poetas!
    O taip noreciau but autoritetas.

    Kuryba mano – paskendus aluje,
    Tik trys bokalai – ir mintys galvoje.
    Beje, siandien labai prastai rimuoju,
    Todel nepykit, nes baisiai miego noriu.

    Aciu tiems, kas gaiso brangu laika,
    Ir sita mano keverzone skaite,
    Tad laukime visi kartu nauju eiliu,
    Tikiuos, kad zymiai geresniu…

    Supraskit.. Neturejau ka veikt 🙂

  131. Ponas_Policininkas rašė:

    Rasau as cia – ir pats nesuvokiu del ko,
    Turbut todel, kad miegas neima kazko…
    Ir pasakysiu – neesu as joks poetas!
    O taip noreciau but autoritetas.

    Kuryba mano – paskendus aluje,
    Tik trys bokalai – ir mintys galvoje.
    Beje, siandien labai prastai rimuoju,
    Todel nepykit, nes baisiai miego noriu.

    Aciu tiems, kas gaiso brangu laika,
    Ir sita mano keverzone skaite,
    Tad laukime visi kartu nauju eiliu,
    Tikiuos, kad zymiai geresniu…

    Supraskit.. Neturejau ka veikt 🙂

  132. Balta ir šalčiu smirdantis skruostas
    Nutūpė uodas ir tuoj pat nuskrido
    Pamanė: „Lavonas“

    Pakelių Laukai

    Didis pasitenkinimas pakelių laukuos,
    Per orgazmą saulė užgiedos.
    Pakelių laukuos dienai smingant,
    miegot ruošiuos.

    Didis tobulumas pakelių laukuos,
    Žydint vyšnioms saulė užgiedos.
    Pakelių laukuos senatvei slenkant,
    ir numirt ruošiuos.

  133. Gėlytė rudeninė

    Kažko man šiandien mintimis sunku paišyti.
    Tad parašysiu apie rudeninę gėlę,
    Kuriai sunku pražysti.

    Ir rūkas.., na ir dargana ją gaubia.
    O ji vistiek žydėt įstengia.

    Ach koks gi džiaugsmas pažiūrėt ir pamatyti ją.
    Tiek pastangų įdėta…
    Gal tik todėl, kad meilė sugeba žydėti josios širdyje..?
    Gal ji..? O ir tikriausiai kenčia,
    Bet gi vistiek visus mylėt įstengia.

    Gal po šalnos kažkiek apvysta..,
    Bet pasižiūri į saulutę,
    Nagi ir vėl gražiai pražysta.

    O kiek ji turi savyje stiprybes..!
    Ji gali juk įveikti net sunkiausias negalybes !
    Tu tik pažvelk…
    Ji žydi !
    Na gal žodis čia ne tas, nes ji tiesiogiai švyti !

    O kaip man reiktu pasimokyti iš jos…
    Gal gi tada galėčiau eiti priekyje, o ne iš paskos.

  134. Karčios sienos

    Tarp keturių sienų stovėjau aš kartą
    Ir sienos tos smaugė mane iš vidaus
    O jos padabintos tyliaja skraiste
    Man aiškiai pasakė kas laukia manęs

    O durų nėra, išeit negaliu
    Gyvenimas plaukia tarp sienų šitų
    Man jo taip noris ir taip dar liūdžiu
    Paliesti neleidžia, pažvelgti skaudu.

    Pirmoji iš šių – gyvenimas naujas
    Pradėtas netyčia be noro smarkaus
    Gal ir mylėtas gal ir svarstytas
    Tačiau gyvenimo nebūsia gražaus.

    Antroji štai siena – mirties karalaitė
    Kuri išvaduoja nuo kūno jautraus
    Kuri griauna jausną tarp mūsų dciejų
    Ir lieka tik skausmas vienoj iš širdžių

    Trečioji galbūt ir yra ta viltis
    Kuri visus norus galbūt sulaikys
    Tačiau laikas eina lėčiau nei manai
    Ir sienos užsmaugia per laiką tikrai

    O ketvirtoji nelemtoji
    Tačiau veiksminga tik akla
    Nei meilės, gėrio, nei rytojaus
    Nei gyvenimo, nei praeities

    Taip įstrigusi verpetuose klajoju
    Ir laukiu nežinioj gilioj
    Ir skausmo liūdesiu alsuoju
    Ir rakto šito nei vienoj skrynioj…

  135. As tikejau tavo zodziai,
    Svelnumu ir meile….
    As tikejau tavim,
    Ir jei net butum zadejes
    Man dangu po kojom,
    As tikeciau ir tuo,
    Tikeciau savim….
    Taciau tai baiges,
    Viskas buvo apgaule,
    Tavo zodziai…
    Ir veidmainiska meile…
    Baiges svajones,
    Rozines spalvos….
    O taip noretus
    Vel viska sugrazint,
    Vel pastatyt ta smelio pili…
    Bet to jau nebebus,
    Jura nuskalauja krantus,
    Ji nuplugde ir mus,
    Surias asaras,
    Sirdies karcius jausmus….

  136. Ar puolęs angelas dar gali būt skaistus
    Kai pyktis jį užvaldo visą, ir įniršio iškilusio jam iš vidaus…
    …pakaks nemėgstamoms šlykštynėms baust…
    Jis plis ir skaudžiai skverbsis – tyliai,
    į nekaltų žmonių kaltas akis…neaugs, jis jau yra užaugęs…
    Tik laiko klausimas kada jis pjaus!
    …Nepjauk – kuždės širdis pajuodus…
    …atleisk- rėks kruvinas pirmokas…
    …suleisk – dar viena auka prie ringo…
    …užjausk- va čia jausmai ir dingo!

  137. darius3 rašė:

    Ar puolęs angelas dar gali būt skaistus
    Kai pyktis jį užvaldo visą, ir įniršio iškilusio jam iš vidaus…
    …pakaks nemėgstamoms šlykštynėms baust…
    Jis plis ir skaudžiai skverbsis – tyliai,
    į nekaltų žmonių kaltas akis…neaugs, jis jau yra užaugęs…
    Tik laiko klausimas kada jis pjaus!
    …Nepjauk – kuždės širdis pajuodus…
    …atleisk- rėks kruvinas pirmokas…
    …suleisk – dar viena auka prie ringo…
    …užjausk- va čia jausmai ir dingo!

    oi, o cia kaip siaubo filmo istrauka 🙂

  138. Ponas_Policininkas rašė:

    Rasau as cia – ir pats nesuvokiu del ko,
    Turbut todel, kad miegas neima kazko
    Ir pasakysiu – neesu as joks poetas!
    O taip noreciau but autoritetas.

    Kuryba mano – paskendus aluje,
    Tik trys bokalai – ir mintys galvoje.
    Beje, siandien labai prastai rimuoju,
    Todel nepykit, nes baisiai miego noriu.

    Aciu tiems, kas gaiso brangu laika,
    Ir sita mano keverzone skaite,
    Tad laukime visi kartu nauju eiliu,
    Tikiuos, kad zymiai geresniu…

    Supraskit.. Neturejau ka veikt 😛 nes

  139. Atradau pries kazkada rasyta eilerasti… jis nera kazkuom ypatingas, bet kaip vienam is pirmuju kuryniu, manau turi savo zavesio…
    Vilniaus centre renkasi zmones,
    Vilniaus centre puga!
    Nieko nera, apart musu laimingu,
    Veidu, perkreiptu pamacius ja.

    Darbininkai cia dirba,
    Renka nuo gatves,
    Medziu paliktas,
    senas nelaimes.

    Bet musu cia nera,
    Nieks cia nemate dziaugsmo.

    Si problema jau atgyventa,
    Kokius simtadvidesimt metu.
    Kodel mes to nematom,
    Kol saule neapasvies?

    Vilniaus centre niekas neliudi,
    Vilniaus centre puga!
    Ir tik tie, kurie vis dar sedi,
    Supranta Tikraja ja!

    Nesulaukes rytojaus,
    Nesakai ate!
    Reikia patikrint ar viskas ten.
    kur tu palikai mane.

    Tavo akys tokios nuostabios,
    As matau jose savo pasauli,
    Vien del jo cia verta gyvent…
    Vien del to kad galetum suprast.

    Vilniaus centre renkasi zmones
    Vilniaus centre puga!
    Tik musu cia dar nebuvo,
    Kai gime ju dukra!

    Silpnieji tai vadina nelaime,
    Protingieji, tiesiog likimu.
    As atsistojes paciam vidury
    Sakau as tikiu budizmu.

    Niekas neissaus
    i krentancia saule,
    Niekas neprasys grazos.
    Moteris atejo, paziurejo
    O Ten jokio medaus.

    Mes stengemes taip kaip galejom,
    Braizydami sienas grindim,
    Net musu nagai,
    Juodi, perpilditi mintim.

    Nuo visu problemu pabeges buvau,
    Savo pasauly egzistavau…
    Bet matyt vieno nesupratau

    Kodel Vilniaus mieste renkasi zmones
    Jeigu Jiems kitur geriau…

  140. Čia tokia išsiderinusi.

    Nuodėmėn aš link slenku.
    Angelo spranuos. baime aš slepiu.
    Kaktomuša į taurę tuščią aš verkiu,
    Balsu šaukiu tamsoje tavąjį vardą.
    Kiek žvaigždžių danguje,
    Suskaičiuoti jas tamsoje sunku.
    O kiek mintyse aš suskaičiuosiu jų?
    Tik vieną!

  141. Sveiki. Atsiprašau, jeigu ne čia pataikiau. Galite drąsiai kelti į kitą skiltį. Neradau čia prozos. Eilės ne man… Šiaip ar taip palieku savo rašybą… Komentuokite, kritikuokite, barkite 🙂

    Žingsnis… Ir dar vienas… Ir dar..
    Juntu, kaip po kojomis šiugžda žvyras.

    Žingsnis… Ir dar vienas… Ir dar..
    Juntu, kaip širdis apsunksta lyg švino pritvinkę debesys.

    Žingsnis… Ir dar vienas… Ir dar..
    Prieš akis atsiveria begalinės vandenyno platybės.

    Stoviu… Žiūriu į vandenį ir jaučiu ramybę.

    Stoviu… Kartoju Tavo vardą it jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuoti.

    Žingsnis… Ir dar vienas… Ir dar..
    Kraštas. Gražu. Aukšta. Baugu.

    Kraštas. Man nieko negaila…

    Kraštas. Nebebijau.

    Žingsnis… Ir dar vienas… Ir dar..
    Paskutinį kartą ištariu Tavo vardą ir jis sustingsta mano lūpose tarsi malda.

    Paskutinis žingsnis.
    Aš – laisva….

  142. Nuu neblogas toks.. emo’iskas toks, bet ir jiem reik eierasciu 😀 tik kazkaip man nesiderina ‘siugzda’ ir ‘zvyras’. nu nesiugzda zvyras, lapai siugzda nuo medziu ar popierius,ar tai medziaga ..

  143. pasireiksiu :ymblushing:
    nemoka protas net sapnuos
    sakyt, kas virs manos galvos.
    nemoka pasakyti diena,
    kai letos dainos nesa beda.

    nesako. rankos remia siena.
    sirdis krutinej meile gieda.
    nesako. nesuformuluoja,
    kaip pasakyt, ka sneka siela.

    Sustok. Kvepuok. Isgirsk,
    Regeki ka seniai matai.
    klausykis to, ka jau girdejai,
    Skayki tai, ka privalejai.

    neverk del to, kas jau prazuvo.
    snabzdek zodzius, kuriuos zinai.
    Isreki tai, kas sieloj gludi.
    zinok, atleidzia mums dievai.

  144. Cialis (tadalafil) is an anti-impotence medication particularly designed to provide for the longest age of carnal ability – up to 36 hours. It is captivated close men with methodical most stern cases of weakness and is effective in most cases. Cialis is supposed to be enchanted when needed, although there’s a unorthodox shape of this pharmaceutical on tap for daily use. Cialis is currently bromide of three most public and FDA-approved remedies as a service to the treatment of erectile dysfunction.
    buy cialis online

  145. Esu naujokas, tiesiog reikia kažkam išsipasakot, tai tai darau per eiles, parašyta prieš 10 minučių

    Atviras žargonas

    Kodėl šiam pasaulį man visko taip maža?
    Pakilo žuvėdra, ji atnešė marą.
    Atėjo žmogus iš paskos jo tamsa,
    Tiktai viską griaunanti žodžio jėga.

    Ir ką tu drugeli gali padaryti?
    Ir vėjas už kalno senai jau matyti.
    Matyti tenai ir mažytė viltis,
    Užgesusios žvakės karšta dar dagtis.

    Ar verta tiesos man kažkur dar ieškoti?
    Nubėgo šuva savo meilės mėdžioti.
    O aš vis dar stoviu lietuj visas nuogas,
    Lyg atviras savo paties žargonas.

Parašykite komentarą