2024 16 balandžio

26 thoughts on “Imkit ir skaitykit.

  1. aurai viskas gražu ir tinka… per mažai skaičius tiesiog…
    na man nepatiko tas "lengvumas", tai tiesiog aprašymas, bet ne grožinė literatūra… manęs tikrai nesužavėjo.. TAČIAU, žinant, kad tai rašė paauglė, tai parašyčiau tikrai stiprų 7…. nežiūrint į turinį ar stilistiką… per daug aiškinimo su žodeliu "kuris, kurio, kuriam…"…

  2. Nelabai gerai, kad nesimato pastraipu-susigaudziau mintyse tik antra karta skaitydamas.Kadangi kurinelis nera filosofinis ir juo labiau ne apie kvantine fizika, drisciau teigti, kad jam siek tiek pristigo paprastumo ir minties aiskumo.
    Zodziu, truputeli uzsipainiojai ir uzsizaidei vaizdiniuose.Minimalaus rishimo momentais tikrai truksta.

    Cia tik mano subjektyvi nuomone, kuri nera profesionali, anaiptol 😉

  3. ONYX rašė:

    Nelabai gerai, kad nesimato pastraipu-susigaudziau mintyse tik antra karta skaitydamas.Kadangi kurinelis nera filosofinis ir juo labiau ne apie kvantine fizika, drisciau teigti, kad jam siek tiek pristigo paprastumo ir minties aiskumo.
    Zodziu, truputeli uzsipainiojai ir uzsizaidei vaizdiniuose.Minimalaus rishimo momentais tikrai truksta.

    Cia tik mano subjektyvi nuomone, kuri nera profesionali, anaiptol 😉

    Nefiga.Kas jin tau,romanikė motera bandanti išleisti romaną?
    Gal ir fainai toks tavo komentaras,bet faktas tas,kad ne diedam suprast ;p

    Čia muoteriška filosofija ir psichika ;p

  4. Akį veriantis žydrumas…letai juo plaukiancios pilkos, keistos figuros…kartais juodos, vos matomais rausvais atsvaitais, o kartais oranžiniais, violetiniais..kartais, tarsi perrištos didžiuliu kaspinu ir graziai ilenktos i balto puko patalus…
    Dangus!Tai stebuklingas vasaros dangus!
    Mažos, basos pedutės atsargiai žengia ką tik nupjauta, kvepiancia pieva.Baltos,saulės spinduliu nemačiusios kojytes vos liečia žolę.Zali jos stiebeliai atkakliai braunasi tarp mazu, vaikisku pirstuku ir vaiposi: nesuprasi – prieš saulę, prieš maza mergaitę kazin kur traukiancia sia velyva popiete, o gal tiesiog šiaip, iš paikumo.
    Pėdutės kažkur dingsta.Zaliose tankmese dingsta geleta suknute ir narsiai mojancios rankytes, palaidos ilgos garbanos..
    Ten, kur zole dar nepjauta, kur minksciausi zali patalai, guli auksaplauke princese.Galbut ji miega? Gal pavargo kelionej? Mazi delniukai sudeti uz galvos, tarsi minksciausia pagalve, akys placiai atmerktos.Ne – ji nemiega.
    Tuomet, is kazkur, šalia išdygsta vyresne mergaite tokia pat geleta suknyte.Ji vikriai isitaiso salia.Placiai atmerktos dvi poros akuciu suziura aukstyn.
    Seserys, seses, sesutes..
    Tyla netrunka ilgai ir placiomis pievomis jau sklinda garsus balsai. Nors ausis uzsikisk, toks skardus spygciojimas girdeti jau prie upelio, nushienauto kalniuko papedes bruzgynuose. Is ten paklyla isgasdintu zvirbliu pulkas ir nuskrenda miestelio link, o kartu skrieja ir skardus it vaikomu parseliu mergaitiski zvygciojimai.
    -Alkys!… Dambliukas!…-rodo pirsteliu i dangu mazoji ir krykstaudama skuba uzdengti sesei burna, kad si nespetu nieko iterpti. Bet vyresnele, leipdama juokais, atstumia mazus pirsciukus ir stipriai suspaudus juos, aiskina mazylei savo "suaugusias" tiesas:
    -Nagi isiziurek, negi namatai? Stai ana ten – moteris su kibiru! O ten – meskiukas! Toks pat, koki turi zaislu dezeje! Nagi paziurek…..
    Bet mažosios akys išsiplečia, tarsi dvi dideles blizgancios sagos, lūpų kampučiai nusvyra žemyn ir ji jau visai nebebando išsilaisvinti iš stipriu sesers ranku sugniaužusių riesus, o ryskiai melynos akytes persipildo dregmes tarsi mazi ezerai ir ima keistai mirksėti. Tuose ezeruose jau niaukiausi dangumi plaukiantys debesys.
    Ištrykšta ašara ir nurieda rausvu skruostu palikdama murzina kreivą žymę. Mazoji trukteli rankas iš vyresnėlės gniaužtų, staigiai pakyla ir neatsigrezdama bėga per laukus. Link namu, link laipteliu vedanciu ten kur meile, uztarimas… Prieš dėdama koją ant pakopos dar atsisuka ir nepatikliai zvelgia i toli, po to į debesis, paskui ir vėl į toli, kur nieko nesuprasdma liko stoveti jos vyresniojisesuo . Tuomet, ant slenkscio, dar svysteli ilgom auksaspalvem garbanom ir paskubom užkopusi laiptais garsiai trinkteli sunkias medines lauko duris.
    Neaišku, ar ji susigedo savo asaru ar isbego ieskoti paguodos, ieskoti silto glebio, silumos.
    O galbut savo meškiuko, taip panašaus į debesį, skrendanti kazkur toli danguje visai nezinia kur, nezinia pas ka ir galbut suvisam…

  5. Nu bbz, gal tu ir teisi – originalui visuomet sunku prilygti. 8)
    Paskaitysiu dar kada prie progos.Gal as kazko napamaciau, kas tau duota izvelgti.

    Sorry Akilanada, kad as taip, neatsiklauses..cia tik vieno berascio grafomano cover versija.

  6. Įkeliu dar. Šiaip turiu žmogų, kuris vertina.. Bet, kaip sakoma, kuo daugiau nuomonių, tuo geriau 🙂 Iškart įspėju, kad pastraipos, deja, nesimatys… Kvailai gaunasi, kai čia nusikopijuoja..

    Tekšt. Tekšt. Tekšt.
    Tokius garsus skleidžia krintantys lietaus lašai. Šis garsas, pasiekęs žmogaus ausis, gali virsti bet kuo: romantišku, širdį glostančiu garsu, kartais paprastu, nereikalaujančiu jokio dėmesio – tiesiog krintančio vandens garsu. O kartais netgi erzinančiu…
    O kaip turėtų atrodyti daugybės krintančių lašų garsas? Ne lietaus, ne fontano, o, pavyzdžiui, krioklio? Milijardai vandens lašų, susijungusių į vieną, sudaro didžiulį vandens kiekį. Šis, risdamasis upe, pasiekia kraštą, ir tarsi bejėgis padaras krinta žemyn…
    Dažnai linksma saulutė šypsosi krintančiam vandeniui ir tarsi sako: „nebijok“. Krintantis vanduo lyg prilaikomas saulutės ir paties vandens sukurta juosta – vaivorykšte. Ir vanduo, krisdamas žemyn, skleidžia didžiulį garsą. Bet jam neskauda. Jis, perrištas spalvota juosta, jaučiasi saugus.
    Žvelgiant iš toli, primerkus kairiąją akį, galima pamatyti jazminų puokštę. Baltos putos – tai žiedai, o vanduo – žalsvi lapeliai. Nors imk ir dovanok!
    Taip galvojo senutė, kūprindama upelio pakrante. Sustojusi prie krioklio, ji gėrėjosi šiuo garsu. Ausys, seniai netarnaujančios taip, kaip pridera, šį garsą priimdavo kuo puikiausiai. Akys, matančios tik daiktų kontūrus, geriausiai įžiūrėdavo šią jazminų puokštę, o širdis kiekvieną sykį suvirpėdavo iš laimės bei pasigėrėjimo. Tačiau šįkart ji ėmė virpėti kitaip. Sunkiai. Skaudžiai. Tarsi peilis smigo krūtinėn, ir senoji, staigiai griebusi už širdies, parklupo.
    Tai buvo paskutinė jos džiaugsmo akimirka. Ir skausmo. Sukniubusi ji apsivertė taip, kad galėtų matyti krioklį. Tačiau jo skleidžiamas garsas vis tolo, kol galų gale ji nieko nebegirdėjo. Tik akyse atsispindėjo baltų jazminų puokštė, perrišta spalvotu kaspinu…

    Lina.V

  7. Pastarasis, mano akimis, – per daug paprastas. (Nesugalvok įsižeidinėti, aš ne kokia literatūros kritikė).
    Ir kažko jame trūksta. Pirmos trys pastraipos atrodo tiesiog kaip paprastas aprašymas, o tik kūrinio gale prasideda pasakojimas.

    Dar kai kas rėžė akis : Tie pirmi trys žodeliai "tekšt" – ką jais norėjai išreikšti? Ar tie garsai turėjo eiti iškart viens po kito, ar lėtai?
    Aš maniau, kad lėtai, ir todėl galvoju, kad taškas – per mažas atstumas. Reikėtų gal net į kitą eilutę kiekvieną perkelti tokiu atveju.
    O jei greitai, užtektų kablelių.
    Na, nebent tai turėjo būti vidutinio greičio lašėjimas 😉

Parašykite komentarą