2025 18 kovo

60 thoughts on “Istorija”

  1. Josifas Stalinas (rus. сталь – plienas; g. 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – m. 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje; tikroji pavardė Džiugašvilis, gruzinų k.: იოსებ ჯუღაშვილი, rus: Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas. Nuo 1927 iki 1953 m. faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Tarybų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG’o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypatingai daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).

    Nuo 1903 m. su bolševikais veikė pogrindyje. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 metų). Tai buvo diktatūra, kuriai negalėjo prilygti jokia kita. Būdamas absoliutus diktatorius, 1936-1938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS po Antrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.

    Stalino pasirašytas leidimas nubausti mirties bausme 346 buvusius saugumiečius (čekistus) ir jų šeimų narius už antirevoliucinę, dešiniąją trockistinę ir šnipinėjimo veikląStalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. „Generalinis sekretorius“ tapo beveik neribotą valdžią suteikiančiu postu; tokiu ir liko iki pat Sovietų Sąjungos istorijos pabaigos.

    Turinys
    1 Pokario era
    2 Stalino politika ir pasiekimai
    2.1 Masinės žudynės ir deportacijos
    2.2 Trėmimai
    2.3 Aukų skaičius
    3 Asmenybės kultas
    4 Nuorodos

    Pokario era
    Po II pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė Sovietų Sąjungą prie pergalės II pasauliniame kare. Tuo tarpu tarptautiniame lygyje Stalinas buvo matomas, kaip vadovas, konsolidavęs Sovietų Sąjungos gyventojus kovai II pasauliniame kare.

    Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Žmonės gyveno susipaudę mažuose butuose.

    Stalino politika ir pasiekimai

    Stalino paminklas Grūto parke, seniau šis paminklas Stalinui stovėjo Vilniue.Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie moderios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrailizacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti II Pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi. Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypač Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje) dar labiau išplito badas, ligos.

    Istorikas Robert Conquest ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka.

    Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir II Pasaulianiame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę Sovietų Sąjungos karininkų. Įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų.

    Ne gana to, Stalinas nekreipė dėmesio į Sovietinės žvalgybos pranešimus apie Nacių Vokietijos pasirengimus karui.

    Masinės žudynės ir deportacijos
    Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Tai buvo vadinamas Didžiuoju Apsivalymu. Stalinas persiakiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrarevoliucionieriais. Kad būtų viskas atliekama oficialiai, žmones teisdavo NKVD troikos (trijų "teisėjų" komisijos). Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalinti gulaguose Sibire, pakakdavo vieno žmogaus skundo, kad jis neva girdėjo, kad tas žmogus neigiamai atsiliepė apie Sovietinį rėžimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.

    Trėmimai
    Prieš prasidedant II Pasauliniam karui ir iškarto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę deportacijų, kad etiniškai būtų aptvarkytas Sovietų Sąjungos žemėlapis.

    Daugiau kaip 1,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos republikas.

    Ypač daug buvo deportuota: ukrainiečių, lenkų, koriejiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, karaimų, maskito turkų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų, žydų. Daug žmonių, nepaisant jų tautybės per prievartą buvo apgyvendinti Sibire ir Centrinės Azijos republikose.

    1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas pasakė, kad trėmimai yra leninistinių principų pažeidimas ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtasias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir meskams.

    Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje, nepakledami nežmoniškų gyvenimo sąlygų mirė itin daug žmonių.

    Aukų skaičius
    Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti duagiau kaip 60 milijonų žmonių.

    Žlugus Sovietų Sąjungai ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.

    Stalino aukos:

    1932-1933 m. 6-8 milijonai žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitise Sovietų Sąjungos vietose.
    800 000 nužudytų politinių ir kriminalinių kalinių.
    1,7-3 milijonai kalinių ir tremtinių mirusių dėl blogų gyvenimo sąlygų.
    27 milijonai žuvusių II Pasauliniame kare. Didelė dali dėl Stalino nesugebėjimo valdyti padėties (pvz., augščiausių kariuomenės vadų išžudymas, atsainus požiūris į žvalgyvos teikiamą informaciją).

    Asmenybės kultas
    Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą. Būtent Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Stalinas sukūrė labai teigiamą vadovo įvaizdį, nors tuo pat metu būdavo žudomi politiniai priešai, pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas kai kurių tautų (pvz., lietuvių, čečėnų, vokiečių) genocidas, didelė dalis žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose.

    Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje, Doneckas Ukrainoje, Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų Tėvas“, „Nuostabus Žmonijos Genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t.t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kiti meno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus. Dažnai paveiksluose Stalinas būdavo vaizduojams laimingai žaidžiantis su vaikais.

    Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“ būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteiasimi mirties bausme ir nužudomi. Būdavo išžudomos net ištisos šeimos, jei bent vienas šeimos narys būdavo pagaunamas pasakęs ką nors prieš Staliną.

    Garsios frazės:

    „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika“.
    „Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos“.

    Stalinas – Anegdotas

    1937-ieji metai. Josifas Stalinas nuvažiuoja į mokyklą aplankyti mokinių,
    papasakoti jiems apie komunizmą ir pan. Ateina į vieną klasę ir pradeda
    kažką pasakoti. Vaikams nuobodu, jie ima knapsėti. Tai matydamas, Stalinas
    iš monologo pereina į dialogą:
    – Sakykit, vaikučiai, gal turite kažkokių klausimų?
    Ranką pakelia Petia:
    – Taip, turiu tris klausimus.
    – Sakyk, – leidžia Stalinas.
    – Pirma: Kas nužudė Kirovą? Antra: Kodėl žmonės šalyje taip skursta?
    Trečia:
    Kodėl šalyje nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, vykdomi trėmimai?
    Stalinas išbąla, jį išpila šaltas prakaitas, bet staiga suskamba
    skambutis,
    vaikai pašoka ir išbėga iš klasės. Kitos pamokos pradžioje Stalinas
    pratęsia:
    – Na, ar dar kas nors turite man klausimų?
    Ranką pakelia Maša:
    – Taip, turiu penkis klausimus.
    – Sakyk, – leidžia Stalinas.
    – Pirma: Kas nužudė Kirovą? Antra: Kodėl žmonės šalyje taip skursta?
    Trečia:
    Kodėl šalyje nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, vykdomi trėmimai?
    Ketvirta:
    Kodėl skambutis nuskambėjo 20 minučių anksčiau?
    Penkta: Kur dingo Petia?

  2. Leninas

    Gyvenimas

    Tėvas Ilja Nikolajevičius buvo kilęs iš Astrachanės, dirbo pradinių mokyklų inspektoriumi Simbirsko gubernijoje.

    Leninas anksti susidūrė su revoliucinėmis srovėmis. Vyresnysis Lenino brolis už dalyvavimą sąmoksle prieš Aleksandrą III-ąjį buvo nubaustas mirtimi. Bausmė broliui sukrėtė Leniną. Baigęs teisės studijas, Sankt Peterburge dirbo advokatu, bendravo su opozicija. Nuo 1888 – 1889 m. nagrinėjo K. Markso veikalus padariusius jam didžiulį įspūdį. Vis dėlto Leninas susiformavo savitą požiūrį į griežtą darbininkų klasės ir partijos atskyrimą, kuris, tiesą sakant prieštaravo marksistiniam. 1895 m. kartu su J.O. Martovu (vėliau tapusiu priešininku) Leninas įsteigė "Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti" Ši sąjunga suvienijo visas marksistines Peterburgo grupes ir darbininkų judėjimui iškėlė politinius tikslus. Leninas buvo suimtas ir 1897 – 1899 m. buvo ištremtas į Sibirą. Čia susipažino su Nadežda Konstantinovna Krupskaja, vėliau tapusia žmona ir bendražyge. Grįžęs iš tremties, įstojo į 1898 m. įsteigtą Rusijos socialdemokratų partiją (RSDP). 1900 – 1905 m. gyveno emigracijoje Europoje (Miunchene, Ženevoje bei Londone). Leninas buvo įsitikinęs, kad proletariato siekus gali įgyvendinti tik griežtai centralizuota profesionalių revoliucionierių partija. Dėl nesutarimų (daugiausia taktikos klausimais) RSDP 1903 m. skilo į menševikus ir bolševikus. Bolševikams ėmė vadovauti Leninas. 1905 m. per revoliuciją Leninas grįžo į Rusiją, bet vėliau vėl išvyko tremtin i užsienį. Čia buvo iki 1917 m. birželio, kol padedamas Vokietijos galėjo grįžti į I pasaulinio karo nualintą Rusiją. Po Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio 7 d. sukeltos bolševikų partijos, pasinaudojant ir tuometinio kapitalizmo Rusijoje ekonominės sistemos nepakeliamais sunkumais, gyvenimo lygio smukimu iki katastrofos ribos, ir suirutės situacija, pavyko nuversti Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę ir įvesti taip vadinamą proletariato diktatą, panaikinant demokratines Rusijos valstybės institucijas bei ribojant pilečių teises, tačiau nacionalizuojant turtą, perdalijant žemę. Tai galutinai supriešino Rusijos valstybės piliečius – sukilo valstiečiai Tambovo sityje, jūreiviai – Krondštate, ir sukėlė pilietinį karą, kurio metu bolševikai sušaudė caro šeimą. Būdamas Liaudies komisarų tarybos pirmininkas, Leninas tapo valstybės ir valdančiosios partijos vadovu. Uždraudęs visas dešiniąsias partijas, o 1919, panaikinęs visas kairiąsias partijas, jis galutinai įtvirtino vienpartinę sistemą ir komunistų nomenklatūros diktatą, įsteigė Politinį biurą bei CK sekretoriatą ir kelių žmonių rankose sutelkė visą valdžią padėjęs pamatus totalitarizmo įvedimui. Pilietinio karo suirutę bei pašlijusią karinio komunizmo doktrinos ekonomiką Leninas, greitai susiorientavęs bandė įveikti "Naująja ekonomine politika" 1921 m., turėjusia valstybinio kapitalizmo elementų. 1920 metais pasirašė sutartį su Lietuva, turėdamas pripažinti jos valstybingumą ir nepriklausomybę. Jo iniciatyva 1922 m. įkurta Sovietų Sąjunga. Tais pačiais metais dėl sunkios ligos pasitraukė iš politikos, atverdamas kelią į valdžią J.Stalinui apie kurio charakterio neigiamas diktatoriškas savybes bandė įspėti bolševikų partijos vadovybę. Leninas puikiai išnaudojęs susidariusią situaciją Rusijoje yra atsakingas istorijai už ginkluotą perversmą, sukėlusį baltąjį terorą į kurį buvo atsakyta raudonuoju, padedant bendražygiui, represinės saugumo institucijos ČK vadovui Feliksui Edmundovičiui Dzeržinskiui, įgijusiam neregėtą mastą Peterburge, talkinant G.Zinovjevui. Neatsitiktinai 1918 m. rugpjūčio 11 d. – Fania Kaplan pasikėsino nužudyti Leniną ir sužeidė jį. Leninas vadovavosi klaidinga ekonomine teorija apie centralizuotos ekonomikos, neigiančios rinkos dėsnius ir konkurenciją, efektyvumą, atmesdamas socialdemokratinę evoliucionistinę G.Plechanovo teoriją apie galimą taikią visuomenės raidą, beje, įvykusią Švedijoje . Dviejų skirtingų ekonominių sistemų Europoje egzistavimas, varžymasis ir konfrontacija privedė visą pasaulį iki II Pasaulinio karo, kurio kaina – apie 50 mln. gyvybių. Lenino bendražygiai – J. Stalinas, Raudonosios armijos įkūrėjas L. Trockis, M.Kalininas, J.Sverdlovas, S.Kamenevas, G.Zinovjevas.

    Kova prieš antisemitizmą
    Leninas aktyviai kovojo prieš antisemitizmą Rusijoje. Revoliucijos metu jis teigė, kad pogromus organizuoja caro valdžia ir jiems talkina kapitalistai.

    Po mirties

    Lenino mauzoliejus Maskvoje, RusijojeLenino kūnas yra saugomas Lenino mauzoliejuje Maskvoje, Rusijoje. Taip yra todėl, kad Leninas suvaidino unikalų vaidmenį kuriant pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę. Leninas prieš pat savo mirtį paprašė, kad jam nebūtų statomi jokie paminklai, tačiau XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje beveik kiekviename Tarybų Sąjungos mieste ir miestelyje buvo bent jau vienas didelis ir keli mažesni Leninui skirti paminklai. Dažnai pagrindinės miestų aikštės ar gatvės būdavo pavadinamos Lenino vardu.

    Lenino smegenų tyrimas
    Po mirties buvo pašalinti Lenino smegenys. Sovietų mokslininkai pavedė garsiam Vokietijos neurochirurgui Oskar Vogtui ištirti Lenino smegenis ir rasti būtent tas vietas smegenyse, kurios leido Leninui būti tokiu "genijumi". O. Vogtas 1929 m. paskelbė pranešimą, kuriame teigė, kad "kaikurie neuronai smegenyse buvo labai dideli". Taip buvo sukurtas mitas apie Lenino genialumą. Toliau Lenino smegenis tyrė Sovietų mokslinikai, tačiau jokie tyrimų rezultatų duomenys nebuvo skelbiami.

    Lenino cenzūra Sovietų Sąjungoje
    Po Lenino mirties Sovietų Sąjungoje, jo raštai buvo labai kruopščiai cenzūruoti ir net pakeisti. Ėmus valdyti Stalinui, neturėjo kilti jokių dviprasmybių ir klausimų, sietinų su nuomonių nestutapimu tarp Lenino ir Centrinio Komunistų Partijos Komiteto.

    Svarbiausi veikalai
    "Ka daryti?" 1902 m.
    "Imperializmas kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija" 1915 m.
    "Valstybė ir revoliucija" 1917 m.


  3. Balandžio 20 dieną sukanka 112 metų, kai gimė Adolfas Hitleris. Būtent tokia pavardė buvo įrašyta į gimimų registracijos knygą nedidelio Austrijos miestelio Braunan am Inn rotušėje. Jis gimė neturtingo amatininko šeimoje, bet buvo neblogas mokinys ir geras studentas. Nuo jaunų dienų svajojo tapti artistu, mėgo muziką. Gavęs iš tėvų pinigų, jis ilgai sėdėdavo bibliotekoje, klausėsi muzikos. Po tėvo mirties paliko namus Lince ir 1907 m. išvyko į Vieną. Čia bandė studijuoti architektūrą, menus, tačiau dukart nepavyko įstoti į Menų akademiją. Vienoje jis ypač pamėgo Richardą Vagnerį ir nuolat lankydavo Vienos Operą, kai čia statydavo Vagnerio kūrinius. „Tristaną ir Izoldą“ Hitleris klausė gal 30 kartų. Pats jis bandė piešti akvarele, daugiausiai Vienos gatveles. Juos mieste pardavinėdavo jo draugas Hanišas. 1913 m. A.Hitleris jau atsiduria Miunchene. Jis susižavėjęs sutiko I pasaulinį karą ir pasisamdė į armiją, kur gavo Geležinį kryžių. Po karo jis vėl vargo, ir tik įsitraukimas į politiką jam atnešė šiek tiek pajamų. Bet, neturėdamas aukštojo išsilavinimo ir rašydamas su klaidomis, jis negreit surado vienminčių. Tačiau turėjo puikią atmintį, ir ja kompensavo savo trūkumus. Rengėsi jis baisiai: pavyzdžiui, į oficialų priėmimą jis galėdavo ateiti apsiavęs geltonais pusbačiais, aptrintu švarkeliu ir… su kuprine ant pečių. A.Hitleris nemėgdavo nusirengti, netgi paplūdymiuose. Su pirmąja savo meile Geli Raubal ir netgi su meiluže Eva Braun jo niekas nėra matęs apsinuoginusio. Po garsiojo Alaus rūmų pučo Miunchene jis pradėjo aktyviai dalyvauti Bavarijos politiniuose įvykiuose. Tuo pat metu užsidaręs jis pradėjo rašyti savo garsųjį „Main kampf“, o kūryba tęsėsi 5 metus. 1926 05 jis atkūrė nacių partiją, o jo karjera šioje partijoje ypač ėmė kilti po rinkimų 1930 09, kai nacistai gavo 18,3 proc. rinkėjų balsų. 1932 07 rinkimuose naciai turėjo jau 37,2 proc. rinkėjų balsų. 1933 01 30 A.Hitleris tapo Reicho kancleriu. Tolesnė 56 metų sulaukusio maniako, pasaulio užkariautojo biografija daugmaž žinoma – iki pat savižudybės kartu su Eva Braun 1945 04 30. Taigi šiemet jam būtų sukakę dvigubai daugiau – 112 metų. Koks pasaulis būtų buvęs, jei A.Hitleris išgyventų iki šių dienų? Apie tai – Žinių radijo komentare, penktadienį, 16.10 val. ir kartojama 16.10 val. Studijoje – žurnalistas S.Krivickas ir psichologas G.Chomentauskas.

  7. o gal šiaip ką esi girdėjas? 🙂

    aš skaičiau, kad Napaleono kariai rukydavo hašišą. Nu čia rimtai knygoj skaičiau. tipo ten yra rasta ar pypkiu ar kažko. nu tik neatsimenu dabar tyksliai kaip ir kas ten ką rado ir iš ko taip nusprendė…

  8. Na siaip ten uk sakoma kad ir visi tie rasytojai kaip Shekspyras ir t.t. traukdavo duma kaip reikalas. O siaip yra lb daug tu istoriju – va pvz kiek atsimenu berods viena maju sventykla (ta tokios laiptuotos piramides, zinot) tam tikru laiku bei saules padetimi nuleidzia seseli, kuris primena gyvate. Tas seselis eina per visa piramide – tikliau visu tuos laiptus. Berds kad taip. Jei ka, taisykit

  13. Jo tikrai galimas variantas… tarkim aš kartais pakuriu muziką. tai pats vienas kai sukuri atrodo gerai bet ateina belekoks draugas pasako, kažkas čia ne taip ir čia kažkas… pataisai.. ir gaunasi visai kitaip ir daug geriau… tai manau ir su rašymu tas pats… rašai rašai ir užstringi kokioj situacijoj, o kitam žmogui gali kilti visai kitokia ir gera idėja.. nu krc… bet tikrai tikiu, kad taip galėjo būti…

  14. Pripučiamos lėlės išradėjas – A. Hitleris
    Italijos laikraštis “Corriere della Sera” paskelbė sensacingą žinią: A. Hitleris yra pripučiamos lėlės, skirtos seksui, išradėjas. Pasak laikraščio, 1941 m. nacių diktatorius įsakė paruošti dirbtinių moterų, kurios turėjo tenkinti SS kareivių aistras, gamybos technologiją. Tokių pripučiamų meilužių poreikis kilo dėl dviejų priežasčių: kad kareiviai nevaikščiotų į viešnamius ir kad nesimylėtų su ne arijų rasės moterimis. Pats Hitleris nurodė, kaip toji lėlė turi atrodyti: “Ji turi būti natūralaus dydžio ir malonios išvaizdos, balta oda, šviesiaplaukė, mėlynakė, 176 cm ūgio, didelėmis lūpomis ir didelėmis krūtimis”. Tai, anot laikraščio, citata iš slapto dokumento apie dirbtinių moterų gamybos pradžią. Atsakingu už šį projektą buvo paskirtas SS šefas H. Himleris. Tačiau šis “slaptas ginklas” taip ir neišvydo dienos šviesos, gal dėl to, kad gamyklą (Drėzdene), kurioje buvo numatyta jį gaminti, Sąjungininkai bombardavimo metu sulygino su žeme.

  16. Pirmasis KOMPIUTERIS ir pirmasis BUG’AS

    Profesorius John Atanasoff ir studentas Clifford Berry 1939-42 m. Iowa valstijos universitete sukūrė pirmąjį elektroninį skaitmeninį kompiuterį. Jis naudojo dvejetainę skaičiavimo sistemą, lygiagrečius skaičiavimus, atsinaujinančią atmintį . Jame buvo atskirtos atminties ir skaičiavimo funkcijos.

    Tačiau pirmąjį skaitmeninio skaičiavimo įrenginio patentą išsiėmė Presper Eckert ir John Mauchly už ENIAC kompiuterį. 1973 m. teismas panaikino jį kaip pakartojantį Dž. Atanasoff’o išradimą.

    Atanasoff’o kompiuteris naudojo vakuumines lempas ir kondensatorius, kurie buvo sumontuoti nesisukančiame būgne ir jų krūvį naudojo kaip atmintį. Sukūrę prototipą 1939 m. pabaigoje, gavo 850 dolerių veikiančio modelio sukūrimui. Jį tobulino dvejus metus. Galutinis modelis buvo stalo dydžio, svėrė 700 svarų, jį sudarė per 300 vakuuminių lempų ir apie mylia laidų. Vieną operaciją atlikdavo per 15 sekundžių. Jis liko fizikos departamento rūsyje. Karas sutrukdė toliau tęsti kompiuterio kūrimo darbus.

    MARK I

    Howard Aiken ir Grace Hopper Harvardo universitete suprojektavo MARK kompiuterių seriją. Ją 1944 m. pradėjo su "Mark I" – 55 pėdų ilgio, 8 pėdų aukščio, 5 t sveriantis monstras užėmė visą sakę ir jį sudarė beveik 760 tūkst. detalių. Jį iki pat 1959 m. artilerijos ir balistiniams paskaičiavimams naudojo karinis JAV laivynas.

    Kompiuteris buvo valdomas perfojuosta ir galėjo atlikti sudėties, atimties, daugybos ir dalybos operacijas įsimindamas tarpinius rezultatus. Jis turėjo specialias procedūras logaritmų ir trigonometrinėms funkcijų skaičiavimui. Dirbo su 23 dešimtainių skaitmenų skaičiais. Tai užtikrino konstrukcija iš 3000 dešimtainės atminties ratukų, 1400 besisukančių diskinių komutatorių (rotary dial switches) ir 500 mylių laidų. Buvo panaudotos elektromagnetinės relės. Rezultatai buvo išvedami į elektrinė spausdinimo mašinėlę. Veikė lėtai – daugybos operaciją atlikdavo per 3-5 sekundes.

    BUG’AS

    tai programinės įrangos klaida.
    "Bug" (vabzdys). Tas vabzdys buvo kandis, sukėlęs kompiuteryje "Mark I" techninį sutrikimą. Grace Hopper (1906-1992) pirmoji "debugino" (išvalė vabzdžius) kompiuterį.

  17. Povandeninės Japonijos piramidės

    Ar kada nors pagalvojote, kad tekančios saulės šalyje didingai iškilusių piramidžių reikia ieškoti … giliai nugrimzdus į vandenį? Pasirodo taip ir yra!

    Nepaisant to, kad šie radiniai buvo plačiai aptarinėjami Japonų spaudoje, kitose šalyse apie tai beveik nebuvo rašoma. Anglų kalba (JAV) išėjo tik 2 straipsniai (1998m. Baroto ir 1997 Džosefo) apie šias Senovines povandenines vietoves, vėliau šiek tiek domėjosi CNN televizija. Masiškos struktūros yra išsidėsčiusios toliau nuo Okinavos ir Ryukyu salų grandinės Japonijoje.

    Įspūdingiausios struktūros yra į pietus nuo nedidelės Yonaguni salos (10 ant 4 km.), esančios į rytus nuo Taivanio, į vakarus nuo Ishagaki ir Iriomote salų, rytų Kinijos jūroje.

    Daugiau nuotraukų iš povandeninio miesto šioje svetainėje. (nemokate anglų kalbos? abu puslapius galite matyti kliktelėję čia bei čia)
    Filmuota medžiaga

    Detalesnis žemėlapis su vietovės koordinatėmis.

    Prie Yonaguni salų krantų aptikta įdomi laiptuotoji piramidė ir visas povandeninis senovės miestas, sutartinai ši vietovė vadinama Yonaguni paminklu. Pirmasis piramidę aptiko 1985m. japonų naras.

    Nuo 995 metų grupė narų aptiko aštuonias atskiras vietoves. Kadangi pirmieji radiniai buvo smarkiai apaugę koralais buvo sunku įspėti ar tai natūralus gamtos darinys, ar žmogaus darbas.

    Pradėjus nuodugniau tyrinėti apylinkes rasta gan daug povandeninių vietovių ilgomis gatvėmis, bulvarais, su karališkais laiptais milžiniški, padarytų iš idealiai sukonstruotų akmens blokų, kurie harmoningai sutelkti kartu naudojant linijinio tipo architektūrą. Netoliese rasti mini zikuratai, padaryti iš laiptuotų plokščių 10m. pločio ir 2 m. ilgio.

    Po šių atradimų , suvienijo profesionalai, archeologai, narai ir entuziastai.

    Jau 1996m. rugsėjį vienas iš narų 300 mylių į pietus nuo salos krantų, 5 metrai nuo vandens paviršiaus atsitiktinai atrado atrasta gigantišką piramidinę struktūrą , “didelę kampuotą struktūrą”. Jos negamtine kilme net abejoti nereikėjo.

    Yonaguni paminklu vadinama struktūra yra laiptinės piramidės formos (laiptinių piramidžių gausu Egipte) – panašu į piramidę su laiptais ar platformomis. Daugelis teorijų teigia, jog ši piramidė turi ryšį su piramidėmis Amerikoje ypač tokiomis senomis kaip Saulės šventykla prie Trujillo miesto vakarinėje Peru dalyje. Yonaguni paminklas – virš 50m. aukščio ir 20 m. pločio. Struktūros viršutinė dalis yra 5m. nuo vandens paviršiaus. Jo struktūra asimetrinė. "Laiptai" nuo vieno iki kelių metrų aukščio. Sudarytas ir iš vidutinės ir iš labai gero kokybės akmenų.

    Manoma kad šios struktūros yra dvigubai senesnės už Egipto Piramides. Archeologai teigia,jog tai gali būti pirmosios senosios , iki šiol dar nežinotos , akmens amžiaus civilizacijos palikimas. Ar tai natūralus gamtos darinys O gal kurios nors senosios civilizacijos kaip Atlantis, Mu ar Lemura liekanos?

    "Jeigu bus įrodyta, kad vietovė yra žmogaus padaryta ir 10,000 metų amžiaus, tai kardinaliai pakeis ankstesnį mąstymą apie rytų Azijos istoriją" sako Džimas Moveris, iš Londono Koledžo Universiteto (1998m.)

    Dr. Masaaki Kimura, atliko didelį Yogatuni povandeninio paminklo, “planavimo” projektą, kurio metu buvo tiksliai sudaryti paminklo žemėlapiai, surinkta daug filmuotos medžiagos.

    struktūra gali būti senovės šventykla, galbūt skirta Nirai-Kannai dievybei, kuri, pasak vietinių legendų, suteikdavo Okinavos salos žmonėms laimę iš už jūrų. Tai galėtų būti naujos egzistavusios kultūros įrodymas, kadangi iki šiol neegzistuoja jokių įrašų apie tai, kad prieš 10,000m. būtų gyvenę pakankamai protingi žmonės, kurie sugebėtų pastatyti šitokį statinį" dalinasi savo mintimis Ryuku Universiteto (Okinava) geologijos profesorius Masaaki Kimura.

    "Tokį kūrinį pastatyti galėjo tik aukšto lygio technologijas išvystę žmonės. galbūt iš Azijos žemyno, kur ir buvo įsikūrusios seniausios civilizacijos. tokioms struktūroms pastatyti turėjo būti naudojama kažkokia technika". Kimura

    Seniausios civilizacijos pėdsakai Japonijoje atsekami nuo Neolitinio laikotarpio,kažkur apie 9000m.pr.kr.tuo metu žmonės vertėsi medžiokle ir maisto rinkimu (uogų ir pan.). Kol kas nebuvo jokių archeologinių įrodymų, kad būtų egzistavusi kultūra, kuri sugebėtų pastatyti zikuratus.

    1997m. Okinawos universitetas oficialiai paskelbė, kad Povandeninė piramidė, esanti 30m. žemiau jūros lygio, turėjo būti pastatyta maždaug prieš 12,000 metų. Tyrinėjamai tęsiami.

  18. Kas tik istorijoje neatliko pinigų vaidmens

    Kriauklės ir šunų dantys

    Vaikštant Malio miestų gatvėmis, tiesiog neįmanoma neužsukti į suvenyrų parduotuvėles, kurių čia – daugybė. Akyliau apsidairius, ant amatininkių dirbiniais nustatytų lentynų galima išvysti smulkių ovalo formos, panašių į porcelianines kriauklelių. Moksliškai jos vadinamos ciprea monetaria Linne. Afrikiečiai jas, aišku, įvardija paprasčiau – kauri. Šios kriauklelės yra senoviniai afrikiečių pinigai, dabar itin vertinami viso pasaulio kolekcininkų – numizmatų.
    Nuo XVI amžiaus olandų}, anglų ir portugalų pirkliai tiekė kauri iš Maldyvų salų į Vakarų
    Afriką.Remiantis viduramžių prekybos knygų (jas pirkliai, dar neįsigudrinę vengti mokesčių, pildydavo itin skrupulingai) įrašais, buvo apskaičiuota: per XVI šimtmetį į šį regioną buvo atgabenta mažiausiai 75 mlrd. kriauklelių, o jų bendras svoris siekė 115 tūkst. tonų. Dėl savo savybių – atsparumo, formos tobulumo – jos atliko pinigų funkciją nė kiek ne prasčiau negu europiečių taip brangintas auksas. Kauri kriaukleles buvo galima lengvai suskaičiuoti, išmatuoti, o prireikus ir pasverti. Pinigų vaidmenį Vakarų Afrikoje jos atliko gana ilgą laiką. Žmonės jas nešiodavosi susipylę i maišelius. Tiesa, vėliau, gausėjant kriauklelių, jų kursas pradėjo smukti ir ilgainiui jos nustojo būti pinigų ekvivalentas. Apie buvusią kauri šlovę dabar mena tiktai istorijos vadovėliai, literatūros ir dramos kūriniai, išlikusios šokių bei ritualinės kaukės, papuoštos kriauklelių ornamentais.
    Kituose Afrikos regionuose, pavyzdžiui, Kongo Respublikoje, pinigų vaidmenį atliko kita kriauklių rūšis, lotyniškai vadinama olivancilaria. Šitų kriauklelių forma primena kulkas. Žvejai jas rinkdavo tykiuose užutekiuose. Tačiau okupavę šiuos regionus europiečiai nepanoro, kad jų pinigai būtų kulkas primenančios kriauklės, ir vietoj jų atsivežė kriauklių iš Gabono, Zanzibaro, Mozambiko ir netgi iš Brazilijos.
    Iš viso etnografai yra suskaičiavę 150-200 kriauklių rūšių, senovėje atlikusių pinigų funkciją. Pirma vieta priklauso Kinijai: naudoti kriaukles kaip pinigus kinai pradėjo daugiau kaip prieš 2 tūkstančius metų. Kriauklelės būdavo renkamos vandenyje netoli salų ir jūra gabenamos į žemyną. Vėliau kriauklės paplito Korėjoje ir Japonijoje. Tačiau jau mūsų eros pradžioje kriauklelių pinigus pradėjo išstumti variniai.
    Papua Naujojoje Gvinėjoje tradiciniai pinigai buvo jūrinės kriauklės sapisani ir… šunų dantys. Ištikus ekonomikos krizei jie iki šiol atlieka tam tikros atsarginės valiutos vaidmenį. Kai kurių tolimų Naujosios Gvinėjos kampelių žmonių gyvenimo būdas mažai pasikeitęs nuo Miklucho Maklajaus laikų ir pirmykščiai pinigai ten ne tik cirkuliuoja, bet ir kartais pasirodo esą daug stabilesni už oficialią šios valstybės valiutą – kiną.
    Kaip rašo Papua Naujosios Gvinėjos spauda, vietos verslininkas Henris Tokubakas įsteigė netgi specialų banką, kuriame saugoma tradicinė valiuta – kriauklės. O vietos gyventojai raginami būtent jas taupyti juodai dienai. Netgi vyrauja nuomonė, kad Gvinėjoje gyvenančiai labiausiai kultūriškai ir ekonomiškai išsivysčiusiai tolajų tautai kriauklelės gali tapti vienintele išgyvenimo priemone, kai oficialus pinigas kinas galutinai nuvertės.
    Tokia įvykių eiga gana reali. Prieš kelerius metus vienas ryšulėlis kriauklių, primenantis džiovintų grybų virtinę, buvo keičiamas į du kinus, o dabar – jau į penkis. Tolajai kriauklelėms teikia pirmenybę ypač tada, kai prireikia „greitų pinigų". Tarkim, kai reikia skubiai sumokėti išpirką už nuotaką arba įsigyti žemės plotą. Gazelės pusiasalyje už kriaukles galima nusipirkti maisto arba buities reikmenų. Parduotuvės savininkas arba pasiliks kriaukles santaupoms, arba išsikeis jas į kinus banke, vadovaujamame jau minėto Henrio Tokubako.
    Šio bankininko žodžiais tariant, kriaukleliq valiutos atsargos pas vietos gyventojus siekia 4 mln. ryšulėlių, tai yra maždaug 3,7 mlrd. JAV doleriq. Tačiau kasdienėje apyvartoje cirkuliuoja tik vienas procentas šių pinigų. Likusios laikomos „kojinėse".

    Moterys

    Atokiuose kalnuotuose Papua Naujosios Gvinėjos rajonuose kai kurios gentys tarpusavio atsiskaitymui naudoja… moteris. Čia remiamasi sava pinigų sistema. Labiausiai vertinamos jaunos moterys. Jeigu lyginsime su mums įprastomis pinigq sistemomis, jaunos moterys atlieka banknotų funkciją, o senesnės – monetų.
    Kad ir ką kalbėtum, sistema gana ciniška, taigi valstybės vadovai mėgina su ja kovoti. Panašus požiūris į prekių ir pinigų apyvartą laikomas neteisėtu. Štai praėjusių metų vasarą (2005 metais – viskas.eu pastaba) nacionalinio teismo narys Salamas Indžija „neleistinu, antikonstituciniu ir nehumanišku" pavadino vienos genties sprendimą perduoti kitai genčiai aštuoniolikmetę Miriamą Villingal ir dar vieną moterį kartu su kiaulėmis bei tam tikra oficialių pinigų suma. Tai turėjo būti atlygis už… užsakytą žmogžudystę.
    ,Jeigu papročiai susikerta su nacionaliniais įstatymais, tegu triumfuoja įstatymas", – ryžtingai pareiškė teisėjas. Galima gerbti jo principingumą, bet nedera užmiršti, kad paskiruose Papua Naujosios Gvinėjos rajonuose tebeviešpatauja magija, prietarai, pirmykščių bendruomeninių laikų tvarka. Moteris dar ilgai čia bus pati universaliausia ir labiausiai kotiruojama valiuta.
    Beje, moterų naudojimas vietoj pinigų turi senas šaknis. Prieš keturis su puse tūkstančio metų Senovės Mesopotamijoje vienas bankrutuojantis žmogelis pardavė į vergiją savo dukterį ir gavo du su puse siklio (arba pagal šitų dienų ekvivalentą 4 dolerius). Įrašas apie šį sandėrį yra išlikęs molinėje lentelėje, saugomoje Britų muziejuje.

    Gyvuliai ir žemės ūkio produktai

    Ir kokių tik egzotiškų piniginių ženklų būta civilizacijos istorijoje! Senovėje daugelis tautų kaip mokėjimo priemonę naudojo kupranugarius, avis ir kitus keturkojus. Homero „Iliadoje" ir „Odisėjoje" net neužsimenama apie metalinius pinigus. Prekių kainos tais laikais būdavo matuojamos jaučių, karvių arba avių skaičiumi. Senovėje kursavo ir „kiauliniai pinigai", susidedantys iš… kiaulių uodegų. Už tokias girliandas, kartais siekusias net 12 metrų, buvo įsigyjama kiaulių arba mokamos išpirkos už nuotakas.
    Gvatemaloje visai neseniai – XIX a. pinigų vaidmenį atliko kiaušiniai. Apskritai žemės ūkio produktai tradiciškai pirmaudavo prekinių ir piniginių santykių srityje. X amžiuje Flandrijos grafas A. Baldvinas netgi buvo nustatęs mainų sandorių normas tiems, kurie neturi pinigų. „Už dvi vištas, – praneša senovės flamandų kronikininkas, – reikia atiduoti vieną gaidį; už vieną avį duodami du ėriukai; už vieną karvę – du veršeliai; už vieną veršelį – dvi avys…"
    Somalio gyventojai nuo seno vienas su kitu atsiskaitydavo kupranugariais. Beje, iki šiol Afrikoje kuproti „dykumų laivai" yra tvirta valiuta. 1997 metais Libija suteikė kaimyninei Nigerijai 16 mln. dolerių paskolą. Per dešimtį metų ji bus išmokama kupranugariais – po pusę tūkstančio gyvulių per metus.
    Na, o patys lengviausi pinigai istorijoje buvo… retų paukščių plunksnos. Jomis atsiskaitydavo Naujųjų Hebridų salų gyventojai.

    Metalų lydiniai ir akmenys

    Azijoje ir Afrikoje buvo paplitę varpiniai pinigai – varpo formos vario ar geležies lydinių luitai. Afrikos Ubangio teritorijoje cirkuliavo „gunga" pinigai – nedideli dvigubi geležiniai varpeliai, kurių aukštis – 35 cm. Būta ir pinigų kirvių: tai kirvio pavidalo vario lydiniai. Beje, dar Homeras mini plaktukus, kurie būdavo įteikiami kaip užmokestis kariams už iškovotą pergalę.
    Spartos miesto įstatymų leidėjas Likurgas įvedė i apyvartą geležinius pinigus. Jie buvo tokie griozdiški, kad jiems saugoti būdavo statomos specialios daržinės. Norint sumokėti žmogui net nedidelę sumą, skolą reikdavo vežti vežimu. Romoje buvo paplitę variniai pinigai, kuriuose būdavo pavaizduoti drambliai, kiaulės ir jaučiai. Tai tiesiog prisiminimas tų laikų, kai gyvuliai buvo labiausiai paplitęs piniginis vienetas.
    Būta ir akmeninių pinigų. Žmonės nebijojo, kad juos pavogs naktiniai vagys: tokių monetų, kurių skersmuo siekė iki 2,5 metro, svoris savaime garantuodavo saugumą. Tačiau sunkumo rekordą sumušė argonitinės akmens plokštės – mokėjimo priemonė, kuria Ramiojo vandenyno Japos salelės gyventojai naudojosi iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Monetas žmonės nešiodavosi, susivėrę ant ilgos lazdos. Grąža būdavo atiduodama mažesnio skersmens diskeliais.
    Senovės romėnai mokėdavo už darbą ir druska. Jeigu romėnų kariui nebūdavo duodama druskos kaip dalies darbo užmokesčio, tai išsyk smarkiai pakirsdavo jo ištikimybę. O Borneo saloje dar XIX a. buvo galima oficialiai atsiskaityti… skalpais.
    Visais laikais realią pinigų vertę nustatydavo ne tiek „nematomi rinkos svertai", kiek valdovų sprendimai. Vieną pačių radikaliausių pinigų reformų įgyvendino Sirakūzų tironas Dionisijas I. Grasindamas mirtimi, jis privertė pavaldinius atiduoti visas savo turimas drachmas. Paskui jos buvo iš naujo perkaltos. Nauja moneta paskelbta tolygi dviem senoms. Kai Sirakūzų gyventojai buvo sukviesti į monetų kalyklą, su jais buvo atsiskaitoma būtent šitokiu santykiu. Taigi namo jie išsinešė tik dalį savo santaupų.

    Šaltinis:
    Buhalterija, Nr. 3, 2006
    Jonas KAZLAUSKAS

  19. Gal jau kaikas ir girdejot, bet vat perskaiciau, jog yra tikimybe, kad 2036 i musu Zeme asteroidas ivaziuos. Tai db jau daromi ivairus projektai, darbai ir pan – zodziu, vos ne filmas "Armagedonas" 😀 Tai va, laukiam 2036 metu !!

  21. Naujasis geležies amžius

    Į viršų šaunančios kuro kainos ir būtinybė kažkaip pradėti mažinti automobilių išmetamųjų dujų sukeliamą žalą mūsų aplinkai anksčiau ar vėliau privers atsisakyti taip pamėgtų benzininių ir dyzelinių variklių. Bet, prieš pradedant taupyti pinigus naujam kuro elementais varomam elektromobiliui, verta sužinoti dar vieną svarbų dalyką. Ateities automobiliai gal būt bus varomi metalu.

    Taip bent mano Oak Ridge (Tenesio valstija) įsikūrusioje Nacionalinėje laboratorijoje dirbantis mokslininkas Dave Beach, sumanęs, koks būtų tinkamiausias automobilių kuras. Jis tvirtina, kad tai turėtų būti tokių metalų kaip geležies, aliuminio ar boro gabalai. Tereikia susmulkinti juos į vos kelių nanometrų dydžio miltelius ir metalai pasidarys labai reaktyvūs. Padekime juos ir išsiskirs dideli energijos kiekiai. Beach mano, kad automobilis, turintis pakeistą variklį ir pilną metalinės pudros baką, galėtų nuvažiuoti tris kartus toliau nei panašus automobilis su benzininiu varikliu. Deginant tokį nano-kurą į aplinką neišmetami jokie teršalai, be to, kurą bus galima atnaujinti. Apdorojus panaudotas nanodaleles vandenilio dujomis jas galima vėl ir vėl deginti. Gali būti, kad nuo šios idėjos prasidės naujasis geležies amžius. Ne tik automobiliai, bet ir įvairūs kiti motorai gali būti pritaikyti metalų deginimui.

    Pasiūlymas pripildyti automobilio baką metalu skamba keistokai, bet, iš tikrųjų, varikliuose yra naudojamas pats įvairiausias kuras – nuo metano iki anglies dulkių ar parako. Kodėl negalėtų būti panaudoti ir metalai? Galų gale, deginant susmulkintą geležį išsiskirs beveik du kartus daugiau energijos nei sudeginus tokį pat tūrį benzino. O pakeitus geležį boru energijos kiekis išaugs net penkeriopai.

    Metalų pudra jau dabar yra naudojama raketų varikliuose. Pavyzdžiui, daugkartinio naudojimo erdvėlaivių (šatlų) raketose į kurą yra pridedama aliuminio miltelių, metalų milteliai yra naudojami ir kai kuriose torpedose.

    Tačiau vienas dalykas yra naudoti metalą raketose, o visai kitas automobilio variklyje. Kai geležies ar aliuminio granulės susiliečia su oru, jos pasidengia oksido sluoksniu, kurį būtina pašalinti norint metalą uždegti. Daugumai metalų tam reikia mažiausiai 2000 oC temperatūros, kuri išgarina oksido sluoksnį atidengdama po juo esantį metalo paviršių. Raketose tai nesudarys didelių problemų, bet automobilyje sukurti tokias aukštas temperatūras yra ne taip paprasta. Kita problema, kuri pasireikš vidaus degimo varikliuose, yra tai, jog išgaravęs metalo oksidas ataušta ir tampa kietomis pelenų dalelėmis. Oksido pelenai nusės ant stūmoklių, cilindrų sienelių ir vožtuvų ir variklis užsikimš.

    Pasirodė, kad viso šito galima išvengti, jei metalas bus susmulkintas į labai mažas, keliasdešimt nanometrų skersmens daleles. Kai geležies milteliai yra apie 50 nm dydžio, jie užsidegs prie kokių 250 oC arba nuo paprasčiausios kibirkšties. Kuo ilgiau mokslininkai tyrė nanodaleles, tuo labiau aiškėjo, kad jos elgiasi visiškai kitaip nei didesnė tos pačios medžiagos dalelės.

    Nanodalelės užsidega lengviau, nes jų paviršiaus ploto ir tūrio santykis yra milžiniškas. Geležis lengvai reaguoja su deguonimi, todėl jei vienu metu oras pateks ant didelio geležies ploto, metalas gali užsidegti savaimiškai. Norint to išvengti, gaminant nanodaleles jų paviršius yra padengiamas apsauginiu oksido sluoksniu. Bet net ir padengtas oksidu paviršius turi milžinišką plotą, todėl nedaug pakėlus temperatūrą deguonies molekulės difunduos per oksidą ir inicijuos degimo procesą.

    Kai nanodalelės yra padegamos kibirkštimi, jos labai greitai užsiliepsnoja degimo temperatūra pakyla iki maždaug 800 oC – pakankamai, kad būtų atliekamas naudingas darbas, bet per mažai, kad būtų pažeisti lydiniai, iš kurių yra pagamintas variklis. Dalelės paprasčiausiai oksiduojasi ir lieka tik žiupsnis oksido nanodalelių, kurios nei prilimpa prie variklio sienelių, nei jį užkemša. Kai Beach’as tai pamatė, jam kilo dar viena idėja: jis suprato, jog geležies oksidą palyginti nesunku vėl paversti naudingu kuru. Jis iki 425 oC pakaitino sudegusį kurą vandenilio atmosferoje. Geležies oksido dalelės virto geležimi, o redukcijos reakcijoje atsiradęs deguonis jungėsi su vandeniliu sudarydamas vandenį. Dabar kurą vėl buvo galima deginti.

    Pirmoji tyrimų stadija yra užbaigta, todėl mokslininkai dabar planuoja sukonstruoti naująjį kurą naudojantį variklį. Beach’as mano, kad sukurti išorės degimo variklius, pavyzdžiui, dujų turbinas bus palyginti paprasta, nors, be abejo, reikės pakeisti kuro padavimo sistemą ir išspręsti sunaudoto kuro surinkimo klausimą. Vėliau bus galima imtis ir metalo dalelėmis varomo vidaus degimo variklio kūrimo darbų. Beach’as siūlo įpurkšti į cilindrus bake laikomas nanodaleles pasinaudojant oro srautu, kuris kartu būtų ir degimui reikalingo deguonies šaltinis. Kibirkštis daleles uždegtų, o sunaudotas kuras būtų iš cilindrų pašalinamas išmetamų dujų srautu. Sunaudotas kuras vėl patektų į kuro baką, kuris judančia membrana būtų perskirtas į dvi dalis, skirtas nesudegintam ir sudegintam kurui. Šitaip turėtume variklį, labai panašų į mums įprastus, bet neišmetantį jokių kenksmingų degimo produktų. Metalo kurą naudojantis variklis tenkintų ir vairuotojus, ir aplinkosaugininkus. Beach’o paskaičiavimu, 33 litrų talpos bako, užpildyto jojo geležies kuru, pakaktų nuvažiuoti tokiam pat atstumui, kokį nuvažiuoja 50 l baką turintis automobilis, varomas benzinu ar dyzelinu.

    Aišku, naujieji varikliai turės nemažai trūkumų, bene svarbiausias iš kurių yra svoris. Nors geležis yra kompaktiškesnis nei vandenilis kuras, ji yra labai sunki, todėl pilnas 50 l talpos kuro bakas svers apie 100 kg – dvigubai daugiau nei tokį pat energijos kiekį duodantis benzino bakas. Be to, kadangi sudegintą kurą teks irgi vežiotis su savimi, papildomo svorio keliamos problemos dar paaštrės. Todėl kai kurie specialistai mano, jog metalinis kuras bus paprasčiausiai per sunkus, kad jį būtų galima naudoti. Ekologiškai švariame automobilyje labiau tiktų vandenilis, kurio kilogramas duoda 12 kartų daugiau energijos nei geležies kilogramas.

    Šie argumentai Beach’o neįtikina. Jis neneigia vandenilio svarbos, bet mano, kad niekas nenorės važiuoti automobiliu, kurio bakas yra užpildytas vandeniliu. Inžinieriams iki šiol nepavyksta surasti būdo, leidžiančio sumažinti saugomo vandenilio tūrį tiek, kad šis kuras pretenduotų tapti benzino alternatyva. Tuo tarpu metalinis kuras kambario temperatūrose yra stabilus, todėl jį gana paprasta saugoti ir transportuoti.

    Per didelio svorio problemą irgi galima bandyti kaip nors išspręsti. Jeigu, pavyzdžiui, naudosime ne geležies, bet aliuminio nanodaleles, iš kiekvieno kilogramo gautos energijos kiekis bus keturis kartus didesnis. Boro atveju laimėjimas bus dar didesnis – net šeši kartai. Aišku, šie metalai yra brangesni už geležį – pavyzdžiui, aliuminis yra net 15 kartų brangesnis už geležį.

    Kol kas visi šie tyrimai tėra pasiekę tik pačią pradinę stadiją, todėl apie metalinio kuro perspektyvas labai sunku spręsti. Kaip ten bebūtų, Beach’o pasiūlyta idėja atveria gana įdomias galimybes. Iki šiol buvo pelnomasi iš akmens anglies, naftos ir dujų klodų. Kas žino, gal ateityje energetikos magnatai pralobs eksploatuodami savartynus, priverstus automobilių, kuriais mes šiandien važinėjame.

  22. ĮDOMYBĖS

    1943 m. Meksikoje staiga išdygo Parikutino ugnikalnis. Per dvejus metus jo aukštis pasiekė 457 m, o skersmuo – 16 km. Kiekvieną dieną jis išmesdavo 100 000 tonų lavos.

    1883 m. Indonezijoje išsiveržė Krakatu salos ugnikalnis, tylėjęs 200 metų. Sprogimas sukėlė 41 m aukščio bangą, kuri gretimose salose nusinešė 36 000 gyvybių.

    Vienoje Peru dykumoje lietaus nebuvo net 400 metų.

    1859 m. prancūzų akrobatas Šarlis Blondinas perėjo Niagaros krioklį virve, permesta 48,8 m aukštyje virš vandens.

    1929 m. amerikietis Alas Fošė kanoja nusileido 70 metrų aukščio Šošono kriokliu.

    Į Amazonę įteka 15 000 mažesnių upių.

    Aukščiausias yra Anchelio krioklys Venesueloje. Jo aukštis siekia 979 m. Taigi jis aukštesnis negu 220 aukštų pastatas.

    Jei visos jūros staiga išsektų, jų druskos pakaktų pastatyti aplink pasaulį 282 km aukščio ir 1,5 km storio sienai.

    Žinia butelyje, išmestame per laivo bortą Australijoje, buvo atrasta tik po 72 metų netoliese esančios salos pakrantėje.

    Kinų jūreivis Pun Limas, sudužus laivui, išgyveno ant plausto 133 dienas, kol pagaliau buvo surastas.

    400 metų išgulėjęs jūros dumble Tiudorų karo laivas buvo ištrauktas iš 12 metrų gylio tik 1982 m.

    1825 m. pirmasis traukinys su keleiviais 24 km/h greičiu nuvažiavo iš Darlingtono į Stoktoną (Anglija).

    Traukiniai žmonės galėjo keliauti toliau ir greičiau. 1930 m. JAV traukiniai jau važiavo 160 km/h.

    Pirmąjį skystuoju kuru varomą automobilį sukūrė 1880 m. du vokiečių inžinieriai – Karlas Bencas ir Gotlybas Daimleris.

    1889 m. Džonas Danlopas išrado gumines oro pripūstas padangas, ir mašinos ėmė riedėti lygiau.

    Iš pradžių automobiliai buvo surenkami rankomis. Jie buvo labai brangūs. 1908 – 1928 JAV Henrio Fordo gamykla išleido 20 mln. pigesnių mašinų. Daugelis žmonių galėjo jas nusipirkti.

    Aptakių formų automobiliai su galingais varikliais gali važiuoti labai greitai. 1983 Amerikoje automobilis su reaktyviniu varikliu skriejo per Nevadą 1000 km/h.

    1838 m. Atlantą perplaukė pirmas medinis garlaivis.

    1960 m. JAV atominis povandeninis laivas per 83 paras 300 m gylyje apiplaukė aplink pasaulį.

    Vienas iš didžiausių laivų yra naftos tanklaivis "Globtik London". Jo ilgis 379 m, todėl laivo įgula apžiūrinėja deinį važinėdama dviračiais.

    1909 m. Luji Blerijo sukonstruotas lėktuvas su varikliu per 37 minutes perskrido Lamančo sąsiaurį.

    1930 m. Eimi Džonson nuskrido iš Anglijos į Australiją. Kelionė truko 19 parų – ne kartą teko nusileisti ir prisipilti kuro.

    Pirmas viršgarsinis keleivinis lėktuvas buvo "Konkordas". Jo greitis – 2333 km/h. Iš Niujorko į Londoną jis galėjo nuskristi per 3 valandas.

    1969 m. raketa "Apolonas 11" per 3 paras nuskrido 384 400 km atstumą iki Mėnulio, ir ten pirmą kartą išsilaipino žmogus.

    Jungtinėse Amerikos Valstijose tiek kelių, kad jais būtų galima apkeliauti Žemę net 150 kartų.

    Aukščiausi pasaulyje yra vatusi genties žmonės Afrikoje. Daugumos jų vyrų ūgis siekia 183 cm.

    Afrikoje gyvena ir mažiausi žmonės. Tai Zairo pigmėjai, kurie teužauga 132 cm.

    1971 m. Filipinuose buvo atrasta primityviausia gentis, tebegyvenanti kaip pirmykščiai akmens amžiaus žmonės.

    Pasaulyje yra apie 6 milijardus žmonių. Kas minutę vidutiniškai gimsta 140-150 kūdikių.

    AR ŽINOTE?
    Karščiausia būna Saharos dykumoje (+57,7°C).

    Šalčiausia vieta Žemėje yra Antarktida (-88,3°C).

    Žemės paviršius – 510 mln. km².

    Žemės masė – 6 milijardai trilijonų tonų.

    Pusiaujo ilgis – 40000 km. Norint apkeliauti juo Žemę 55 km per valandą greičiu, prirektų viso mėnesio.

    Saulė yra milžiniškas degančių dujų kamuolys. Jos paviršius įkaitęs iki 6000°C. Taip įkaitinta Smeigtuko galvute užmuštų mus per 150 km.

    Aukščiausi žemynų kalnai:
    Europa Elbrusas 5462 m
    Šiaurės Amerika Makinlis 6194 m
    Pietų Amerika Akonkagva 6960 m
    Azija Džomonlugma (Everestas) 8850 m
    Australija Kosciuškos 2230 m
    Afrika Kilimandžaras 5859 m
    Antarktida Vinsono masyvas 5140 m

    Giliausios vandenynų vietos:
    Ramusis vandenynas Marianų įduba 11 034 m
    Atlanto vandenynas Puerto Riko įduba 8742 m
    Indijos vandenynas Sundos įduba 7729 m

  26. JAV armijos majoro Hario S.Trumeno vadovaujamas batalionas šaudė iš patrankų iki paskutiniųjų Pirmojo pasaulinio karo akimirkų.
    Beveik po 30 metų majoras Haris S. Trumenas tapo JAV prezidentu.Jis įsakė numesti atomines bombas virš Japonijos miestų.Taip baigėsi Antrasis pasaulinis karas.
    Keista:gali sakyti,kad tas pats žmogus paleido paskutinius šūvius per du pasaulinius karus!

  29. na Hitleris savaji "Mein Kampf" rase ne uzsidares, o uzdarytas Landsbergo kalejime, kur pateko po Alaus puco; rasyti jis nemego, taigi jis tik diktavo, o rase R. Hesas.
    ir truko tai ne penkis metus, o sesis menesius; kalejime jis prabuvo nuo 1924 vasario iki 1924 rudens

  30. "Istorikas Robert Conquest ir kiti Vakarų istorikai teigia, . . .
    kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir II Pasaulianiame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę Sovietų Sąjungos karininkų. Įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų.

    Ne gana to, Stalinas nekreipė dėmesio į Sovietinės žvalgybos pranešimus apie Nacių Vokietijos pasirengimus karui. "

    na tokie teiginiai yra sovietines propagandos produktas ir siandienineje sviesoje kelia tik sypsena

  32. stalinas vapsie buvo gaidosas. kiek jis jaunu berernioku pasiunte tiesiai pries automatus… taigi buvo kazkuriuose frontuose. nu reikejo uzimt pozicijas tai leisdavo kareivius tol kol uzkaizdavo vokieciu automatai… bet iki to laiko tikrai ne desimtys rusu mirdavo… o tada jau uzimdavo

  34. Someone rašė:

    nu o kaip del dezertyravimo stovedavo saugumietis su automatu ir saudydavo vyrus bandancius uzimti geresnias pozicijas nuo tikslo arba bandacius nors kiek atsitraukt nuo taikinio

    kaip tai suprast? rusu saugumieciai saudydavo savus kareivius, jei jie uzsiimdavo geresnes pozicijas? 🙄

  36. JAV planuoja 2020 metais kolonizuoti Mėnulį

    Jungtinės Valstijos planuoja maždaug 2020 metais įsteigti koloniją pietiniame Mėnulio ašigalyje, kuri būtų bazė tolesniems tiesiogiai žmonių vykdomiems Saulės sistemos tyrimams, pirmadienį paskelbė NASA.
    Šis projektas, pagal kurį žmogus į Mėnulį nuskristų pirmą kartą nuo 1972 metų, yra sumanytas kaip ilgalaikė bendra 14-os pasaulio kosmoso agentūrų programa, nurodė NASA.

    JAV kosmoso agentūra planuoja pietiniame Mėnulio ašigalyje įrengti bazę, kuri naudotųsi Saulės energija ir kuri pasibaigus jos statybai galėtų būti tarpine baze žmonių skrydžiams į Marsą. Be to, joje būtų išbandomos tokiems skrydžiams reikalingos technologijos.

    NASA pareiškime sakoma, kad agentūra savo Mėnulio tyrimų strategijoje, kuri pirmą kartą bendrais bruožais buvo apibūdinta balandį, didžiausią dėmesį skyrė dviem klausimams: tam, "kodėl mes grįžtame į Mėnulį", ir tam, "ką planuojame daryti, kai ten pateksime".

    NASA nurodė, kad į tai atsakė apklaususi daugiau kaip tūkstantį ekspertų iš 13 kitų kosmoso agentūrų, įskaitant Kinijos, Indijos, Rusijos ir Ukrainos kosmoso agentūras, taip pat – visuomenines bei privačias organizacijas ir kompanijas.

    Projektas prasidės keturių narių įgulų apsilankymais Mėnulyje, kur jos per savaitės trukmės misijas pastatys gyvenamąsias patalpas su autonominiais energijos blokais ir Mėnulio tyrimo aparatais.

    Pirmoji tokia misija pagal dabartinį planą turi įvykti iki 2020 metų. Prieš žmonių skrydžius į Mėnulį sąlygas jiems parengs nepilotuojami robotai, kurie išžvalgys išsilaipinimo vietą, įvertins gamtinius išteklius ir techninę riziką.

    Kai bus įrengta nuolatinė infrastruktūra, pagal programą bus rengiamos 180 dienų trukmės misijos Mėnulyje, per kurias galima planuoti skrydžius į Marsą.

    NASA, Rusijos ir Europos kosmoso agentūros šiuo metu stato aplink Žemę skriejančią Tarptautinę kosmoso stotį (TKS), kuri gali būti tramplinu ir baze Mėnulio tyrimų programai.

  38. Švedijoje rastas vikingų lobis

    Švedų ekspertai patvirtino, kad Švedijos Gotlando saloje dviejų brolių atsitiktinai rastos daugiau kaip tūkstantis sidabrinių monetų išties mena vikingų laikus, pirmadienį pranešė naujienų agentūra TT.
    Kaip sakė vietos kuratorius Majvoras Ostergrenas (Maivoras Ostergrenas), manoma, kad lobis buvo paslėptas X amžiuje ir svėrė apie 3 kilogramus.

    20-metis Edvinas Sandborgas ir 17-metis jo brolis Arvidas daugiau kaip šimtą tokių monetų atkasė praėjusį pirmadienį, talkindami darže kaimynui.

    "Visiškai atsitiktinai radau arabišką sidabrinę monetą, kuri yra maždaug 1 100 metų senumo", – teigė Edvinas Sandborgas.

    Broliai susisiekė su vietos valdžia ir, kaip praneša TT, archeologai netrukus jau turėtų baigti kasinėti vietovę.

    Dauguma monetų yra palyginti geros būklės.

    Pasak pareigūnų, abu broliai pretenduoja gauti iš vyriausybės radybų, tačiau tikslus jų dydis dar nežinomas.

    Gotlando saloje, esančioje prie rytinės Švedijos pakrantės, jau rasta per 700 vikingų lobių.

    Didžiausias pasaulyje vikingų lobis saloje buvo aptiktas 1997 metais. Radinį sudarė monetos ir juvelyriniai dirbiniai, kurių bendras svoris siekė 65 kilogramus sidabro ir 20 kilogramų bronzos. Kaip nurodo TT, tąkart vyriausybė radusiajam lobį skyrė 2,1 mln. kronų (787 tūkst. litų) radybų.

  39. Mokslininkai pranašauja globalią sausrą

    Britų mokslininkai prognozuoja, kad dėl klimato pokyčių per ateinančius dešimtmečius pusę Žemės rutulio apims neregėto masto sausra. Jų teigimu, dėl to nukentės šimtai milijonų žmonių, daugiausiai skurdžiose pasaulio šalyse.

    Britų dienraščio „The Independent“ pristatomas tyrimas vadinamas viena niūriausių iki šiol mokslininkų paskelbtų prognozių apie klimato atšilimą.

    Studijoje buvo modeliuojama, kaip Žemę paveiks dėl klimato pokyčių sumažėjęs lietaus kiekis ir pasikeitusi temperatūra.

    Gautose išvadose skelbiama, kad vidutinė sausra, šiuo metu užimanti ketvirtadalį planetos, per šimtmetį apims jau pusę, o ekstremali sausra, dėl kurios dabar kenčia apie 3 proc. teritorijos, išsiplės iki trečdalio.

    Įtakingo Hedlio klimato prognozės ir tyrimų centro specialistų teigimu, tokiomis sąlygomis žemės ūkio darbai taps neįmanomi ir milijonai žmonių bus pasmerkti badauti, o skurdžios šalys nepajėgs kovoti su dėl to kilsiančia dar nematyto masto migracija.

  40. Žemaitija (Samogitia) – paskutinis pagonių kraštas Europoje

    ”SAMOGITIA – NEŽINOMA ISTORIJOJE” – knyga, parašyta Chas. L. Thourot Pichel ir išleista 1975 metais.
    Tai, kartą buvusios didžiosios tautos, nepaprasta, politinių intrigų ir daugiau, nei 500 metų trukusių nuolatinių karų, drama.

    Ši knyga, tai nuostabus pasiekimas istorine tematika. Retas istorikas yra susipažinęs su terminu Samogitia, bet, skaitydamas šį nepaprastą kūrinį, jis be abejonės priims tai, kaip turtingą žiniomis medžiagą, kuri suformavo ir išlaikė Europą etniškai, dvasiškai, kultūriškai ir kalbiniai.
    Autorius nuodugniai išnagrinėjo visus įmanomus rankraščius ta tema ir labai aiškiai sujungė faktus. Šių faktų dokumentacija mums atskleidžia nepaprastą karinę drąsą, politines intrigas, įdomias asmenybes, nuo kurių priklausė milijonų žmonių likimai; dogmatines pažiūras, apimančias dvasinius mūsų civilizacijos aspektus, kurie susiformavo, paskubinus nepakenčiamas skerdynes, panaudojant karo ginklus.
    Šie paskutinieji Europos pagonys nusipelnė pripažinimo gelbstint Europą nuo Čingis Chano "Aukso ordos". Nė viena tauta tiek nenukovė puolančių mongolų, kiek Samogitia. Nė viena tauta, įskaitant pačius, išmanančius toje srityje, mongolus, neturėjo tokių raitelių, kaip Samogitia. Nė viena tauta nelaimėjo tiek mūšių ir pasiėmė karo grobio iš mongolų, kaip Samogitia. Nė viena tauta tiek kartų nenugalėjo teutonų riterių, kaip Samogitia. Iš vakarų puolė teutonų riteriai, Čingis Chano mongolai veržėsi iš pietų, lenkai – iš pietų, rusai puolė iš rytų ir švedai – iš šiaurės.
    Samogitų priešai, būtent, teutonų riteriai, rusai ir senasis Jėzuitų Orderis, nepriklausomai griebėsi, taip vadinamo, intelektualinio karo, panaudojant "rašto jėgą" ir "pinigų galią". Šie priešai, ne tik, kad prievartavo, grobė, žudė, vogė, bet troško sunaikinti samogitų tautą istoriškai. Jie naikino bet kokį įrodymą, kad Samogitia kada tai egzistavo. Jie sufabrikavo istoriją, manydami, kad tai sužlugdys šios tautos suverenitetą, atveriant "legalius" kelius samogitų žemių užkariavimui.
    Po amžių trukusių karų, kurie stipriai nualino tautą, samogitai pasidavė rusu slavų jėgai.
    Nenorom samogitai pagonys priėmė krikščionybės kryptį. Jie tvirtai priėmė katalikų tikėjimą, kaip kadais pagoniškąjį. Už tai juos persekiojo ir žiauriai baudė jų naujieji valdovai rusai. Ir iš niekur nebuvo jokios pagalbos. Galiausiai, suluošinta ir sugniuždyta Samogitia buvo praktiškai išbraukta iš istorijos.
    Šios knygos autorius detaliai ir įdomiai prikelia prarastosios Samogitios, paskutiniojo pagonių krašto Europoje, istoriją.

    Aisčiai

    "Popiežiaus Įsakymas 1200" (Popiežius Nekaltasis III, 1199m. spalio 30d. A.D.) skelbė karą pagonims, gyvenantiems rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. "Gerieji krikščionys" buvo verbuojami iš visų vakarinės Europos vietų, iš jų formuojama galinga armija, vadovaujama Teutonų Riterių, kuriems priklausė buvę Kryžiuočiai, dalyvavę žygiuose į Šventąją Žemę. Kiti "gerieji krikščionys" tarpininkavo finansuojant šią naują misiją, ar kitaip, Kryžiaus Žygį, prieš kitą kitatikių grupę, vadinamą Saracėnais.
    Popiežius pažadėjo visiems Teutonų Riteriams nuodėmių atleidimą, taip, kaip atleido nuodėmes, ėjusiems į Šventąją Žemę.
    Vakarų Europa nedaug težinojo, jei išvis žinojo, apie šiuos pagonis, bet nedvejodama susivienijo krikščionių ir visos Šventos Romos Imperijos vardan.
    Rekrutai be problemų sau prisitaikė Šventojoje Žemėje iš musulmonų įgytą filosofiją, kurioje buvo teigiama, kad kitatikių žudymas apvalo sielą ir garantuoja rojų. Taigi, jie buvo pasiruošę šiam naujam žygiui.

    Pagoniškosios Baltijos tautas sudarė Prūsija, Samogitia, Latvija, Lietuva ir Jotvingija – visos turėjusios bendrą kalbą, religiją ir papročius, ir priklausančios aisčių rasei. Pagal Robert Sears, kuris parašė "Rusijos Istoriją", Baltijos vietovių aisčiai buvo neįspėjama mįslė: "Vieniši, nesusieti nė su viena juos supančia tauta, gyveną nuošalioje šiaurinėje žemėje, nepanašūs nė į vieną Europos tautą, turintys bendrų bruožų tik su tautelėmis, gyvenančiomis tolimuose rytuose, Dawalagiri papėdėje, arba Gango pakrantėse. Sanskrito panašumas į lietuvių kalbą yra nepaprastas. Ištikrųjų, ištisus sanskrito sakinius gali iškarto suprasti prie Nemuno gyvenantis valstietis. Tai ir daugelis kitų faktų įrodo, kad lietuviai (aisčiai) tiesiogiai siejami su šios žmonių rasės gimimo vieta."

    A.E. Tennant savo studijose apie "Lenkų gyvenimą ir Istoriją", kalba apie lietuvius (aičius) taip: "Šie žmonės yra išlikę iš labai senos rasės, seniausios Europos arijų giminės. Jų kalba, palyginus nepasikeitusi provincijose, yra artimiausia šventai Indijos kalbai, Vedų sanskritui.
    Isaac Taylor, savo knygoje "Arijų kilmė", atkreipia mokslininkų dėmesį į lietuvių, kaip vienos iš arijų tautų, reikšmę. Pirmiausia, jis tvirtina, kad lietuvių kalba yra originali arijų kalba; antra, kad lietuviai turi neginčijamą teisę reprezentuoti tikruosius arijus. Nors Taylor ir naudoja žodį "arijas", šios tautelės vadina save aisčiais.
    Benjamin W.Dwight savo "Moderniojoje Filologijoje" patvirtina Isaac Taylor žodžius savo teiginiu, kad lietuvių kalba yra seniausia kalba pasaulyje.
    Emanuel Kant įspėjo, kad "…Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles."
    "Rusų pirminiuose metraščiuose" kalbama apie aisčius, kaip apie Japheth, vieno iš Nojaus sūnų, palikuonis. Šios (aisčių) gentys kadais gyveno į vakarus nuo Ararato kalno, dabartinėje turkų Armėnijoje ir, matyt, pasitraukė į šiaurę, prie Baltijos jūros, mažiausiai prieš kelis tūkstančius metų.

  41. Didžioji dalis aisčių, būtent, prūsų, samogitų ir latvių gentys, persikėlė prie Baltijos jūros krantų. Lietuvių ir jotvingių gentys apsistojo piečiau, bet su pirmaisiais palaikė glaudžius ryšius.
    Tūkstančius metų šios aisčių gentys harmoningai gyveno kartu, atsiskyrę nuo likusio pasaulio, stabiliai užsiiminėdami žemdirbyste, puoselėdami savo papročius, religiją ir kalbą ir nenaudodami rašto. Nors yra įrodymas iš priešistorinių laikų, kad runos buvo žinomos jau tada, dabar vadinamoje Lietuvoje. Archeologų kasinėjimai toje teritorijoje, datuojami 1000 m. prieš mūsų erą, rodo, kad tada buvo naudojami geležiniai padargai, namų apyvokos daiktai, taip pat geležies ir bronzos peiliai, žiedai (žaboti gyvulius), kardai, ietys, kaltai, ornamentai iš aukso bei sidabro.
    Tacitas (98-aisiais mūsų eros metais) savo "Germanijoje" sako: "Svevia (Baltijos jūra) skalauja ten gyvenančių alstyorum (aisčių) krantus. Tų žmonių (aisčių) papročiai ir apranga yra svevų. Jų kalba yra gimininga britų (keltų). Jie, geriau už vokiečius rūpinasi ir yra kantresni augindami grūdines kultūras ir vaisius. Jie tyrinėja jūrų platybes ir vieninteliai renka gintarą."
    Iš senovės danų ir skandinavų sakmių apie samogitus atrandame, kad jie buvo nemažai pasiekę mokslo srityje. Apie juos buvo sakoma, kad mokėję užšaldyti žmogaus kūną mėnesiams, o karščiausiomis metų dienomis galėjo sušaldyti (šviesujį) alų ir vandenį. Sakoma, kad jie naudojo kokius tai metalo miltelius, manoma, kad sidabro ar bronzos, kuriuos barstydavo ant duonos ir valgydavo, taip užsigydydami per trumpą laiką žaizdas. Medicinos reikmėms jie plačiai naudojo rabarbarą, taip pat ir kitas įvairias žoles.

    Gaila, kad daug žinių, kurias turėjo samogitai, nebuvo perduotos būsimoms kartoms. Tai įvyko dėl samogitų vyresniųjų, kurie saugojo paslaptis ir ypač stengėsi, kad jų nesužinotų vakarų europiečiai, bei rytų slavai. Geležinių patrankų atsiradimas, prieš 1241 mūsų eros metus, liudija apie aukštai išvystytą technologiją. Samogitas, vardu Montanus, kuris gyveno Konigsberge, Prūsijoje (1436-1475), buvo sukonstravęs mechaninį erelį, kuris galėjo skraidyti aukštai ore.
    Skandinavų sakmėse Adomas iš Bremeno pasakoja, kad karalius Olav Trygvason, po mūšio Svolde, nukeliavo į lietuvių (aisčių) vietas skleisti krikščionybės. Snorri Sturlson aprašo, kad XIII amžiuje, keliaudamas Baltijos vietovėmis, pajūryje, jis rado gyvenančius žmones (samogitus), kurie be lietuvių kalbos dar žinojo ir danų kalbą.
    Aisčių pagonių religija rėmėsi matomomis gamtos paslaptimis. Jie garbino saulę, mėnulį ir vaivorykštę; giliai garbino ąžuolo medį, šventus šaltinius, ugnį ir akmenis. Vienas išskirtinių jų pagonizmo bruožas buvo Perkūno, Patollo ir Patrimpo garbinimas. Knygoje "Rusų istorijos pradmenys" Nora K.Chadwick dėsto: " Didžiojoje lietuvių miškų šventovėje Romuvoje, viename šventųjų ąžuolų, galima buvo rasti išskaptuotas tris žmonių galvas, kurios vaizdavo dievus: Perkūną, Potallą ir Patrimpą. Buvo tikima, kad Perkūnas dažniausiai bendravo su aukščiausiu šventiku, svaidydamas žaibus ir griaudėdamas. Nežiūrint jo didelio vaidmens šiuolaikinėje tautosakoje, metraštininkai jį maišo su St.Blaze (Šv. Šviesuliu ar Šv.Liepsna -vert.).

    Nors aisčių genčių žmonės buvo visiškai patenkinti savo gyvenimo būdu ir papročių puoselėjimu, X-ame amžiuje jau vyravo nesaugumo nuo išorinio pasaulio nuotaikos. Slavai veržėsi į jų žemes iš pietų ir rytų. Apie 900-uosius A.D. metus sakoma, kad rusų princas Igoris užėmė Kijevą, nužudęs aisčių princus Askoldą ir Dyrą. 1000-aisiais A.D. metais vokiečių gentys stūmė aisčius iš vakarų. Norėdami apsisaugoti, aisčiai buvo priversti išmokti karo meno. Po gyvybės ir žemių netekimo, jie išmoko savitarpio pagalbos ir palaipsniui žemdirbystę pakeitė militaristinis gyvenimo būdas.
    XIII-ame amžiuje žodis "lietuvis" buvo taikomas bendrai visoms gentims, kadangi metraštininkai jį dažniau vartojo, negu "aisčių" terminą. Bendros karinės pajėgos buvo vadinamos lietuvių vardu, nes ši aisčių grupė buvo didžiausia ir sėkmingiausia santykiuose su užsienio šalimis. Stiprus Lietuvos ir Samogitijos bendradarbiavimas kariniuose reikaluose tapo pranašesniu brolių aisčių atžvilgiu. Savo istorijoje "Rusijos kilmė", Henryk Paszkiewicz trumpai apibūdina šią naują karinę jėgą: "Lietuvių antpuoliai į kaimynines žemes minimi nuo XII amžiaus, buvo grobikiško pobūdžio. Lietuva nedalyvavo tarptautinėje prekyboje ir nebuvo išsidėsčiusi nė prie vieno iš didelių kelių, jungiančių tolimas šalis, nei ji viliojo kitų šalių pirklius savo turtais. Pasislėpusi neprieinamų miškų šerdyje, ji nedaug ką tegalėjo pasiūlyti užsieniečiams. Net XIV ir XV amziuose lietuvių vienintelės eksportuojamos prekės buvo mediena, kailiai, odos ir bičių vaškas. XIII amžiuje pasirodžius žinioms apie lietuvių prekybą su kaimynais, sąlygos buvo tos pačios, tik primityvesnės. Lietuvai reikėjo iš pasaulio daugiau, negu ji galėjo duoti mainomis. Savanoriškų prekių mainų neužteko , norint pasiekti tikslo, o komercija buvo nepakankamai išvystyta, kad galėtų vaidinti svarbią rolę. Iki XIII amžiaus lietuviai neturėjo stiprios politinės organizacijos, kuri garantuotų bendrą sąlygų stabilumą, kelių saugumą ir pan.

    "Vienintelė išeitis panaudoti lietuvišką energiją, nešančią greitą ir lengvą sėkmę, buvo jų plėšikiškos kelionės. Iš vienos pusės jos atskleidė įsiveržėlių žiaurumą, iš kitos – liudijo lietuvių energiją ir jėgą, bei jų troškimą įgyti turto iš daugiau išvystytų tautų."
    Natūralu, kad kaimyninės žemės buvo pirmiausia ir plėšiamos. To pasekmėje, norėdami išvengti grėsmės, šie kraštai turėjo priverstinai ir savanoriškai aukotis. Besirubežiuojančios su Lietuva šalys suteikė grobuoniškiems būriams laisvą praėjimą į tolimesnes sritis, kurių turtas labiau traukė lietuvius. Slavų žemės, išskyrus Polotską, buvo silpnos politinėje sferoje, todėl neužilgo pradėjo bendradarbiauti su lietuviais, teikdami jiems žinias apie esamus pavojus, aprūpindami atsargomis, palengvindami persikėlimą per upes ir pan. Iš savo pusės lietuviai, keliaudami per tas teritorijas, jų neniokojo. Tokios sutartys buvo abipusiai naudingos.
    Lenkų kronikose, kuriose minimi lietuvių (aisčių) antpuoliai į Mazoviją (Varšuvos sritį), arba Liublino, Lečyjos ir kitas teritorijas, pažymima, kad nemažai gyventojų buvo pavogiami ir parduodami rytuose. Tapo aišku, kad lietuvių gentys dabar kariavo ne išlikimo, bet savo naudos tikslu.
    Suglumę ir įsibaiminę Mazovijos, Volynės, Polotsko ir Smolensko slavai neturėjo kitos išeities, kaip organizuoti armiją, kuri atmuštų visus tolimesnius šių , neabejotinai bauginančių pagonių, puldinėjimus. Slavų pasipriešinimo planuose buvo numatyta pasamdyti gobšuolius čekų, danų. bohemų, vokiečių kryžiuočius, kaip pagrindinę šios armijos jėgą. Nežiūrint to, nors kryžiuočių ir buvo daugiau, negu lietuvių ir samogičių pajėgų (4:1), vis dėlto jie gėdingai pralaimėjo lemiamame mūšyje Veliki Luki 1198 AD metais.
    Pagal užregitruotus duomenis, ši pergalė lietuvių gentims atnešė pirmą didelį teritorijos laimėjimą, kas paskatino tolimesnį slavų žemių savinimąsi. Ironiška, bet tai uždegė plėšikavimui savanaudiškus kryžiuočius, kurie žinojo, kad lietuviai turėjo daug aukso, sidabro ir kitų brangenybių, įsigytų, kaip karo grobio.
    Po to, kai krikščionių slavų tautos žiauriai nukentėjo Veliki Luki mūšyje, jie kreipėsi į popiežių ir Šventosios Romos imperatorių, kad sustabdytų pagonis (aisčius). Jie paprašė vakarinės Europos sutelkti visas pajėgas, kad būtų išgelbėta krikščionybė rytų Europoje. "Popiežiaus įsakymas 1200" ir buvo krikščioniškojo pasaulio atsakymas.
    Po 750 metų susidariusią situaciją geriausiai išdėstė Wilhelm Reich: "…ir bus tie išrinktieji, kurie taps didžiais kariais, ir neš Kryžiaus ženklą į tolimus pagonių kraštus, tačiau jėga versti į savo tikėjimą, Kristus niekada nebūtų davęs sutikimo."

  42. deimazzz rašė:

    Someone rašė:

    nu o kaip del dezertyravimo stovedavo saugumietis su automatu ir saudydavo vyrus bandancius uzimti geresnias pozicijas nuo tikslo arba bandacius nors kiek atsitraukt nuo taikinio

    kaip tai suprast? rusu saugumieciai saudydavo savus kareivius, jei jie uzsiimdavo geresnes pozicijas? 🙄

    ne visai taip, bet panaisiai; 1941 lapkriti – gruodi po musio prie Maskvos atrode, kad situacija stabilizavosi; taciau 1942 pavasari Sovietine vadovybe neapskaiciavo vokieciu ejimo ir sie pralauze fronta pietuose ir nuriedejo 3000 km iki pat Volgos; tuomet ir isejo gardusis Stalino isakymas "Ni shagu nazad"; jo esme, kad uz koviniu poziciju atsirado antrasis eselonas KGB poziciju, kurie automatais sugindavo i apkasus visus sumaniusius trauktis; su situo ar be sito, taciau 1942 pabaigoje frontas buvo stabilizuotas ir galiausiai prie Stalingrado prasidejo persilauzimas

  43. Newsweek. ES ir Turkija: sunkios skyrybos
    Visateise netaps

    Benediktas XVI basas stovėjo šalia Stambulo mulos po didingais kadaise Konstantinopolį garsinusios Mėlynosios mečetės skliautais, iškėlęs delnus į viršų, kaip kad įprasta musulmonams meldžiant taikos ir nuolankumo. Ko tiksliai popiežius meldė – tėra jo ir Dievo reikalas.

    Tikriausiai Benediktas XVI prašė ir to, kas svarbiausia yra ir šiam amžiui, ir jo pontifikatui – sutaikyti krikščionis ir musulmonus. Bėda, kai malda tampa geopolitine strategija.

    Dar didesnė bėda – baigiantys nutrūkti Turkijos ir Europos Sąjungos (ES) santykiai. Dar visai neseniai atrodė, kad Europa nugalės prietarus ir susivienys ideologiškai, o ne geografiškai, taps šiuo tuo daugiau nei vien nacionalinių valstybių sambūriu. Tačiau tokia galimybė prarasta.

    „Turkija niekada netaps visateise ES nare, – tikino Didžiosios Britanijos parlamentaras Danielis Hannanas. – Tai šiuo metu vis aiškiau supranta visos suinteresuotos pusės“.

    Tai šios epochos tragedija, gal net katastrofa. Europa susitardama su Turkija galėjo parodyti pasauliui, kad Vakarų ir Rytų nesantaika blėsta, kad demokratiškos musulmonų valstybės gali būti tokios pat modernios bei europietiškos kaip ir krikščioniškosios.

    Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas neseniai sakė, esą ant kortos pastatyta pasaulinė taika, kova su terorizmu ir civilizacijų žlugimas.

    Egipto politologo Abdelio Monemo Saido Aly manymu, europietiškoji Turkija, konstruktyviai padėdama spręsti problemas, kitaip nei kadaise Osmanų imperija, galėjo tapti pavyzdžiu likusiam musulmoniškajam pasauliui, galėjo tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų.

    Turkijos narystė ES būtų padėjusi Europai išspręsti musulmonų integracijos ir identiteto problemas. Pačiai Turkijai viltis tapti ES nare galėjo tapti paskata imtis socialinių reformų.

    Šalis per pastaruosius metus pažengė toli į priekį, tačiau dar daug reikia nuveikti, norint atsikratyti autoritarinio valdymo padarinių ir kurti tokią demokratiją, kuri tvirtai įleistų šaknis kultūriškai ir etniškai įvairialypėje visuomenėje.

    Už narystę – trečdaliu mažiau

    Šiuo metu kaltinimų pilasi iš abiejų pusių. Prieš keletą savaičių Briuselyje vyko simpoziumas, pretenzingai pavadintas „Kas prarado Turkiją?“ ES plėtros komisaras Olli Rehnas iš visų jėgų stengėsi išvengti, jo žodžiais, įsibėgėjusio traukinio sindromo – situacijos, kurią suvaldyti darosi vis sunkiau.

    Tokią padėtį lemia įvairios priežastys – pradedant nesutarimais dėl Kipro, baigiant Prancūzijos parlamento balsavimu, smerkiančiu turkų 1915 metais įvykdytą armėnų genocidą.

    Šie nesutarimai kol kas dar nėra formalūs. Tačiau nereikia ypatingų sugebėjimų, kad būtų galima susiprasti, esą prieitas liepto galas. Prieš dvi savaites Kipras grasino vetuoti bet kokius Turkijos siekius. Kandidatas į Prancūzijos prezidentus Nicolas Sarkozy per savo rinkiminę kampaniją irgi ragino nutraukti bet kokias tolesnes derybas. „Turkijai ne vieta ES“, – rėžė jis.

    Oficialiai Ankaros politikai tvirtina ir toliau sieksiantys narystės ES. „Nėra plano B“, – pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Abdullah Gülas. – Mūsų tikslas – toliau eiti tuo pačiu keliu narystės ES link“.

    Tiesą sakant, siekdama šio tikslo Turkija rizikuoja atsidurti visiškai kitokioje geopolitinėje trajektorijoje, kurios kryptį ir dėl to kilsiančius padarinius sunku prognozuoti.

    Turkų požiūris į narystę ES jau keičiasi. Neseniai laikraštyje „Milliyet“ pateikti apklausų rezultatai rodo, kad remiančių narystę ES turkų nuo 2004 metų gegužės sumažėjo trečdaliu (tuo metu už narystę ES pasisakė 67 procentai šios šalies gyventojų). Štai kokia dabar formuojasi pozicija: jeigu jie mūsų nenori, mes irgi jų nenorime.

    Visų pirma – musulmonai

    Popiežiaus – itin prieštaringai islamo pasaulyje vertinamo žmogaus – vizitas atskleidė ir giliai glūdinčią įtampą tarp pasauliečių turkų bei islamistų. Jau nuo tada, kai generolas Mustafa Kemalas Ataturkas ant Osmanų imperijos griuvėsių sukūrė Turkijos valstybę, šios vadovai dažniau žvalgydavosi į pasaulietiškus Vakarus nei į religingus Rytus.

    Į valdžią 2002 metais atėjus nuosaikiai islamistinei dabartinio premjero R. T. Erdogano vadovaujamai partijai, Rytų ir Vakarų takoskyra tapo dar menkesnė.

    Vis dėlto neseniai Bosforo universiteto parengtoje studijoje pastebima, kad vis daugiau turkų save suvokia kaip religinę, o ne etninę grupę. 45 procentai turkų teigia pirmiausia esantys musulmonai (1999 metais tokių tebuvo 36 procentai), ir tik 19 procentų pirmiausia save vadina turkais (1999 metais tokių buvo 21 procentas).

    Vis dėlto R. T. Erdoganui buvo itin sunku išvengti atviros islamistinės politikos. Jis iki šiol vengia panaikinti įstatymą, draudžiantį skara galvą dengiantiems islamistams dirbti valstybės tarnyboje, mokyklose bei universitetuose.

    Premjeras, užuot stengęsis nurišti savo dukroms skarą Turkijos universitetuose, siuntė jas į JAV universitetus. 2004 metais jis bandė, nors ir nesėkmingai, proteguoti prieštaringai vertinamą įstatymą, draudžiantį svetimavimą.

    R. T. Erdoganas yra pirmasis Turkijos lyderis, po daugelio metų pirmą kartą sąmoningai atsigręžiantis ir į Rytus, ir į Vakarus, ir paisydamas islamo tradicijų, ir įgyvendindamas narystei ES būtinas reformas. Atsidavęs musulmonas R. T. Erdoganas (beje, per spalį paskelbtą ramadaną apalpęs nuo badavimo) siekia, kad pasaulyje islamas save atrastų ir įtvirtintų iš naujo.

    Bunda šovinistai

    Menkstant turkų paramai ES auga turkiškasis ultranacionalizmas. Remiantis slaptomis premjero partijos užsakytomis apklausomis, atliktomis metų pradžioje, daugiau kaip 20 procentų šalies rinkėjų remia šovinistinę Nacionalinio veikimo partiją (MHP).

    Jos lyderis Devletas Bahceli neseniai pareiškė, kad integracija į ES yra klastingas planas, sukurptas susilpninti, padalyti bei dezintegruoti Turkiją. D. Bahceli kvietė atšaukti antiturkiškus žmogaus teises ginančius įstatymus (pavyzdžiui, tuos, kurie gina žodžio laisvę), priimti priverstus Briuselio.

    Didžiausią pavojų kelia tai, kad Turkijos generolai – pašos – vis dažniau primena apie save. Šiemet jie sukritikavo Briuselį, esą skatinantį pavojingai liberalias reformas – pradedant TV laidų transliacijomis kurdų kalba, baigiant nekarinės valstybės tarnybos teise. Tiesą sakant, labiausiai jie nerimauja, kad ES reikalauja, jog karininkija nesikištų į politiką.

    „Turkijos ginkluotosios pajėgos niekuomet dėl ES nenusigręš nuo svarbiausių Turkijos Respublikos vertybių“, – rugsėjį pareiškė karinių jūros pajėgų admirolas Yeneras Karahanoglu.

    Kokie santykiai susiklostys tarp karininkijos ir R. T. Erdogano, paaiškės kitų metų gegužę, kai Turkijos parlamentas, kuriame daugumą turi premjero partija, rinks Turkijos prezidentą. Galutinį žodį tars R. T. Erdoganas – jis kontroliuoja teisėsaugininkus. Kalbama, kad premjeras ir pats gali siekti posto.

    Toks žingsnis tikriausiai įsiutintų Turkijos biurokratus, teisėjus, karininkus. Šie įtaria, esą R. T. Erdoganas turi slaptų islamistinių tikslų ir negali jiems atleisti už tai, kas įvyko: 1997 metais buvo uždrausta jo vadovaujama radikali Islamistinės gerovės partija, o pats R. T. Erdoganas 1999 metais buvo įkalintas ketveriems mėnesiams už maišto kurstymą.

    Švyturys be ES

    Kad ir kokių būtų padarinių, Turkijos kova sukels didžiulę atgarsių bangą. Priešiškai nusiteikusios Europoje gyvenančios musulmonų mažumos vargu ar sutiks su Vakarų kultūros sąlygomis, jei Europa aiškiai paskelbs, kad turkai negali būti europiečiai. O Artimuosiuose Rytuose Turkijos, kaip pavyzdinės valstybės, vaidmuo dėl nesutarimų su Briuseliu gerokai sumenkės.

    „Artimųjų Rytų nusivylimas arabų nacionalizmo nesėkmėmis bei fundamentaliojo islamo ekstremizmas verčia iš naujo įvertinti Turkijos kelią, – teigė šio regiono problemomis besidomintis ekspertas Hughas Pope’as. – Vis daugiau formuojančiųjų nuomonę viltis yra sėkminga islamo ir modernumo sintezė“. Ar Turkija, jei jai nepavyks prisijungti prie Europos klubo, nebeteks lyderės vaidmens?

    Daugelis Vašingtono strategų – ir ne tik neokonservatoriai – būgštauja, esą ES ir Turkijos takoskyra musulmoniškajame pasaulyje sukels atgarsių, kad Vakarų kultūros vertybės paprasčiausiai yra nieko vertos.

    „Turkija Vakarams yra tai, kas Šaltojo karo metu buvo Vokietija – fronto linija“, – teigė buvęs JAV ambasadorius Jungtinėms Tautoms Richardas Holbrooke’as. Tai, kad Kad Turkijos progresą atidžiai stebi kaimynės – pripažįsta ir Turkijos užsienio reikalų ministras A. Gülas: „Mes buvome retas stabilumo žiburys ypač judriame regione“.

    Ar šis švyturys pamirkčios ir užges be ES? „Vyriausybė negali nusigręžti nuo ES, – tikino vienas R. T. Erdogano patarėjų užsienio politikos klausimais (tiesa, jam nebuvo leista pasisakyti viešai). – O ES negali atsukti nugaros Turkijai“. Abi puses sieja labai daug dalykų, tad jodviem išsiskirti būtų sunku.

    Geriausia išeitis abiem pusėms – stengtis ieškoti galimybių susitarti. Europiečiai jau dabar šneka apie ypatingą partnerystę, jei nepavyktų įstoti į ES. Turkija pareiškė niekuomet tokiems dalykams nepritarsianti, vis dėlto tikimasi, kad bus pasiekta nors kokių rezultatų. Deja, nė vieno nėra laimėtojo, kai žlugo, ko gera, didžiausio mūsų laikų civilizacijų projekto viltys.

  44. Someone rašė:

    ne visai taip, bet panaisiai; 1941 lapkriti – gruodi po musio prie Maskvos atrode, kad situacija stabilizavosi; taciau 1942 pavasari Sovietine vadovybe neapskaiciavo vokieciu ejimo ir sie pralauze fronta pietuose ir nuriedejo 3000 km iki pat Volgos; tuomet ir isejo gardusis Stalino isakymas "Ni shagu nazad"; jo esme, kad uz koviniu poziciju atsirado antrasis eselonas KGB poziciju, kurie automatais sugindavo i apkasus visus sumaniusius trauktis; su situo ar be sito, taciau 1942 pabaigoje frontas buvo stabilizuotas ir galiausiai prie Stalingrado prasidejo persilauzimas

    tai taip, si dalyka zinau, taciau buvo rasoma, kad Someone rašė:

    nu o kaip del dezertyravimo stovedavo saugumietis su automatu ir saudydavo vyrus bandancius uzimti geresnias pozicijas nuo tikslo arba bandacius nors kiek atsitraukt nuo taikinio

    taip, KGBistai saudydavo dezertyruojancius karius su tuo sutinku, bet ne tuos, kurie uzsiimdavo geresnes pozicijas 🙂

  46. deimazzz rašė:

    Someone rašė:

    ne visai taip, bet panaisiai; 1941 lapkriti – gruodi po musio prie Maskvos atrode, kad situacija stabilizavosi; taciau 1942 pavasari Sovietine vadovybe neapskaiciavo vokieciu ejimo ir sie pralauze fronta pietuose ir nuriedejo 3000 km iki pat Volgos; tuomet ir isejo gardusis Stalino isakymas "Ni shagu nazad"; jo esme, kad uz koviniu poziciju atsirado antrasis eselonas KGB poziciju, kurie automatais sugindavo i apkasus visus sumaniusius trauktis; su situo ar be sito, taciau 1942 pabaigoje frontas buvo stabilizuotas ir galiausiai prie Stalingrado prasidejo persilauzimas

    tai taip, si dalyka zinau, taciau buvo rasoma, kad Someone rašė:

    nu o kaip del dezertyravimo stovedavo saugumietis su automatu ir saudydavo vyrus bandancius uzimti geresnias pozicijas nuo tikslo arba bandacius nors kiek atsitraukt nuo taikinio

    taip, KGBistai saudydavo dezertyruojancius karius su tuo sutinku, bet ne tuos, kurie uzsiimdavo geresnes pozicijas 🙂

    velgi, ir taip ir ne; kaip atskirti musio lauke kari, meginanti pakeisti pozicijas, nuo meginancio begti is musio lauko? antra, pozicijos keiciamos vado isakymu, o ne kareivio nuoziura; taigi, jei jis gavo ginti sita pozicija, vadinasi turi islaikyti sita pozicija, o ne ana, kuri jam labiau patinka. na ir trecia; taip, begima tai sustabde, bet kokia kaina; 40-50 milijonu zuvusiu? (o gal 60? Rusija juk niekada nepateike skaiciu); visiska demografine krize po karo; ar zinai, kad 1945 metu saukimo jaunuoliai nebuvo demobilizuojami iki 1955 metu, nes daugiau nebebuvo ka mobilizuoti; visuomene (ir armija) buvo ant visisko zmogisku istekliu issekimo ribos

  47. Someone rašė:

    kaip atskirti musio lauke kari, meginanti pakeisti pozicijas, nuo meginancio begti is musio lauko?

    Ogi paprastai… Tie kurie jau noredavo pabrukti uodega ir begdavo, kaip kitaip? 🙄 kaip zinoma, Maskva buvo ginama, taigi rusai uzsieme pozicijas turejo gintis, o ne sokinet pries puolancius vokiecius ir ieskot geresnes vietos is kurios juos galetu uzpult. Is savo itvirtintu poziciju begantys kariai ir tapdavo KGB aukomis. Vat tam ir buvo kgbistai, kad is itvirtintu poziciju begancius kareivukus pyskintu. del auku… na tikrai,rusai isties nemazai prarado ne tik kariu, taciau ir civiliu. Per Stalingrado musi ypac zuvo daug civiliu, kadangi rusai neevakavo miesto.

  49. deimazzz rašė:

    Someone rašė:

    kaip atskirti musio lauke kari, meginanti pakeisti pozicijas, nuo meginancio begti is musio lauko?

    Ogi paprastai… Tie kurie jau noredavo pabrukti uodega ir begdavo, kaip kitaip? 🙄 kaip zinoma, Maskva buvo ginama, taigi rusai uzsieme pozicijas turejo gintis, o ne sokinet pries puolancius vokiecius ir ieskot geresnes vietos is kurios juos galetu uzpult. Is savo itvirtintu poziciju begantys kariai ir tapdavo KGB aukomis. Vat tam ir buvo kgbistai, kad is itvirtintu poziciju begancius kareivukus pyskintu. del auku… na tikrai,rusai isties nemazai prarado ne tik kariu, taciau ir civiliu. Per Stalingrado musi ypac zuvo daug civiliu, kadangi rusai neevakavo miesto.

    Karys privalo vykdyti vado isakyma; nevykdantis isakymo turi buti susaudytas; jei sito nedarysi, karo nelaimesi; tai butina salyga; pozicijos keitimas be isakymo yra isakymo sulauzymas; uz tai fronte turejo buti saudoma; musis del Maskvos vyko 1941 lapkricio-gruodzio menesiais; o kgbistai uz nugaru atsirado 1942 pavasari; be to, vokieciu sansai uzimti Maskva buvo minimalus; technika nepritaikyta ziemos salygoms, zmones be ziemines aprangos etc etc

  50. Someone rašė:

    musis del Maskvos vyko 1941 lapkricio-gruodzio menesiais;

    kiek zinau, musis del Maskvos prasidejo rugsejo 30 diena! Puolamoji operacija "Taifunas" buvo pradeta, kuomet nepavyko Maskvos uzimti pirmosiomis puolimo savaitemis. Spalio – Lapkricio menesiais vokieciai artejo prie Maskvos, vietomis iki jos belike buvo vos 25-30km. Mazdaug nuos sausio pradzios rusai pradejo kontrpuolima, kuris tesesi iki balandzio menesio ir kurio metu rusai fronta nustume nuo Maskvos apie 350-400km! 8)

  51. domiesi karo istorija? retas atvejis 8)
    tik ka laikyti istoriniais saltiniais? rusai perrase taip vadinamo Didziojo Tevynes karo istorija maziausiai penkis kartus, nelygu, kokio vado ir kokius nuopelnus reikedavo iskelti; vakaru istorikai su malonumu kartoja rusiska karo versija; baisiai jau gerai skamba pasaka apie kvaila Stalina ir klastinga Hitleri; juk taip nesinori pripazinti, kad Stalinas juos visus apvyniojo aplink pirsta ir jei ne Hitlerio beprotiskas ispuolis, TSRS butu pasipildziusi naujomis respublikomis dar 1942 metais; Prancuzija, Anglija kt. salys turetu pripazinti, kad tai Hitleirs jas isgelbejo nuo komunizmo invazijos

  53. as visgi manau, kad tiesos siandien nepadaugejo; net priesingai; su metais daugeja mistikos, o vakaru istorikai dazniausiai kartoja rusiska karo versija, jau sakiau kodel; prisimink, kol buvo gyvas Stalinas, nebuvo net Pergales dienos; nes nebuvo ka svesti; siaubingi nuostoliai, nuniokota salis ir uzgrobtos kelios varganos valstybeles, kai buvo planuota nuriedeti iki Gibraltaro; ir prie Chrusciovo nebuvo Pergales dienos; jis taip pat zinojo, kad svesti nera ko; Pergales diena Rusijoje atsirado tik 1965 metais, svenciant "pergales" dvidesimtmeti jau prie Breznevo;
    daugelis Vakaru valstybiu vadovu atrodo visiskais idiotais (isskyrus Cercili) karo isvakarese, todel jiems taip ir patinka rusiskoji karo versija

  54. na mistikos tai daugeja, nes atsirado daugybe pseudoistoriku, kurie iskelia ivairius naujus faktus, karo priezastis(vienu zodziu padaro sensacija), o placiajai visuomenei tai idomu, tai kelia susidomejima. Zmones skaito tas knygas ir susidaro klaidinga nuomone 😕 be to ka raso rusu istorikai ne visada yra melas. odel pergales dieno sventimo tai radau idomu straipsni http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/05/04/istdab_02.html+pergales+diena&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=2&lr=lang_lt

  55. deimazzz rašė:

    na mistikos tai daugeja, nes atsirado daugybe pseudoistoriku, kurie iskelia ivairius naujus faktus, karo priezastis(vienu zodziu padaro sensacija), o placiajai visuomenei tai idomu, tai kelia susidomejima. Zmones skaito tas knygas ir susidaro klaidinga nuomone 8)

  57. deimazzz rašė:

    Someone rašė:

    musis del Maskvos vyko 1941 lapkricio-gruodzio menesiais;

    kiek zinau, musis del Maskvos prasidejo rugsejo 30 diena! Puolamoji operacija "Taifunas" buvo pradeta, kuomet nepavyko Maskvos uzimti pirmosiomis puolimo savaitemis. Spalio – Lapkricio menesiais vokieciai artejo prie Maskvos, vietomis iki jos belike buvo vos 25-30km. Mazdaug nuos sausio pradzios rusai pradejo kontrpuolima, kuris tesesi iki balandzio menesio ir kurio metu rusai fronta nustume nuo Maskvos apie 350-400km! 8)

    tai va, pasidomejau, Stalino isakymas "Ne zingsnio atgal" Nr. 227 isleistas 1942 liepos 28 d. T.y. tuomet, kai rusai atbego iki Stalingrado ir nebebuvo kitu budu sustabdyti; rusai kontrapuolima prie Maskvos pradejo 1941 gruodzio menesi, taciau sumokejo didziule kaina ir iseikvojo visus strateginius resursus, del ko tai drasiai galima vadinti rusu sutriuskinimu prie Maskvos; to pasekoje 1942 kovo menesi vokieciai pralauze fronta pietuose ir isiverze i Dono stepes; jeigu prie Maskvos butu buvusi pasiekta tikra pergale, jau 1942 butu pradeje stumti vokiecius atgal, taciau vadovybes klaidos leido vokieciams kariauti dar 3.5 metu, nuniokojant dar didesne salies teritorija;

Parašykite komentarą

You may have missed

Kas yra Vpn vpn
2 min read

Kas yra Vpn

2024 9 gegužės
Kalėdos: kaip išvengti konfliktų santykiuose santykiai per sventes
3 min read

Kalėdos: kaip išvengti konfliktų santykiuose

2023 26 lapkričio
Kaip atskirti tikrą meilę nuo įsimylėjimo Kaip atskirti tikrą meilę nuo įsimylėjimo
8 min read

Kaip atskirti tikrą meilę nuo įsimylėjimo

2021 3 spalio
Kas yra meilė? kas yra meile
3 min read

Kas yra meilė?

2021 12 rugsėjo