Noreciau mieli lankytojai jusu paklausti, ar daug kam tai buvo, jog jus palikote savo vaikin aar mergina, ir po to supratote, jog padarete klaida ir bandete vel susigrazinti ir kaip jums pavyko??? butu labai malonu isgirsti trumpu istoriju, kaip jus buvote kartu, issikyrete..ir vel susiejote, ir kaip viskas pasikeite ir kaip jusu santykiai rutuliojosi po to, ar netgi dabar…apskritai, ar jus atleistumete neistikimybe, arba kai jus palieka ir ar priimtumete atgal…aciu!:)
23 thoughts on “Jei galėtume laiką atsukti atgal…”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Man buvo… Kai dar buvau paaugle… atrodo arti 16 tada buvo… draugavau su tokiu vaikinu… visai neseniai draugavom, dar tik pora savaiciu…. tada buvau laaabai impulsyvi… susipykom del kazkokios nelemtos smulkmenos ir as pasikarsciavusi sakau: "tu mane uzknisai, viskas baigta!" jis isejo… kiek veliau supratau, kad man jo labai reikia…. bandziau ji susigrazinti, bet… deja… taip ir nepavyko… o del neistikimebes… atleisti gal ir atleisciau, bet pamirsti nesugebeciau,….
na, man buvo tokia situacija… dėl kurios dar dabar gailiuos… ir kurios niekad turbūt nesugebėsiu paaiškint… tai va, draugavau su vaikinu 7mėn, kai įvyko TAI. Mano pirmoji meilė išsiskyrė su mergina (mes kažkada senai išsiskyrėm ir likom draugais), na ir iš jo pusės atsirado daugiau laisvės bendraut su kitom merginom… čia ne esmė… pakvietė susitikt.. tiesiog kaip draugai.. pakalbėt (norėjo išsipasakot dėl tos buvusios kuri jį paliko) susitikom.. mano vaikinas beje žinojo… 🙂
Turejau vaikina, toki ipatynga. Skirdavomes daug. Susipazinom. Turejo kitu paneliu. As turejau kita vaikina. Po to vel susitaikem. Kai visiskai ji pazinau, susiradau kita. Tuomet jis su mano drauge buvo. Pasigailejau, susigrazinau. Vek Issiskyrem. Jis atrado savo laime, as savo dar ieskau 🙂 nu vat, nu zinai kai zmogu myli tai priimi atgal, atleidi. Susigrazinti pavyko. O dabar net nemeginciau, nors ir suvirpa sirdelei kazkas kai ji pamatau, zinau jog jis laimyngas su savo meile, as irgi tokia busiu kai atrasiu savaja. =) Neistikimybe, m. nu cia matai priklauso nuo salygu. Anksciau atleisdavau, dabar vargu ar atleisciau. Na siaip priklauso ir nuo pacio vaikino. Bet vistiek manau neatleisciau. O gal? O pats ar pati?
Gabriele, oho, kaip jausmyngai ! =))) Linkiu sekmes laimes ir meiles ;* =)
Gabrielė* rašė:
Gabrielė* rašė:
Mhmmm….turiu pasakyti nerealus tavo vaikinas, kad sugebejo tau viska atleisti…tikrai saunuolis, kai netgi turejo dalintis tave su kitu ir jis kente, matosi akd tirkai tave myli, o galu gale prieme atgal i savo sirdi ir glebi, i savo gyvenima…respect tavo draugui!:D
džiaugiuos jūsų pagyromis mano draugui. jis tikrai jų vertas, ir dar daugiau… nes jis šauniausias vaikinas pasaulyje 🙂
So sweet =)
Neapleisčiau, kad ir kaip mylėčiau 🙁
Gal ir nepamirso, bet ismoko su tuo susigyventi. Gal pamirso.
Gal ir per anksti, svarbu, kad jis mane pakeite, o as ji. As linkus manyti, kad tas vienintelis dar pasirodys.
Zinai, paleisti nepaleisti, sprendi ne tu. Kartais likimas ir aplinkybes nusprendzia uz tave.
O tau belieka stebeti ir viska giliai paslepti, kad nepaluztum ir eitum pirmyn.
As irgi neapsisprendele 🙂
turiu vaikina, greit bus 5 metai kaip kartu. bet praeitu metu geguze (pries 10 men) susipazinau su kitu nuostabiu vaikinu. Buvom tik draugai, jis nuo pat pradziu zinojo apie mano ilgaja draugyste, bet… "Tik draugai" vaikinas ir mergina negali buti ir tarp musu isiziebe simpatija, aistra. neuzilgo jis isvyko 2men, per kuriuos jausmai tik sustiprejo. Bijojau ir nenorejau tu jausmu, begau nuo ju, palikinejau ji per tuos 10 men 5 kartus, o jis manes nepaleido. Bandziau atsisveikinti jam isvykstant, bet jis vis tiek man skambindavo. Bandziau viska nutraukti jam grizus – vel nepaleido… Paslijo santykiai su vaikinu, papasakojau jam apie naujaji vaikina (ne viska, tik kad jis yra), nusprendem pradeti viska nuo pradziu. Ir vel naujajam tariau sudie, o jis ir vel manes nepaleido. Negalejau ir as jam atsispirti. Apie tai, kad tebebendraujam suzinojo mano vaikinas, issiskyrem, atbegau pas naujaji. Bet po kurio laiko senasis sumane mane susigrazinti ir… as sugrizau. ne todel, kad nebranginciau naujojo, bet tiesiog issigandau likti be nieko. Senojo jausmus isbande ilgas laikas, o nauja karsta meile gali greit perdegti… Nezinau kaip tai pavadinti – protu ar savanaudiskumu, – bet tai suveike ir as vel kazkam tariau atia, jau 4 karta. Man regis niekas to nepakestu, niekam nereiketu zmogaus, nezinancio ko nori ir besiblaskancio, bet tik ne jam… Jis nepasidave, bande ir bande, nepaleido. O ir as priesinausi tik del jo paties geroves, norejau, kad susirastu mergina, pradetu normalu gyvenima, o ne kaip meiluzis… jam reikejo tik manes. man irgi reikejo laiko su juo, taip viskas ir tesesi, kol suvokiau, kad as pati taip nebegaliu, tad sausio pabaigoj 5-a kart istariau jam sudie. ir ka jus manote? savaite buvo ramu, o tada – ir vel tas pat…
Tai truko iki praejusio savaitgalio. Dabar jo gyvenime atsirado kita mergina. Kol kas tik drauge, bet jauciu, kad tik kol kas. Jis vis dar man raso ir skambina, maldauja susitikti, bet as pati daugiau taip nebegaliu, ir nebenoriu su juo susitikti. Nes as nesu toks nuostabus zmogus kaip jis, nes man skaudu zinoti, kad po susitikimo su manim jis susitiks su kita. Nes nors zinau, kad jis mane myli, ta mergina jam taip pat visai patinka.
Galbut as pats laimingiausias zmogus pasaulyje, nes sutikau du nuostabius vaikinus… O gal pats nelaimingiausias zmogutis, nes nezinau kurio reikia labiau, nes su vienu yra sirdis, o su kitu protas.
Galeciau sakyti, kad pasakiau jam goodbye 6 karta, bet meluociau pati sau, nes jauciuosi palikta, o ne palikusi… Ir nors jis tikrai pas mane sugriztu, as negaliu sau leisti zaisti su kitu zmoniu jausmais ir pasitraukiau…
Sandrione rašė:
nu blemba man gaila vaikino tavo!!! as matau kad tu esi ziauriai faina panele, nes jei butum paparasta, jis taves taip nemyletu ir tiek visko neatlesitu, turbut supranta, kad nuostabesnio zmogucio pasaulyje nebesutiks, todel atleidzia tau viska…tas ir durniausia, kad tu jo nemyli taip, kaip myli jis tave..tau nei ka daryti, su juo gera, smagu, malonu, bet kazko truksta, truksta to, ko gauni is kitu vaikinu…na, nzn, as beveik esu garantuotas, kad kazakda gyvenime kai tu busi su kitu vaikinu, jau gal istekejusi ir turesi seima, tu prisiminsi savo pirmaji ir suprasi, kad jis tave mylejo labiausiai is visu ir gailesies kad ji palikai…matai, kol esame jauni, tos meiles ziauriai nevertiname, labiau rupi aistra, malonumai, kazkaip visados traukia tai, ko neturi, norisi to, kas yra kitaip, negu kad turi ir kas yra salia, ir visiskai neivertiname to, ka turime, kas mus myli ir gerbia mus..vnz…tikiuosi, kad tavo tas vaikinas isimyles savo ta drauge, o tu sutiksi ir savo tikraji vyra..gal ir bus viskas jums abiems labai gerai!!!:) tik noriu pasakyti, cia gal ne i tema, bet nieko nera nuostabiau, yra zymiai, milijona kartu fainiau ir mieliau sutikti paprasta zmoguti, kuris tampa tavo svajoniu princu ar princese, nei sutikti tobula, kazkada savo mintyse ir svajonese susikurta idealu zmogu…
Kazzzkas rašė:
Man tai abieju labai gaila, nesu as verta tokiu nuostabiu zmoniu… Dabar vis dar esu su savo pirmuoju, kur 5 metai eina, o naujasis vis dar bendrauja su ta mergina, bet vis dar jie ne pora, jis vis dar man raso ir skambina, nenori pamirsti… 🙁
Patikekit, tikrai nenoriu laiko atsukineti, tai nereiskia, kad nepadariau klaidu, padariau ir labai daug, bet juk tobulu nera, o is klaidu mokomes 🙂
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, bent akimirkai…, kurią prisiminus pasidaro taip gera, taip saldu saldu ir širdį ramu, – tikriausiai velniui sielą parduot galėčiau. Nė nemirktelėjusi. Dėl vienos vienintelės akimirkos.
Prieš 2,5 metų, sutikau savo tikrąją meilę. Pradraugavę 1,5 metų, pradėjome jausti vis didesnį spaudimą vienas iš kito. Aš esu labai inpulsyvus žmogus. Karštakošė. Supykusi galėdavau prikalbėti įvairiausių dalykų, o po minutės vėl apsikabinti ir gailėtis pasakytų žodžių. Taigi, taip jau atsitiko, kad mano draugui, tiesiog trūko kantrybė ir jis nusprendė baigti draugystę.
Šiaip, problema buvo ne vien tame, tik aš buvau labai naivi ir nenorėjau to suprasti, o viskas buvo akivaizdu: Jaunas amžius, noras pasilakstyti, audringas gyvenimas ir t.t. Aš buvau, esu ir būsiu sėslus, ramesnis žmogus. Nesakau, kad nemėgstu pasiliksminti. Tiesiog, mano manymu, viskas turi būti proto ribose. Taigi, nenukrypstant toliau nuo temos tęsiu… Negalėjau paleisti šio žmogaus, nes jis man beproto brangus buvo, (žinoma yra iki šiol) – supratau, kad turiu pasikeisti. Prašiau sugrįžti, jis sutiko, sakydamas, jog myli mane, bet jam vis dėlto reikia laiko pagalvoti, apsvartyti viską. Susitaikėme gan greitai. Viskas buvo puiku, lyg ir. Nors mylimas žmogus buvo šaltesnis, daugiau laiko norėdavo praleisti su draugais. Man buvo nesvarbu, tiesiog buvo gerą šalia jo…
TAČIAU, vieną dieną, netikėtai sužinau, jog jis labai jau įtartinai meiliai bendrauja su savo klasioke (perskaičiau intriguojančias žinutes jo telefone, jis buvo tą dieną pergirtas, kad suvogtų, jog tokį dalyką derėtų ištrinti. Tuomet iš pažystamų sužinojau jo ypatingą elgiasį per klasės turistinį žygį…), paklaususi jo ką visa tai reiškia? Atsakymo žinoma nusulaukiau. Jis apsisuko ir išėjo nieko nepaaiškinęs. Prisimenu tą dieną kaip šiandien. Suklupau ant žemės ir kaukiau, visa gerklę, vaizdas sukosi ratais, maniau, kad baigėsi mano gyvenimas… Viską ką turėjau brangiausia, visas tas gražias akimirkas, išgyvenimus, visus tuos 1,5 metų, ėmiau ir praradau per vieną dieną, per vieną valandą, minutę. Sunkiausia buvo suvogti: kaip dabar AŠ gyvensiu be jo? Kuo AŠ rūpinsiuosi? Kam gaminsiu? Ko lauksiu? Dėl ko stengiuosi? Kaip AŠ pamiršiu žmogų, dėl kurio kaip paauglė krausčiausi iš proto? Ir kol nesupratau, kad vis dėlto, net ir tokią akimirką, aš vis dar galvoju apie save, kaip AŠ pamiršiu, kaip MAN sunku, – kad tai yra savanaudiška, tol nenugalėjau to skausmo, – tol neperėjau per save.
Nemiegodavau naktimis be raminamųjų, nevalgydavau, kol šaukštas patas neatsirasdavo mano burnoje. Absoliučiai NIEKAS nebuvo įdomu. Tiesiog sėdėjau ir vegetavau. Kartais užeidavo tokių amikirkų, kad pratrūkdavau, ir nesivaldyma apsipildavau ašaromis. Nejuokais manim susirūpino artimi žmonės… Bet, vieną dieną pabudau ir pasakiau sau, kad nuo šiol viską darysiu kitaip. Dar kartą prisiminusi viską ką gražaus drauge patyrėme, dar kartą apsiverkiau ir pažadėjau sau, jog daugiau niekuomet to nebus, kad turiu jį paleisti, iš savo vidaus – tiesiog palinkėjau jam laimės. Aš supratau, kad negaliu padayti jo laimingo, supratau, kad jis taip pat turi teisę būti laimingu, su manim, ar be manęs.
Laikas ėjo labai lėtai. Aš optimistė niekuomet nebuvau, todėl ne viskas klostėsi jau taip ir gerai. Mintys, neįgyvendinti ateities planai mane vis graužė ir graužė iš vidaus. Tačiau pasisekė, jog keletą dienų prieš išsiskiriant, susiradau sezoninį darbą. Jame turėjau nerealių draugų kolektyvą, kurie neleisdavo JO prisiminti nors ir akimirkai. Merginos, žinoma peikdavo jį: koks kiaulė, jis dar nežino ką prarado bla bla… Taip su kiekviena diena, išugdė manyje pyktį. Ėmiau jo neapkęsti. Per keletą dienų, maniau, jog meilė baigėsi. Juk dabar jis buvo nebe tas gražuolis, kurį iki ausų buvau "įsisvaigusi", jis buvo niekšas, sudaužęs man širdį… Visais įmanomais būdais atsiribojau nuo bet kokių žinių apie jį: ištryniau numerius, nuotraukas, suslapčiau dovanėles (gaila buvo išmesti), stengiausi nesitrinti tame pačiame draugų rate, nesilankyti tose vietose, kur galėčiau jį susitikti ir t.t. Kurį laiką jaučiausi laiminga. Galbūt. Žinoma daugiau nieko ir nemačiau – nuo ryto iki vakaro darbas. Taip jau atsitiko, kad tame kolektyve, susiradau vieną simpatiją iš mokyklos laikų. Bedraudavom paprastai. Kaip draugai. Jis visuomet mane pralinksmindavo. Ėmėm susitikinėti už darbo ribų. Žinoma ne vienu du, dažniausiai su mano draugėmis, jo draugais. Viskas ėmė klostytis į tą rimtesniąją pusę, o aš, kas blogiausia tam nesipriešinau, nors ir žinojau, jog šiuo metu naujos draugystės man nereikia. Ir staiga, vieną vakarą, gavau oficialų pasiūlymą. Pati nesuprantu kodėl tada neišdrįsau to atsisakyti. Galbūt tikėjausi, kad taip bus geriau, greičiau užsimiršiu… BET…
Atsitiko taip, kad mano mylimasis, suprato, jog nebegali be manęs gyventi. Pasipylė žinučių tekstai, kaip manęs trūksta, kad nebegali apie nieką kitą galvoti, kad nebenori nei valgyti, nei miegoti, kad beproto myli ir suprato, kokia ištiesų esu jam svarbi… Kad būčiau ideali žmona, tik mes susitikome netinkamu metu, jog buvome kiek per jauni, abu kiek kvaili… Kad pabantyme viską iš naujo, kad suteikčiau jam galimybę įrodyti, jog jis pasikeitė, kad gali padaryti mane laimingą ir t.t.
Viskas taip susijaukė. Jausmai žinoma atgijo, nebeliko jokio pykčio, jokių blogų prisiminimų. Jis žinojo, kad turiu kitą žmogų ir kad tikrai galiu pas jį nebegrįžti. Karts nuo karto susitikdavom, kalbėdavomės, kokių gražių planų, žodžių, pažadų girdėjau… Kaip širdį skaudėjo matyti, tokį brangų žmogų kenčiantį dėl manęs. Dar niekad nesijaučiau tokia reikalinga. Aš juk visą gyvenimą svajojau apie tą amikirką, apie jį, apie mus kartu, vis vildavausi, kažkur giliai giliai širdelėje, jog kada nors… bet tramdžiausi ir stengiausi išlikti išdidi. Kas kart jis mane atsisveikindamas apkabindavo, drebančiomis rankutėmis prispausdavo prie savęs, stiklinėse akyse matydavau ašaras ir žinoma tada supratau, jog visą tai labai tikra, kad laikui bėgant aš tikrai to nepamiršiu ir, kad, galbūt, prarasiu beproto man brangų žmogų.
Taigi… Vieną dieną, nusprendžiau, jog turiu jam suteikti galimybę, nes myliu šį žmogų ir nesvarbu kaip kas nutiks, svarbu, kad dabar suteiksiu jam ir sau laimės. Žinoma, nutraukiau sąntykius su bendradarbiu. Gražiuoju. Jis suprato mane, aš jį. Likome draugais. O tas laikas, po susitaikymo, buvo toks nerealus, jaučiausi nepaprastai laiminga, tačiau pačio pirmo vakaro drauge, nepamiršiu visą savo gyvenimą: @};-
oho..
aš nežinočiau,kur dėtis, jeigu skirčiausi su savuoju.. nors ir ne 5 metai dar, bet..
laiko sukti atgal nenoriu. galbūt jei praeityje kažką pakeisčiau, kas buvo skaudu, į gera, dabar gal nebūtų to žmogaus. Gal nebūčiau net susitikus…juk dažnai susitinkam atsitiktinai, netgi ne per draugų draugus..
Beautiful rašė:
As gyvenime del nieko nesigailiu ir niekada nebijau suklysti, todel man ir nereiktu niekada atsukt laiko, nes pats moku susikurt sau ateiti :p
Tikriausiai nebuciau pradejas su ja bendraut.
-> Kazzzkas (:
Žinoma, kaip visada ir pas visus, visko būna (: Po susitaikymo praėjo 7mėn., esam kartu, manau jis toks pats laimingas kaip ir aš (: Bent tikiuosi ((: Su manim nelengva… Didelė karštakošė esu, todėl kartais moku iš nieko išpūst didelį burbulą. Bet gi žmonės auga, keičiasi jų mąstymas, neišimtis ir aš (:
Beautiful rašė:
pachmelingom akim žiauriai erzina tavo atbuli smailai 🙂
Normaliom akim irgi. 🙂
Tai visiem gi neįtiksi : D Pvz. mane erzina, kad nevartojat lietuviškų raidžių. Mano nuomone čia kalbos iškraipymas, bet aš nepradedu visiems proto p***** ((:
Nebučiau pasikvietus jo pas save į tūsą.