Norejau pasidalint stai situo straipsneliu, gal nevisi skaite http://www.respublika.lt/lt/naujienos/p … ko_veidas/ idomiai nuteike jis mane 🙂
13 thoughts on “Juodasis bilduko veidas”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Įtraukiančios diskusijos visomis gyvenimo temomis
Jaskis rašė:
Voveryte rašė:
Su ta spinta tai.. Vaikam įbauginti.
Savo draugės penkiamečiui jau išaiškinau, kad baubų spintose nebūn.
Death_noice rašė:
Man tik smagiai skaitosi, gerai sukurtas, subtiliai gan 😀
Ir kam dabar skaičiau? dabar prisigalvosiu… nes ir taip pas mus name neramu kažkaip, o dar po tokių straipsnių tik pačiai blogiau paliko :))
Imagine rašė:
Imagine rašė:
Aij, Imagine. Nekreipk tu dėmesio. Juk praleisti net faktai. Jei rado neįtikėtinai didžiulę žiurkę ir dar su perkasta gerkle, tai tų foto būtu pilni visi laikraščiai. Vien foto kiek padidintu laikraščio pirkimą. Ir iš viso sunkoka būtu įsivaizduoti, kad fizinis kontaktas įmanomas. Gal ir galima daryti kažkokią prielaidą pirmuose aiškinimuose, atmetus pagražinimus. O visas "blogis" eina per patį žmogų ir jam atsirasti reikalinga erdvė. Kitaip tariant turi sumažėti gėrio. O jau tada ir gali atsirasti kažkokia išorinė įtaka, tačiau ji energetinė, o ne fizinė. Tada ir atsiranda nerimas ar kokie kitokie pojūčiai. Garsas taip pat sukuriamas energetiškai, o ir daiktai gali būti taip pat judinami energetiškai, bet žmogaus skleidžiama gyvybinė energija neprileidžia fizinio kontakto, tad čia gali būti rami. Gal tik baimė, begalinė baimė gali iš vidaus žmogų sugriauti, o daugiau niekas neįstengs fiziškai prieiti. Blogio įtaka eina per žmogų iš vidaus, čia ir yra didžiausias pavojus. Atsiranda įvairiausios priklausomybės ir kartais padaromi poelgiai tiesiogiai prieštarauja to žmogaus nuostatoms.
Algis957 rašė:
Imagine rašė:
"Dabar nuolat galvoju apie name pastoviai girdimus garsus.."
Va su šituo reiktu stengtis susitvarkyti. Pastovus minčių koncentravimas turi ne mažą galimybę padidinti problemą. Viena iš pakankamai veiksmingų priemonių atsipalaiduoti ir koncentruoti pozityvias mintis yra tinkamai parinkta muzika. Nebūtinai jau taip pedantiškai ją rinkti, bet, kad atitiktu nuotaikai, skambėtu daugiau aukštų vibracijų ir nebūtu per nelyg agresyvi. Bent jau aš kur kas geriau jaučiuosi skambant gerai muzikai. Net sudėtingesnės problemos netenka savo pirminio svorio. Reiktu pasistengti save įtikinti, kad aplinkui gali būti, o gal ir yra labai daug visko ko mes negalime pastebėti, tačiau tas viskas yra savo vietose ir niekaip negali daryti tiesioginės įtakos tau. Vienintelis priėjimas prie tavęs, tai yra tave įbauginti ir veikti per tavo baimes. O baimė, tai ir yra viena iš didžiausiu ir stipriausiai veikiančių emocijų. Per ją galima visiškai užvaldyti žmogų. Žmogus apimtas baimės gali visiškai prarasti sveiką nuovoką ir elgtis neprognozuojamai, o tai reiškia, kad tada jau pati baimė valdo žmogų ir jis prieš ją yra bejėgis. O iš tikrųjų baimės šaltinis neįmanomas. Jo nėra. Mes patys jį susikuriame savo mintimis ir vaizduote, o vaizduote skatina įvairūs, mums nepažinūs reiškiniai. Tad pakanka jų tik nebijoti ir jie tampa visiškai bereikšmiai. Jie paprasčiausiai būna nebereikalingi ir jie išnyksta. Dar labai svarbu yra vienoje patalpoje gyvenančių žmonių tarpusavio santykių harmonija. Kada erdvė užsipildo teigiamomis emocijomis , o prie to prisideda ir muzika, tai neigiama energetika ima mažėti, nes jai nebelieka vietos. Tad gyvenk ramiai, Imagine ir neleisk sau suabejoti, kad kas nors gali tau pakenkti. Jei jaučiasi įtampa, tai ji atsiranda iš vidaus, veikiant aplinkos neigiamam fonui. O jei ji yra tavyje, tai reiškia, kad tu ir pajėgi tą įtampa sumažinti ar visiškai ją panaikinti.
Aciu Algi 🙂
Tie staripsniai man labiau panasus i siaubo istorijas. Nes nera nei nuotrauku nei siaip kokiu inetrviu paiimtu is tu zmoniu suprantu, kad galbut jie viska paeme is uzsenietisku zurnalu ar laikrasciu bet pagalvokime jai jau tokios istorijos lietuvije yra spauzdinamos tai pacioje amerikoje jos turetu buti dar garsesnes, nes juk prisiminkime kai visi zuralistai vaziavo i ta atakalnio nama o tai cia kokia nors gera istorija tai tikrai turetu buti labai garsu. O cia pirma karta girdeti dalykai neabejoju, kad paprasciausiai is neturejimo ka be rasyt savo zmones istorijas susikuria.
EeevELinux rašė:
Tai jau tikriausiai. Juk rimčiau rašantis žurnalistas nurodytu iš kokių būtent žurnalų ar laikraščių ėmė tą informaciją ir kuriuo metu tai buvo publikuota. O čia nei pavardžių nei adresų… 😀 O šiaip, tai įdomus fenomenas tie bildukai. Kažkur turiu knygutę dar 20a pradžioje spausdinta. Tai ten aprašomi atvejai jau su visomis konkrečiomis detalėmis. Ir pavardės, rajonas, miestelis, liudininkų begalės, stebėtojai, pareigūnai, dvasininkai. Suprantama, kad dabar jau tų žmonių nebepasiklausi, tačiau anuomet tai tikrai buvo įmanoma padaryti. Ir aprašomi atvejai vykę Lietuvoje, o ne kur už devynių jūrų, devynių marių.
Jaskis rašė: