A. Hitleris nuo jaunystės svajojo tapti profesionaliu dailininku – dėkokit žydų dėstytuvams iš Vienos dailes akademijos, kad tokiu netapo. Mat šie padarė viską, kad tik gabus jaunuolis neįstotų, o Hitleris net du kartus bandė! Trečio karto nebebuvo – patys gerai žinom iš istorijos, kas dėjosi po to.
Kaip jums patinka Hitlerio kūryba? – daugiausiai liejo akvareles 😀
18 thoughts on “Kai negauni ko nori”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Labaaaai dėkui tau . Žinojau , kad norėjo stoti į dailės akademiją , tai spėjau , kad talento turėtu turėti . Visada norėjau pažiūrėti kaip jis piešė .
nu labai gražu.. galėjo jį ir priimti.. gal viskas būtu bue geriau..
O tai čia dėl to "žydai – tautos priešai" patapo?
as galiu geriau
Taip jau tikrai nepasakysiu, nes labai ir labai senei skaičiau jo biografiją ir visą kitą apie jį. Man atrodo, kad ne jo sugebėjimas piešti, o jo maksimalistinis charakterio bruožas pakišo koją. Meno žmonės tai jaučia. 🙂
Menas dažnai tampa menininko jausmų išraiška. Kiekvienas žmogus išsikrauna savaip (sportuoja, gamina valgyti, atlieka sudėtingus triukus ir t.t.). Menininkas tai daro kurdamas (nesvarbu, dailės, muzikos ar kitoje srityje). Kai žmogus netenka galimybės išsilieti, savo energiją nukreipia kitur. Nesakau, kad būtent dėl to Hitleris nukreipė savo pyktį žydų link, bet galėtų būti viena prielaidų. O šiaip na, vyriškis prie meno visomis prasmėmis turbūt buvo.
Kiek pamenu, Hitleris niekaip negalėjo taikstytis su vidutinybe. Jis visada troško būti priekyje ir tai jau buvo ko ne patologija. Tad jaunuolio su tokiomis tendencijomis gal būt ir nenorėjo priimti. Nes paveikslas tai ne tik vaizdas, bet ir jausmas, emocijos. Juk muzika gali išgroti paveikslą, o paveikslas perteikti muziką. Juos sujungia jausmas, kuris randasi kūrinyje ir kuris yra kūrėjo. Tad Hitleris su savo maksimalizmu nelabai galėjo įsipaišyti į tokius rėmus. Jo klasikinė kūryba gal būt matėsi, kad per grubi. Na, ankstyvojoje jaunystėje, tai ir jausmai dar buvo kitokie, ypač tuo momentu kada jis buvo įsimylėjęs. Tuo laikotarpiu atrodo daugiausiai jis ir yra nupiešęs. 🙂
Algis957 rašė:
tai esminiai tikro meniniko bruozai
strangelove rašė:
Kažkaip tokių savybių neįžiūrėjau nei savo pažįstamų, linkusiu į meną tarpe ir taip pat nepavyko išskaityti garsių menininkų biografijose. 🙂
Na, iš pateiktų jo darbų pavyzdžių – kažkokios eilinės kičinės banalybės, skirtos atvirukams ir mokyklinukų atminimų sąsiuviniams. Jokio asmeninio stiliaus, įdomios kompozicijos… Vienintelis darbas,privertęs atidžiau pasižiūrėti, su prierašu "liuks!"
Jeigu kiekvienas, neįstojęs į dailės/muzikos/teatro akademijas, taptų Hitleriu, tai jau būtų įvykę ne du pasauliniai karai, o 200. Tad nemanau, jog vertėtų kaltę versti žydų dėstytojams, nepastebėjusiems jo "ypatingo" talento. Beje, jei Hitleris buvo toks jau puikus dailininkas, tai kas jam draudė tapyti ir be dailės akademijos diplomo? Jis pasirinko keršto, neapykantos, paranojos kelią. Aš į jį žiūriu – kaip į didelį dvasios ligonį, iškreiptai žvelgusį į gyvenimą ir patį save.
Taigi esmė ne tai, kas (ne)įvyksta mūsų gyvenime, o tai, kaip mes į tai žiūrime.
Algis957 rašė:
ir kokiu gi garsiu meniniku biografijas perskaitei?
strangelove rašė:
atidziau skaityk 🙂 – tik prasau pasakyti vardus tu meniniku, apie kuriuos skaitei biografijas, tik tiek.
strangelove rašė:
Someone rašė:
mano prašymo esme, suprasti kas suformavo tokias tavo isvadas.
Someone rašė:
as ne davatka , kad viskuo tikeciau, man reikia pavyzdziu.
Someone rašė:
Ciurlionis baige muzikos mokslus ir kokius paveikslus norejo, tokius ir piese. Tai nera argumentai irodantys maksimalizmo nebuvima, ar buvima. Jei pasidometum, juo tai jis- maksimalistas (zmogus keliantis sau didziausius reikalavimus, siekiantis didziausiu tikslu).
strangelove rašė:
"as ne davatka , kad viskuo tikeciau, man reikia pavyzdziu."
O tu sakei, kad neprašai cituoti… O dabar aiškia siūlai diskusiją su tiksliais argumentais.
"Jei pasidometum, juo tai jis- maksimalistas (zmogus keliantis sau didziausius reikalavimus, siekiantis didziausiu tikslu)"
Jis piešė tokius, kokius norėjo, bet nesiekė maksimalaus populiarumo. Zmuidzinavičius laisvai galėjo pragyventi iš savo parduodamų paveikslų, o Čiurlioniui nuolat reikalinga būdavo finansinė parama. Labai būtu įdomu sužinoti kokių didžiausių tikslų jis siekė ir kokie tie didžiausi reikalavimai? Juk sakei, kad reikia pavyzdžių, tai parašom. Kur jie? Nematau… 🙂
Someone rašė:
pavardes pasakymas, tai toli grazu dar necitavimas (cituoti-iterpti i teksta ar kalba tikslia kito autoriaus teksto ar kalbos istrauka)
o tai kokio tada populiarumo sieke? -minimalaus?, o gal is vis nesieke? siulau giliau pasidometi Ciurlioniu, jeigu nori nenusisneketi. Nes, apskritai, is tavo komentaro, galima suprasti, kad jei menininkui nusispjaut ant materializmo ir jis pats biednas – tai jau viskas!- jis nebe maksimalistas.
cituoju teatro rezisieriaus J. Vaitkaus zodzius:
"…Ciurlionis , buvo maksimalistas, ir tas maksimalizmas juntamas visur. Jis buvo kur kas toliau nuzenges, nei tuometine lietuviu visuomene. Greta jo nebuvo tokiu asmenybiu kaip jis…"
Kai negauno tai ko nori ateina kerštas tiems, kas tau sutrukdė.. jei taip interpetuoti Hitlerio istoriją.. jo biografijos neperskaičiau, tačiau brolis taip. . Piešiniai tikrai gražūs.. o galbūt tai viena iš didžiausių priežasčių, kodėl jis taip nekentė žydų ir juos žudė.. dėl to, kad sugriovė jo svajones tapti dailininku.. kaži kuris pasirinkimas pačiam Hitleriui vėliau atrodė geriausias.. ar jis vis dar norėjo tapti menininku, ar buvo laimingas turėdamas tą žiaurią valdžią ir nešdamas žmonėms skausmą ir mirtį?….