nju swejkcjaj nusprendzjau sjukurt sja tema nes nesenaj praradau sawo sjunjuka kuri be galo mylejau ;[*~ taj wat trumpay aprasysju sja istorija ;[*~
Manjo sunjukas susirgo …. prastai atrode labaj … manjo tewaj buwo darbe ir as wisa djen alaukaju kada jie grys kad galecjau nuwest sawo sunjuka pas gydytoja nes pacjaj nebuwo galimybju ;/ wisa djena tarsi nujausdama werkjau ir prasjau sao sunjuko napalikt manes ;[*~ atsinesjau jo lowytea pire sawosjos ir uzmigau … susapnawau kad manjo sunjukas mire ;[ atsibudau ir puoljau prie sawo mazjuko … jis mjegojo … wakarejant gryzo tewaj… nuwezem pas weterinara ir jis pasake njeko rimto tik radikulitas … prilejdo waistu ir uztikrino kad tikrai nemirs jam njeko bajsaus … a buwau laiminga ir dekojau djewuj kad neateme is manes manjo mazjuko ;]*~ gryzom namo o manjo mazyljuj pasidare dar prascjau …. siltai uzklosteme kajp ljepe weterinaras o as nuejau i sawo kambary rasinejusji su drauge … wis atejdawau prie sawo mazjuko … matesi kad jis kankinosi … jo zwilgsnis wis zwelge toly ir tolyn…. dar kartely nuejus radau ji islipusi is lowytes toky bejegy gulinti ant zemes .. pakeljau o jis buwo toks gleznutis ir engwas lyg njekada .. pabucjawau apkloscjau ir nuejau… wis praejdama pasizjuredawau … jis buwo ramerkes akytes… pries mjega nuejau dar karat ji apkamsyt ir pazjureti kaip jis…pamcjau kad jo zwilgsnis zwelge toli toli … burnyte buwo prawerta ir siek tike kysojo ljezuwjukas… o kunelis buwo susitinges… supratau kad manjo mazjukas paliko mane ;[*~
parasjau sawo istorija nes zn kad ne wjenaj man tjp nutiko kad praradau sawo mylima gywuneli tjesjog norejau paklaust kajp jus iskentet tai? 😕
45 Responses to “Kai prarandi savo mylimą gyvūnėlį”
Suprantama, kad skaudu tau..
bet na, tie gyvūnai..
pačiam man visa krūva jau pridvėsusių..
neimų į galvą tokių dalykų..
Juk ir pati mirsi..
Natūralu jugi čia..
(sorry, kad tik taip paguodžiau..)
na jei rasytum normaliau….ai bet si kart nesigilinam…
daznai susimastau ka as darysiu kai rasiu savo triuse negyva… nu aisku tai neisvengiama…
laikykis…
Man ir taip yra buvę, šuo susirgo kokiu maru, nevage kelias dienas, nors buvo visai be jegų, tokiom linksmom akim žvelgė į mane, su didele meile, visą dieną praverkiau matydama, kad mano Rufas (šuo) vis silpsta, kitą rytą jis jau buvo nudvėsęs 🙂
acjukas uz linkejimus ;]]
Net neskaičiau.Išmok rašyt 😉
Nefertite rašė:
niu sa praradau ir savo augintini ( ziurkena)… paverkiau… ne nieko… kad nebutu taip liudna jau kita diena kai mire ziurkeniukas, nusipirkau nauja….db miega miegaliukas 😀
oj tie vargsai gyvunai….
Aš savo žiurkę neseniai praradau. Nežinau, liūdna buvo žiūrėt kai ji sirgo ir kai kritinėjo narvely, bet kai mirė kažkaip ypatingai nereagavau.. Net visai įdomu buvo :> Aišku, šuns būtų labiau gaila, arba katino, bet vistiek manau, kad reaguoti tai labai stipriai nereikia, visgi, dar ne tokių netekčių bus…
na taip…. bet kai augini bet koki padareli nuo mazens, kai dar buvo spirga. ir tol kol jis mirsta… labai skaudu buvo ziuret kaip jis kankinosi 😀
nudvėsęs
nudvėsęs? gal nugaišęs aj bet nesvarbu
žinau tą jausmą nors nugaišo ne mano o senelio šuo kurį be galo mylėjau tai širdy jausmas buvo toks sunkus… bet nenusimink juk tų šuneliu milijonai kurie maldauja tokios šeimininkės kaip tu
8)
Kai mano šuo arba katė pastips, mėnesį žmonėms nesirodysiu :)’
Skaudus dalykas,bet ismokau susitaikyti. 🙁
Turejau du buldogus, viena prancuzu kita anglu, prancuzu auginau nuo mazens, man buvo 4-5 metai kai ji parveze is baltarusijos, mire jis ne savo mirtim. Istorija tokia jis susilauze koja, buvo sanarinis luzis, bet kadangi lietuvoj veterinoriu nera, tai sanarini luzi sugipsavo kaip paprasta, puse metu suni nesiojau is 4 auksto 3 kart per diena i lauka, jis praktiskai nevaiksciodavo. Poto kai suo pradejo cypti, supratom kad kazkas su tuo gipsu negerai tada nuvezem i kauna, ten daktarai pakraupo (kas jiem daugiau beliko). Pasake kad ji reikia migdyti, bet mes neleidom. Ji kaune kiek galima aptvarke, kaip ir turejo is pradziu. Po kiek laiko sugijo jam koja bet jis stipriai slubciojo. Teko uzmigdyt 😉 Tokia mano istorija.
Dalies teksto nesupratau, nes ne lietuviškai parašyta.
Mirtis -gyvenimo dalis, tiek žmonėms, tiek gyvūnams.
Tas i taip aisq, bet matos ka nesi turejus augintinio 😉
refused rašė:
Kaip zoologijos parke 🙂
refused rašė:
vilkute rašė:
as taip pat turejau suny kury labai mylejau tai buvo mano pirmas suo kai ji parnese tevai nuo tada man gime meile suniui(gal ir keistai skamba) 🙁
Gal cia ir kwailai nuskambes bet turiu banguota papugele 8 metu. Gawau ji ( Riki) dowanu 8 gimtadienio proga… is pradziu keista buwo tureti toki padareli bet dabar taip pripratau kad nezinau kas butu jei nustiptu 8)
Bet vistiek, gyvūnai – ne žmonės. Jų netekus ir skausmas mažesnis, ir užsimiršta greičiau.
Is tikruju tai taip ;/
:)’
minesota rašė:
Uzuojauta, augintinio mirtis kaip artimojo mirtis.
minesota rašė:
Oho 😆
as nesuprantu tu zmoniu kurie visai akmensirdziai,kuriems net nieko nereiskia gyvunelio mirtis..
stai pati neseniai suzinojau kad kaime pas mociutes mano katineli nuvaziavo..:/ ir tai pazystamas pasake…svarbiausia kad kuno niekur nera..dabar nezinau net ka galvoti…nieko apie ji nezinom…kas cia zino gal jis dar buvo gyvas kai ji partrenke..,man tiesiog plysta sirdis apie ji pagalvojus… jis buvo kitoks nei visi kiti..atrodo kad praradau savo artima zmogu..jis buvo toks protingas,kad atrodo jis viska suprasdavo… 😥
užjaučiu , bet kad gyvūnas buvo gyvas kai jį partrenkė tai čia manau visai logiska
Nu gal žmogus norėjo pasakyti,kad nemirė iškart po partrenkimo 🙂
Aš turėjau daug tokių nutikimų ir kiekvieną kartą raudonau. Neseniai pastipo mano šuo Lota. Kai aš gimiau po kelių mėnesių man nupirko lesės veislės šunį. Tiek akimirkų su ta kalyte praleistų. Buvo mano mati geriausia draugė. bet dabar jos nėra. Vistiek ar vėliau ar anksčiau tai turėjo atsitikti. Lotai buvo 12,5 m. Bet vistiek jugi šuo nuo vaikystės. Pabėgo iš sodybos. Kiti sako, kad kai šunys jaučia, kad jie tuoj mirs, pabėga jaj turi galimybę. Kadangi Lota turėjo taip ir padarė. Ilgas naktis verkiau. Vis negalėdavau susitaikyti, kad jos netekau. Vis prisimindavau kaip mano tėtis ją iš kanalizacijos ištraukė… Nu dabar turiu kitą šuniuką mažą, bet vistiek labai dažnai apie Lotą pagalvoju. :ymsigh:
Tai turbūt kolis nes tokios ‘lesės’ veislės dar negirdėjau 😉
.
kazkada turejau kasaka, tai mociutei kai gyvunai nepatinka uzmete karta is lazdos ir atmuse jam ten kazka, tai pirma jam galine kuno daly pralizavo o galiausiai ir pats nustipo.. buvo aisku neprikolas, iki siu dienu su tapacia lazda jai uzmest noreciau X(
Pamenu kai man mama paskambino per mano gimtadienį ir pasakė, kad mirė mano žiurkė. Tai net užmiršau, kad snd mano gimtadiensi… Tai buvo tik žiurkė, bet prie jos aš labai prisirišau…
eretikas rašė:
Šiandien praradau savo draugužę.Pragyveno ji 13 metelių,bet vistiek ji jautėsi,kaip mažas šuniukas.Lakstydavo,šėldavo ir krėsdavo išdaigas.Graži ir miela dalmantiniukė buvo.Sesutė mano…O iškeliavo ji visiškai netikėtai.Vakare išvedžiau ja į lauką.Lauke ji,kaip ir visada,dūko ir begiojo.Tada grįžom namo,ji įsirangė į savo foteliuka,o aš nuėjau ko nors užvalgyti.Tada staiga virtuvėje išgirdau,kad ji pradejo springti ir kosėti.Staigiai daviau jai vandens.Bet pasirodo visai ji nebuvo užspringus.Prasidėjo traukuliai,spazmai,pradėjo nevalingai viduriuoti ir inkšti iš skausmo.Tada ir supratau,jog mano draugužė iškeliauja.Išsikvietėm veterinara i namus,nes niekas kitas jau nebedirbo.Kol atvažiavo veterinaras,ji prasikankino dar geras 2val.Nenorėjau su ja atsisveikinta,tačiau kartu norėjau,kad ji daugiau nebesikankintų.Užmigdė.Kaip paaiškėjo,augliukas užspaudė kraujagyslę…Vis dar negaliu atsitokėti,jog jos jau nebėra…Visgi 13 metų praleidom kartu,užaugom taip pat kartu…
Mes turėjom rotveilerę vardu Dika, buvo baisiai pikta man buvo nekart įkandus, bet kai jai buvo 7m susirgo gimdos vėžiu, sakė veterinaras dėl to kad šuniukų neturėjo. Pastebėjom kad kažkas negerai kai nustojo ėsti, o buvo žiauriai ėdri, ėdė viską. Po to kraujai pradėjo bėgt, išvis nebesikeldavo, neduodavo prieit artyn dantis šiepdavo, o reikėjo vaistus leist tai prisikalbindavai uždėdavai antsnukį ir sulesdavai. Bet buvo vėlu išgelbėt taigi kad nesikankintų teko užmigdyt. Atsimenu buvau tada išvažiavūs, o kai grįžau viskas buvo švaru, mama tvarkė namus, iškart supratau kad kažko trūksta
Tavo istorija man primene manaja vaikysteje…
Turejom suneli, buvo mano geriausias draugas, kieme kartu lakstydavom, saugojo, mylejo, ausi perkando (pati kalta), bet vistiek mylejau 😀 … Buvau isvaziavus i kaima, gryztu, nera suns, visur ieskau niekur nera… Pamenu pasijutau labai labai vienisa…. Buvo gal kokie 7-8 metai…
Mama po biski vis bande man aiskint, kad susirgo ir tt… Tada sake, kad maras kazkoks buvo ir mire… Iki siol nesu apie tai klausus…
nu varge, kam tokia liudna tema 🙁
Kad butu proga pazliumbt 😀
zinau ta jausma ;( mire mano papugeles, tada zliumbiau ilgai labai… 😉
Ledinuke rašė:
Aš taip pat neseniai netekau mylimo katino. ;(( Mano istorija tokia:
Su šeima išvažiavom savaitei į užsienį, katinui palikę maisto prie namų :ymsigh: