Kai prarandi, viską supranti…

Kai prarandi, viską supranti…

Pirmadienis. Mokykla. Nors visuomet mokykloje ta pati rutina, bet šiandien aš nesnaudžiu, kaip buvau pripratęs iš pačio ryto. Rutina kiek pasikeitė, nes sužinojau, jog į mūsų klasę ateina dvi naujos merginos ir vaikinas.Ir štai, aš nebesnaudžiu, nes smalsumas nugali snaudulį. Ar jie draugiški? Ar pritaps? Nemanau… Tik ne šioje klasėje. Aš jiems padėsiu. Na bent pabandysiu. Ir štai, pasirodo trys nauji veidai. Klasėje kaip visada pasigirsta krizenimai. Žemas, stambokas, apvalaus veido vaikinukas neatrodė, jog džiaugtųsi tokiu naujųjų bendraklasių sutikimu. Aš savęs neįsivaizduoju jo vietoje… Pakalbinsiu jį per pertrauką ir susipažinsiu. Klausiau jų prisistatymus, nors, tiesą sakant, man buvo nesmagu klausytis jų drebančių balsų. Atėjo eilė kalbėti paskutiniam žmogui. Tai buvo neaukšta, patraukli mergina, šviesiais plaukais. Nustebino, nes jos balsas neparodė, jog ji jaudintųsi. Priešingai! Ji labai maloniu balsu papasakojo apie save bei savo šeimą. Nusijuokė! Labai keista. Man patiko jos mielas balsas. Įdėmiai stebėjau ją ir klausiausi. Turbūt galėčiau visą dieną klausytis to balso. Dauguma bendraklasių kaip visada buvo užsiėmę sava veikla: kalbėjosi, paišė paraštes ir visaip kitaip naudojosi laisvesniu pamokos metu. Aš taip pat darydavau tą patį. Bet dabar man buvo maloniau klausytis. Ji pastebėjo mano susidomėjimą ir padovanojo man šypseną. Man net šiurpuliukai per kūną perbėgo… Nuleidau akis. Užsimerkiau. Norėjosi įrėžti į atmintį tą šypseną. Ypatingą šypseną. Nes ji buvo man…

Po auklėtojos instruktažo apie mokyklos tvarką, ji paprašė naujų auklėtinių atsisėsti į laisvą vietą. Aš daugelį metų sėdėdavau vienas. Lengviau susikaupti ir dirbti. Kol nauji mokiniai ieškojosi sau vietos pagal nerašytą "merginos su merginom, vaikinai su vaikinais" taisyklę, aš sugalvojau pasiruošti pamokai. Pasilenkiau prie kuprinės ir pradėjau ieškoti chemijos vadovėlio. Bet staiga mano dėmesį patraukė šalia manęs esančios kėdės patraukimas. Kažkas atsisėdo. Na negi tas vaikinukas… Neskubėdamas išsiėmiau knygą ir padėjau ant stalo. Reikia jo atsikratyti… Sukaupęs pakankamai drąsos pasukau galvą link naujojo bendrasuolio. "Čia užim…". Šypsena! Visiškai pasimečiau… Ji atsisėdo pas mane! "Labas! Aš Agnė." Aš žiūrėjau į ją, tas mėlynas akis, kurios tryško nuoširdumu ir šiluma… "Labas, mano vardas Aleksandras, malonu susipažinti." Vos prisiverčiau save prakalbėti. Vis dar žiūrėjau į ją… O ji į mane… Nemaniau, kad akys gali taip sužavėti. Bet aš mačiau jose žmogų, kuris tikrai kažkuo ypatingas. Išsiaiškinsiu. Būtinai.

Pamokos bėgo nepastebimai. Nebeprisimenu net to, ką mokytoja kalbėjo praeitą pamoką. Slaptai žvilgčiojau į ją. Bet ji įdėmiai klausėsi mokytojo. Na va, ir vėl skambutis. Baigėsi paskutinė pamoka. Susimečiau knygas į kuprinę ir išėjau į koridorių. Gal užkalbint ją? Ne… Drąsa niekuomet nepasižymėjau… Geriau eisiu namo. Apsivilkau švarkelį ir išėjau iš mokyklos. Kiemelyje buvo nemažai mokinių. Tarp jų ir Agnė. Ji lėtai žingsniavo tolyn. Gal kažko laukia? Reikia prieiti arčiau. Prisiartinau. Staiga ji atsisuko. Man nt širdis sudrebėjo. "O tau į kurią pusę eiti? Gal pakeliui…" O Dieve! Ką daryt… Man reikia sukti į dešinę, bet aš labai norėjau su ja kartu eiti… O gal jai irgi į dešinę? Pabandysiu spėti. "Man į kairę reikės, o tau?" Širdis pradėjo smarkiai plakti. "Puiku, man taip pat į tą pusę! Galėsime kiekvieną dieną kartu grįžti." Valio! Atspėjau! Dabar galėsiu pakalbėti su ja. Kiekvieną dieną!

Pokalbis ėjo puikiai, nes vienas kito visiškai nežinojome. Kalbėjomės apie mokyklą, pomėgius, laisvalaikį. Net nepastebėjau, kai priėjome miesto pakraštį. "Na tai kur gyveni? Aš tave palydėsiu." "Na… Iš tikrųjų aš gyvenu visai kitam miesto gale. Nereikėjo man sukti į kairę. Tiesiog norėjau su tavimi geriau susipažinti. Nepyk, kad pamelavau…" Begalo nustebau. Vos susitvardžiau nesijuokęs… "Iš tikrųjų, aš taip pat pamelavau, jog man reikia į kairę…" Pradėjome abu juoktis. Buvo labai smagu. Ji tiesiog spinduliavo iš džiaugsmo. Apgavome vienas kitą, nes norėjome labiau susipažinti…

Ruduo beveik baigėsi. Artėja atostogos. Mano kiekvienos dienos laukiamiausias laikas – pamokų pabaiga. Kiekvieną dieną eidavome kartu iš mokyklos. Mūsų ėjimo tempas nelabai ir skyrėsi nuo vėžlio. Bet abu to norėjome…

Paskutinė diena. Priešingai, nei kiekvieną, mes nesikalbėjome. Abu buvome paskendę savo mintyse. Mane neramino mintis, jog visą savaitę nebematysiu jos. Ankščiau atostogos būdavo tikra šventė. O dabar norėčiau, kad jų išvis nebūtų. Visą kelią pratylėjome. Priėjome tą vietą, kurioje išsiskirdavom. Ji atsisuko. Pažvelgiau į jos akis. Jos nebuvo tokios kaip visada. Nerimas, susimąstymas… "Atostogos… Nesimatysime savaitę." Nusiramink. Juk tai tik septynios dienos. Septynios! "Taip… O galbūt norėtum pas mane ateiti į svečius? Teko girdėti, jog trečiadienio naktį bus krentančių žvaigždžių pikas. Galėtumėm kartu stebėti jas…" Jos akys nušbito, grįžo mane džiuginanti šypsena. "Žinoma! Susirašysime. Iki greito." Kaip įprasta, atsisveikinom ir nusišypsojom vienas kitam. Tik šį kartą man nusisukus ji pagriebė mano ranką, patraukė link savęs ir pabučiavo… "Tu to nusipelnei. Niekas su manim nebuvo toks geras ir nuoširdus." Ir ji nužingsniavo link namų. Aš likau stovėti vietoje. Negalėjau pajudėti. Akyse vis dar matau jos mėlynas žvilgančias akis, žiūrinčias į mane. Negalėjau pamiršti jos lūpų švelnumo, to jausmo, kuris tiesiog priverčia užmerkti akis ir pasinerti į tai, ką jauti. Nuostabus jausmas, kuris iki šiol nebuvo atrastas…

Trečiadienis! Nuo pat ryto neradau sau vietos. Laikrodį nužiūrinėjau vos ne kas minutę. Laikas kaip visada slinko labai lėtai, kai norisi atvirkščiai… "Lauki manęs? Nes aš tai tavęs labai pasiilgau…" Ši žinutė mane dar labiau nudžiugino. Vadinasi ne aš vienas baigiu grindyse duobę išvaikščioti. Reikia kažką nuveikti. Pagrosiu pianinu.

Be penkių aštuonios. Mano kūnas net tirta. Pasigirsta nedrąsūs pastuksenimas į duris. Aš griebiau durų rankeną ir atvėriau duris. Agnė! Nesusilaikiau ir apkabinau ją. Pagaliau susitikom…

Visą vakarą šnekučiavomės apie tai, ką nuveikėme per šias kelias dienas. Ji kaip visada švytėjo iš džiaugsmo. Džiaugėsi, nes mes ir vėl kartu.

Jau gerokai po vidurnakčio. Pasiėmėme pledą ir išėjome į lauką. Pasitiesėme pledą ir atsisėdome. Danguje net labai norėdamas nesurasi debesies. Žvaigždės ryškiai švytėjo. Gulėjome ir nekalbėjome. Laukėme. Sakoma, kad jei sugalvosi norą, pamatęs krentančią žvaigždę, jis išsipildys. Aš žinau savo norą. Daugiau nieko ir nenoriu. Danguje ryškiai švystelėjo šviesos spindulys. Mintyse pakartojau savo norą. Agnėturbūt nepastebėjo žvaigždės, nes vis dar atsisėdus įdėmiai žvelgė į dangaus platybes. Aš atsiguliau ir žiūrėjau į ją. Jos akyse atsispindėjo visas dangus. Ji labai įdėmiai, susimąsčius stebėjo platybes. Tik pasirodžius ilgai lauktai žvaigždei, ji nudžiugo ir atsigulė šalia manęs. Pastebėjau, jog ji drebėjo. Koks aš kvailys, gi lauke vėsu! Prisiglaudžiau šalia jos ir apkabinau. Jautėmės laimingi. Nereikėjo nei žodžių, mums užteko ir to, ką jautėme… Aš ją pabučiavau. Atsidėkojau už švelnumą. Buvome laimingai. Tikrai laimingi!

Užmigome ten pat. Apsikabinę. Ryte, jei tebemiegant, nuėjau padaryti arbatos. Pasiėmiau padėklą ir nunešiau arbatą bei kelis sausainiukus. Padėjau padėklą šalia ir pasilenkęs prie jos pabučiavau. "Labas rytas, miegale!" Ji pramerkė akis ir nusišypsojo. "Padarei man arbatos? Ačiū tau."

Slinko mėnesiai. Mes nesiskyrėm nei per žingsnį. Kartu leidome laiką, džiaugėmės kiekviena akimirka. Didžiausią abiejų priešą įvardijome laiką, kuris slinko per greitai…
Pakviečiau ją savaitgalį nueiti prie upės ir pastebėti atskrendančias žiemoti gulbes. Ji, žinoma, sutiko. Susitikome netoli parko ir susikibę už rankų patraukėme link upės. Radome neužimtą suoliuką ir atsisėdome. Stebėjome, kaip gulbių šeimos atskrenda. Laikosi savam būryje, mama prižiūri savo vaikus, kad šie neišklystų. Dėmesį patraukė gulbinas su gulbe, kurie, atvirkščiai nei kiti, plaukė dviese, atsiskyrę nuo kitų. "Žiūrėk, visai kaip mes" nusijuokė Agnė. Nusišypsojau jai. Buvo smagu matyti, kad ji laiminga. Pasibučiavome. Kiekvienas bučinys man būna ypatingas…

"Agne, kaip manai, kodėl kai bučiuojasi, žmonės užsimerkia?" Agnė plačiai nusišypsojo ir kiek susimąstė prieš atsakydama. "Manau, kad akys pavydi lūpoms, todėl ir užsimerkia!" Abu juokėmės. Pats atsakymas man atrodė gana logiškas. Pavydėti tikrai yra ko!

Kaip ir kiekvieną šeštadienį, su draugais susitikdavome pažaisti pokerį. Gerokai po pietų kaip visada ėjau namo pro parką. Gražu. Visur dominuoja balta spalva, medžiai apšerkšniję. Visada grožėjausi žiema. Visi žmonės skuba, nori kuo greičiau grįžti į šltus namus. Bet man daug mieliau pasigrožėti parku. Kelioms minutėms sugalvojau pasėdėti. Stebėjau gamtą, žmone, kurie… Bet mano žvilgsnis užkliuvo ties žmogum, pasirengusiu gerai pažįstamu šviesiu paltuku. Agnė! Bet ji ne viena… Šalia jos kažkoks vaikinas. Jaučiau, kaip visas kūnas tirtėjo iš įsiučio. Bandžiau save raminti. Ji juk sakė, kad su niekuo nedraugauja. Melavo??? Ji taip nepadarytų… O gal… Aš nenuleidau žvilgsnio nuo jų. Stebėjau kiekvieną judesį, šifravau abiejų kūno kalbą, gestus. Jie atsisveikina, pasibučiavo! Mano galvoje vyko chaosas, meilė susimaišė su įsiučiu, norėjosi griebti tą tipą ir pritrėkšti. Atsistojau ir greitu žingsniu nuėjau link namų.

Antra savaitė, kai aš jai neatrašau ir neatsakau į skambučius. Norėjau viską apgalvoti, bandyti suprasti, kas tą dieną parke įvyko. Ji su manimi žaidžia. Taip… Vaikinai jai žaisliukai…

Skambutis į duris. Atidarau jas. Agnė. Jos veidas buvo išblyškęs, akys pilnos ašarų. Man buvo labai skaudu matyti ją tokią. Kiekviena krentanti ašara kaip koks kūjis trenkdavo man į širdį. Ji bandė mane apkabinti, aš atstūmiau. Nors širdis mane naikino iš vidaus, aš tiesiog negalėjau jos priimti… "Aš mačiau tave parke. Tu pasibučiavai su kažkokiu vaikinu…" Ji apsipylė ašaromis, man vis sunkiau darėsi matyti tai. "Aš atsiprašau… Jis niekas… Aš taip nedarau… Jis mano buvęs vaikinas… Nežinau, kas man tada pasidarė… Atleisk." Net ir norėdamas, negalėjau patikėti. Matyti ją tokią buvo ir sunku ir gera. Gera, nes žinojau, kad už tokį poelgį ji gailisi. Bet gal vaidina? Apgaudinėja ir vėl? Juk ji tą moka… Negalėjau tiesiog stovėti ir laukti, kol susinaikinsiu iš vidaus. Užtrenkiau duris. Visas kūnas tirtėjo. Nuėjau atsigulti.

Ilgai galvojau. Mes tiek daug laiko kartu praleidome. Tegul parodo, kad tikrai nori mane susigražinti. Aš jos žodžiais netikiu. Reikia palaukti ir pažiūrėti. Taip. Gera mintis. Juk aš buvau tikras, kad ji mano. Ir ji niekad nenorės išsiskirt. Tegul pažaidžia šį išbandymo žaidimą. Pažaiskime žmogaus jausmais. Juk taip daro daugelis.

Kitas dvi savaites ignoravimą tęsiau. Ji kiekvieną dieną laukė prie mano namų ryte, prieš pamokas. Bet aš tiesiog išlipdavau pro langą kitoje namo pusėje. Tegul pasikankina. Jaučiau malonumą, nes žinojau, kad jai skauda. Žvėris.

Kaip visada, šeštadienis – pokeris. Žaidėme, aptarinėjome reikaliukus. Popietė, skirstomės. Ėjau savo eiliniu maršrutu, mintys sukosi apie vasarą, šilumą… "Aleksandrai! Palauk!" Aš suklusau. Kažkas mane šaukia. Atsisuku atgal. Agnė. Viduje ir vėl užvirė pyktis. Šiandien nenorėjau taikytis. Tegul atstoja. Žaidė su manimi, dabar mano eilė. Šlykštynė… Nei kiek nelėtindamas ėjau tolyn. Ji pasivijo mane ir sustabdė. "Mums reikia pakalbėti. Aš be tavęs negaliu.Kaip tu nesupranti… Aš tave myliu…"
"Labai myli?" "Labai, labai!" Tai juk gražiausi pasaulyje žodžiai. Bet aš to nesupratau. Tapau bejausmis. Man tai buvo paprastas žodis. Nusisukau, paspartinau žingsnį. Ji seka iš paskos. Ašaros… Ir vėl. Kiek dar gali jos mane žudyti? Puoliau bėgti. Ji nebandė atsilikti. Norėjau pabėgti, atsikratyti jos. Dar ne laikas su ja kalbėti. Dar ne. Puoliau bėgti per gatvę. Gal dabar atstos… Perbėgau ir atsisukau, ji puolė bėgti gatve. Ašaros krito ant asfalto. O aš žiūrėjau. Tegul verkia… Kurtinantis garsas. Agnės kūnas bloškiasi ant žemės. Mano Agnės… Ką… Ką aš padariau…!!! Aš puoliau bėgti link jos, mano akys sruvo ašaromis. Kraujas venose stingo. Pribėgau prie jos. Agne!!! Aš purčiau ją. Jai viskas gerai. Turi būti gerai! Bet ji nejudėjo… Nekvėpavo… Man liejosi vaizdas, norėjosi šalia jos numirti… Jos jau nebėra… Paskutinė ašara nubėgo per jos kruvinus skruostus. Ašara, skirta man… Ką aš padariau! Puoliau bėgti į priešais atvažiuojančius automobilius. Turėjau mirti… Kad galėčiau atsiprašyti. Mane sulaikė to automobilio vairuotojas. Aš verkiau, žiūrėjau į ją. Ji daugiau nesišypsos… Daugiau nebematysiu jos akių… Liko tik prisiminimai… Aš gyvulys, ne žmogus. Kaip aš su ja elgiausi… O kad būčiau žinojęs. Ji mane mylėjo, pati taip sakė. O man nebus progos jai atsakyti tą patį. Per vėlu…

Jos karstas lėtai leidžiamas į duobę. Ašarų neįmanoma sustabdyti. O juk aš kaltas… Daugiau niekada jos nepamatysiu. Bet su tuo negaliu susitaikyti. Aš žudikas. Nužudžiau ją. Tik aš.

Kiekvieną žiemos dieną sėdžiu vakare prie upės. Bandau pamatyti gulbių porelę. Tą, kur matėme kartu su Agne. Nesėkmingai… Tėvai prašo manęs lankyti mokyklą, bet aš negaliu… Nenoriu sėdėti vienas… Ateinu ir žiūriu į upę.

Kaip ir kiekvieną dieną, einu pasėdėti ant to pačio suoliuko. Stebiu vandenį, gulbes. Staiga iš po švendrų išplaukia porelė. Ta pati. Jie vis dar kartu… Džiaugiasi vienas kitu. Plaukia susiglaudę kaklais. Jie džiaugiasi, kad turi vienas kitą. Moka atleisti, nes meilė yra per daug stipri. O aš. Aš vienas… Nes pražudžiau tai, ką mylėjau.