*_Kur dingo ta maža, ambicinga mergaitė? Galinti dėl savo svajonių nuversti kalnus… Užsidėjo plieninę kaukę… O ją prilaikantys varžteliai jau baigia surūdyti nuo sūrių ašarų… Ašarų, kurias sukūrei tu…_*
*_Aš jau palaidojau visas mūsų bendros ateities svajones… Kam apgaudinėti save… Juk jos niekada nebus tikros… Per mažai tavo noro ir ryžto… Skaudu…_*
*_Aš tau visada liksiu tik lėle… Bet nieko rimto… Niekada nebūsiu „Ta“ gyvenimo moteris… O aš šventai tikėjau, kad tu toks… Iki šiandien…_*
*_Nuoširdžiai ir nesuvaidintai dėl tavęs aš aukojau viską… Kovojau, kad būtų tų naktų… Kovojau už vienuolika dienų… Planavau visas akimirkas, o tu tik viską griovei… Žinai, pavargau… Pavargau tik duoti, ir nieko negauti…_*
*_Aš juk prisiekinėjau nepulti prieš tave ant kelių ir nemaldauti meilės… O kaip tik tai darau dabar… Net maldaudama nieko negaunu… Tik bevertę tylą…_*
*_Man nebereikia tų beverčių žodžių… Kam jie, jei šneki viena, o elgies visai kitaip… Nebepudrink man smegenų… Aš jau įstengiu žiūrėti tiesai į akis… Kad ir kokia ji bebūtų…_*
*_Man jau tikrai pabodo klaidžiot po tavo tai žaliuojančius, tai nudžiuvusius laukus… Lyg kokia benamė… Tarp pakilimo ir nuopuolio… Tarp laimės ir skausmo…_*
*_Aš pavargau žiūrėti į bejausmes tavo akis… Girdėti tik tylą… Nesvarbu, kas bus rytoj… Bet aš žinau, kad padariau viską… Aš kalbėjau… Aš verkiau… Tik tu buvai kurčias mano žodžiams ir aklas mano ašaroms…_*
*_Aš kaip klykianti žuvėdra, nerandanti vietos tavo susvetimėjusiame danguje… Nuoširdžiai viską daviau meilei… Laikas susirūpinti savo savigarba… Ir kai kaukės varžteliams surūdijus ji nukris… Tapsiu bejausme kale… Juk tokios tau reikia, tiesa?…_*
😥
:)’ liūdna,graudu,bet tuo pačiu metu…ir gražu…
Butent taip ir jauciuosi 😥
Ir sulyg kiekvienu praradimu mūsų širdys vis šąla ir šąla..Kol galiausiai sustingsta ir viskas ka lieti vysta…Pratesiau mintį..Kai buvau įskaudinta,tai kartojau..Pasiimk ir šitus žodžius..
Beje,labai gražu ir kad ir kas tau nutiko,tai tave palaikau ir suprantu tavąjį skausmą…O jeigu nieko nenutiko,tai džiaugiuosi,kad tai tik mintys ir eilės,kuriose nėra įpinta nei dalelytės realybės ;|
šeip klaidų netaisau ir netaisysiu, bet čia rašyti aaaaa tam, kad pabrėžtum, jog tai turi tarti ilgai, manau, kvaila ačiū už dėmesį, moderatorius toro
Death_noice rašė:
😀
O jei į temą, tai fainos eilutės, nors ir liūdnos 🙄
is visu, kiek esu parasiusi per pastaraji laika, sitos man artimiausios 🙂
labaj grazios ejles 😉
Galvoji, būsiu viena iš tų, kuri dėl kiekvieno užglaistyto tavo žodžio puls tau po kojom?
Galvoji, negalėsiu be tavęs gyventi?
Galvoji, kad galėsi pasinaudoti mano buvimu šalia tada, kai tik užsimanysi?
Kad atiduosiu viską ir dar daugiau vien tam, kad būtum su manimi?
Kad atleisiu už visus skausmus ir už tai, kad nenori mano pirktų sausainiu?
.-.
Aš galiu pamiršt, kaip žiba tavo akių angeliukai [ir velniukai.].
Aš galiu pamiršt kaip moki sugundyt.
Aš galiu nebenorėt tavo prisilietimų.
Aš galiu atstumt tave. Aš galiu. Galiu.
Aš išmoksiu matyti tikrąjį tavo veidą.
Aš suprasiu, kad man nebereikia tavęs.
Kad tu man nebepatinki.
Kad tu manęs nebegundai.
Kad man atsibodo tavo kvapas.
Kad man neskanūs tavo bučiniai.
Kad man neįdomūs tavo juokeliai.
Kad man neįkrenta į širdį tavo apdailinti žodžiai.
Kad man nerūpi tavo bėdos.
Kad man nesvarbus tavo panų skaičius.
Aš suprasiu, kad šitas didelis NIEKAS tarp mūsų taip ir liks nieku. Aš jau pradedu suprast.
…
Tikėtis.
Kovoti.
Suprasti.
Pamiršti.
Štai ko man reikia – pamiršti.
Pamiršti mūsų spalvotas dienas. Tiksliau mano spalvotas dienas su tavimi. Jos buvo mėlynos, geltonos ar žalios tau vistiek nesvarbu.
Žinau, kad dabar pasakytum, kad ir tau tas laikas patiko. Bet tu tylėk! Tu nieko nesakyk!
Nes aš nebenoriu tavim ir vėl patikėti.
Nenoriu prisiminti.
Nenoriu jausti tau to, ko nereikėtų jausti.
.-.
Aš dar mylėsiu. Aš dar būsiu laiminga. Tik ne su tavim…
Ir tikiuosi, kad tu kadanors suprasi, jog praradai žmogų, kuris galėjo tave mylėti.
Kuris galėjo būti su tavimi visur ir visada, bet kokiu paros metu.
Tikiuosi, kad suprasi, jog aš turiu daug daugiau negu tu įsivaizduoji.
Norėčiau, kad suprastum, jog pats turi širdį, kuri gali mylėti, kuri gali jausti. Ir viliuosi, kad ateityje ją panaudosi.
.-. * .-.
Liko tik dalelė vilties, kurią pats laikas suplėšyti į skutelius, ir pats laikas pradėti gyventi. Gyventi be tavęs.
–
Su nebeturinčia prasmės pagarba. Iš visos širdies. Iš visos dušios.
Tavo lėlytė.
Graziai parasyta
Nežemiškas smūgis likimo,
Sudėjęs į vietą taškus.
Į dykumą plačią laukimo,
Išmetęs viltingus tinklus.
.
["Tereikia išverst visas spintas ir apieškoti tamsiausius kampus, ir Jis atsiras".]
Vasarinės saulės spindulys,
Paniekinęs praeities likimus,
Sudėjo į vietą taškus.
Ir nekantrus, ir keistas svaigulys,
Ne kartą dar už nosies patampys.
.Juk taip tyliai tos beprotės klykia.
[Ta mergaitė skaitė savo praeities svaičiojimus ir negalėjo patikėti, jog tai kažkas išpildė.]
"Dukryte, tie princai skirtingi labai. Gyvena tarp mūsų ir būna dažnai, kad mažas berniukas, kurį tu žinai, užaugęs bus tau, bus tau tik vienai."
Ten viskas sustoję. Nurimę. Taip tylu. Bet nepasiilgau. Juk viskas ir prasidėjo nuo to.
Nuo nežemiško šilumos ilgesio. Troškimo. Vilties. Ir Tu atėjai į mano gyvenimą taip staiga ir netikėtai. Ir pasilikai. Tu čia, su manimi.
…
Jai trūksta žodžių visą tą jausmą apsakyti. Neapsakoma.
Dėl to, kad kartais pasijaučiame laisvi.
Kad dangus kartais priklauso TiK mums.
Kad išmokome pripažinti tiesą.
Dėl to, kad mums nesutrukdė praeities šešėliai.
Kad kartais dar pasijaučiam vaikais.
.
"Dukryte, tą dieną lemta pabust, kada nežinai, bet širdis tai pajus. Tau mažą ugnelę uždegs viduje – gyvenimo viso svaja."
.
Dabar, kai mano katinas guli man ant kelių ir džiaugias kartu su manimi, kai plaukai išlieka tiesūs visą dieną, kai visi aplink yra ramūs ir laimingi, kai groja mano mėgstama daina, kai šaldytuve yra apelsinų sulčių, kai turiu įdomių ir džiuginančių planų kelioms dienoms į priekį, kai nebereikia niekur skubėti, kai paskambini Tu ir pasakai, kad mane myli, man nieko nebetrūksta. Visiškai nieko.
.
Kiekvieną dieną aš įsimyliu Tave iš naujo.
Blevyzgos.