Meilė ateina iš niekur ir iš karto užvaldo žmogų. Jis tai pajunta intuityviai. Jei tai tikras jausmas, žmogus ilgai nesvąrsto. Dėl tikros meilės žmogus gali atsisakyti visko: vyras ar moteris palieka šeimą, namus ir vaikus, princas atsisako sosto. Ji kartais ateina visai netikėtai ir nieko negali padaryti, nes ji nepaklūsta žmogui. Tuo tarpu kiti abejoja meile, nes neįsitikinę, kad tai tikrai ji, nepavyksta jos atpažinti…
Išvaizda gana dažnai būna apgaulinga
Nes lygiai taip pat žmonės susižavi ar įsimyli.Todėl turbūt ne vienas norėtų žinoti kuo skiriasi susižavėjimas, įsimylėjimas nuo tikros meilės? Mat žinant skirtumus galima išvengti klaidų ir neapgaudinėti savęs, gyvenant tuščiomis viltimis ir iliuzijomis. Daugybė porų bažnyčiose prisiekia vienas kitą mylėti iki grabos lentos ir nepalikti nei varge, nei džiaugsme. Nors kai kuriems iš jų ir pavyksta laikytis šios priesaikos, tačiau kiti, praeina kažkiek laiko, ir išsiskiria. O kai kurie gyvena kartu suprasdami, kad visiškai netinka vienas kitam, tačiau kenčia dėl vaikų ir būna nelaimingi. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad vienos poros tuokiasi iš didelės meilės, o kitos – iš susižavėjimo ar stipraus seksualinio potraukio.Tokios santuokos pasmerktos žlugti.
Kai žmogus įsimyli, tai pirmiausiai jį traukia fiziniai kito žmogaus duomenys: gražus veidas, akys, plaukai, daili figūra, tačiau išvaizda gana dažnai būna apgaulinga. Ji kažkuo primena gražų popierių į kurį vyniojamos dovanos. Todėl vien pagal jį negalima spręsti, kas slypi žmogaus viduje. Be to, fizinis grožis – ne amžinas. O jei meilė tikra, tai pirmiausiai tas žmogus domina kaip asmenybė. Nors jausmuose gali atsirasti vietos ir jo fiziniam žavesiui, tačiau tik išvien su kitomis savybėmis.
Meilės iš pirmo žvilgsnio nebūna
Tačiau būna ir taip, kad moteris netrykšta grožiu, tačiau net viena „nežymi“ detalė gali labai stipriai užkabinti vyrą. Įsimylėjęs vyras gali pradėti kraustytis iš proto vien dėl moters kerinčios šypsenos ar seksualios eisenos. Tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir žavingai besišypsanti moteris turi savo trūkumų ir ydų, kurių tik stipriai įsimylėjęs ir skęstantis aistroje vyras nemato.
O kai žmogus iš tikrųjų myli, tai tada jam viskas patinka kitame žmoguje. Net ir jo trūkumai.
Kai kurie žmonės susižavi akimirksniu, o tikros meilės iš pirmo žvilgsnio nebūna. Dažnai mėgstama sakyti, kad „įsimylėjėlių akys susitiko minioje, trenkė „žaibas“ ar per kūną perėjo „elektros srovė“ ir jie iš karto suprato, kad sutverti vienas kitam“. Iš tikrųjų jie padarė gerą pirmą įspūdį vienas kitam.
Tikra meilė atsiranda pamažu. Kitaip ir būti negali. Juk turi pirmiausiai pažinti žmogų, kad galėtum jį pamilti. O tam reikia laiko. Todėl ilgiau trunkanti draugystė geriau už trumpalaikę. Metai geriau nei pusmetis, dveji metai geriau nei vieneri, treji nei dveji, o ketveri, nei trys. Treji metai? Ketveri? Tačiau daug jaunų žmonių nepratraukia ir vienerių. Jie susituokia ir netrukus įsitikina padarę klaidą. Todėl skubantiems į santuokos rūmus, po to atsiranda labai daug laiko gailėtis.
Mylint išryškėja geriausios žmogaus savybės
Кai žmоgus įsimyli, tai jo susidomėjimas kitu žmogumi tai įsiliepsnoja, tai prigęsta. Viena iš priežasčių ta, kad susižavėjimo jausmas atsiranda labai greitai, todėl ir jo šaknys negilios, o santykiai būna paviršutiniški. Kai žmogus myli tikra meile, šis jausmas bus greičiau pastovus – šiltas ir švelnus, nei ims svyruoti tarp liepsnojančios aistros iki šalto abejingumo. Tikra meilė „užauga“ pamažėle, todėl jos jau su šaknimis neišrauti.
O susižavėjus ar įsimylėjus žmogų, jis palieka „antspaudą“ įsimylėjėlio asmenybėje. Žmogus net gali prarasti nuovoką. Romantiški, aistringi jausmai visiškai jį užvaldo ir jis vaikšto tarsi padebesiais, paskendęs svajonėse. Moteris, sakanti: „be mūsų meilės daugiau niekas neturi jokios reikšmės“ – akivaizdu, kad ji stipriai įsimylėjusi! Ištekėjusi už to vyro, ji ilganiui suprastų, kad labai daug kas turi reikšmės.
O jei meilė tikra, labiau išryškėja gerosios to žmogaus savybės, todėl ir pats stengiesi būti geresniu. Vyras, kuris iš tikrųjų myli moterį, apie ją sako: „aš myliu ją ne tik dėl to, kad ji – nuostabi, bet ir todėl, kad ji įkvepia mane atskleisti pačias geriausias savo savybes“.
Tikrą meilę su džiaugsmu palaimina ne tik tėvai, bet ir Aukščiausiasis
Kai žmogus įsimyli, visas pasaulis jam sukasi tik apie vieno žmogaus ašį. Kiti dalykai tampa nesvarbūs ir antraeiliai. Jis pasirengęs net nusisukti nuo artimų savo žmonių ar draugų. Įsimylėjimo jausmas jam tampa gal vieninteliu ir svarbiausiu gyvenime. Tik TAS žmogus jam kažką reiškia. Jis ima galvoti, kad dėl tos nuostabios „meilės“, kuri jį aplankė, jam viskas atleistina. Tačiau žmogus nė nepajunta, kiek to jausmo įtakoje jis padaro klaidų, kurios gana dažnai baigiasi liūdnomis pasekmėmis. O kai žmogus myli tikra meile, jam mylimas žmogus tampa svarbiausiu, tačiau ir santykiai su artimaisiais bei draugais nenutrūksta ir nepraranda svarbumo.
Kai esate įsimylėję, tikėtina, kad tėvai ir draugai nepritars santykius vainikuoti Mendelsono vestuviniu maršu. Todėl, kad įsimylėjęs žmogus linkęs idealizuoti kitą žmogų, nemato jo trūkumų, jis „apanka“ iš meilės. Nors draugai ir mėgina nurodyti kai kuriuos pavojingus požymius, tačiau įsimylėjėlis ignoruoja juos. Tėvai taip pat stengiasi atitraukti nuo galimos klaidos, tačiau irgi veltui… Jauni žmonės kartais sako: „Na ir kas? Mes juk susituoksime ir gyvensime ne su giminėmis ir draugais“. Žinoma, galima laikytis ir tokios pozicijos, tačiau vis dėlto reikėtų atsižvelgti ir į artimų žmonių patarimus. Juk šiaip stengiamės išsirinkti sau tuos draugus, kurie kažkuo panašūs į mus. Todėl draugai kažkuria prasme tampa tarsi mūsų atspindys. Todėl, kai jūs kažkuo stipriai susižavite, o draugai, deja, nepritaria tam, vis dėlto reikėtų į tai atkreipti dėmesį ir įsiklausyti jų nuomonės. Tuo tarpu esant tikrai meilei, tikėtina, kad ir tėvai, ir draugai „palaimins“ jūsų pasirinkimą, nes jie tai mato akivaizdžiai. O kad Aukščiausiasis palaimintų santuoką, labai svarbu ir tėvų pritarimas.
Mylimo žmogaus nebuvimas greta tik dar labiau sustiprina jausmą
Vienas iš geriausių meilės jausmo patikrinimo būdų – išbandymas atstumu ir laiku. Jei esate tiesiog įsimylėję, tai laikas ir atstumas gana greitai išblukins šį jausmą. Paaiškinimas labai paprastas: vadinasi tuos žmones jungė tik fizinis patrauklumas, nes jei po kiek laiko atsidūręs greta kitas žmogus, gali pakeisti mylimąjį, likusį tik fotografijose.
Kai iš tikrųjų myli, tai mylimo žmogaus nebuvimas šalia tik dar labiau sustiprina tą jausmą. Tikra meilė visados atlaiko atstumo ir laiko išbandymus, nes ji remiasi ne vien fiziniu žmogaus patrauklumu, o žmogaus visuma. Nes būnant atskirai tarsi prarandi dalelę savęs. Todėl net ir labai patrauklus kitas žmogus nepajėgs užpildyti tuštumos jūsų širdyje. Tiesa, būnant toli vienam nuo kito, gali pajusti nerimą ar baimę ir liūdesį. Gali įkyriai skverbtis į galvą mintis: „o gal jis ar ji sutiko kitą?“ Ir taip gali atsitikti. Tačiau, jei mylimas žmogus sugeba atrasti laimę su kuo nors kitu, tai geriau sužinoti tai iki santuokos, o ne po jos. Todėl, jei tektų išsiskirti, geriau susitaikyti su tuo ir nesielvartauti.
Įsimylėjėliai dažnai pykstasi, taikosi ir vėl pykstasi
Kai žmogus įsimylėjęs, jis dažnai ginčijasi ir pykstasi, taikosi ir vėl pykstasi. Tačiau ilgainiui konfliktai dažnėja ir gilėja. Kai jie atskirai, „dreba nuo šalčio“, tik užtenka prisiglausti vienam prie kito, prasideda barniai, rietenos ir isterija. Nesutarimai kyla dėl menkiausios smulkmenos ar tariamo įsižeidimo. Abu tampa pavydūs, atsiranda priešiški jausmai. Jie pykstasi, nuolat aiškinasi santykius, nes daugiau nebeturi apie ką kalbėti. O rietenos, ašaros ir romantiški susitaikymai tik kiek atitolina išsiskyrimą.
Kai žmogus myli, taip pat gali kilti nesutarimų, tačiau tikra meilė įveikia bet kokius pykčius ir konfliktus. Nes jie stengiasi aptarti nesutarimų priežastis atvirai ir sąžiningai ir neleidžia jiems nusėsti širdies gilumoje.
Kai žmogus įsimylėjęs, jis linkęs galvoti apie save ir savo mylimą žmogų kaip apie du atskirus individus, todėl naudoja įvardžius „aš“, „mane“, „jis“ , „jo“ arba „ji“, „jos“. O kai žmogus myli, jis paprastai sako: „mes“, „mūsų“, „mus“ ir t.t. Nors gal tai ir nėra svarbiausias dalykas gyvenime, tačiau turi labai didelės reikšmės santuokoje. O kai santuoka kuriama vien iš susižavėjimo ar seksualinio potraukio, vyras ir žmona dažnai ieško malonumų skirtinguose pomėgiuose, o ne bendruose interesuose. Vyras daugiau laiko praleidžia su draugais, nei namuose su šeima, o žmona labiau domisi visuomenine veikla, labdaros reikalais nei vyru ir buities rūpesčiais. Šeimoje, kur gyvuoja tikra meilė, vyras ar žmona sako: „aš irgi neisiu, jei tu negali eiti su manimi“.
Šalia „karalienės“ vyras nori būti „karaliumi“
Kai žmogus įsimyli, tai jo domėjimasis kitu žmogumi dažniausiai būna egoistiškas. Vyras gali draugauti su gražia ir „ryškia“ mergina tik dėl to, kad tai pamalonina jo savimeilę ir pakelia prestižą. Ji gali būti išlepinta ir kaprizinga, tačiau, jei ji „karalienė“ tarp savo draugių ar kolegių, tai jis nori būti „karaliumi“ šalia jos. Taip pat moteris gali stipriai „pririšti“ vyrą prie savęs ne dėl to, kad jai jis patinka ir myli, o kad jo atsidavimas pakelia jos savivertę kitų akyse. O kai iš tikrųjų myli žmogų, jis tau patinka toks, koks yra, o ne dėl to, kad padėtų pasiekti karjeros aukštumų ar nupirktų brangų automobilį.
Ir dar pora kontrolinių klausimų. Ar jūsų tikslas – rasti tokį žmogų, kuris pašvęstų savo gyvenimą tam, kad padarytų jus laimingu? Jei taip, jūsų meilė – egoistiška.
Kai žmogus myli tikra meile jis siekia padaryti viską – kas įmanoma ir neįmanoma, kad suteiktų mylimam žmogui džiaugsmo. Jis pirmiausiai galvoja, ką galėtų jam duoti, o ne gauti.
