Kazkaip vis maniau, kad atsilaikysiu ir nereikes kurti bereikalingu temu, bet kadangi zinau, jog cia yra zmoniu, kurie sugeba suteikti labai didele moraline pagalba nusprendziau pasiguosti.
Pastaruoju metu nezinau kaip kovoti su iskilusiais sunkumais. Tai nera kazkokios rimtos materialines ar sveikatos problemos. Tiesiog dvasiskai jauciuosi ismusta is pusiasvyros. Nors turiu puikiu draugu ir pazistamu, nors artimieji mane myli ir rupinasi, vistek gyvenu juodomis mintimis, negaliu buti viena. Tiesa, dauguma draugu labai atitole nuo manes, o gal as nuo ju, nezinau… Is tiesu tai daug laiko praleidziu viena, o jei ne viena, tai kvietimai kazka nuveikti buna is mano puses…
Beje, vakar ivyko skaudi nelaime. Visai netoli namu, vos uz poros kvartalu susidure dvi masinos, vaikinas nepraleido moters kuriai buvo pirmumas, masinos susidure, o netoliese su dviraciu vaziavo mano senelis. Vaikinas, kuris sukele avarija rezesi i moteriskes masina taip, kad si apsisuko ir su subine uzkliude seneli. Laimei, sis nuskreijo ant zoles. Nemaciau viso to, man paciai pirmai pranese drauge. Kai kiti artimieji ten nubego pasakojo, kad vaizdas buvo kraupus, senelis sumaitotas. Atvaziavo greitoji isveze i klinikas. Ten viska istyre ir pasake, kad jokiu vidiniu pazeidimu nera, tik luzo abi rankos, vienai skeveldrinis luzis, 17 kauliniu gabaliuku, kitai atviras luzis, Viena ranka jau isoperavo, bet gali buti kad ji neatsistatys.
Labiausiai dziaugiuosi, kad senelis nebuvo prarades samones, ji tik sokas buvo istikes. Vakar iki trecios prabuvau klinikose. Nuotaika slogi. Niekaip nesuprantu kaip nekaltas zmogus gali buti priverstas nesti tokia kancia. Seneliui 71m. Jis labai aktyvus, tikras auksrarankis. Didele laiko dali praleisdvao rusyje tekindamas, isradinedamas visokiausius mechanizmus. Savo dviraciui buvo varikliuka itaises, kad kartais minti nereiketu. O is to dviracio nieko neliko… Dar uzvakar pats zibinta pagamino. Ileido i zeme, mociutes paprase, kad ant virsaus kokia gele nupirktu uzdeti… Dabar nakti pamatau deganti ta zibinta ir sirdi taip suspaudzia…
Zinau, kad senelis stiprus, ne koks isglebelis, tikiu, kad pamazu atsitaisys… Bet vistiek jauciuosi sukresta ir bijau apie ateiti galvoti… Taip noriu kokio praskaidrejimo….
Dingo visos svajones, viltys, apskritai nusivyliau dauguma zmoniu, sunku kazkuo tiketi, sunku atskirti nuosirdu bendravima nuo svanaudisko. Pati noriu tapti skaidresne ir geresne, bet patoviai esu suirzusi, nepamenu, kada paskutini karta miegojau… Kaip jus istveriate sunkumus? Tikiuosi kazko nebanalaus, nes pati daug ka suvokiu ir zinau.
5 thoughts on “Kaip patikėti savimi ir gyvenimu?”
Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Vėjavaike,
pirmiausia,tai labai nuoširdžiai užjaučiu dėl senelio.Visą tai,ką Tu jauti – praeis…Negaliu pasakyti,kad tai priklausys nuo Tavo norų…-ne…tai nepriklausys nuo nieko…Tai tiesiog ateis savaime.
Savanaudiškas bendravimas yra visur…Kas iš to,kad kažką atskiri…Ar nuo to tampa geriau?Man ne.Susitaikai su tuo,kartais papyksti ir tiek.
Ta nelaimė…gal tai nėra kažkas atsitiktinio,gal tai ženklas,kad Tau reikia keistis,bendrauti su žmonėmis,juos vertinti ir branginti.(Juk pati rašai,kad atitolai nuo draugų,daug laiko praleidi viena.)
Aš su tomis baimėmis(apie ateitį)gyvenu kiekvieną dieną ir nebežinau,ką reiškia jaustis atsipalaidavusiai,nebebijoti kažko..(o tas kažkas nėra materialus,neturi kūno)…
Esminis dalykas,kad nori keistis ir tai svarbiausia…,bet manau,kad tik tada,kai aprims Tavo jausmai,atslūgs visi stresai,nes dabar esi vėjo(emocijų/jausmų ir išgyvenimų) blaškomas lapelis.Man sunku išreikšti raštu,tai ką norėčiau..,nors minčių labai daug…..
kai man buna sunku pirma gerai viska apgalvoju ir issiverkiu. arba pradedu ka nors rasyti bet ka svarbu rasyti. kartais padeda bet dazniausiai ne.
mes jau esame tokie kad manome jog del visko pvz susierzinimo ar nerimo kalta aplinka. istiesu viskas priklauso nuo poziurio ir kaip mes viska priimsim. svarbu kritiska akimirka viska blaiviai apgalvoti. jei nerandi saves ieskai ramybes ir negali sau padeti pasistenk i viska paziuret is kitos puses. is patirties zinau kad jei neateisi ir nepasiimsi niekas ir nepasiulys. jei manai kad draugai atstumia pati rodyk iniciatyva pvz pakviesk pasivaiksciot ir pan. gal jiems dabar irgi sunkus metas. nudziugink kitus padaryk ka nors gero – naudingu emociju gaus kiti ir tu pati. jei tau liudna del senelio lankyk ji ligoninej rodyk jam demesi rupesti tai tikrai pades greiciau pasveikti. neteisybes yra visur bet mes negalim uzsisklesti pabegti nuo viso pasaulio – tai nieko neapsaugos. tik stipriausi isgyvena zengia i prieki. mokykis save analizuoti savo jausmus veiksmus. tai padeda susivokti savyje. nors labiau neistyrineto kampelio kaip musu vidus tikriausiai nera ir nebus…
Labai gaila Vejavaike del to kas nutiko 🙂 Saunus senelis, kad taip sekmingai ir naudingai isnaudoja kiekviena gyvenimo akimirka, kiekviena diena.. O nuo ivykiu, tiek geru, tiek blogu mes nesame apsaugoti, nes viskas kas vyksta, nevyksta be reikalo… kazkokie ivykiai ispeja apie tai, kad reikia kazka keisti, gyvenimas mums siuncia pamokas, kurias mes turime ismokti..
Suprantu labai skaudu, man irgi teko isgyventi be galo skaudziu akimirku.. ir isgyventi atitolimu su draugais, bet viska gali ispresti tik tu pati, nes as pati tuo isitikinau.. be abejo, sunkia akimirka reikia leisti issilieti emocijoms, nelaikyti ju ir neignoruoti.. jei norisi verkti – verk, jei norisi saukti – sauk..
kiekviena diena turi buti kuo geresnis visiems zmonems, tiek pazistamiems, tiek nepazistamiems, daryti gerus darbus ir i save isileisti geras mintis, valdyti nuotaikas, stengtis, kad tave prisimintu butent tokia.. nes kaip dabar tavo senelio pavyzdys irodo, niekada nezinai, kada kas gali atsitikti, galbut tai paskutine diena, kuria tu gyveni, tad kodel gi jos nenugyventi kuo geriau???
O geriems zmonems nutinka daug daugiau nesekmiu ir nelaimiu, tai akivaizdu, ir pati maciau tokiu pavyzdziu.. viena mano geriausios drauges kaimyne, irgi buvo apie 70 metu, bet nieku gyvu tiek jai neduotum, vazinedavo su dviraciu, buvo labai stiprios sveikatos ir rodes gyventu iki simto metu.. bet stai viena diena ji ejo i parduotuve pieno, ejo per pereja, ir ja uzmuse automobiliu lekes girtas vairuotojas, be teisiu..
istverdami nesekmes mes tampame stipresni ir vertiname laime, kuri mus po visko aplanko, nes zinome, ka reiskia ziureti i kalno virsune is zemiausio slenio…… Linkiu stiprybes Vejavaike!
Vejavaike, tavo savijauta man labai gerai pazystama….nezinau kodel taciau ir as nezinau ar galima siuo metu kazkuo pasitiketi… o tai yra taip sunku….kai negali niekuo pasitiketi ir viska turi tverti uzsidariusi savyje…Isaus nauja diena gal nutiks kas gero..praskaidres apniukusi nuotaika….nes siame gyvenime yra ir graziu dalyku…O del senelio….uzjauciu…tikiuosi viskas susitvarkys….as irgi turiu seneli kuri labai myliu…ir pagalvojus jeigu jam kasnors nutiktu as mirciau….nes be galo ji myliu….is kart akyse asaros kauptis pradeda….bet tikiuosi kad mano mintys nevirs realybe….linkiu tau stiprybes nepalusk….:)~
Aciu uz mintis, net susigraudinau 🙂