Karo padangė

Mūšio lauku tampa dangus. Apie tai, kaip supervalstybės ruošiasi kovoti už viešpatavimą kosmose, žurnale "New Scientist" rašo James Obergas.

Atkampiame Niūmeksiko valstijos Manzano kalnų slėnyje JAV ruošia naujus ginklus. Keturių aukštų name, kurio sienos daugiau kaip vieno metro storio, vykdomas slaptas elementariųjų dalelių pluošto projektas. Čia sukurti ginklai niekuomet nebus panaudoti žemėje, nes jie gali veikti tiktai vakuume. Bet dėl to niekas nesuka galvos, šiaip ar taip, tuo ginklu ruošiamasi kariauti kosmose.

Kadaise kosmosas buvo tuštutėlis ir jame nebuvo nieko, dėl ko būtų buvę verta kariauti. Dabar ten yra gausybė vertingos įrangos, todėl įtampa vis didėja. JAV mano, kad kosminis karas tapo virtualia galimybe – prieš porą mėnesių jų gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas pranešė apie planus atnaujinti kosminę ginkluotę. Rusija ir Kinija irgi ruošiasi kovai. Šiandien orbitoje nors ir nėra jokių puolamųjų ginklų, niekas negali uždrausti bet kuriai valstybei ten juos pakelti kad ir rytoj. Tiesa, dalelių pluošto ir kiti sudėtingi ginklai nepasirodys anksčiau kaip per dešimtmetį, bet kai kurie kosminiai ginklai yra tokie paprasti, jog jau dabar keli tuzinai valstybių sugebėtų juos pasigaminti.

Kariniai strategai svarstė orbitinio mūšio variantus nuo pat 1957 m. – paleidus pirmąjį "sputniką". Pirmaisiais kosminių varžybų metais jų idėjos buvo beviltiškai nerealios, todėl nė viena pusė nepasiuntė į kosmosą ginklų, nors kosmonautai turėjo su savimi pistoletus tam atvejui, jei tektų leistis priešo teritorijoje. Tačiau veikiai buvo pradėti konstruoti, statyti ir bandyti įvairūs antipalydovinės (ASAT – AntiSATelite) ginkluotės komponentai. JAV sutelkė dėmesį į nukreipiamas raketas, kurios yra paleidžiamos iš oro ir tiesiogiai pažeidžia taikinį. Sovietai linko rinktis "palydovus žudikus" – orbitoje skriejančius kosminius laivus, ginkluotus šrapnelių užtaisais, galinčiais nukenksminti priešo kosminius aparatus. Abi pusės taip pat šiek tiek domėjosi branduolinėmis galvutėmis, bet visos jos buvo po kurio laiko nurašytos.

Šaltojo karo pabaiga leido sunaikinti daugelį šių sistemų, bet kosminio karo grėsmė neišnykusi ir dabar. Tiesą sakant, ji dabar didesnė nei bet kada. Kosmoso užkariavimas jau seniai nebėra dviejų valstybių reikalas. Kiekviena vyriausybė, privati organizacija – arba teroristų grupė – gali nusipirkti gatavą palydovą ir už kelis milijonus dolerių paleisti. Kosmosas pasidarė komerciškai ir strategiškai svarbia teritorija. Daugelis valstybių plačiai naudoja jį žvalgybai; kosmose knibždėte knibžda privačių ryšių palydovų. Kartu paėmus, dėl šių priežasčių puolimas kosmose yra labai tikėtinas. Nė viena valstybė nemėgsta, kai ją šnipinėja, o kai kurios vyriausybės laiko televizijos palydovus kultūrinės agresijos, prieš kurią galima imtis atitinkamų gynybos priemonių, ginklu. Kada nors greitai kas nors susigundys pykštelėti.

Analitikai sutaria, jog pirmasis žingsnis bus iš žemės nukreiptas elektroninis palydovo užpuolimas. Pasak pranešimų, hakeriai užgrobė ir nukreipė nuo kurso britų karinį ryšių palydovą, nors oficialūs asmenys tai ir neigia. Atskiros valstybės irgi imasi tam tikrų veiksmų. Provyriausybinis Saudo Arabijos laikraštis "Al-Watan" išspausdino seriją straipsnių apie ryšių palydovus, kaltindamas juos "politinės agitacijos" skleidimu. Laikraštis pasisakė už nepatinkančių palydovų nutildymą. O Nauru vyriausybė apkaltino kaimyninę Indoneziją virš jos teritorijos "kybančio" komercinio palydovo signalo slopinimu. Indonezija kaltinimus neigia.

Palydovo signalo slopinimą vargu ar pavadinsime karo veiksmu, bet techniškai įmanoma ir daugelis trokšta ir kur kas agresyvesnės koncepcijos – grasina fiziniu sunaikinimu, galinčiu būti vertingu derybų faktoriumi. Bėda yra, kad neįmanoma neleisti grasinimams virsti prievartos aktu. Lygiai kaip ir atviroje jūroje kosmosas yra ta sritis, kur negalioja jokios valstybės suverenumas. Mes turime sutartis, draudžiančias masinio naikinimo ginklų pakėlimą į kosmosą, tačiau tarptautinė teisė nieko nesako apie tradicines ginkluotės rūšis.

Negana to, ta aplinkybė, kad kosminės technologijos yra labai jautrios puolimui, neliko nepastebėta. Vienas kinų laikraštis praėjusių metų liepą pastebėjo, kad "toms šalims, kurios niekada negalės laimėti karo tankais ir lėktuvais, JAV kosminės sistemos ataka gali tapti pasirinkimu, kuriam sunku atsispirti".

JAV, be abejonės, tikisi, kad tai gali įvykti. Praeitais metais speciali kariniams kosmoso panaudojimo reikalams svarstyti sukurta komisija padarė išvadą, kad kosminis konfliktas yra "virtualiai tikras faktas". O metinio slaptųjų tarnybų susitikimo vasario mėnesį metu ir CŽV, ir Karinės žvalgybos agentūra DIA atvirai pagarsino savo susirūpinimą dėl galimo puolimo kosmose. DIA direktorius Thomas Wilsonas įspėjo, kad kelios užsienio valstybės bando kosminių ginklų sistemas. Jis įvardijo kaip pačius didžiausius pavojus Kiniją ir Rusiją ir prognozavo, jog apie 2015 m. abi šios šalys sugebės išsprogdinti dideles skyles JAV kosminėje programoje.

Sausio mėnesį JAV netgi įvyko į kosmosą orientuoti kariniai žaidimai. Jų scenarijuje buvo numatyti 2018 m., kada priešo šalis atakavo JAV palydovus, užtikrinančius karines operacijas Žemėje. Žaidimo rezultatai yra įslaptinti, bet kariškiai leido suprasti, jei nebus skiriama daugiau lėšų kosminei gynybai, JAV laukia Pearl Harbouras orbitoje.

Nepriklausomi ekspertai tiki, kad šiuo metu kosmose dar nėra jokių ginklų, išskyrus pistoletą iš rusų avarinio komplekto Tarptautinėje kosminėje stotyje. Žemėje kol kas irgi dar nedaug rasime to, kas galėtų pakenkti kosminiams aparatams. Bet technologijos, leidžiančios sukurti didelės naikinimo galios ginklus, jau egzistuoja arba yra tyrimų stadijoje.

Paprasčiausia atakuoti palydovą nuo Žemės paleidžiamais ginklais. Tokia yra vadinamosios "neturtingo žmogaus ASAT" sistemos idėja (žr. pav.). Nuo Žemės paleidžiama nedidelė raketa, paliekanti atskriejančio palydovo kelyje smėlį, šratus ir kitokius kietus daiktus. Smūgio energiją suteiks paties taikinio greitis. Šis metodas nelabai patikimas, tačiau jo grėsmė yra gana reali. Koks tuzinas kosminės technikos neturinčių valstybių galėtų pasigaminti panašią sistemą, nors iki šiol to niekas neprisipažino.

Tačiau antžeminė ginkluotė turi tam tikrų trūkumų. Jie tinka tiktai tada, kai taikinys patenka į raketos pasiekiamą zoną, be to, jai pakilti į reikiamą orbitą reikia laiko. Palydovas gali pradėti manevrus, kuriais galima išvengti jam keliamo pavojaus. Todėl kai kurie strategai ir norėtų atitinkamai apginkluoti pačius palydovus.

Vienoje koncepcijoje siūlomi "palydovai parazitai", gabenantys "bombas moliuskus", prilimpančius prie priešo kosminio laivo ir vėliau susprogstančius. Kinai sako, kad jie jau yra pasigaminę tokius palydovus, nors jų teiginį sunku yra patvirtinti. Dar paprastesnis būdas yra priešo nukenksminimas didelio greičio kulka. Kitaip tariant, nušauti jį. Šis būdas buvo išmėgintas 1974 m., kai Sovietų Sąjunga paleido savo "Saliut-3", pirmąjį pilotuojamą karinį avanpostą orbitoje. Tikėdamiesi JAV puolimo, sovietai sumontavo palydove kulkosvaidį, todėl galėjo pasitikti bet kokį nepageidaujamą objektą kulkų kruša. Bet puolimo taip ir nebuvo. "Saliut-3" tapo baltu drambliu ir veikiai buvo nurašytas, tiesa, prieš tai kiek pašaudžius. Po to, kai įgula paliko kosminį laivą, valdomu kulkosvaidžiu iš Žemės buvo paleistos kelios serijos. Vaizdas turėjo būti neprastas.

Šaudymas kulkomis yra tradicinis kariavimo būdas Žemėje, tačiau kosmose viskas yra truputį kitaip. Viena vertus, ten nėra atmosferos ir sunkio jėgos, todėl kulkų veikimas bus gana keistas. Žemose orbitose daugelis iššautų kulkų pateks į atmosferą ir sudegs, nors kai kurios jų gali susirasti stabilias orbitas. Vienos kitos iš tų orbitų kirsis su jūsiške, todėl geriau būkite atidesni, kad nenušautumėte patys save. Mūšio taisyklės irgi visiškai kitokios. Palydovai skrieja apie planetą dideliais greičiais, todėl tradicinis oro mūšis su priešo palydovu yra mažai tikėtinas.

Paprasčiausia yra priartėti prie jo per šūvio nuotolį ir perimti palydovą "plokštumoje". Kitais žodžiais tariant, artinkitės iš užpakalio žemesne ir greitesne orbita, o po to kilstelėkite iki jo orbitos. Žiūrint nuo taikinio, atakuojanti raketa artės iš užpakalio ir iš apačios, o paskutinius kelis šimtus metrų ji artinsis beveik tiesia linija.

Šiuo momentu patrankos šūvio efektas turės mirtinų pasekmių. Smūgis sudrebins visą palydovą stipria smūgine banga, paverčiančia dulkėmis visą elektroniką, sudaužančia iliuminatorių ir saulės baterijų stiklus, suplėšančia kuro sistemos vamzdelius. Pataikius į sektorių, kuriame yra deguonis, gali prasidėti viską naikinantis gaisras. Tiktai kosminiame vakuume nebus jokių "Žvaigždžių karuose" matytų kurtinančių sprogimų ar smūgio bangų žiedų, o bus vien nyki tyla bei kūliais virstanti, mirganti kosminė konfeti.

Po to nugalėtojas turės stengtis išvengti sunaikinto palydovo nuolaužų. Palydovo pašovimas yra ne tas pat kaip lėktuvo, kuriam pažeidus sparnus ar variklį jis krinta iš dangaus. Sunaikintasis palydovas ir toliau sukasi apie Žemę. Tas pats galioja ir iššautųjų kulkų liekanoms.

Šiukšlės kosmose yra ilgalaikė problema. Jos gali išbūti orbitoje daug metų. Septintajame dešimtmetyje sovietų atlikti ASAT sistemos bandymai paliko tuzinus metalinių šukių debesų, kurie ir šiandien dar kelia pavojų. Tie fragmentai yra per maži, kad juos būtų galima pastebėti, jų yra per daug, kad būtų galima lengvai išvengti, todėl visi kosminiai aparatai privalo turėti specialius nuo tų nuolaužų saugančius šarvus.

Būtent dėl tos priežasties JAV susilaiko nuo šaudymų kosmose. Po minėtųjų karinių žaidimų JAV Kosminių pajėgų vadas generolas Ralfas Eberhartas pasakė žurnalistams, kad šaudyti būtų pradėta tik paskutiniu atveju, jei nebeliks jokio kito pasirinkimo. Bet tai dar nereiškia, jog karo veiksmų kosmose negali būti. Per artimiausius du dešimtmečius kulkos turėtų būti pakeistos elektromagnetinėmis patrankomis, lazeriais ir dalelių pluoštais – aukštos technologijos ginkluote, sugebančia padaryti nuostolių priešininkui nepaliekant nuolaužų.

Elektromagnetinės patrankos jau gana tobulos ir, ko gero, yra arčiausiai panaudojimo kosmose. Į taikinį jos iššauna galingus radijo bangų pliūpsnius, kurie sutrikdo palydovo elektroninę aparatūrą ar ją išvis sunaikina. Kai nuotolis nedidelis, jos gali visam laikui sugadinti palydovo įrangą. Didesniu nuotoliu jų galios gali pakakti tiktai laikinam įrangos paralyžiavimui.

Patrankų prototipai jau pagaminti ir išbandyti. Du pagrindiniai jų tipai vadinami didelės galios mikrobangų (HPM – High Power Microwave) ir ultra plačiajuostėmis (UWB – Ultra Wide Band) sistemomis. HPM ginklai iššauna siaurą ir galingą aukšto dažnio spinduliuotės pluoštelį, galintį persismelkti per palydovo šarvus ir pažeisti jo elektroninę įrangą. UWB pluoštelis yra platesnis ir erdvėje, ir dažnių spektre; jis gali išjungti bet kurią netoliese esančią elektroninę aparatūrą.

Lazerinis ginklas trenkia į palydovo paviršių dideliu energijos kiekiu, galinčiu sukelti didžiulį terminį plėtimąsi bei smūgines bangas, nušluojančias prie išorinių sienų pritvirtintus komponentus. Žmonės, kuriems yra tekę matyti lazerinių ginklų padarytą žalą, sako, kad tai atrodo taip, lyg iš arti būtų iššauta iš šratinio šautuvo. Iki šiol lazeriai tebuvo naudojami atstumo nustatymui ir užvedimui, bet jau egzistuoja ir ginklų prototipai. Jeigu prezidentas Bushas nutars atgaivinti "Žvaigždžių karų" programą, jie gali greitai pasirodyti ir kosmose.

Pastaruosius 15 metų JAV kariškiai bandė lazerius Niūmeksiko valstijoje esančioje White Sands tyrimų stotyje. Čia stovi MIRACL (the Mid Infrared Advance Chemical Laser – patobulintas viduriniosios infraraudonosios spektro srities cheminis lazeris) – galingas deuterio chlorido lazeris, kuris maždaug prieš 20 metų buvo sukurtas laivynui, bet devintojo dešimtmečio viduryje buvo perkeltas į White Sands siekiant ištirti jo kovos su palydovais potencialą. 1997 m. spalio mėnesį iš MIRACL buvo iššauta į kosmosą. Nors jo galia ir nepakankamai didelė palydovą paversti garais, daugelis ekspertų mano, kad MIRACL galėtų išvesti iš rikiuotės optinius prietaisus ir pažeisti saulės elementus bei kitus jautresnius darinius. Yra nemažai problemų, susijusių su atmosferos įtaka, bet lazerio pakėlimas į orbitą jas visas išspręstų.

Dalelių pluošto ginklai veikia taikinius panašiai. Jie spinduliuoja pluoštus dalelių, galbūt vandenilio ar deuterio jonus, skriejančius artimais šviesos greičiui greičiais. Apie detales galime kalbėti tik labai apibendrintai, tačiau veikimo principas yra labai panašus į reaktyvinį jonų variklį (RTN, 1998, Nr. 4, p. 30-31.). Yra manoma, kad veikiantis dalelių pluoštas buvo mįslingajame sovietų palydove "Polius", kuris buvo paleistas 1987 m. gegužę ir nukrito iškart po paleidimo. JAV dalelių pluošto ginklai kuriami Kirtlando oro pajėgų bazėje – irgi Niūmeksiko valstijoje.

Viskas skamba pažįstamai liūdnai. Žmonės tenaudoja kosmosą vos 50 metų, o jau ruošiasi dėl jo kariauti. Dabartiniai ginklai tam nelabai tinka, todėl jie kuria geresnius. Egzistuoja netgi ir įvairūs kosminiai branduoliniai ginklai. Šalys – nenaudėlės jau pačią branduolinio sprogdinimo kosmose galimybę gali panaudoti kaip svarbų švietalą derybose.

Tačiau gal yra ir atvirkščioji šio reikalo pusė. Kosmosas yra toli, todėl ten vykstantys karo veiksmai bus nematomi ir nekenksmingi pasilikusiems Žemėje. Aukštai virš mūsų galvų dvi valstybės galės spręsti savo kosminius nesutarimus. Mums apie tai bus nebūtina net žinoti.

Šaltinis:
http://dalius.serveriai.lt/science/inde … &Itemid=26