„Vaikai – tai kertiniai akmenys, ant kurių gali išaugti sveika visuomenė.“ M. Montesori
Kad geriau pažinčiau vaikus, jų poreikius, lūkesčius, svajones bei jų vidinį pasaulį ir kad po to galėčiau kokybiškiau ir efektyviau ugdyti vaiką bei jo vertybines nuostatas, atlikau tyrimą, pasinaudodama psichologo dr. G. Valicko knygele „Asmenybės tyrimas pokalbio metodu“. Vaikams pateikiau užduotį, sakydama: „Įsivaizduok, kad į šią liniją (nubrėžiau ją horizontaliai) susirinko viso pasaulio žmonės. Viršuje – patys laimingiausi, viduryje – vidutiniškai laimingi, apačioje – patys nelaimingiausi. Po to paprašiau kiekvieno vaiko atskirai parodyti, prie kurių žmonių jis norėtų būti. Didžioji vaikų dalis (61 – iš 70) parodė, jog norėtų būti prie pačių laimingiausiųjų. Kiti 8 nurodė, jog norėtų būti prie vidutiniškai laimingų. Laimę vaikai suvokia socialiniame kontekste: gerų santykių tarp žmonių buvimą, pagalbą kitam žmogui, draugo turėjimą, tėvų buvimą šalia, veiklumą ir veikimą drauge. Cituoju kai kurias vaikų mintis (vardai pakeisti):
- Aurimas, 5 m.: „Laimė – kai myli savo mamą…“
- Rimas, 5 m.: „Laimė – kai apkabina vaiką.“
- Saulius, 5 m.: „Laimė – kai išgelbėja žmogų arba kūdikį iš ugnies arba vandens.”
- Irma, 6 m.: „Laimė – kai tau būna liūdna, o kai grįžta mama ir tėtė, tu pasidarai laiminga.“
- Simas, 6 m.: „Laimė – kada tėtis nustebina mamytę ir vaikučius gėlėmis, šokoladu, nes vieną kartą tėtis nupirko gėlyčių, o aš padovanojau. Mamytė labai apsidžiaugė, mane pabučiavo.“
- Tėja, 5 m.: „Laimė – tai džiaugsmas, nes kartais, kai žaidžiu, tai net nusijuokiu iš laimės, nes man patinka vasarą žaisti ant pievos ir lakstyti basai.“
- Gintas, 6 m.: „Laimė – kai žmogui viskas sekasi: jeigu lėkštė pultų, ją pagautų, jei šuo tave pultų, tai neįkąstų.“
- Urtė, 7 m.: „Laimė – tai būtų gerai, kad niekas nemirtų, nes tada būtų labai gerai pasaulyje. O kai miršta, labai liūdna, nes mano tėtė mirė. Norėčiau, kad nereikėtų mirti…“
Kokie nuoširdūs vaikų pasisakymai, iš kurių gali suprasti, jog laimė vaikui asocijuojasi su sėkme, namais, dovanomis, gražiais drabužiais, norų išsipildymu bei turtu.
Į klausimą „Kodėl tu priskyrei save prie pačių laimingiausių žmonių ir kodėl tu nenori būti su nelaimingais?“ dauguma vaikų atsakė, jog „laimingiems žmonėms sekasi, jie turi maisto, yra gražiai apsirengę, priima žaisti, duoda žaislų, yra linksmi, geri, viską daro, gerbia žmones, nemuša vaikų, visko turi, gali veikti ką nors drauge, gali važinėtis paspirtukais, išeiti į lauką, nusipirkti ledų… jie – geriausi.“
Laimingi žmonės, vaikų nuomone, yra labai teigiami – geri, linksmi, aktyvūs, veiklūs, turintys to, ko reikia vaikui (žaislai, maistas, drabužiai, žaidimai), ir todėl gali būti jų geri draugai. Taigi, vaikas pasirenka būti prie tų žmonių, kurie gali suteikti saugumo jausmą ir patenkinti svarbiausius jo prigimtinius poreikius: fiziologinius, socialinius, emocinius ir kt.
Atsakydami į klausimą „Kodėl tu nenori būti prie pačių nelaimingiausių?“ vaikai savo atsakymus motyvavo būtent taip: „nes nelaimingi žmonės pykstasi, mušasi, yra liūdni, nesišypso, neturi pinigų, nedirba, nieko negali nusipirkti, išmokys meluoti, jie blogi, vagia daiktus, pyksta, verkia, juos atleido iš darbo, jie neturi maisto, neduos valgyti, jie nori to, ko aš nenoriu, su jais nėra ką veikti, jie neturtingi, juos Dievulis tokius padarė, kad buvo negeri… jie labai barasi, su niekuo nedraugauja, viskuo nepatenkinti, gali ko nors prašyti, apstoti, su jais gali bėdos prisidaryti… jie yra vieniši, juos kažkas apvogė, kažką atėmė…“
Iš vaikų atsakymų formuojasi išvada: nelaimingus žmones jie sutapatina su blogais, neveikliais, piktais, neturtingais, kurie dėl savo nelaimingumo yra patys kalti.
Įdomiai vaikai pasakoja apie savo laimingiausią gyvenimo dieną. Šiuos įvykius jie susieja su pramogomis, metų laikais, gimtadieniais, Kalėdomis, gyvūnais, žaidimais bei nuotykiais su šeimos nariais bei draugais.
Cituoju vaikų mintis jų apie laimingiausią dieną:
- Nedas, 6 m.: „Laimingiausia diena – kai tėtė buvo parvažiavęs iš Švedijos. Jis sakė, kad pasiilgo manęs.“
- Lukas, 6 m.: „Buvau laimingas, kai skridau su tėvais į Paryžių ir buvau Disneilende, Žaislų pasaulyje. Ten mačiau visokių kaukių, žaislų… Po to buvom pasiklydę visi.“
- Ieva, 6 m.: „Būnu laiminga, kai mano tėtis su tėvuku stato gražius namus su geltonom plytom.“
- Simas, 6 m.: „Vakar buvau laimingas, nes tėtė man ištraukė klibantį dantį, o šiandien mane paims iš darželio ir mes važiuosime į parduotuvę žaisliuko nusipirkti, nes tėtė vis pažada, kai ištraukia dantį.“
- Kristina, 6 m.: „Buvau laiminga, kai per atostogas važiavome su tėte į žirgų lenktynes Lazdijuose. Tada jaučiau džiaugsmą.“
- Alma, 5 m.: „Buvau laiminga tą dieną, kai su mama buvome parke ir supomės ant supynių. Ir šiandien esu laiminga, nes man mama nupirks čiuožinėjimo ratą.“
- Povilas, 5 m.: „Pavasaris… Gėlės, braškės, obuoliai, vyšnios, slyvos, uogos, grybai renkami. Gali voliotis kaime, čiuožykloje. Pavasarį aš labai būnu laimingas.“
- Raminta, 6 m.: „Man labai patinka vasara, nes tada aš galiu lakstyti trumpomis rankovėmis, be kojinių galiu vaikščioti, su dviračiu važinėti…“
- Silvija, 5 m.: „Pati laimingiausia diena – žiemą, nes būna daug sniego. Galima iš sniego statyti šuniuką, arkliuką, kačiuką.“
- Gytis, 5 m.: „Aš būnu laimingas penktadieniais, nes po penktadienio aš būnu su mama, statome mašinų garažą, abu žaidžiame.“
Taigi, iš vaikų pasisakymų galima suprasti, kaip svarbu jam būti su artimais ir pačiais brangiausiais žmonėmis – mama ir tėčiu. Vaikas ilgisi artumo, kurio jokie nauji daiktai nekompensuos. Kaip gera mums, „suaugėliams“, matyti, žinoti ir jausti, kad vaikai yra laimingi. O jie gi niekada nemeluoja, nes yra tikri ir unikalūs savo žodžiais ir jausmais. Juk kiekvieno iš tėvų laimės bei pasitenkinimo būsena didžia dalimi priklauso nuo to, ar jo mažylis yra laimingas ir nieko nestokojantis, o ypač – mūsų meilės, dėmesio, švelnumo… Vaikas nori būti reikalingas… Patenkinkime šį jo poreikį. Ateityje jis su kaupu mums atsilygins, nes tik mylimas vaikas gali užaugti pilnavertis ir mylintis kitą žmogus…
