Kaspinuočio eilėraščiai

Kadangi jų prisikaupė ne vienas ir ne du – dedu atskirai. Na dar gal truputį dėl to, kad nenoriu teršti bendros temos ir dar dėl to, kad man trūksta dėmesio. Mano "šedevrai" jūsų dėmesiui.

Kartu su paukščiais

Aš pakilsiu su paukščiais,
Kai audra užsimerks.
Man pakilus į dangų
Aš tikiu, ji vėl verks.
Nuplasnosiu taip tyliai –
Jie manęs negirdės,
Nes audra man ne priešė –
Ji pabėgti padės.

Tykiai skraidant virš miesto
Aš girdėsiu medžius,
Tylią muziką tą,
Kurią siunčia dangus.
Aš girdėsiu kaip plaka
Mano [paukščio] širdis
Ir klausysiu kaip skamba
Nuostabiausia naktis.

Aš išskrisiu, kad grįžčiau.
Ne šiandien, ne rytoj,
Kad ir vėl prisiminčiau
Tuos, kuriuos palikau.
Tik palietusi žemę
Vėl pabėgsiu iš čia.
Tai – ne mano stichija –
Manęs laukia audra…

Po mano saule

Po mano saule gyvena žmonės.
Netobuli. [Tai nuostabu]
Jie kenčia, myli, džiaugias, verkia
Ir tiki tuo, kuo aš tikiu.

Po mano saule gyvena meilė.
Tik nuoširdi. Ar taip sunku
Mylėti tą, kurio tau reikia,
Kuriam pasaulis esi tu.

Po mano saule gyvens svajonės
Ar tu tiki, [O aš tikiu]
Kad tik dėl jų pasaulis tampa
Spalvotu ir tokiu jaukiu.

Kitokia

O aš kitokia nei tu,
Man patinka lietus,
Man patinka audros su vėjais.
Ir kai liūdnas dangus
[jis gaivina sliekus]
Man norisi dūkti bei šėlti.

O aš tikrai nedora,
Aš raganaitė miela,
Man patinka skraidyti virš miesto.
Ir mano šluota nauja
[vakar pirko mama]
Dvivietė, tai gal tave pasikviesiu.

O aš kitaip gyvenu,
Aš nevengiu žmonių,
Tik nemėgstu klastingų be galo.
Ir tikrai niekada,
Net pikčiurna teta,
Neprivers pasakyti nemyliu.

O aš kitokia… Nei tu,
Aš maža tarp žmonių,
Lyg nykštukė po didele saule.
Bet žinai, aš galiu
Daug daugiau negu tu –
Geri norai kartais valdo pasaulį.

Be pavadinimo

O gal kada nors, po trijų valandų, bailiai užvaldys šį pasaulį.
Liks valdžioj asilai ir protingi kvailiai, kol kas nors supras jų apgaulę.
Ir su ta minute prasidės jų kova, kuri lems bloga ar bloga.
Nes visi tie, kurie turėjo proto bent kiek, pasitraukė laukdami progos.
Padaryti kažką, kas ir bus pabaiga, šios durnos ir debiliškos santvarkos.

Nežinojo tada, tie išminčiai urve, kad didžiausia klaida buvo bėgti.
Nes kol jie rinko vaisius, kad išmaitintų vaikus, bailiai tuo metu kūrė ginklą.
Didelę, baisią melagystę sumanė, kad išviliotų protinguosius žmones.
Kaip nustebo išvydę ne nekenčiamus priešus, o visai nepavojingus pirmuonis.
Ir vieni, ir kiti per tas valandas dvi, jau pamiršę buvo, ko riejos.
Tad džiaugsmingai sušukę „broli!“ arba „meiluže!“ puolė vienas kitam į glėbius.
Štai tada pagaliau įsivyravo vėl taika ir ramybė pasauly.
Tas penkias minutes, kol jie kėlė taures, nes vėliau sprogo sukurtas ginklas.

Tai tikrai nėra bloga pabaiga, nes juk to ir reikėjo tikėtis.
Todėl, kad, deja, bailiai niekada nesikeičia, kad ir kaip to norėtum.