jau nuo pradiniu klasiu buna taip: tarkim atsigulu vakare i lova, ir jei nebunu labai pavargus pradedu galvot nerealiai nesveikus dalykus. labai daznai galvoju apie artimuju mirti (pvz kaip as suzinociau kad jie mire, kaip apsiverkciau, kaip sedeciau prie karsto ir t.t)(bet visada taip galvodama apsiverkiu ) vakar galvojau apie vaikino mirti… ir verkiau truputi.. nu nzn niekaip tokiu munciu neisveju (aisq kiekviena diena taip negalvoju bet pasitaiko), po to suprantu kad as cia nesamones svaigstu ir bandau nuvyti mintis i sali bet neiseina.
ka jus manote apie mano tokius kvailas mintis vakarais?
p.s. (ESU PSICHIŠKAI NORMALI PANELĖ) 😆
Crocs™ Kids' Crocband II Sandal PS Paradise Pink/Carnation 30
Birkenstock Milano Dark Brown 43
Crocs™ Patricia Diamante Women's Black/Black 42,5
27 Responses to “Kodėl tokios mintys lenda?”
Tu tiesiog galvoji apie tai, ko labiausiai bijai – artimu zmoniu netekties. svarbiausia per daug daznai negalvok 😉
Aš,tai žinau,kad anksčiau ar vėliau ateis tokia…diena…Pabandau įsivaizduoti…ir tada išvis pzdc man būna.Jau 2-iem netektim susitaikiau,bet tai buvo gana seniai,buvau maža,kvaila ir nesuvokiau kas yra ta mirtis.Žinojau,kad to žmogaus daugiau nebepamatysiu…ir pan. bet labai nepergyvenau…O dabar…neduok Dieve jei taip atsitiks,tai nežinia ką galėčiau pasidaryt šoko būsenoje… 🙁
Marmati rašė:
man panašios mintys kildavo tada, kai mano mamą du kartus operavo…kai ji gulėjo ligoninėje, tai bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ji nepabustų po narkožės arba po kelių mėnesių jai nustatytų diagnozę, jog jai piktybinis vėžys …. tada tokiom akimirkom tiesiog verkiau ir maldavau Dievo, kad jai viskas baigtųsi gerai…kažkaip būtent tokiom akimirkom mane užplūsta mintys artimųjų apie mirtį… 🙄
niu mane ir galbut, nes db mano vaikinas isvaziaves,bet kai jis gryzines namo uz savaites tai visa kelia tures vairuot(lb daug km) gal del to ir kyla…
nu bet kartais ir siaip is nieko kyla mintys 👿
Siaip, kai labiau pasenesi, tokios mintys nebelis. 😆
anksčiau aš irgi galvodavau apie savo mirtį, apie tai, kaip reaguotų artimieji, klasiokai, mokytojai, jeigu sužinotų, kad aš miriau, bandžiau įsivaizduoti, kurie iš jų labiausiai manęs pasiilgtų, kuriems iš jų būtų skaudžiausia… 😉
Manau, kad visi esame nors kartą apie tai pagalvoję.. Aš irgi visko prisigalvodavau..
tai dažniausiai tai ir būna paauglystės laikais, arba tada, kai žmogus jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas 🙄
Kai pagalvoji, kokių tik nebūna keistenybių tais paauglystės laikais…. 😯
taip… kai dabar save prisimenu, tai negaliu patikėti, kad taip gyvenau ir tokios mintys lindo į mano galvą 🙄
Aha man tas pats, nei juoktis nei verkti.. Ir tos mintys, ir elgesys, ir visa kita 🙄
Bet mintys, buvo vienos iš pačių erzinančių dalykų..
😆
😆
skruzdele rašė:
zinok man irgi taip buna……o as pvz esu sapnavus kad mano mama mire…taj nx tikraj nekas atsikelus ryte buna….fu negaliu net pagalvot…
Varle Legarija rašė:
Čia viskas į temą 😀
Tai gerai tada 😆
Ok, as is medzio iskritau, bet kas yra tie Lenarai?
Džinsai su petnešom, nu ką aš žinau, kaip paaiškint…Nu nėščios moterys tokius nešioja 😆
Ir tokiais kabančiais klynais 😆
😆
Aš dar su jais į kaimo šokius ėjau 😆
As, vargse, tokiu neturejau. 😆
Varle Legarija rašė:
Auxaplauke rašė:
Todel,kad tau matyt truksta dramu gyvenime-ziurek daugiau dieniniu serialu gal pagelbes.Ir apskritai paemus,visi mes mirsime kada nors,todel siulau negaisht brangaus laiko ir nesiparint tuo klausimu pernelyg ilgai,nes normali psichika irgi gali buti laikinas dalykas.
to Varle-geriau neklausinek savo mamos apie nieka.Ypac jei tai buvo nevilties akimirkos ,o ji tiesiog neturejo kam pasiguosti.
Jei jau ka nors nori paklausinet-kamantinek savo branguji tetuka 😉