Koptai

koptai …

koptu baznycia

Koptų bažnyčia (drauge su armėnų, etiopų, sirų bei keletu kitų bažnyčių) priklauso vadinamajai senųjų Rytų Bažnyčių šeimai, kuri atskilo nuo Visuotinės Bažnyčios dar V.a. po Chalkedono Susirinkimo dėl išryškėjusių kristologinių nesutarimų.

Pati didžiausia krikščionių bendruomenė arabų pasaulyje – koptai – yra priversta kęsti didžiausią Egipto valstybės diskriminaciją. Tačiau koptai visomis išgalėmis kovoja už savo tikėjimo teises.

Oficialusis Kairas, suprantama, teigia, kad jokių problemų krikščionių mažuma Egipte neturi. Be to, iki šiol neaišku, kiek koptų apskritai yra šioje šalyje. Tikslios statistikos nėra todėl, kad per gyventojų surašymus egiptiečiai neprivalo nurodyti savo konfesinės priklausomybės. Egipte gyvena 64 mln. gyventojų, iš kurių tik 5-10 proc. krikščionys. Įvairūs statistikos šaltiniai pateikia vis kitokius skaičius: valstybiniai nurodo pačius mažiausius, krikščioniškosios organizacijos – kur kas didesnius. Kad ir kaip ten būtų, neginčytina viena: koptai sudaro pačią didžiausią krikščionių bendruomenę musulmonų pasaulyje – neatsitiktinai 2000-ųjų vasarį juos aplankė popiežius Jonas Paulius II.

Koptų etnokonfesinės bendruomenės pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio “Egipto gyventojas”. Į krikščionybę koptus atvedė šv. Morkus. Gana greitai daugelis neofitų prisišliejo prie monofizitizmo šalininkų, teigiančių, kad Kristus yra vien dieviškosios prigimties. Dėl to koptai neigia Dievo sūnaus žmogiškąją prigimtį. 451m. Chalkedono susirinkimas pasmerkė šią teoriją ir pavadino ją eretiška. Taip koptai tapo izoliuoti nuo likusios krikščionių dalies. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus jie buvo žiauriausiai persekiojami romėnų, o vėliau – bizantiečių. Būtent Egipte koptų atsiskyrėliai davė pradžią vienuolynams, kurie Europoje paplito gerokai vėliau. Koptai kalbėjo sava kalba, turėjo savo raštą. Po arabų užkariavimo 641m.po Kr.koptų kalbai iškilo grėsmė. Net penkis šimtmečius ji priešinosi arabų kalbai, kol tapo visiškai nugalėta. šiandien koptų kalba vartojama tiktai tam tikrais pamaldų momentais. Beje, koptų maldos ir giesmės nesulyginamos su jokiomis kitomis, o paveikslai irgi nepanašūs į kitų krikščioniškų religijų paveikslus. Kad įsitikintum, paprasčiausiai reikia išgirsti ir pamatyti.

Beje, šiandien dauguma šiuolaikinių koptų laiko save ortodoksais, kuriems vadovauja patriarchas šenudasIII.

Didžiausia koptų šventė

Koptai ortodoksai iškiliausiai švenčia Velykas. Kalėdos koptams nėra tokios svarbios, kaip, tarkim, katalikams ir protestantams. Būtent tai, kad Kristus, nugalėjęs mirtį, prisikėlė iš numirusiųjų, jie pripažįsta svarbiausia savo tikėjimo tiesa. Velykų šventės datą jie apskaičiuoja taip pat, kaip ir stačiatikiai. 55 ilgas Didžiojo pasninko dienas koptai ruošiasi šviesiajai dienai. Tuo laiku visi tikintieji susilaiko nuo mėsos, vyno ir kavos. Religingiausieji stengiasi valgyti vien maistą iš grūdų, pagamintą su alyvų aliejumi.

Prieš Velykas koptai, kaip ir mes, švenčia Palmių sekmadienį. Išvakarėse visos jų bažnyčios puošiamos savitai supintomis palmių šakelėmis.

Didįjį ketvirtadienį, prisimenant, kaip Jėzus plovė kojas savo mokiniams, koptų dvasininkai atlieka panašias liturgines apeigas: baltu drėgnu rankšluosčiu kiekvieno parapijiečio kojas paženklina kryžiumi. Didįjį penktadienį vidury koptų bažnyčios pastatoma Kristaus kančią primenanti improvizuota Golgota. Aplink ją parapijiečiai pasistato iš namų atsineštus butelius su actu, prisimindami, kaip kentėjusiam ant kryžiaus Jėzui kareiviai prie lūpų priglaudė actu suvilgytą kempinėlę. Vėliau, parėjus į namus, pašventintu actu apšlakstomos daržovės – vienintelis maistas per paskutiniąsias dvi priešvelykines dienas.

Na, o Velykų dieną koptai sėdasi prie stalo, ant kurio puikuojasi kalakuto kepsnys ir avies kulšis, vienas kitam dovanoja dažytus kiaušinius. Tik šventiniai kiaušiniai Egipte verdami labai ilgai – apie šešias valandas ant silpnos ugnies.

Velykų rytą koptų vyrai į pamaldas ateina vilkėdami kostiumais su kaklaraiščiais, o moterys – išeiginėmis suknelėmis, pasidabinusios gausybe papuošalų. Su šiais iškilmingais apdarais itin kontrastuoja kuklus pačių šventovių vidus. Gana paprastas altorius, ištapytas tradiciniu koptų stiliumi, lubos ir kolonos paprastai niekuo neišmargintos. Nuo durų iki altoriaus – dvi ilgos kėdžių eilės. Čia, kaip ir katalikų bei protestantų bažnyčiose, priimta sėdėti, beje, vyrams vienoje pusėje, moterims – kitoje. Dauguma moterų be skarelių, nors kai kurios ir pridengia galvas nedideliais nėrinių šaliais.

Komuniją vyrai užgeria švęstu vandeniu iš stiklinės, moterims jis duodamas iš šaukštelio.

Nelengva dalia musulmonų apsuptyje

Nors Egipto krikščionys ir susiskaidę į atskiras sroves, musulmonų apsuptyje jie priversti vienytis. Didžiausią grėsmę krikščionims kelia ekstremistinės islamo grupuotės, laikančios koptus bedieviais. Nuo 1972m. šių grupuočių aukomis tapo šimtai krikščionių. Tiesa, po to, kai vyriausybė ekstremistus kiek sudrausmino, šie aprimo ir, atrodė, su žiaurumais baigta. Deja, pjautynės vėl pasikartojo 1999 sausio mėnesį El Košecho miestelyje, įsikūrusiame už 450 km nuo Egipto sostinės. Žiežirba, sukėlusia gaisrą, tapo ginčas tarp musulmono Fajezo Chasano ir krikščionio Rašido Mansuro. Pirmasis norėjo įsigyti audinių kreditan, antrasis atsisakė duoti. Barnis virto ginkluotu susidūrimu, kuriame žuvo 200 koptų, dauguma jų namų ir parduotuvių buvo išplėšta ir sudeginta. Egipto vyriausybė jau kelintą sykį atsisakė pripažinti religinį to susirėmimo pobūdį. Kaip skelbė oficialūs šaltiniai, ”taikūs egiptiečiai buvo užpulti nusikalstamų elementų”. Ir vis dėlto po šių tragiškų įvykių į koptų bendruomenės padėtį Egipte buvo atkreiptas dėmesys. Iš inteligentų pasigirdo reikalavimų atšaukti Osmanų imperijos laikų įstatymą, draudžiantį statyti naujas krikščionių bažnyčias. Intelektualai reikalavo, kad mokyklose vaikai būtų auklėjami pakantumo kitoms religijoms dvasia.

Žudynės El Košeche įvarė daug baimės krikščionims. Valdžia prieš ekstremistus imasi priemonių tik tada, kai jų veiksmai pradeda grėsti valstybės stabilumui – koptų likimas ją ne itin domina. Aišku, kad vyriausybė nepasirengusi nei apginti krikščionių, nei suteikti jiems tokių teisių, kaip musulmonams. Valdininkai koptai itin sunkiai kyla tarnybos laiptais, o kai kurios profesijos krikščionims apskritai yra nepasiekiamos (pvz., arabų kalbos, kuria parašytas Koranas, dėstymas).

Paguoda – tikėjimas

Krikščionių bažnyčios Egipte visada perpildytos, dvasininkai turi didžiulį autoritetą. štai šv. Morkaus šventovėje pamaldoms vadovauja pats patriarchas šenudasIII, kiekvieną savaitę jį karštai sveikina tikinčiųjų minios. Patriarcho pamokslai spausdinami šimtais tūkstančių egzempliorių ir platinami ne tiktai šalies viduje, bet ir tarp koptų bendruomenės narių, gyvenančių už Egipto sienų.

Krikščionių dvasininkija ne tik dalyvauja krikštijant, tuokiant, laidojant, bet ir teikia parapijiečiams visokeriopą paramą kasdieniame gyvenime. Netgi toks aukštas dvasininkas, kaip vyskupas Afanasijus, galima sakyti, gyvena kelyje, nuolat pamokslaudamas tai viename, tai kitame kaime. Kartu su Beni-Sueifo vienuolyno vienuoliais jis sukūrė platų labdaros organizacijų tinklą, nors iš dalies kompensuojantį koptams valstybės paramos stoką. Entuziastingi dėstytojai organizuoja kursus neraštingiesiems, savanoriai sanitarai ir gydytojai dirba ambulatorijose, moko šeimos planavimo. Agronomai dalijasi su valstiečiais racionalesnio ūkininkavimo žiniomis, o inžinieriai padeda įrengti drėkinimo sistemas.

Videofilmuose – religinis švietimas

šalyje, kurios pusė gyventojų nemoka nei skaityti, nei rašyti, sunku religines tiesas skleisti vien per pamokslus. Krikščionys koptai ėmėsi savų videofilmų gamybos, nes per radiją ir televiziją transliuojamos religinės laidos yra skirtos tik musulmonams.

Vaizdo kasetės pardavinėjamos arba išnuomojamos už simbolinę kainą. Pačią didžiausią paklausą tarp koptų turi krikščionių šventųjų ir kankinių gyvenimo ekranizacijos. Filmai kuriami pagal geriausių egiptiečių melodramų tradicijas. Aktoriai dirba beveik nemokamai, laikydami filmo kūrimą dvasios tarnyste. Cenzūra priekabiai vertina tokio pobūdžio filmus, tačiau būtent iš jų žmonės daugiau sužino apie Bažnyčios istoriją. Filmų herojų drąsa ir nuoširdumas jaudina žiūrovų širdis ir stiprina Egipto krikščioniškosios vienybės idėją.

http://www.zpasaulis.lt/index.php?id=520