2024 28 gegužės

18 thoughts on “"Medis"

  1. Paskaiciau pradzia, ryt uzbaiksiu viska, kas krito i akis:

    "juos užstojo nuo medžio šakų krintantys šešėliai" nelabai man logiskai tai nuskambejo.
    "užsidegiau spiritinę lemputę" ta lempute, toks mazybinis zodelis tarp tavo megiamukraupiu, baisoku zodziu kazkaip issiskyre, gal tai ir gerai, nezinau.

    Ryt pabaiksiu parasysiu dar.

  2. 1816m.Vasario 5d.Vakaras.
    Vėlus vakaras,tylus,vėsus ir nekantrus,kaip ir aš pati.Mintys blaškosi,akys bėgioja aklinoje tamsoje į viršų ir į apačią,tarsi joje norėtų išvysti kažką svarbaus,reikalingo.Mastau:“Nejaugi Sen Žeranas ištiesų yra tas,kas yra?Keista,o juk niekada apie jį to nepasakyčiau,nors galbūt…Odos blyškumas,žvilgsnis,šaltis,šypsena…Labanakt,Gabriele.“
    Išaušo ankstus rytas.Patrynusi akis,atsitraukiau nuo veido antklodę ir dūsliu balsu riktelėjusi,virtau aukštyn kojom iš lovos.Truputį susižalojau pakaušį.Patrynusi delnu,sunkiai atsistojau ir susiraukusi pažvelgiau į „svečią“:
    -Vėl jūs!-burbtelėjau.
    -Labas rytas-maloniai nusišypsojęs ir pasimuistęs fotelyje,jis susidėjo koja ant kojos ir tuo pačiu giliu žvilgsniu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
    -Kaip Jūs įėjote?!-užsimečiau ant pečių chalatą.-Jūsų,turbūt niekas nemokė etiketo taisyklių!
    -Jūsų kambarinė mane įleido.Maloni mergina.-atsakė ramiu,pasitikinčiu savimi tonu.
    -Prisiekiu Dievu,jeigu jai ką nors padarėte,tai…
    -Nesirūpinkite,man užteko jai nusišypsoti-nusikvatojo.-Beto,per prievartą neimu to,ko reikia!
    -Tuomet puiku,o dabar nešdinkitės iš čia tuojau pat!-įpykau ant jo ir priėjusi norėjau tvoti,bet jis mane sulaikė.Apkabinęs per liemenį ,tvirtai prispaudė prie savęs.Jaučiau tvirtą jėgos antpludį,drebėjau.Jis nejučiom pasilenkė veidu į mane ir sušnibždėjo:
    -Dabar jūs mano rankose, ir ką gi man su jumis daryti?Gal išplėšti širdį ir ją suvalgyti?Žinoma,paprastai to nedarau,bet šį kartą galima padaryti išimtį.-švelniai ir ironiškai nusišypsojo.
    Tai mane dar labiau įsiutino.Degiau troškimu jam gerai trinktelėti kokiu metaliniu daiktu per galvą.Bet,kad ir kaip niršau,rankos tikriausiai pakelti nedrysčiau.Sen Žeranas per daug mane žavėjo savo paslaptingumu.

    😳

  3. Death_noice rašė:

    1816m.Vasario 5d.Vakaras.
    Vėlus vakaras,tylus,vėsus ir nekantrus,kaip ir aš pati.Mintys blaškosi,akys bėgioja aklinoje tamsoje į viršų ir į apačią,tarsi joje norėtų išvysti kažką svarbaus,reikalingo.Mastau:“Nejaugi Sen Žeranas ištiesų yra tas,kas yra?Keista,o juk niekada apie jį to nepasakyčiau,nors galbūt…Odos blyškumas,žvilgsnis,šaltis,šypsena…Labanakt,Gabriele.“
    Išaušo ankstus rytas.Patrynusi akis,atsitraukiau nuo veido antklodę ir dūsliu balsu riktelėjusi,virtau aukštyn kojom iš lovos.Truputį susižalojau pakaušį.Patrynusi delnu,sunkiai atsistojau ir susiraukusi pažvelgiau į „svečią“:
    -Vėl jūs!-burbtelėjau.
    -Labas rytas-maloniai nusišypsojęs ir pasimuistęs fotelyje,jis susidėjo koja ant kojos ir tuo pačiu giliu žvilgsniu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
    -Kaip Jūs įėjote?!-užsimečiau ant pečių chalatą.-Jūsų,turbūt niekas nemokė etiketo taisyklių!
    -Jūsų kambarinė mane įleido.Maloni mergina.-atsakė ramiu,pasitikinčiu savimi tonu.
    -Prisiekiu Dievu,jeigu jai ką nors padarėte,tai…
    -Nesirūpinkite,man užteko jai nusišypsoti-nusikvatojo.-Beto,per prievartą neimu to,ko reikia!
    -Tuomet puiku,o dabar nešdinkitės iš čia tuojau pat!-įpykau ant jo ir priėjusi norėjau tvoti,bet jis mane sulaikė.Apkabinęs per liemenį ,tvirtai prispaudė prie savęs.Jaučiau tvirtą jėgos antpludį,drebėjau.Jis nejučiom pasilenkė veidu į mane ir sušnibždėjo:
    -Dabar jūs mano rankose, ir ką gi man su jumis daryti?Gal išplėšti širdį ir ją suvalgyti?Žinoma,paprastai to nedarau,bet šį kartą galima padaryti išimtį.-švelniai ir ironiškai nusišypsojo.
    Tai mane dar labiau įsiutino.Degiau troškimu jam gerai trinktelėti kokiu metaliniu daiktu per galvą.Bet,kad ir kaip niršau,rankos tikriausiai pakelti nedrysčiau.Sen Žeranas per daug mane žavėjo savo paslaptingumu.

    Tuo metu jo glėbyje pasijutau saugi ir tuo pačiu trapi,kaip sausas klevo lapas.Jo rankos švelnios,tartum šilkas.Po akimirkos paleido.Abu susėdom ant lovos ir kelias minutes tylėdami žiūrėjome vienas į kitą.
    -Kaip pakaušis?Ar stipriai susitrenkėte?-paklausė manęs.
    -Na,nelabai,jau spėjo praeiti.-dar kartą ranka atsargiai perbrukau per pakaušį savo ir žvilgtelėjus į Sen Žeraną nežymiai šyptelėjau.
    -Malonu girdėti.-uždėjęs man ranką ant peties,atsistojo ir ruošėsi eiti link durų,kai netyčia jo akys užkliuvo vos vos už pusės metro gulinčių archyvų.Į juos įsižiūrėjęs ir nė nemirktelėjęs kreipėsi:
    -Panele,Gabriele,aš noriu…
    -Galite juos pasiimti.-pertraukiau jį.-Vistiek man iš jų jokios naudos.
    Greitai atsistojusi nuo lovos,susisegiau plaukus ir pasilenkiau jam juos paduoti.Nuoširdžiai padėkojęs,lėtai pranyko koridoriuje lydimas mano žvilgsnio,kurį tikriausiai pajuto,nes buvo stabtelėjęs akimirkai,tarsi norėdamas atsisukti.
    Užsirakinau kambaryje ir atsirėmiau nugara į duris.Gerklėje kaupėsi ašaros,tik nesupratau vieno „kodėl?“.
    Atsisėdau į fotelį,pasijutau vėl vieniša.Vėl mintis apnyko tamsūs ir sunkūs pritvinkę lietaus debesys.Atrdė,kad tuojau išprotėsiu.Pasukau vonios link,užsimerkusi prieš veidrodį,mintyse išvydau Se Žeraną,švelniai man besišypsantį.Vos ištiesus man ranką paliesti jį-pranykdavo,išsisklaidydavo kaip tingus cigaretes dūmas pakilęs į viršų.Viskas tarsi gryžo į savo vietas.Vėl bemiegės naktys ir vėl ta pati banali rutina.

Parašykite komentarą