"Medis"

Gerai viską apsvarščius,aš nusprendžiau įdėti savo kūrinį..Rašau jį gan senokai,ir vis niekaip nebaigiu..Tiesa,jis truputį vaikiškas galima sakyti,bet jeigu jau pradėjau,tai norisi užbaigti…Pratesimus spausdinsiu čia pat…Tačiau jie bus ne kiekvieną dieną..Todėl,tiem kuriems tikrai patiks ir norės kuo greičiau sulaukti tęsinio,tek truputį palūkėti,nes nebuna viskas iš karto..Teks su kantrybę išmokti draugauti…Kūriniui pavadinimo ištikrųjų taip ir nesugalvoju..Dabar parašiau "Medis",juk reikia kažkokios temos pavadinimo…
1810metai Rugpjūčio 15d.
Naktis-pats nuostabiausias grožis.Sunku nupasakoti žodžiais,tai tiesiog reikia pajausti stovint joje.Jos išdidumas,jos paslaptys,jos galybė ir dovana,kurią retai galime matyti-tai pilnatis,sutemų širdis.
Aš mėgau naktimis pasivaiksčioti,tai padėdavo man išsklaidyti blogas susikaupusias mintis per dieną,todėl su mielu noru klaidžiojau tamsiomis skersgatvio gatvėmis.
Vieną vėlų vakarą atsisėdau šalia šimtamečio ąžuolo,išsikerojusiomis šakomis,primenančiomis vaiduoklius,kurių šešėliai atsimušę į vaikų kambario langus,naktimis juos gąsdindavo…
Mylėjau šitą ąžuolą,kaip ir savo tėvą,kurio jau senai nebėra.Kartą,besislėpdami nuo lietaus po juo,Tėvas man tarė:
-Naktis šita ne tau.
Šie žodžiai persmelkė mano mintis,privertė susimąstyti.Mylėjau savo tėvą labiau už viską pasaulyje…Ak,kad tik jis vėl būtų čia,šalia manęs..
Staiga,mano mintis išblaškė kitapus gatvėje stovintis aukštas,niūrus vyro šešėlis,kuris nejuokais mane išgąsdino.Sunkiais,krypuojančiais žingsniais,jis lėtai priartėjo prie manęs,tačiau neištaręs nė žodelio,jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane.Jo žvilgsnis buvo begalo šaltas ir tuščias.Veido bruožus buvo sunku įžiūrėti,juos užstojo nuo medžio šakų krintantys šešėliai.Oda išblyškusi tartum baltas popieriaus lapas.Iš jo lūpų,staiga,ištarti žodžiai mane visiškai pritrenkė:"Šita naktis ne tau..".Vos jam baigus sakyti,pro šalį praskriejo nukreipusi mano dėmesį karieta,įkinkyta keturių arklių.Nespėjus man pasisukti atgaliop,jis pranyko..Giliai susimąsčiusi,pasukau namų link.Jau buvo gan vėlu,todėl stengiausi kuo greičiau gryžti namo.
Užlipusi į savo kuklų miegamąjį,užsidegiau spiritinę lemputę ir sėdėdama supamoje kėdėje,ilgai mąsčiau apie tą keistuolį tamsiu lietpalčiu,apie keistą jo žvilgsnį ir citavimą mano tėvo žodžių:"Gal jis pažinojo mano tėvą…?".Tą naktį prisigalvojau daug ko,kol galiausiai nepajutau,kaip pasinėriau į sapnų karalystę ir joje pasitikau pirmuosius rytmečio spindulius.Kaip visada,ant mažo ,medinio,dramblio kaulais išpuošto staliuko,buvo pastatytas karštos kavos puodelis.Šį kasdienį ir begalo šidržiai malonų gestą,atliko mano ištikima kambarinė.Nekalbi mergina,tačiau begalo skaniai ruošia kavą ir arbatą.
1815-tųjų Spalio 21d.
Išvykau kuriam laikui atostogų į Paryžių.Naujos,nematytos vietovės,tūrėtų padėti šiektiek išblaivyti ne tik akis nuo nemigos kamuojančių naktų,bet ir sielą nuo aštrių amžinai baimės badančių durklų.Kiekviena naktis naujoje,svetimšališkai kvepiančioje patalynėje,padėjo šiektiek užsimiršti,bet neilgam…
Vieną nuostabią naktį,stovėdama prie plataus kambario lango,pro kurį atsivėrė gražiausias Paryžiaus miestas,stovėjau ir mąsčiau apie savo tėvą ir apie jauną vaikiną,kurį sutikau netoli savo namų,Anglijoje.Jų abiejų tarta frazė(pavadinkim taip),mane suglumino ir tuo momentu tik dar labiau troškau vėl apsikabinti savo tėvą.Stovėjau prie lango ir gerklėje stengiausiai užsprausti mažytį proveržį,kuris pasireikšdavo viena kita ašara iš manų žalių akių.Ramybės ir susimąstymo minutę sudrumstė duslus beldenimas į mano numerio duris.
-Jūsų vakarienė,Panele!-skubiai pranešė tarnas su prancūzišku akcentu.
Įsileidusi į kambarį padėkojau už vakarienę ir nustūmiau ją į šoną.Vakarienės visiškai nepaliečiau.Neduodančios ramybės mintys ir pasirodantis tėvo veidas prieš akis,baimė ir liūdesys,nesukėlė visiškai jokio noro valgyti.Todėl pagriebusi tamsios spalvos lietpaltį,išbėgau laukan.Ilgai,kaip visada,vaikštinėjau plačiomis ir siauromis Paryžiaus gatvelėmis.Netikėtai užklupta lietaus,pasislėpiau po netoliese esančiu stogeliu.Tamsoje kaktomūša susidūriau su praeiviu,buvo gan tamsu,todėl sunkiai įžiūrėjau jį.Tyliu ir švelniu tonu,praeivis manęs paklausė:
-Atsiprašau,galbūt tai ne mano nosiai,bet ar ne vėlu tokiai jaunai panelei,būti tokiose pavojinguose,tamsiuose skersgatviuose?
Balsas man pasirodė jau girdėtas,atsisukusi išvydau jauną vaikiną,kuris man priminė tą patį jaunuolį,kuris įžuliu tonu pakartojo mano tėvo sakytus kadais žodžius.Nedelsiant atsakiau:
-Naktis,per daug nuostabi,kad miegotume.-Kaip matau,Jūs taip pat nepraleidžiate progos ja pasimėgauti,tiesa?
-Tiesa…-atsiduso.
-Sakykite,ar mes nebuvome susitikę ir anksčiau?-Įdėmiai žiūrėdama į jį.
-Galbūt,juk pasaulis toks nedidelis.-Aš vardu Sen žeranas.-Maloniai ištiesdamas ranką.
Baigus jam kalbėti,nebekilo jokių abejonių man,jog tai tas pats jaunuolis,kurį tą nakt sutikau parke.O galbūt jis sutiko mane,kad ir kaip ten buvo,jis pasirodė man begalo keistas,bet ir įdomus.
-Begalo malonu,Aš Gabriele Fonseka.-Šyptelėjau.
Priešais mane stovinti asmenybė,mane begalo sužavėjo.Turiu pripažinti,jog šis žmogus puikiai pasižymėjo išprusimu ir pačia tauriausia elegancija.
Lietui nurimus,susiradome jaukesnę vietelę,kurioje pratęsėme mūdviejų nebaigtą pokalbį.Pasitaikius palankiai progai,”mestelėjau”užuominą apie tą pačią frazę,kurią jis man tarė tada prie medžio:
-Ką turėjote omeny sakydamas, jog ši naktis ne man?-Ironišku tonu paklausiau.
-Atsiprašau?-Pažvelgė į mane nusistebeilijęs.”Atseit nepamena..”
-Argi tai ne Jūs buvote tą vėlų vakarą prie manęs prisiartinęs ir ištaręs šiuos žodžius?Juk puikiai suvokiate apie ką aš kalbu.-pakreipusi galvą ironiškai šyptelėjau.Mačiau kaip jo akys nerimastingai sužvilgo.”Tikriausiai pamanė, jog aš visiška kvailė ir nepažinsiu jo.Klydo.”
-Panele Gabriele,tikrai nesuprantu apie ką Jūs kalbate!-O dabar,prašau man atleisti,bet jau yra pakankamai vėlu,todėl manau,šiam vakarui pakaks!Labos nakties!-Šiektiek pasipiktinęs išrėžė man.
Sėdėjau nustebusi dar kokį pusvalandį ir stebėjau jį išnykstantį siaurame skersgatvyje,kurį gaubė tiršta ir švelni migla.Jaučiausi šiektiek kvailai.Pradėjau manyti,jog tai ne tas pats,o tik labai dideliu panašumų turinti asmenybė.Labai gaila,kad mūdviejų pokalbis baigėsi nesusipratimu,kilusio dėl mano kaltės.Tikėjausi tą minutę,kad pasitaikys dar ne viena proga susitikti,kuri padės tą padarytą klaidą ištaisyti.
1815m Lapkričio 3diena.Anglija.
Praleidžiant paskutines akimirkas Paryžiuje,nebesutikau Sen Žerano.Pripažystu, jog tą vakarą pasielgiau savanaudiškai,todėl nedelsiant turėjau rasti būdą kaip su juo susisiekti,tačiau taip ir nepavyko.Juk te žinojau jo vardą ir viskas.
Įteikiau šiokį tokį siuvenyrą savo nuolankiąjai tarnaitei,pridėdama, jog paruoštų man savo skaniausios indiškos kavos.Kava tuojau pat buvo patiekta.Kambaryje tvyrojo gardus cinamono kvapas.Tai buvo pati gardžiausia kava,kurią paruošė mano kambarinė.Gurgšnodama karštą indišką kavą,skaitinėjau laikraštį.Viskas tas pats,niekas nepasikeitė.Kažkas kažką pardavė į vergovę ir šiaip įvairios kriminalinės kronikos.Nieko ypatingo.Nutrenkiau laikraštį ir ismeigusi akis,pro langą stebėjau kieme žaidžiančius vaikus.Staiga mintys pasiklydo tarp medžių,kuriuos gaubė šaltas žiemos speigas.Širdyje kažkas suvirpejo.
Dienos slinko,naktimis vėl tapo sunku miegoti,net raminamieji išrašyti gydytojo,nepadėjo.Puoliau į gilią depresiją.Nuotaikų kaita,maniau,visiškai mane pribaigs.
1816m Sausio 9diena.
Praėjo jau metai laiko po mūdviejų susitikimo,bet vis viena apie tai nesilioviau galvojusi.
Vieną vėlų vakarą,kai jau ruošiausi išeiti,kambarinė man skubiai įteikė laiškelį,kuris buvo kukliai užklijuotas baltame it sniegas popieriuje,ir kruopščiai užanspauduotas raudonu vaško gabalėliu.Dailia ranka parašytas laiškas mane nudžiugino:
”Miela Gabriele Fonseka!
Labai gaila, jog tokiomis aplinkybėmis mums teko išsiskirti,tačiau pažadu,kad vėl susitiksime ir išspręsime mūsų nesusipratimus.Manęs ne ieškokite,aš jus susirasiu pats.
Su pagarba Sen Žeranas.”
Laiškas mane sujaudino iki sielos gelmių.Nudžiugau pagaliau gavusi iš jo kažkokių žinių.Su didžiausiu nekantrumu laukiau tos minutės,kai vėl susitiksime ir jo galėsiu atsiprašyti dėl savo ižulumo.Nostalgija apėmusi mane,privertė širdį plakti vis smarkiau.Džiaugiuosi, kad tai nebuvo įprasta pažintis,tikėjau, jaučiau, kad tai kažkas ypatinga,kažkas nepaprasto.
Naktiniai pasivaikščiojimai nebuvo atideti.
Dienos vis slinko,lėtai ir sunkiai.Tarsi senas vežimas traukiamas suglebusio niekam tikusio arklio,kuris tiktų tik arti daržus.Nekantriai laukiau susitikimo.Tik jis kolkas vienintelis tikslas buvo mano gyvenime.Visa kitą man beveik nerūpėjo.
Lėtai pakilau iš fotelio,atsisėdau ant lovos,nutraukiau lovatiesę ir susisukusi į ją,paskendau į gilų miegą.
1816m.Sausio10d.Rytas
Lėtu,mieguistu žingsniu nukrypavau į vonią.Ten ilgai tryniau mieguistas akis,tarsi jose norėdama ištrinti kažkokį nemalonų akiai matytą vaizdą.Nusiprasaususi dar vis lėtu ir sunkiu žingsneliu,nuėjau link spintos,išsitraukiau pačią pirmą pasitaikiusią suknę,apsivilkau,užsimečiau lietpaltį,kepuraitę,kuri jau senokai buvo nebemadinga,bet aš buvau ne iš tų,kurios beprasmiškai vaikosi madų,o ne gyvenimo prasmės.Nusileidau laiptais žemyn,užkliuvusi už susiraukusio kilimo įvirtau į virtuvę,ten kliudžiau šalimais ėjusį pieninką ir apvertusi jį aukštielninką,drėbtelėjau ant šalia pasitaikiusio fotelio.Pasirėmiau alkūnę ir išbarusi visus aplink už visišką neapdairumą,drėbtelėjau kelis neaiškius žodžius sau panosėje ir pasirėmiau tingiai alkūne.
-Labas rytas,panele,šį ryt Jūs ankstyva.-Prašau jūsų nusiraminti,mes tuojau pat viską sutvarkysime.-Tarp tirštų garų pasigirdo duslus,kosėjantis mano kambarinės balsas.
-Taip,taip..-Atsikrengždama,vos vos burbtelėjau du žodžius.
-Štai jūsų kava,panele.-Tuojau pat uždususi pribėgo mano kambarinė ir drebančiomis išvargusiomis rankomis padavė man karštos,indiškos kavos.
-Ar turime Amareto?-paklausiau.
-Taip turime.
-Tatai įlašinkite man kelis lašelius į kavą,tikiuosi šiektiek prasiblaivyti iš gilaus miego.-Snūduriuotu balsu tariau.
Išgėrusi gardžios kavos su amaretu,susisegiau lietpaltį ir iškeliavau pasivaikščioti.Gaivus ir šaltas oras gardžiai skverbėsi į mano plaučius.Kuteno palengva veidą ir švelniai glostė styrančius plaukus iš mano nemadingai nemadingos skrybelės.
Šalimais šmėstelėjau pro vieną kitą namą it vaiduoklis.
Pagaliau priėjusi parką ir savo mėgiamą ąžuolą,atsisėdau po juo ir patogiai įsitaisiusi,išsitraukiau iš kišenės jo laišką,nuo kurio nupurčiau aptrupėjusio vaško trupinius ir atsargiai išskleidžiau.Skaičiau tol,kol galiausiai išmokau mintinai tiek skyrybą,tiek pačią Sen Žerano rašysena.Staiga už nugaros pasigirdo duslus alsavimas,iš po kurio pasigirdo skardus ir plonas balsas:
-Panele!Panele!-sušuko nepažystamasis.-Jūsų ieško ponas sėdintis ten.
Parodęs man pirštu į tamsiausią parko vietą,kurią užstojo aukštos pušys,apglėbusios ir paskandinusios savo šešėliuose niurų vyro siluetą.O vyras,kuris man parodė į jį,nepastebimai nutolo medžių alėjoje.
Lėtai atsistojau,nusipurčiau nuo suknelės įkyriai prikibusią žolę ir kukliu,atsargiu žingsneliu nutolau nuo savo ąžuolo pasukusi link parodytos vietos.Vyriškis nė nekėtino atsisukti,bet vos man priartėjus prie jo,jis staigiai atsistojo ir ištiesė man savo ranką.
_Labas rytas panele Fonseka!-Štai ir vėl susitikome netikėtomis aplinkybėmis .-maloniai nusišypsojęs,jis griebė mano ranką ir apipylė bučiniais.
Tiesa pasakius truputį susikuklinau,tatai privertė mane nurausti:
-Sveiki pone Sen Žeranai,nesitikėjau vėl jūsų čia išvysti.-Kodėl sėdite šešėlyje?Juk šiandien toks gaivus oras prisodrintas saulės spindulių!-su nostalgija veide išrėžiau.
-Matot,panele,nelabai man saulė patinka,nors nenuginčyju,jos spinduliai ir šviesa suteikia dienai grožio.-atsiduso.
-Kodėl gi?-klausiamai sužiūrau į jį ir prisėdau šalia ant suoliuko.
Sen Žeranas man papasakojo,kad nuo pat gimimo esąs alergiškas saulei,kurios spinduliai jam sukelia nemalonius ir stiprius galvos skausmus,todėl pagrinde yra priverstas tūnoti šešėliuose.Ši diena man buvo išskirtinė.Tikriausiai taip pat ir jam,nes buvo šiandiena puikios nuotaikos,kupinas energijos,tai pabrėžė jo tolerancija ir džentelmeniškumas,kurio niekuomet nestokojo.Ilgai žvelgiau į Sen Žerano akis,lėtai vedžiodama po visą veidą.Lygi,išbalusi veido oda ir paraudę žandukai puikiai derėjo prie jo žydrų kaip jūros mėlis akių ir noriai dar labiau tiko prie tamsių,ilgų,garbiniuotų plaukų.
Ilgai mudu kalbėjomės.Jaučiau didžiulį juo pasitikėjimą,kažkodėl žinojau,kad šis žmogus turi dalelę to,ko neturi bet kuris kitas.Žeranas tarsi skaitydavo mano mintis,nes užbaigdavo mano sakinį,vos tik jį pradėdavau.Galiausiai pokalbis mudviejų pakrypo gilesne linkme.Pagaliau išdrysau šiektiek papasakoti apie savo tėvą.Su didžiuliu susidomėjimu jis manęs klausė.Kartais įžvelgdavau jo akyse stipresnį susidomėjimą nei atrodė.Staiga mane pertraukė:
-Taigi,Gabriele,teigiate,kad jūsų tėvas mirdamas turėjo paslėpęs kažkokį mokslinį darbą,kuriame buvo senieji archyvai?
-Na,taip,bet neesu tuo visiškai įsitikinusi…bet..
-Kodėl taip manote?-paklausė,nespėjus man užbaigti minties.
-Prieš mirtį tėvą dažnai kamuodavo amnezijos proveržiai ir netrukus tuojau po jų-haliucinacijos.Drystu vis dėlto manyti,jog tai vienas iš ligos simptomų.-atsidusdama ir su abejingumu veide pažvelgiau į jį.
-Bet gi vis dėlto galima kaip nors pasidomėti ar tai tiesa,ar tai dar vienas ligos simptomas.-kalbėjo toliau.
-Kodėl staiga jums parūpo kažkokie arcyvai,kurie galbūt visiškai neegzistuoja?Na,nebent mano amžinąjį atilsį,tėvo vaizduotėje?-nustebusi dar kartą pažvelgiau į jį.
Jo veido išraiška pasiketė.Ant jo užkrito tamsus pušies šešėlis.Veidas persikreipė.Švytintį džiaugsmu pakeitė pykčio grimasa.Giliomis,primerktomis akimis nužvelgė mane taip,tarsi būčiau buvusi jo didžiausia priešė.
-Taip negali būti,jog ta visa byla neegzistuoja!!-įniršio ir susimąstymo pastūmėtas,sušuko.
Aš krūptelėjau.Rankomis užsidengiau burną,nes tai ką išvydau buvo sunku nupasakoti.Jis pašoko iš vietos ir ėmė vaikštinėti tvirtai suspaudęs kumščius jis tarsi drebėjo iš pykčio.Pro pesimistiškai besišypsančią šypseną,pamačiau dvi mažas priekines iltis.Kai tai išvydau mudviejų akys susidūrė.Šokau nuo suoliuko sprukti kuo tuoliau nuo jo,bet jo jėga mane sulaikė.Taip tvirtai suspaudė mano riešą,kad mano veidą perkreipė skausmo grimasa.Žerano veide siautėjanti audra staigiai nurimo,pro tamsius antakius buvo matyt,kaip akys vėl prašviesėja,ir lėtai nusišypso.Paleidęs mano ranką,jis norėjo paliesti mano veidą,tačiau pasinaudojus šia palankia proga,sprukau.Bėgau kiek įkabindama,nors širdis jau baigė nuriedėti į kulnus.
Susotjau truputį atsipūsti.Užsimerkusi išvydau vėl tą patį niurų,rustybės apimtą miną.Širdis krūtinėje ėmė plakti vis smarkiau.Pagreitinau žingsnį,panikos akibrokšte nebeliko jokio noro bėgti toliau.Retkarčiais atsisukusi atgaliop įsitikinau,jog jis manęs neseka.
Galiausiai įsitikinau ir tuo,kad ką šnekėjo prieš mirdamas mano tėvas,buvo toli gražu nepanašu į haliucinacijas ar panašią ligą.Tai buvo tiesa.
Kol gryžau namo,jau buvo beveik sutemę.Įlėkusi per duris,užbėgusi laiptais į viršų į savo kambarį,nuėjau prie spintelės,kuri randasi prie lango,išsitraukiau iš stalčiaus raktus nuo bibliotekos durų ir atsirakinusi įėjau vidun.
Keistas kvapas tvyrojo joje,senų knygų kvapas ir kamuoliai besisukančių dulkių ore.Kelis kart nusičiaudėjau.Pradėjau nuo aukščiausios lentynos.Mėčiau knygas viena po kitos,versdama jų turinį.Ieškojau kažko,bet kolkas nežinojau ko.Pasitelkiau į pagalbą ir savo tarnaitę.Kad ir ką vis dėlto turėjau rasti,tai turėjo atsakyti į mano klausimus,kurie vis atsinaujinę sukosi mano galvoje.Tarp knygų krūvos tarnaitė ištraukusi seną aptrūnijusį lagaminą,klausiamai mane nužiūrėjusi ir ramiu tonu tarė:
-Panele,manau tai turėtų jus sudominti.
-Kas?Kur?Duok šian!-sušukusi iš nuostabos pribėgau prie jos ir girebiau iš ankų lagaminą.-Gali eiti,poto gryši čia viską sudėlioti į vietas.Ačiū už pagalbą.-Išlydėjusi ją pro bibliotekos duris,joje užsirakinau ir įsitaisiusi patogiai su lagaminu tėvo kėdėje,išplešiau spynelę ir atidariusi išvydau šūsnį įvairių bilų.Nieko nelaukdama traukiau vieną iš tų bylų ir ėmiau skaityti.
Tai,kas buvo jose aprašyta mane labai sudomino.Archyvuose buvo krupščiai ir tiksliai išdėstyta vampyrų egzistencializmas.Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai,nejučiom kaktą išpylė šalto prakito lašiukai.Smulkiausi vampyro psichikos etapai,mitybos grandinė ir kruopščiai nubraižyto diagramos rodė šių žmonių gyvenimo amžiaus trukmę.
Beskaitant visą medžiagą,vis dar sunkiai tikėjau tuo,ką išvydau ir tuo kas buvo paminėta dokumentiniuose archyvuose.Tėvas tikriausiai vien todėl ir tūnodavau valandų valandas šioje bibliotekoje kaupdamas šią medžiagą.Mintys juose buvo išdėstytos taip aiškiai,jog nebekilo jokių abejonių dėl vampyro gyvensenos ir egzistavimo.Baigusi skaityti vieną iš šių archyvų,atsistojau pasiėmiau nuo stalo lagaminą,skrybėlę ir lietpaltį iš krūvos išverstų senų knygų,gryžau į savo kambarį.Tarnaitė gryžo į biblioteką,kurią sutvarkiusi ir sudeliojusi knygas į lentynas abecėlės tvarka,užrakino ją ir atnešė raktus man.Aš tuo tarpu įsirioglinau į lovą,ant kojų pasitiesiau lovos užtiesalą ir pratęsiau skaitymą su giliu susidomėjimu.Net nepajutau kaip išaušo ankstu rytas,po kurio ir pasinėriau į gilų miegą.Pabudau per pietus.Išlipusi iš lovos nuėjau į vonią.Atsipalaidavusi karštoje vonioje,gardžiai papietavusi norėjau vėl sėsti prie jų,tačiau mane išblaškė pirmąjame aukšte kilęs triukšmas.Nusileidusi laiptais žemyn,apstulbau.Kokias geras 5minutes žvelgiau vėl į tas pačias mėlynas akis.
-Ką jūs čia veikiate?-griežtu tonu paklausiau.
-Laba diena panele Gabriele Fonseka.Man tuojau pat reikia su jumis pasikalbėti!-Tyriamai mane nužvlegęs jis nusišypsojo.
-Neturiu apie ką su jumis kalbėti!-Apsisukau eiti,kai jis sugriebė mane už rankos ir švelniu tonu pasakė:
-Aš žinau,kad radote lagaminą su senais archyvais.Žinote kas aš toks esu.Man reikia tų archyvų.Prašau atiduokite juos man ir pažadu,kad daugiau manęs nebepamatysite.
-Aš negaliu to padaryti-išdidžiai atsisukusi pašnibždėjau.-Atsakykite man geriau į kelis klausimus.Sen Žeranai iš kur sužinojote apie mane?Ir kam jum reikalingi šie archyvai?
-Matote,panele,šito pasakyti jums negaliu,nors neabejoju,jog puikiai suprantate kam jie man.-atsakęs į klausimą jis paleido ranką.
-Tikriausiai nutuokiu kam jie jum,bet vistiek negaliu to padaryti,kol pati visko iki galo neišsiaiškinsiu.O dabar prašau išeiti!
-Jūs nė nenutuokiate į kur veliatės,tai jus gali pražudyti,prašau patikėti manimi!-su rūškanu rūpestingumu veide jis tyliai ištarė.
-Tai,jūs nenutuokiate į ką veliatės,Sen Žeranai,nes tuojau pat būsiu priversta iškviesti policija,o tas jums nebus palanku,tiesa?-Nusišypsojusi ironiška šypsena išlydėjau jį per duris.
-Aš dar sugryšiu.
-Neabejoju-vos sulaikydama juoko proveržį.
Gryžau prie savo kambario lango.Stovėjau nerimąstingai iškreiptu veidu ir mąsčiau.
1816m.Vasario 5d.Vakaras.