Beprotiška meilė alina ir sekina tave, sukeldama kančias? Tu negali normaliai miegoti, valgyti, dirbti, mokytis? Visą laiką galvoji tik apie Jį? Gal jau laikas sustoti?
Ši meilė įsiveržė į tavo gyvenimą kaip taifūnas. Tave nustojo dominti realybė be Jo. Už vieną to vyro žvilgsnį esi pasirengusi atiduoti viską pasaulyje. Net jei tu ištekėjusi. Net jeigu jis tinka tau į sūnus. Jokių barjerų, stabdžių, moralinių normų tau nebeegzistuoja…
Guodi save: tai praeis. Juokdamasi sakai draugėms: „Taip, aš puikiausiai galiu gyventi ir be jo“. O kai lieki viena, verki – nes be jo negali.
Tu gerai supranti, kad tie santykiai veda į niekur. Žinai, kad Jis net iš tolo netiktų tau į vyrus ar meilužius. Nepaisant to, toliau sėdi ištisas valandas prie telefono ir krūpčioji nuo kiekvieno skambučio: gal tai Jis?
Kaip profesionalus seklys tykai jo prie darbo, apsimesdama, jog „susitikote atsitiktinai“. Prisižadi: „Tai – paskutinis kartas!“ Ir pati žinai, jog sau meluoji. Pasidarei nervinga ir dirgli: užsiplieski dėl smulkmenos, susibari su artimaisiais, pravirksti dėl mažmožių.
Jauti, kad pati įvarei save į kampą, iš kurio nebeturi jėgų išeiti. Ir Jis čia jau niekuo dėtas.
Žinok: tikra meilė būna konstruktyvi. Ji įkvepia ir suteikia sparnus. Ji skatina naujiems žygiams, pripildo širdį šilumos ir džiaugsmo. Tikra meilė pakeičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę.
Jei skausmas ir kančia tapo neatskiriama tave apėmusių jausmų dalimi, laikas susimąstyti, kur tu žengi? Ir kas tavęs laukia?
Psichiatrai šią būseną vadina „neurotiška meile“. Ji tolygi ligai: būdama apdujusi ir apakusi nuo jausmų, nebegali kontroliuoti savęs, sunkiai valdai savo emocijas ir atlieki neapgalvotus poelgius. Atpildu už kelias saldžias akimirkas gali tapti neurozė, depresija, nemiga, pasitikėjimo savimi praradimas. Tad paskubėk žengti pirmą žingsnį link išgijimo: pripažink, kad patekai į priklausomybę.
Užduok sau „lakmuso popierėlio“ klausimą: kokios permainos įvyko tavo gyvenime po susitikimo su Juo? Jei viskas, ką tu gali išvardinti yra su minuso ženklu (pablogėjo santykiai su artimaisiais, stringa darbas ar mokslas, nustojai tobulėti, dvasiškai vystytis, nebedomina knygos, sportas), atvirai prisipažink sau, jog patekai į spąstus! Pirmiausia pasistenk suvokti, kodėl taip atsitiko.
Jei įsigudrinai taip stipriai įsimylėti, pamiršusi viską, reiškia, gyvenime kažko trūksta. Veikiausiai stiprių emocijų ir dvasinės šilumos. Galbūt aštrių pojūčių ir gero sekso – nepriklausomai nuo to, ar esi ištekėjusi, ar ne.
Paprastai stiprioms aistroms pasiduoda merginos ir moterys, linkusios romantizuoti tikrovę. Išsiskyrimai ir laukimas, prisipažinimai ir dvasinės kančios kaip geruose romanuose – jos pačios dažnai nesąmoningai to trokšta.
Į rizikos grupę patenka ir tos, kurioms trūko tėvo meilės vaikystėje, arba atvirkščiai, kurios buvo per daug lepinamos tėvo ar vyresniojo brolio. Bet kuriuo atveju, stipriais jausmais moteris stengiasi užpildyti tuštumą, atsiradusią sieloje.
Truputį pakentėti būnant 17 metų – normalu, jei neprieinama iki mazochizmo. Kai tau 30, gyvenimas susiklostęs, namuose laukia vyras ir vaikai, viskas kur kas sudėtingiau. Jei esi išmintinga moteris, tai tikriausiai sugebėsi pakreipti „meilę ne laiku“ protinga linkme ir išpešti naudos sau ir šeimai. Dabar svarbiausia užduotis – išeiti iš afekto būsenos, suvaldyti savo emocijas ir užpildyti savo gyvenimą kitais prasmingais dalykais.
