Paskaitykite ir pasakykit savo nuomone 😀 Blogiausias dėl to, kad ieškojau tau poros, nu ale poros: prie to pačio, aš noriu pasakyt, kad tu esi, ta priežastis dėl kurios man kitos panos netinka ir nepatinka. O geriausia buvo tai, kad tu begalo daug kartu šypsojaisi, tu net neįsivaizduoji, kaip tavo šypsena dieviškai atrodo, patikėk manim aš nemeluoju, net nėra tokiu žodžiu, kad nupasakot tam. Dar viena nuostabi akimirka buvo kai klube šokom, čia tapati vakarą, kai apsikabinę, susiglaudę šokom, galvojau net nepaleisti tavęs, man taip gera buvo, ir kai jau po kurio laiko atsitraukei biški, galvojau paimt ir pabučiuot tave, vis tiek nebūčiau ką praradęs, ir išsakyt ką aš jaučiu, ir pasakyti viska. Bet, ah tas žodis ,,bet“, jaučiu tu nesitikėjai jo sulaukt šiame laiške? Tai vat, bet tada atsiminiau, prisigėrus ant meilės patraukia tave, todėl tai būtų buvę nesąžininga, ir ne kažką ryte. Ir nusprendžiau tekto, ryte, prisipažinsiu tau, ką aš jaučiu. Taip ir liko pažadu sau….. O žinai kodėl, tai tapo nereikšmingu pažadų? Nes, kai grįžom i baraką, ir parėjau i kambarį, aš viską apgalvojau ir priėjau išvada, su liūdesių širdyje, ir amžinai lygstančiu sielvartu, kuris man niekados neleis miegot, nusprendžiau turėti tave kaip gera drauge šalia, nei išvis būti be tavęs. Nes pripažink jei ta ryta aš bučiau pasakęs, kad aš tave myliu, tu būtum pasakius ,,ne“, ar ne taip? Ir tom viskas tarp mūsų būtu buvę pasibaigę. Tikriausiai tu mane laikai tiesiog kaip geru draugu, ir nežinau kaip tai pakeisti. Ir aš ta vakarą supratau, kad kai baigsime aukštąją daugiau nebesusitiksim…. Ir ta mintis, mane pribaigs per tuos keletą metų, nes aš nenoriu prarasti tavęs.
Nebloga istorija ką? Nors pastaruoju metu atrodo priešingai, jei skaitai šį žinok, kad aš nusprendžiau rinktis arba su tavim arba ne. Nes, aš save baigiu pribaigti. Viskas, parašiau ką norėjau parašyti.
Ir noriu kad žinotum, jog aš Myliu tave, ir visados mylėsiu, nesvarbu kas benutiktu ar ką besakytum ir nesvarbu kad mano meilė tau bus beatsako.
P.S :*
nors jei ir atsakytum man tuo pačiu, o taip gali būti, noriu kad žinotum, jog taip nesu dar jautęsis ir nelabai nutuokčiau kaip elgtis tokioj situacijoj, ir ką daryti. Nes ankščiau vengdavau tokių situacijų ir galių pasakyti, kad sėkmingai. Ir dabar to norėjau išvengti, net tam pasidariau pakabuką, su japonišku užrašų reiškianti skausmą, kaip asmenini priminimą, bet ir tas ilgai nepadėjo, jei išviso padėjo… Ką galių tik pasakyti, tai ką jaučiu pagal esamą situacija, galiu teigti drąsiai, jog tai bus amžina….
Nuo pat pirmos akimirkos, kai aš sutikau tave, visus tuos metus, nei viena diena nepraėjo, be minties apie tave, ir kai aš su tavimi, man tai tikra agonija, kuo arčiau tavęs, tuo blogiau darosi man, o mintis kad negaliu būti su tavimi, tiesiog užspaudžia man kvapą. Ir nuo pat pirmo susitikimo aš vyliausi, kad busim daugiau, nei draugai, ir ta viltis, tikiuosi netaps randu mano širdyje, tu esi mano sieloje ir plėšai iš vidaus mane. Jei, ką galiu dėl tavęs padaryti, tau tereikia pasakyti, aš nedvejodamas imsiuos veiksmu, ir jei tu, kenti taip pat kaip ir aš, prašau, pasakyk man, nes aš daugiau taip nebegaliu, man reikia žinoti.
Visi sako kad meilė sukelia skausmą, bet tai tik melas. Vienatvė skaudiną. Nepritapimas, jausmų ignoravimas skaudina. Svarbaus žmogaus praradimas skaudina. Ir visi šiuos dalykus maišo su meile, bet ištiktųjų, meilė tai vienintelis dalykas šiame pasaulyje kuris išgydo visa šita skausmą, nevilti, ir agonija ir priverčia vėl mus jaustis afigėnai laimingiems.
