2024 19 kovo

11 thoughts on “"Minčių kratiniai"

  1. "Ruoduo"

    Niekas nepratarė nė žodžio. Nors rėkiau į šalis išpūstomis akimis, niekas nieko nepratarė. Tik tyloje suskambo mano aidas, tarytum ugnyje sudegęs senas laiškas. Rymojau tarp senų šimtamečių išsikerojusių ažuolų ir verkiau. Kaip tas paklydęs vaikas. Giliai širdyje tikėjau, kad visa turėtų pabaigą, bet netrukus suvokiau, kad viskas tik prasidėjo.
    Grįžusi namo įsižiebiau seną stalinę lemputę, kuri buvo pastatyta priešais nulytą langą. Ilgai stebeilijausi jos šviesa, jos gyvybingumu, bet niekad negalvojau, kaip visa turėtų atrodyti mano gyvenime.
    Trumpam padėjau galvą ant minkštos pagalvės. Blanki šviesa kambario kampe, suteikė ramybės ir jaukumo mano dvasiai. Užmigau. Sapne regėjau tuščią papilkėjusiais kraštais erdvę, kuri iš lėto vis plėtėsi ir artėjo prie manęs. Pažvelgiau į savo kojas: purvas lietė kelius, šaltis smelkėsi iki kaulų smegenų.
    Agonija, štai ką jutau tą naktį, kai paskutinį kartą prisiliečiau prie tavų skruostų. Išdrįsai pranykti iš mano gyvenimo ir net neatsisveikinai.
    Dažnai stovėdavau toje vietoje, ir dabar tebestoviu. O kiek kartų esu sau prisižadėjusi, kad nebe eisiu čia, nebe stovėsiu čia ir nebe verksiu. Bet pažadai taip ir likdavę pažadais, juk meluoti sau nėra sunku.
    Pusryčiams išsiviriau puodelį stiprios arbatos, prisidegiau ploną cigaretę ir pasinėriau į tylą.
    Kiekvieną mielą rytą , vos pradėjus švisti, rengdavausi eiti į pašiurę ir ten rašyti. Bet viskas tarsi sustodavo, užstrigdavo, kaip laiktrodžio rodyklė, kai jam prireikia naujų baterijų. Man jų reikia labiau nei bet kada.
    "- Kada gi parašysi?" – vis iškildavo tas pats klausimas. O paskui ir ašaros.
    Rodos viską tą vakarą turėjau palikti su tavimi, leisti išsivežti ir niekad negražinti. Tačiau aš klydau, tai liko su manimi ir iki dabar dar tebe vaiktšo man pavymui.
    Kiekvieną vakarą aš atsisėdusi ant kelmo, toje vietoje, girdėdavau kaip šnara medžių šakos. Regėdavau kaip po jomis išnyra tavo siluetas, palinkęs virš tuščios vynos taurės. Tu šypsaisi, tu visada toksai buvai…
    _________________

  2. Ačiū 🙂

    ***
    Mėlynai žydrame balkone, tankiai žydėjo raudonos rožės. O kodėl rožės? Ir raudonos? Nes čia tylus Paryžiaus kampelis.
    Jiedu stovėjo tame balkone, ir jis švelniai grojo pirštais per jos sauulės nepaliestą petį, tarsi mėgintų atrasti naują melodiją, dar negirdėtą. Jos fone pasklistų saldus žiedlapių aromatas, kuris susipintų su judviejų… prisiminimais. Pakiltų aukštai ir nutūptų ant Eifelio bokšto viršūnės…

    ***
    … ir tyliai krenta snaigės tuščiame kieme…
    Teris susirietė į kamuoliuką ir sunkiai prisišliejo prie plikos ir šaltos betoninės sienos. Pro langą, kurį dengė juoda, suplyšusi skara, virto vidun aštrūs saulės spinduliai. Jų fone spindėjo stambios dulkės, sukeltos vos juntamo skersvėjo. Jis sučiaupęs lūpas, užvertė galvą į lubas ir įsistebeilijo tyloje.
    Trumpam iškilo praeities vaizdai, kuriuos praleido su Margarita. Juodu čia, šiame sandėlyje, leisdavo kiauras dienas. Teris prisiminė, kaip kartą jie nugvelbė seną jo tėvo televizorių – radiją, įkraunamą; ir kaip tada tėtis užtai barė. Teris ir Margarita nesimatė dvi savaites.
    1995metų spalį, kai ruduo jau nuspalvino laukus, o vėjas nuskabė nuo medžių paskutinius lapus, Margaritai sukako penkiolika. Tą vakarą ji su visa savo šeima, turėjo grįžti namo.

    Automobilio nuvirtusio į griovį, liepsnas pavyko užgesinti tik rytui išaušus.

    – Nagi, Endi, tik vieną burnelę. Juk šiandien tavo dukters gimtadienis! – įkyriai mosuodamas stikleliu, neatšlijo Džinas.

    ***
    Vienas3
    Saulės užlietoje palangėje, švelniai suspindo rasos lašelis.
    Tarp medžių viršūnių iškilo vaivorykštė ir savo spalvų deriniu, užliejo besitraukiančius sunkius lietaus debesis.
    O tu stovi, ten, aukštai, lyg senas paminklas, visų užmirštas ir nepastebimas. Aukšti pūšų kamienai tankiai dengia tave
    nuo vėjo sukūrių ir tyliai kažką tau šnabžda. Nieko čia nebėra aplinkui, nei gėlių krūmelio, nei vijoklių su prisirpusiom
    vynuogėm, tik kiauras tavo stogas ir vienas langas žiūrintis į tolius. Laukimas beribėje amžinybėje – tuštumos, liūdesio ir vienatvės
    kančios…

    ***
    Kai tirštas rūkas regis išsisklaidė, pavijau tave ant liepto galo. Tu stovėjai užvertęs galvą į viršų ir tyliai kažką dainavai.
    Paėmiau tave už rankos ir padėjau smakrą tau ant peties. Raminančiai glosčiau tavo nugarą ir klausiausi širdies plakimo. Balsai
    susiliejo į vieną natą ir visa susigėrė į ežere kylančias bangeles, paskui pavirto į aidą ir
    nuriedėjo tolyn, paskui vėją.

    ***
    Laikrodis sustojo, lietus nurimo ir tuštuma persmelkė krūtinę. Iš miško pasigirdo sirena ir šunys kaukdami nuskuodė paskui ją. Likau stovėti prie seno kelmo ir pakėlusi akis įsispoksojau į dangų. Ten Tu? Ar ten? Kur Tu? Ar gali girdėti mane? Mano mintis? Ar gali matyti mane?
    Nors trupinėliu duonos ant stalo pavirsčiau, kad savo delnu mane paliestum, numestum žemėn ir sutryptum.

  3. "Vienaakis"

    Pačios mažiausios minimalistinės idėjos kildavo mano galvoje, kol jų neišbarstydavo pašaliniai veiksniai, ar pučiantis stiprus vėjas kieme. Mano lūpose baigianti susmilgti cigaretė, leido giliai savyje atrasti nors trupinėlį fantazijos. Kaip sustabdyti laiką, kaip išrasti vaistus nuo sunkiai pagydomos ligos.
    Mokslininku, filosofu, daktaru, ar kaip paprastai būna, kokios įmonės turinčios didelę paklausą šalyje, direktoriumi taip ir ne tapau. Užtatai sėdėdamas kėdėje, paprasto ir dar nespėjusio būti pripažintu – rašytoju, springstu kramtomuoju tabaku, ir beviltiškai mėginu įsijausti į savo aprašomo herojaus charakterį.
    Trypčiodamas nuo vieno kambario kampo iki kito, primenu save ne kaip kokį rašytoją, o kaip nesenai atgabentą į registratūrą naują, psichinę negalią turinti pacientą. Išspjovęs paskutinius tabako likučius šiukšliadėžėn, susmunku į krėslą. Sunkiai atlošęs galvą į viršų, lėtai bėgioju akimis po pageltusias lubas. Pradedu rašyti. Kompiuterio monitorius nejučia vėl ima skleisti šviesą. Rezgu sakinį – vieną, kitą, trečią… Rodos jau baigiu kūrinį. Spaudžiu mygtuką "save" ir… dingsta elektra.

  4. "Mėnulis"

    Šiandien ji atrodė tarsi nuvytęs rožės žiedas, o jos balso tembro buvo beveik negirdėti. Pasirėmusi alkūnėmis spoksojo į sumišusį dangų ir tyliai savo skruostais ritino ašaras, viena po kitos. Tykiai nupėdinau į jos kambario kampą. Suradusi žvakę, ją uždegiau. Kaja atsitraukė nuo lango ir sumojo rankomis ore, tarsi mėgintų nuginti šalin kokį tai vaiduoklį:

    – Užgesink, užgesink! – sutrikusi šūktelėjo ji man.
    – Kodėl? – pasimetusi užpūčiau žvakę.
    – Prieik prie lango! – sumojo.
    Priėjusi prie lango, sustingau. Mėnulis buvo toks raudonas, kad rodės užsiliepsnojo. Pakreipiau galvą į Kają ir ironiška šypsena paklausiau:- Dėl šito reikia verkti?
    Kaja pakreipė savo sulysusiu pečius į mane ir vos vos matomai, nusišypsojo:
    – Ne, saule. Šis stebuklas matomas tik kartą. Ir būna taip, kad ne visi spėja jį pamatyti. Tai vadinama Mėnulio užtemimu. Supranti? – ji parodė man pirštų į tą kruviną šviesų daiktą, kuris atrodė taip, tarsi jį kas būtų apipylęs raudonais dažais.

  5. „Vienuma“

    Vaiduokliškas rytas, kai lapai byrėję nuo šakų, staiga susitngsta ore ir tyliai šnara. Kai senos šarkos sutūpusios asfalto pakraštyje susigūžia nuo žvarbaus vėjo. Kai medžių viršūnes švelniai glosto tirštas rūkas ir niekam nė motais, kad paliegėlis guli nusigėręs be sąmonės krūme. Kai ant stalo garuoja karštos kavos puodelis ir niekam nerūpi koks jos skonis, tik tau vienam. Kai sudedi rankas tuščiam kambaryje prie stalo, ir įstrigusi laikrodžio rodyklė blaško tavas mintis…

  6. Ir gyvenimas slenka palengva. Rodos pakanka vieno spustelėjimo ir viskas subyra. Kad ir kaip bebūtų, gyvenimas yra stiprus tuo, kad jame yra vienas didelis žmogus. Jo prigimtis gali pasirodyti tuščia pilka pele visuomenės įsčiose, bet tai dar nepabaiga. Gyvenimas, lyg kova – betikslė, bet su viltimi. Visų svarbiausia yra tikėjimas, kuris būtų grystas dar viena derlinga vaga, palieta skambaus rytmečio lietaus. Atgaivinta ir pasiruošusi naujai gyvybei.

    ***

    Ar jautiesi geriau, užsidėjęs apverstą kryžių ant savo nugaros? Ar jautiesi lengviau, kad jo ašmenys žeidžia tavo sielą ir širdį, o sąmonę verčia tamsa? Ar jautiesi laisvas, kai jo grandinės sukausto tavo mintis ir neleidžia prisiliesti prie šviesos? Ar tikrai tau taip gera? Rojaus sakai nėra…
    Begėdiškas instinktas gintis ir pasiteisinti pesimistiškomis mintimis apie tai, kad gyvenimas nėra gražus. Tu neteisus. Tai tu esi visa griaunanti jėga, o gali būti dar didesnė visa atstatanti jėga.

    ***

    Jei tik galėtų kas išsklaidyti tą nerimo voratinklį, kuris giliai įsikūręs sielos duobėse, rinko dulkes ir nudvėsusias muses. Maldoje, berods, buvo išverkta viskas, kas turėjo nors truputį sąmoningo ryšio su realiuoju "aš". Kiekvienas atstumas paliktas kelyje tarp gyvybės ir mirties, rodės toks trumpas ir visiškai neturintis jokios prasmės. Ir po visko gyvenimas tęsiasi. Dievas rodos juntamas kiekvieną dieną vis arčiau ir arčiau, bet ne vidumi. Toks savotiškas supratimas apie tai, kas yra laisvė, džiaugsmas, meilės troškimas, tikėjimas…

    ***

    Esi maloningas tam, kuris ištiesė ranką prie Tavo krūtinės ir palietė širdį sunkiai plakančią joje. Esi pašauktas tam, kuris prasidėjus pabaigai, atlydės į Rojų. Esi pamaldus tam, kuris apdovanojo Tave šiluma ir suspaudęs grėsmingą audrą, nuves į šviesą. Širdis krūtinėje nestings, jei stovėsi už Valdovo pečių ir maldomis kuždėsi – "Viešpatie, aš Tave myliu…"

    ***

    Kartais galioje atsiranda vienas „variklis“, kuris leidžia eiti toliau nepaisant sunkumų, kurie įnirtingai mėgina parklubdyti žemėn. Tas variklis gaudžia dieną ir naktį. Jo triukšmą keliantis išmintingas tarškėjimas nepanašus į nieką, kas galėtų sieti su remontu pas kaimyną, ar statybose. Tai yra nepalaužiamas tikėjimas, kuris negrįžtamai pakeičia Tavo sielą ir maldose leidžia girdėti savo jėgą. Jei kada nors bandysi stotis vienas iš sunkumų, kurie tave apsupo, griūsi ir smarkiai užsigausi. Įsileidęs tą švelnų „ūžimą“ į save, įkvėpsi daug lengviau ir krūtinę pripildysi atgaivos patogumais.

    ***

    Didžiausias Dievo gailestingumas – atleidimas bedieviškumui.

    ***

    Nei kuprotas, nei tiesus –
    Tik sieloje aš nerangus.
    Nei paliegęs, nei sukriošęs –
    Į altorių mažą ateinu…

    ***

    Paslydau šiandiena ant akmens –
    Ant didelio ir švento…
    O kol stojausi, į nugarą įsmigo –
    Baltas kardas iš dorybės…

    ***

    O aš gyvenu paprastai: mėlynas rožančius ir auksinis kryželis. Sodas nuklotas rožėmis raudonomis, vynuogynas mano namo gale ir aukšta sulkptūra kiemo viduryje. Marmuriniai sparnai ir iškelti delnai į Dangų. Kas vakarą surūkau cigaretę savo akmeniniame balkone, o paskui glaudžiu nugarą prie marmuro, o skruostą prie rožančiaus. Rojaus sode aš gyvenu, bet paprastai, tyliai ir lengvai. Saulei tekant, angelo sparne spindi akmenėlis, nuo kurio langai nušvinta į mano sielą. Kavos gurkšnelis rytais ant gaivios ir rasotos žolės, dar niekados nepasirodė toks kartus ir neskanus. Gaivinantis dvelksmas nuo kalno papėdės, kilnoją krūtinę taip lengvai…
    O aš gyvenu paprastai: Rojaus sode, mėlynu rožančiu ir marmūriniu angelu…

    ***

    Susėdom prie stalo ir po trumpos diskusijos įsivyravo nejauki tyla. Tada vienas sako:
    – Angelas praėjo.

    ***

    "Neperskaityti laiškai"
    Daugybė kartų mėginau palaidoti savyje pyktį ir agresiją kylančią iš niekur. Tačiau vargiai pavykdavę, kai susidurdavau su tuo akis į akį. Šiuo metu jaučiuosi pavargusi dvasiškai, ir tik vienas begalinis noras, kuris vis dar kelia gilias abejones, stringa gerklėje ir iš lėto kaupiasi ašarų pavidalu. Sunkiausia išgyventi savyje vienatvę, kai rodos pasaulis aplink tave be perstojo sukasi, tu jautiesi vienišas ir atrodo niekas tavęs negirdi. Todėl visuomet laikiau geriausią budą save išlieti kažkam, tai išrašyti savo jausmus ir pojūčius – popieriuje. Keistai skambės, bet kartais man atrodo, kad vienintelis būdas save išlaikyti pusiausvyroje, nepalūžti dėl menko dalyko, atsilaikyti prieš pažeminimus ir įžeidimus, tai susirinkti daiktus, susikrauti lagaminus ir išvykti į ilgą kelionę pačiam su savimi. Aplankyti vietas, kurios buvo matomos tik nuotraukose, ar laikraščių skiautelėse, užlipti į aukščiausią kalną ir išrėkti visą susikaupusią neigiamą energiją šimtai tūkstančių metų nugludintiems kalnams ir palikti, kad negalėtų sugryšti atgalios. Užeiti į seniausią pasaulyje šventovę ir pasimelsti už pasaulyje vykstančius karus dėl nieko, absoliučiai dėl nieko…O paskui trumpam pabūti tyloje ir pasimėgauti ja…
    O kartais, tiesiog, norėtųsi užsiverti senoje celėje, kurią supa ir dengia virš šimto metų sienos, kurios kampe kukliai pritaisytas vos matomas, voratinkliais ir dulkėmis aplipęs nedidukas langelis… Galbūt ištiesų vienatvė nėra jau tokia sudėtinga? Gal ji nėra visa griaunanti jėga, kuri nubloškia tave į jūrą ir ten ilgai muša dugnan, kol kūnas galiausiai virsta šlapiomis dulkėmis? Kas yra vienatvė?

    Mintimis: „Šiandien glosčiau vienos gėlės žiedelį, kuris tvirtai įaugęs į vienuolyno sienas, virpėjo nuo vos juntamai žvarbaus skersvėjo. Paskui išgirdau sunkius ir tvirtus žngsnius. Atsisukusi išvydau priešais save vyrą, nediduką, vilkintį baltu kaip sniegas abitu. Saulė negailestingai plieskė man į akis ir rodės priešais mane nusileido pats angelas.
    – Kažko ieškai? – paklausė sudėjęs rankas už nugaros.
    – Ne. Žiūrėjau į gėlės žiedą… – nuleidusi galvą parodžiau pirštu į plyšį sienoje.
    – Mat kaip. – nusišypsojo. – Žiemos šiemet tikrai nebus!- susikišęs rankas už abito, jis lėtai apsisuko ir nuėjo prieangio link. Tądien pamaniau sau, kad Tavęs atėjau pamatyti, o paglosčiau gėlę, virpančią nuo šalčio, nuo vienatvės, visų pamiršta. Kažkuo ji priminė mane, tačiau kuo? Pasiėmiau kuprinę ir pasukau vartų link.“
    Šiandienai suvokiau tiktai vieną dalyką, Tavo truputėlis neapykantos man – nugalėjo. Pasiduodu…

    ***

    Ir virpančią delne leliją prispaudžiau krūtinėje,
    Kol vėjas draskė nuo medžių pasenusius lapus…
    Kol bažnyčioje giedojo giesmę: – Jėzau Kristau!
    Aš prie upelio klūpojau ir meldžiau…

    O Viešpatie, Tavo galybė! Tavo Didybė!
    Prie slenksčio Tavo namų suklupau!
    Iš sielvarto didelio raudojau giesmę,
    Kurią kažkada Tau parašiau…

    „Įtikėjimas“
    Juokiausi iš įtikėjusio žodžių:
    – Kvailas žmogau, tu man juokingas!
    O dienai atėjus – suklupau…
    Į Dievą įtikėjau ir meldžiau…
    Į bažnyčia eiti nedrįsau…
    Bet kažkas viduje nuvirto,
    Ir dulkes paliai nosį nusivaliau!

    „***“

    Žemę pravirkdęs artojas –
    Tavęs nematys…
    Ir dabar, baltu drugiu pavirtęs,
    Lig šiol nesupras.
    Sutrypus jam žemę po kojom –
    tarp pirštų iškils pelenai…
    Ir rožės tamsiausios, skaisčiai nušvies –
    Kelią tarp gyvenimo ir mirties…

    „Klajūnas“

    O krūtinėje sopa ir plyšta širdis…
    Ir niekam manęs negirdėt!
    Nei medžiui, nei dangui,
    Ir vėjui aš nebylus…
    Pardavęs savo dūšią,
    Be nuodėmės aš mirštu…
    O priglaudęs svetimą kančią,
    Klaidžioju vėliai po bažnyčios stogu…

    „Paklydėlis“

    Ir ko galėtų trokšti suskeldėjus širdis mana?
    Jei vienatvės skliautuose įkalintas esu.
    Kam man tavo siela nelaiminga?
    Jei vis tiek savosios neturiu…

    Ir kam gi man širdies skiltelė?
    Kad ją suradęs pažaboti?
    O kam rytojaus man sulaukti?
    Jei maldomis savęs nebegirdžiu…

    Ir kam vargdieniui – maldos ir paguoda?
    Jei purvinas rankas slepiu kišenėje…
    Nei man, nei Tau aš nesiryžtu,
    Uždegti žvakę prie altoriaus balto…

    „Aš Tau, o Tu man“

    Aš Tau, o Tu man –
    Pavargęs debesis pakibęs ore…

    Ir sulyg žaibu,
    Parklupau aš nejučia…
    Meldžiau už Tave,
    Meldžiau už save,
    O paguodos prizo taip ir netekau…

    Kažkur anapus vėliava iškelta
    Su kryžiumi išvargintu…

    Aš Tau, o Tu man –
    Kovos lauke paskendau purve.
    O ten, aukštai, virš debesų,
    Praskriejo juodas angelų būrys…

    ***

    "Jis ir Ji"

    I

    JI. Slogus ir greitai varginantis kratymasis, keturių valandų kelionėje autobusu, pasibaigė visiška euforija užliejančią krūtinę. Vairuotojo padedama, sunkiai išlipo iš autobuso paskui save vilkdama didžiulį lagaminą. Paskui atsiraukė kiek atokiau, žlegtelėjo ant jo ir palydėjo autobusą akimis. Tądien nelijo, todėl sunkus ir žvyruotas kelias, pakilęs po didžiuliais ratais virto sunkiu dulkių tumulu. Pakrypusi į priekį, pasirėmė alkūnėmis smakrą ir įsižiūrėjo į mobilųjį telefoną. Beveik pusė šešių vakaro. Ją turėjo pasitikti vienas iš vyriausiųjų vienuolių, su kuriuo buvo susitarusi, dėl celės nuomos dviems mėnesiams. Jis vis dar nesirodė. Vėjas buvo nurimęs, audros debesys po truputį sklaidėsi ir už kelių minučių ėmė šildyti saulės spinduliai. Kiek parymojusi alkūnėmis į kelius, atsistojo ir apsidairė. Kelias, kuriuo atvyko, buvo žvyruotas ir sausas. Iš abiejų pusių jį dengė didžiulės, grakščios pušys. Stambiais spygliais jos sunkiai lingavo į šalis nuo vos juntamo vėjo ir bemaž tuojau pat vėl nurimdavo. Aplinkui nieko nebuvo. Kiek pavaikštinėjusi, pirmyn ir atgal, susikišo rankas į nutrintų džinsų kišenes ir atsirėmė į lagaminą.

    Jis. Baigęs kramsnoti paskutinį sumuštinį su kumpiu, užgėrė jį saldžia arbata. Kąsnis nuslydo gerkle taip lengvai, kad beveik jo nepajuto. Tingiai atsitraukęs nuo kompiuterio, riebiai atsirūgo ir apsimetęs, kad nieko neįvyko, išlindo iš celės. Raktas pasisuko ir spyna brakštelėjo. Šiandiena yra penktadienis, vadinasi vesti mišias rytoi reikės vis dėlto vyresniąjam. Dūsaudamas su palengvėjimu krūtinėje, jis plačiai nusišypsojo Šv. Petrui ir ėmė grūsti pypkę. Išėjęs laukan, kiek sutriko išvydęs priešais save raudoną brolio automobilį ir pakėlęs antakį, mėgino įžiūrėti kas sėdi galinėse sėdynėse. Saulė buvo tokia ryški, kad buvo neįmanoma įžiūrėti. Nebaigtą grūsti pypkę, jis susikišo į kelnių kišenę ir pagreitinęs žingsni dingo vienuolyno tarpduryje.

    Ji. Kelionė link vienuolyno neprailgo. Minkštos kėdės aptrauktos natūralia oda, buvo tokios patogios, kad akys apsitraukė ir vėl prabudo ilgai kamuotas nuovargis, tik šiam kartui jis pasireiškė visišku mieguistumu. Automobilis stabtelėjo tiesiai prie pat vartų. Vangiai ir kiek apspangusi, išsikereplijo iš jo ir iš bagažinės skyriaus išsitraukė lagaminą.
    – Prašom čia. – šyptelėjo vienuolis ir ištiesė delną į aukštus ir pravirus vartus.
    Praėjusi pro juos, lydima vieno iš brolių, sukandusi dantis išpaskutiniųjų jėgų antplūdžio, užsivertė savąjį lagaminą ant kupros ir pasuko link įėjimo.

    Jis. Priėjęs prie vieno iš kryžių, kabančių koridoriaus gale, tyliai sukalbėjo maldą ir atsistojo. Staiga, dėmesį patraukė balsai sklindantys išėjimo link ir apsisukęs nusekė jais. Prietemoje buvo sunku įžiūrėti dviejų žmonių siluetus, todėl nutaręs kiek luktelėti, dar kartą persižegnojo. Sulaukęs tinkamesnio momento, tikėjosi ištiesti ranką ir su plačia šypsena pasitikti svečią. Tačiau, kol mintyse rutuliojosi būsimos situacijos apžvalga, buvo jau kiek per vėlu. Svečias buvo kiek apkūnoko sudėjimo ir sunkiai, mažomis kojytėmis traukė paskui save lagaminą aukštais, mūriniais laiptais. Kiek dar palaukęs, jis mostelėjo ranka vienam iš pro šalį einančių brolių ir jiedu pasuko kiemo link. Buvo aišku tik vieną – tai jauna mergina.

    II

    Ji. Duslus bildėjimas. Karštligiškai mėginantis susidoroti su mintimis, kurios slegia ir sunkiai išsidėsto juodraščio eilutėse. Kažkas blaško. Lyg medis blaškosi vėjyje kieme, ar senas radijas už sienos. Triukšmas nepaliaujamai bėgiojo iš vieno kambario kampo iki kito. Ir nėkaip nenurimo. Metusi į šalį savo užrašus, trumpai prigludo prie šviežiai įvilktos baltos pagalvės ir nejučiom užsnūdo…

    Jis. Pasirąžęs po ilgo skaitymo ir blausios šviesos, krintančios ant rašomojo stalo, atsistojo, užsivilko abitą ir išslinko į koridorių. Prieblanda glostė ilgą koridoriaus sijoną, kur galiausiai atsimušė į nedidukę iš marmuro lietą Šv. Petro statulėlę, ir ten išsisklaidė besileidžiančios saulės spinduliuose, kurie leidosi iš aukšto vitražais išdailinto lango. Pasuko link laiptų, pasikėlė abitą ir atsargiu žingsniu leidosi plačiais laiptais į pirmojo aukšto koridorių. Nusipurtęs nuo abito dulkes, jis išėjo į kiemą, instinktyviai rankos mostu prisidengęs nuo saulės aitrių spindulių akis ir žvilgtelėjo į suolelį. Priėjęs prie jo, perbraukė delnu per jį ir atsisėdo. Susidėjęs koją ant kojos, prisidegė taip ilgai lauktą pypkę. Šviežias dūmas pakilo nuo kaušelio, viršugalvyje išsisklaidė romiai ir tingiai. Tuojau po to pasklido vanilės ir vyšnios aromatas, kuris susimaišė su pavasario vėsa ir guviai nusėdo atmintyje. Primindamas vasarą – artėjančią vasarą…

    Ji. Pagaliau sutemo. Nerangiai it pelytė, ji plačiai išsižiojo ir nurijo švelnios vakaro vėsos dvelksmą, sklindantį pro pravirą celės langelį. Išsitraukusi iš džinsų kišenėlės mobilųjį telefoną, žvilgteli į laiktrodį. Pusė dešimtos. Juo pasišviesdama, susirado elektros jungiklį sienoje ir spustelėjo. Nedidukė lempelė, kabanti celės palūbėje, kelis kart krenkštelėjo ir užliejo kambarį rusva šviesa. Saulė jau nusileido, kupina nuovargio, ji šiltai įsisuko į debesų patalus užleisdama nubusti jaunėliui. Danguje sužibo pirmoji žvaigždė. Žvarba vis dar laikėsi, nors jau baigėsi antrasis pavasario mėnuo. Patrynusi akis į nertą megztinį, tingiai pakėlė virdulį ir primerkusi vieną akį, pažvelgė į tuščią ir kalkėmis apaugusį dugną. Dar kartą sunkiai ir iš lėto nusižiovavo ir nušlepsėjo link prausyklos. Pamaniusi, kad nelabai būtų patogu susitikti kokį kaimyną, ji stengėsi eiti kuo atsargiau ir tyliau. Priėjusi prausyklos duris, pamatė, kad jos praviros. Iškėlusi dešinės rankos rodomąjį pirštą, jį sulenkė ir kelis kartus stūgtelėjo į duris. Niekas neatsiliepė. Tuomet, prietemoje prisilinkusi prie praustuvės ir pakišusi virdulį po kranu, pripildė jį šviežiu vandeniu. Užsukusi čiaupą ir tuo pačiu, šlepsinčiu ant pirštų galų žingsneliu grįžo atgal į celę. Virdulyje esantis vanduo, buvo bebaigiąs užvirti.

    III

    Jis. Išaušo ankstus rytas. Pirmieji saulės spinduliai nekantriai veržėsi pro stambias medžių šakas, jose lūždami krito žemyn, nutvieksdami plikas vienuolių nugaras. Nors rūkas buvo tirštas ir sunkus, nenoriai traukėsi link miškų ir iš lėto sklaidėsi. Buvo girdėti kaip vienuolyno stogu nekantriai trepsi žvirbliai. Pasigirdo ir pirmasis varpas, šaukiantis į rytines pamaldas. Žmonių minia ėjusi link netoliese stovinčios koplytėlės, buvo negausi. Esantis kaimelis vos už kelių kilometrų buvo nedidelis, todėl ir žmonių joje buvo neperdaugiausia. Keli vienuoliai pasuko link jos, o dalis jų liko prie vagos arti ir sėti.
    Aitis buvo netvirto sudėjimo, žemesnis už kitus brolius, tačiau pasižymėjo itin skvarbiu žvilgsniu, judrumu ir geru humoro jausmu.
    – Na, tai eikš broli, padėsi vagą ruošti! – mostelėjo netoliese vienas iš brolių.
    – Neee, – papurtė galvą šis. – Pažadėjau br. Kastijui sutvarkyti koplytėlę po pamaldų. – mirktelėjęs apsisuko ir besimaivydamas nutrepsėjo link koplytėlės.

    Ji. Tą naktį bluosto nesudėjusi, vartė senus užrašus ir mėgino juos pabaigti. Pagaliau sudėti juos į švąraštį, tačiau nepavyko. Apsiblaususios akys nuo ryškios saulės šviesos buvo tokios paraudusios, kad rodės pro apatinius akių vokus tuoj prasiverš kraujas. Tamsūs plaukai buvo visiškai suvelti ir sukelti aukštyn. Iš paskutiniųjų jėgų ji stengėsi kažką parašyti, tačiau mintys kažkur pynėsi ir iš lėto nyko. Parbloškusi ant žemės savo užrašus, ji atsirėmusi alkūnėmis į stalą pravirko. Ašaros lašėjo nuo skruostų ir ištikšdavo ant stalo. Galiausiai giliai įkvėpusi, ji užsilipo ant stalo ir stenėdama, šiaip ne taip, išplėšė jau bebaigiantį apkerpyti didįjį celės langą. Pro jį prasiveržusi žvarbi oro srovė, perėjo kiaurai kūną ir pasklido po kambarį taip, tarsi jau senokai čia prašėsi. Kadangi jei teko celė antrąjame aukšte, ji su didžiuliu pasimėgavimu veide, drąsiai iškišo kojas anapus lango ir patogiai įsitaisiusi, užsirūkė. Nuo to laiko, kai čia atvyko, dar nebuvo surūkiusi nė vienos cigaretės, todėl po pirmo dūmo, galva kiek apsvaigo. Tuo metu ji pasijuto kiek lengviau ir prieš norėdama numesti nuorūką, ji pažvelgė žemyn. Apakinta saulės spindulių, jai rodės, kad apačioje nieko nėra ir pasinaudojusi proga sviedė ją. Atsidususi ir besimėgaudama ryto gaiva, ji atsargiai atsistojo, perlipo per stalą ir atsidūrusi lovoje susmuko ilgam popiečio miegui.

    Jis. Kartais, sėdėdamas už vienuolyno sienų ir giliai pūsdamas dūmus į viršų, vis labiau suvokė, kad gyvenimas, kuriuo atsidavė Dievui, te buvo paiko paauglio stiprus susižavėjimas ir nieko daugiau. Susimąstydavo ir apie tai, kaip būtų, jei mestų vienuolyną ir pasitrauktų į pasaulietišką gyvenimą? Kaip jam sektųsi su darbu? Kokie būtų jo namai? Kiek jis turėtų draugų? Kas iš viso šito pavirstų? Dar didesniu chaosu ir visiškai nesuprantamu gyvenimo tarpsniu, ar vis dėlto jis peržengtų tą didžiulę ribą savyje ir nugalėjęs bet kokias abejones, sėstų į kokį teisėjo ar auktšo pareigūno sostą. Tačiau, kad ir kaip mintys raizgėsi aplinkui ir balškė, nepanoro daugiau apie tai galvoti, todėl iškratęs įkaitusius pelenus iš kaušelio į nedidukę balutę, kuri liko nuo vandens žarnos, atsistojo ir pasuko link vienuolyno. Eidamas siauru žolėje pramintu takeliu, pasuko link vienuolyno sienos ir palei ją, atsargiu žingsneliu ėjo link įėjimo. Staiga pajuto, kaip jam į petį, lengvai atsimušusi nuorūka, spragtelna šalin ir įšokusi į aukštos žolės kūpstelį, pradingsta. Suraukęs antakius, jis staigiu mostu užverčia galvą į viršų, ir pro antrojo aukšto celės langą, išvysta, kaip į vidų šmėkštelna ruvsi sportbačiai.

    IV

    Ji. Suskambėjus žadintuvui, ji ūmiai šoktelėjo lyg įgelta ir atsisėdo lovoje. Pasitrynė akis delnais, truputį pasirąžė ir žvilgtelėjo pro langą. Lauke jau buvo sutemę. Nerangiai išsiropštė iš lovos ir užsidegė šviesą. Staiga ją apėmė jausmas, kad ji čia visiškai viena ir einanti tik už save. Apsiblaususiomis akimis nuo miego, ji ėmė dairytis po nedidukę celę. Tik dabar suvokė, kad gyvena ne moderniai išpuoštoje patalpoje, o kukliai, dar nuo senų laikų senais rakandais apkrautoje celėje. Lova, kuri stovėjo prie lango, buvo kalta iš tamsaus medžio, nors jos atlošas buvo metalinis, rūdys buvo tiek apsivijusios, kad nė kiek nesiskyrė nuo jos medinių kojų. Nedidukas šviesaus medžio stalelis, ant kurio kukliai buvo pastatyta balta žvakutė su kryželiu, kompiuteris, spausdintuvas ir keli jame įstrigę lapai. Kėdė buvo įprasta, kitaip tariant šių laikų, nederanti nei prie lovos, nei prie lango. Minkštu tamsiai pilku atlošu ir juodomis iš kažkokio metalo išlietomis kojomis. Ir žinoma spintutė, kurioje rodės tilps tik lagaminas. Atidarius ją, buvo juntamas silpnokas pelėsių dvelksmas, kiek padedantis sukelti keistus pojūčius. Lubos aptrupėjusios, rėkte rėkiančios dailidės rankų. Sienos buvo dažytos gelsva spalva, vietomis apibraižytos, išteptos ir palūbėje jau buvo užsidėjęs storas dulkių sluoksnis. Lempelė kabėjo plika, be jokio dangalo viršuje, tarsi kas paskubomis ją būtų įsukęs. O durys, kaip ir kėdė – šių laikų, nieka ypatinga. Rankena plati, sidabro spalvos. Kol stovėjo ir smalsiai nužiūrinėjo kambario kerteles, už durų pasigirdo duslus bildenimas. Šokusi prie lagamino, greitai išsitraukė po ranka pirmą pasitaikiusį megztinį, puolė prie durų ir paskubomis užsivilkusi, jas atidarė.
    – Garbė Jėzui Kristui. Ar nesutrugdysiu? – duryse pasirodęs pabąlęs veidas paraudusiais skruostais, švelniai nusišypsojo.
    Kiek sutrikusi, ji atvėrė duris plačiau ir įsileido nekviestą svečią.
    – Prašom, prašom, kun…Broli, užeikite! – nežinodama kaip kitaip į jį kreiptis, kiek pasimetė, tačiau įsileido į vidų. Įėjęs vienuolis, susidėjo rankas už nugaros. Tyriamai nužvelgęs celę, jis iškėlė vieną ranką ties barzda ir paklausė:
    – Galima? – jis rodė pirštu į kėdę, stovinčią priešais stalą.
    – O! Taip, žinoma! Sėskitės! – sutrikusi prišoko prie kėdės ir nuo jos nukabino senus marškinius. Nutrenkė juos į lovos kraštą, o pati atsisėdo priešais vienuolį.
    – Savo laiku ir aš rašiau eiles. Rodės širdis buvo kupina energijos ir idėjų… – staiga jis nutilo laikydamas rankoje vieną iš juodraščių. – Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, jums sekasi tai kur kas labiau, nei man kadaise… – pasisuko ir pasižiūrėjęs į ją, nusišypsojo.
    – Dėkoju, bet čia tik juodraščio dalis, nieko daugiau. – kiek nuraudo ir nuleido galvą žemėn.
    – O ne ne ne! Matau turi talentą! Sakyk man, atvykai čia rašyti? Roneta taip?
    – Taip, aš vardu Roneta. Ir taip, aš atvykau ieškoti savęs ir norėdama ką nors parašyti. – atsakinėdama stengėsi neparodyti savyje auštraus džiugesio, taip stipriai besiveržiančio iš krūtinės.
    – Aš esu šio vienuolyno ekonomas. Mano vardas Aitis ir norėčiau pasakyti, kad jūs man labai matyta. – susimąstęs jis įkišo juodraščio skiautelę atgal į spausdintuvą. Pasijuto kiek nejauki tyla ir Roneta prabilo.
    – Na, galimas daiktas, broli Aiti, juk pasaulis kartais būna toks nedidelis… – staiga ji nutilo ir prikando lūpą.
    – Taip, o Dievo keliai nenuspėjami! – nusišypsojęs, jis atsistojo ir pasuko durų link. Roneta kiek pasimuisčiusi atsistojo ir nusekė paskui. Prie durų priėjęs vienuolis atsisuko ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jo gilių, mėlynų akių dūris buvo toks stiprus, kad prireikė sulaikyti kvapą. Rodės jis galėjo įskaityti kiekvieną jos mintį, regėti jos praeitį ar netgi ateitį. Paskui apsisukęs, jis atsargiai timptelėjo rankeną ir nė kiek nepakreipęs galvos į Ronetos pusę, tyliai tarė:
    – Ir būkite, Roneta tokia maloni, nemėtykite prašau daugiau nuorūkų vienuoliams ant galvų, o tiesiog įsigykite peleninę…- ir durys priešais ją užsivėrė. Ji taip ir liko stovėti prie jų netekusi žado, nors ir kaip juokingai tai nuskambėjo, vis tiek buvo kiek nemalonu ir aplankęs gėdos jausmas, vos neprivertė to vienuolio pasivyti ir atsiprašyti.

    Jis. Sunku buvo pasakyti, kas dėjosi jo galvoje, po to, kai užsivėrė jos celės durys. Staiga prisiminė, kur ir kada buvo ją matęs. Prieš akis iškilo šūsnis vaizdinių, tankiai besiliejančių prisiminimuose. Lėtu žingsniu ir giliai susimąsčiusiu veidu, jis ėjo tamsiu koridoriumi. Nepastebimai praėjęs pro savo celę, nusileido laiptais žemyn ir sustojęs tarpduryje į kiemą, išsitraukė iš kišenės pypkę. Vienu metu jo mintys nuklydo praeities pėdsaku ir to pasekoje, krūtinė prisipildė keistu, dar sunkiai suprantamu jausminiu pojūčiu. Priglaudęs prie lūpų jau prikimštą tabako pypkę, karčiai įtraukė dūmą į plaučius. Mintys ėmė vis lengviau skverbtis į jo pasąmonę ir ten išsiliedamos tyliai juokėsi, iškeldamos vidinę sumaištį. Kiek parymojęs prie įėjimo, jis lengvai išpūtė saldų dūmą ir pasukęs už vienuolyno sienų, įsitaisė ant didžiulio sąmanomis apaugusio akmens. Atsisukęs į mišką, giliai susimąstė. Viduje kažkas „prabudo“. Kažkas tokio, ko negalėjo paaiškinti. Tokio, kur dalintis su kitu jis nebūtų išdrysęs, nes atrodė, kad tai yra rizikinga ir tai puikiai suprato.
    – Taip! Dėl visko kalta, Tu! – garsiai mąstė. – Juk Lietuvoje tiek daug vienuolynų, po velnių! Kodėl išsirinkai būtent šį?! Bestija! – neiškentęs pykčio protrūkio, pakėlė nuo žemės pirmą pasitaikiusį akmenį ir sviedė į orą. Akys kiek paraudo ir sudrėko.
    – Ką praleidau, broli? Iš kur tiek pykčio? Kartais tu mane stebini! – ramiu tonu ir veido išraiška, priėjęs Kastijus, prisėdo šalia.
    Turint galvoje tai, jog melas prilygstantis nuodėmei, nuslėpti būtų buvę dar žiauriau, todėl sukaupęs savyje visą drasą, kiek pasimuistęs, viską papasakojo. Taip pat paaiškino, kad mergina, kuri šiuo metu nuomoja vienuolynę celę ir yra ta pati, kuri neduoda ramybės jau nemažai metų. Iki pirmojo ir paskutiniojo jų susitikimo buvo praėję maždaug penkeri metai. Aičiui baigus pasakoti, br. Kastijus atsiduso. Jo veide nebuvo matyti nei nuostabos, nei pasipiktinimo. Apskritai jis buvo ganėtinai šalto būdo žmogus. Visos meilės istorijos, kurias teko girdėti per jo netrumpą gyvenimą, kėlė juoką ir jis skaitė, kad meilė yra tik viena – Dievui. Kiek patylėjęs jis tarė:
    – Na taip, brol, įklimpai iki ausų…- iškošė Kastijus.
    – Ar galėčiau tikėtis iš tavęs šiek tiek konfidencialumo? – sutrikęs krūptelėjo Aitis.
    – Vadinkime tai išpažintimi, brol! – tai pasakęs jis nusišypsojo, padėjo ranką jam ant peties ir atsistojo. – Eime! Pasimelsime į koplyčią! – baigus tarti šiuos žodžius, br. Kastijus ir Aitis garsiai nusijuokė. Juokas nuskambėjo kiek paviršutiniškai, tačiau kad ir kaip bebūtų buvę, juodas nuotaikos debesis viršum galvos, ėmė iš lėto sklaidytis.

    Ji. Sunkūs debesys pakibo virš miško. Tolumoje buvo aiškiai girdėti riaumojant galingam griaustiniui. Toks oras Anei labai patiko, todėl nedelsdama nei minutės, ji įjungė kompiuterį, susikišo didžiulį sumuštinį į burną ir pradėjo rašyti. Šį kartą mintys kiek aprimo ir apimta stipraus įkvėpimo, su pasitenkinimo išraiška veide, liejo jį vis naujame popieriaus lape. Pasibaigus popieriui spausdintuve, tuojau pat jį vėl papildydavo naujais, baltais lapais. Kartkartėmis, ji atsargiai atsitraukdavo nuo stalo ir kelias minutes vaikštinėdavo po kambarį. Iš lėto, tarsi bijodama nejučiom išsiblaškyti. Netrukus, vėl sugrįždavo prie kompiuterio klaviatūros.
    Baigusi rašyti pirmąjį knygos skyrių, atsiduso su palengvėjimu. Rankoje laikydama pieštuką klaidoms taisyti, numetė į šalį, o kita ranka užgęsino baigiančią susmilkti nuoruką. Senas metalinis stiklainio dangtelis girgždelėjo ir nuorūka užgęso. Pakėlusi akis į langą, pažvelgė į dangų ir giliai susimąstė. Belaukiant artėjančios stiprios audros, kiek sunerimo. Atsitraukusi nuo stalo, užsiplikė puodelį juodos kavos. Aromatas buvo toks stiprus, kad pasklidęs po celę, tarsi migla, ilgai nesiteikė trauktis. Anės pirštai buvo paraudę nuo šalčio, todėl švelniai delnais apsikabinusi įkaitusį puodelį, sukandusi dantis cyptelėjo.
    Gurkšnodama kavą, stengėsi negalvoti apie įvykusį insidentą su vienuoliu. Svarstė apie tai, ar buvo verta čia pasirodyti vėl po daugelio metų. Ar apskritai buvo verta kurti viltis, už jas kovoti ir nejučiomis kažką įrodinėti sau pačiai. Jausmai, kurie valdė jos širdį, buvo tokie stiprūs, kad protas negalėjo jiems priešintis. Kad ir kaip buvo mėginama užmiršti visa tai, suprato, kad tai buvo bergždžias laiko gaišimas. Laikas gali suktis įvairiomis kryptimis ir nesvarbu, kad rodyklės sukasi tik į vieną pusę. Buvo momentų, kai Anės viduje kažkas įtrūkdavo ir tarsi stiprių konvulsijų tampoma, griūdavo ant žemės ir verkdavo iki paskutinio atodūsio. Bet dabar viskas kitaip. Su laiku ji išmoko kovoti su tuo, kas neregima akimi, tačiau tai buvo jos viduje, nekantriai spardėsi ir laukė tinkamo momento vėl iškilti į paviršių. Ir ji tai žinojo. Ji laukė.

    V

    Jis. Pagaliau baigėsi paskutinis pavasario mėnuo. Gamta prisipildžiusi harmonijos, palengva ėmė busti. Oras prisipildęs ryto saulės vaiskos, pakvipo tikra vasara. Silpnas vėjelis pasislėpė laukuose ir švelniai kuteno pirmųjų laukinių gėlių pumpurus.
    Vienuolynas, kuriame gyveno Aitis, iš po šalies atrodė nedidelis. Jo du aukšti bokštai driekėsi viršum pušų ir buvo matyti jų viršūnės iš toli. Kai saulės spinduliai pasiekdavo vienuolyno stogus, jie įgaudavo sidabriško spindesio. Dvidešimt vienuolių gyveno kukliai, turėdami nediduką plotą dirbamos žemės. Visą šį Dievo kūrinį saugiai glėbyje saugojo aukšta, mūrinė siena. Aukšti vartai rėmėsi į dulkos ir akmenų vingiuotą kelią, kuris vedė į dvi puses. Paties vienuolyno vidinis kiemas buvo kruopščiai sutvarkytas. Tanki, kulkšnis siekianti žolė, jau buvo prasiskverbusi. Keli mediniai suolai buvo sustatyti skirtingose kiemo pusėse tam, kad atėjus maldos valandai, būtų galima melstis vienas kitam netrugdant. Kelios obelys, kurios buvo pasodintos tik užpraėjusių metų vasrą, jau spėjo ištiesti savo plačias šakas į viršų, tokiu būdu, tarsi apdovanodamos vienuolius saldžiausiais ir raudoniausiais obuoliais pasaulyje.
    Aitis ryto sulaukė niūria nuotaika. Sunkiai svirduliuodamas nusiprausė šaltu vandeniu prausykloje ir pasuko į refektorių. Tarp duryje persižegnojęs, įėjo. Broliai jau buvo susirinkę. Ant ilgo stalo garavo arbata ir kiaušinienė su kumpiu. Aitis kiek sutriko, nes jis buvo paskutinysis žengęs į valgomąjį. Todėl netrukus jau stovėjo prie jam skirtos vietos ir nuleidęs galvą užsimerkė pasiruošdamas maldai. Po nejaukios tylos, vyresnysis prioras br. Galis giliai įkvėpė ir susikaupęs, pradėjo maldą. Baigus, vienuoliai sukalbėjo baigiamąją kalbą ir susėdo pusryčiauti. Po stalą pasklido šviežios duonos aromatas ir tyla. Aitis pasinaudojęs tuo, įsmeigė akis į priešais sėdinčio brolio petį ir giliai susimąstė. Jo rankoje knibinėjamas duonelės kąsnis trupėjo ant subliuškusio ir jau be baigiančio atvėsti pusryčio.
    – Tu tai ruošiesi valgyti, broli? – stugtelėjęs jį į šoną br. Pijus išsivėpė.
    – Ne. Gali pabaigti. – tai taręs, lėtai atsistojo ir išėjo į kiemą.
    Vienuoliai buvo taip įsijautę, kad niekas nė nepastebėjo Aičio tolstančio nuo stalo. Tik vienas br. Kastijus, savo šaltu ir skvarbiu žvilgsniu nusekė jam iš paskos.

  7. "Arčiau Tavęs"

    Arčiau Tavęs, arčiau malonės sustingstu,
    Kai rytmečio lietus skambina į langą…
    Kai delne suspaudžiu stygą mažą,
    Nusvirusiais pečiais lenkiu, Tau galvą…

    Arčiau Tavęs, arčiau šviesos kilmingos,
    Mano sieloje užgęsta nuodėmingos dėmės…
    Aš pamirštu aplinkui viską ir po visko,
    Ir girdžiu, kaip angelai man tyliai šnabžda…

    „Mimas“

    Pažinti, tąkart, reikalingą –
    Rožės žiedą mirštantį delne…
    Mano meilės syvai amžini,
    Viešpatie, parvesk mane ir sugrąžink.

    Pažadink manyje, tą rūsčią tylą,
    Kuri taip smarkiai nubaudė mane…
    Pamink, man taką akmeninį,
    Kad miegantis parklupčiau nejučia.

    Ir vėl, naktuos aš gelbėsiu save,
    Maldom nutylančiom veide…
    Mano akys šiandien geležinės,
    Tik vieną sielą, šaltyje laikys…

Parašykite komentarą