2024 28 gegužės

16 thoughts on “My novel

  1. sini sini.. nu wapsie man patiko. ir zn kodel? nes pati pries kelis metus esu butent tokiu stilium kaip tu kurus tekstus. ir idomiausia, kad sitam tavo veikale as atradau keleta detaliu is mano ankstesniu minaitiuru… tik nebturedavau kantrybes testi ju ir galiausiai viska meciau.. 8)

  2. Aš tai, pvz., kai pradedu novelę rašyti, niekad nenoriu jos išplėtoti iki romano, nes bijau, kad vėliau, kai išsisemsiu, nuvilsiu skaitytoją. Neišsisemti iki romano galo – meeeenassss. Iki novelės pabaigos – kiek lengviau. 😆

    Tie sukaustyti, trumpi sakiniai, kai tokiu stilium parašytas visas kūrinys, žiūrisi pakankamai neblogai. Aišku, apsunkina visą kūrinį, tarsi pasakotum nenorom. Bet fragmentai – gėrisss.

  3. Na va zadetas pirmo skyriaus tesinys. Idejau siek tiek daugiau dialogu. Ir toks vienas klausimelis. Ar jauciat skaitydami ironija? Na jos patys veikejai nejaucia, bet skaityojas turetu pajausti…

    Prasidėjo… Keturiasdešimt penkios, keturiasdešimt keturios… Napoleono žygiai. Keturiasdešimt trys. Aš tokius kasdien žygiuoju. Sukrizenu. Raštelis:
    Šiandien 22 pas Niką.
    Trumpa, lakoniška ir aišku. Atsakau lūpomis be garso: OK. Rytoj aštuonios. Paskutinė – pas Huperį. Vienintelis pagarbos vertas žmogus, bet… problemiškiausias. Jau trečia „iš oro“ pamoka pas jį. Užburtas ratas. Trisdešimt. Dar du trečdaliai. Matematika. Nervingai sukrizenu. Ištremtas į Elbos salą. O aš į lagerį. Vėl sukrizenu.
    —Tomai, papasakok ir klasei. Visiems bus įdomu pasiklausyti.
    „Ką ji čia peza?“. Nesuprantu. Tiesa, turiu atrodyti kietas. Kažin apie Elbos salą ar lagerį? Kažkokia painiava. Atsistoju, pasitaisau apykaklę, jau žiojuosi, o ji:
    —Sėskis. Eilinį kartą.
    Kažką pasižymi. Kažin minusą. Koks skirtumas. Tėvas viską užglaistys. Visagalis. Sukrizenu. Vienuolika. Dešimt. Devynios. Tiksėk greičiau. Nunuodytas. Kas? Aš? Ne, Napoleonas. Keturios. Trys. Kitai pamokai – padariniai. Kieno? Pamokos ar Napoleono? Gal abiejų. Viena. Skambutis! Atsikvėpiu. Įprotis. Įsimetu sąsiuvini. Lekiu pro duris. Neatsisuku. Dar susidursiu su Don Kichote, o gal Napoleone.
    —Ei, tau gal dešimt kartų pakartoti?
    —Ko nori?
    Trumpa, lakoniška ir aišku. Tai svarbiausia.
    —Ateisi pas Niką?
    —Gi sakiau – taip. Tai ko dar klausi?
    Gūžtelėjo pečiais. Asilas kažkoks.
    —Kur eini?
    —Į Marijos kavinę.
    —Lyg ji savininkė.
    —Ok. Jei taip nori – į kavinę, kur dirba Marija. O tu nesiruošk kartu.
    —Bet jei bus…?
    —Kad ir kas bus.
    Mano eisena tokia tragiška. Jaučiuos kaip idiotas. Sulinkęs per kelius. Bet atseit taip kietai atrodau. Na tebūnie. Vis vien neperdaugiausiai vaikštau.
    —Iki.
    —Jo.

    *****

    Tas vaikinas kažkoks keistas. Pirma, užėmė paskutinį staliuką, o tai būna retai. Antra, jo rankovė prairusi, o tai būna dar rečiau. Užsisakė mėsainį ir pavadino jį sumuštiniu. Lyg iš kitos planetos būtų. Matyt, nevietinis. Tik įėjęs parodė, kad turi pinigų. Mulkis. O štai ir Tomas.
    —Sveika.
    —Labas.
    Bučkis į lūpas. Jis taip kvepia, bet šaltumas akivaizdus.
    —Kur laisvas staliukas?
    —Nėra.
    —Kodėl? Juk tarėmės, kad paliksi.
    —Pyksti?
    —O kaip tau atrodo?
    —Ten sėdi vienas vaikinas. Gal prisėsi šalia jo?
    —Koks man skirtumas. Tik malonėk nesielgti kaip kokia višta.
    Jis visada toks. Grubus. Nekenčiu, kai mane įžeidinėja. Tačiau niekad nieko nesakau. Matyt, ir nesakysiu.

    *****

    —Sveikas. Galiu prisėsti?
    —Gali.
    Kažkoks mulkis. Marija atneša vištienos kepsnį su daržovėm. Ji velniškai graži. Ne vištiena, Marija. Tik nejaučiu aš geismo. Žiūriu į ją ir tiek. Pasiūs ji mane velniop. Tiesa, reikia palaikyti pokalbį.
    —Aš Tomas.
    —Čiuvas.
    —Kas?
    —Čiuvas.
    —Malonu.
    Sukertam rankom kaip smuklės kandys. Čiuvas, gal iš kokios Uzbekijos jis.
    —Vietinis?
    —Ne.
    —Iš kur?
    —Lietuvos.
    —Kalbus.
    —Kaip matai.?
    —Matau.
    —Čia klausimas? Atsakymas? Nežinau.
    —Nori šiandien į vakarėlį?
    —Kvieti?
    Aš gal jam mesijas.
    —Jei nori, kviečiu.
    —Ateisiu. Kada? Kur?
    —22 pas Niką. Šeimininkas jis bus.
    —O kas tas Nikas?
    —Klasiokas. Su mašina?
    —Ne.
    Kaip galima būti be mašinos. Turiu dvi, tėvas tris. Baisu, jei neturi iš ko rinktis. Jei turėčiau vieną mersą. Kokia alternatyva? Jokios. Tiesio vienas ir tas pats. O jei neturėčiau visai. Baisu.
    —Vadinasi, atvažiuosiu tavęs. Kur būsi?
    —Prie šios kavinės.
    —Ok, tada kartu paimsiu ir Mariją.
    —Nepažįstu.
    Nepažįsta. Sukrizenu. Jis nusuka akis. Kažin mulkiai supranta, kad yra mulkiai.
    —Gi padavėja.
    —Ta gražuolė?
    —Taip. Tik nebandyk jos liesti.
    —Manęs nė netraukia.
    —Merginos?
    —Marija.
    Dėl to mes panašūs.

  4. Kai aš buvau jaunas, ir mokiasi gyvenimo gudrybių;
    Rašalo bombikė

    Jaunos mokytojos su manimi neprasidėdavo, kariavo tik senosios. Kurso kartoti likau ne tik pirmoje, bet ir penktoje klasėse, taigi septintoje jau buvau visa galva aukštesnis už bendraklasius. Pavasarį atkėlė jauną geografijos mokytoją. Rengėsi ji skoningai – baltas sijonukas, gelsva palaidinukė, bet buvo labai griežta, per pamokas dūkti neleisdavo, todėl dažnai atsidurdavau už durų. Trečiąkart išvytas iš klasės nutariau jai atkeršyti, nes kitą pamoką kviesdavo atsakinėti, ir, aišku, parašydavo dvejetą.

    Nusipirkau plastelino ir nulipdžiau indelį, į kurį tilpo visas buteliukas rašalo. Per pertrauką padėjau tą rašalo bombikę ant mokytojos kėdės ir, pagrūmojęs vaikams, kad tylėtų, ėmiau laukti jos ateinant. Kad klastos nepastebėtų, atsistojau prie lentos ir, vos mokytojai įžengus į klasę, pareiškiau norįs atsakinėti. Planas pavyko. Mokytoja nežiūrėdama prisitraukė kėdę, klestelėjo, bet jau nesistojo, o verkė, nes rašalo net ant grindų pritiško. Pasiėmęs knygas išėjau namo. Rytojaus dieną direktorius atvažiavo pas tėvą, reikalavo užmokėti už naujus rūbus arba perduosiąs mane milicijai. Tėvas nenorėjo daugiau leisti į mokyklą, bet tada visi privalėjo mokytis arba sėdėti kolonijoje. Taigi grąžino atgal, tik sėdėti dar ilgai negalėjau.

    Skubus reikaliukas

    Ta pati septinta klasė, prieš Naujuosius metus. Mokykla gavo dešimt porų slidžių, naujutėlaičių, dailučių. Nagingesni vaikai, vadovaujant pačiam direktoriui, prisukom apkaustus ir jau po valandėlės išlėkėm slidinėti. Čiuožėm, kol akyse žalia ėmė darytis. Buvom neapsakomai laimingi.

    Bet vieną dieną, artėjant žiemos atostogoms, direktorius liepė sukrauti slides į jo volgą ir išsivežė, o kai susirinkom po Naujųjų pareiškė, kad slides kažkas pavogė. Niekas juo nepatikėjo, bet pavogė, tai pavogė. Slides galim ir patys pasidaryti, tik reikia uosinių lentų.

    Tokių buvo sukrauta mokyklos sandėlio pastogėje. Su draugu sutarėm atsinešti iš namų pjūkliuką, paslėpti prie sandėlio, pabėgti iš paskutinės pamokos ir lipti į pastogę lentų slidėms pjauti. Paskutinė pamoka buvo muzikos – dvi klasės eina kartu dainuoti, taigi niekas nepastebės, kad dingom.

    Uosis kietas medis, pjovėsi sunkiai, todėl užtrukom. Man net vanduo užvirė. Pašokinėjau ant vienos kojos, ant kitos – nepraeina. Draugui sakau: „Nebegaliu kentėt, noriu sisiot, ką daryti?" Bėk, sako, į pastogės galą, ten yra dideli plyšiai. Iškišk savo kraniuką ir drožk. Rado mat bėdą.

    Jau aptemusiom akimis įgrūdau į tarplentį ir kad paleidau, net gera pasidarė. Tuo tarpu mokytojas paklausė vaikų, kur aš,o tie ir pasakė per langą matę vaikštantį aplinkui sandėlį. Mokytojas kaip įgeltas pašoko: „Sugausiu neklaužadą, ausis nusuksiu, žinos, kaip per mano pamokas po langais trintis", – ir išlėkė.

    Tik išgirdau: „Bleeedės, meeeža!" Mat jis galvą užvertęs žiūrėjo, kas ten sandėlio pastogėje krebžda, ir aš tiesiai ant jo plikos galvos… Sustoti nepajėgiau, o jis, matyt, slidinėjo ant sniego ir pasitraukti negalėjo. Rytojaus dieną ausį nusuko, bet simboliškai. Patikėjo, kad būtent taip ir buvo. Po daugelio metų susitikę juokėmės tą nuotykį prisiminę, sakė, kitą tikrai būtų primušęs, bet manimi tikėjo.

    2007-11-30 09:04:24 vomas

  5. vomas rašė:

    Kai aš buvau jaunas, ir mokiasi gyvenimo gudrybių;
    Rašalo bombikė

    Jaunos mokytojos su manimi neprasidėdavo, kariavo tik senosios. Kurso kartoti likau ne tik pirmoje, bet ir penktoje klasėse, taigi septintoje jau buvau visa galva aukštesnis už bendraklasius. Pavasarį atkėlė jauną geografijos mokytoją. Rengėsi ji skoningai – baltas sijonukas, gelsva palaidinukė, bet buvo labai griežta, per pamokas dūkti neleisdavo, todėl dažnai atsidurdavau už durų. Trečiąkart išvytas iš klasės nutariau jai atkeršyti, nes kitą pamoką kviesdavo atsakinėti, ir, aišku, parašydavo dvejetą.

    Nusipirkau plastelino ir nulipdžiau indelį, į kurį tilpo visas buteliukas rašalo. Per pertrauką padėjau tą rašalo bombikę ant mokytojos kėdės ir, pagrūmojęs vaikams, kad tylėtų, ėmiau laukti jos ateinant. Kad klastos nepastebėtų, atsistojau prie lentos ir, vos mokytojai įžengus į klasę, pareiškiau norįs atsakinėti. Planas pavyko. Mokytoja nežiūrėdama prisitraukė kėdę, klestelėjo, bet jau nesistojo, o verkė, nes rašalo net ant grindų pritiško. Pasiėmęs knygas išėjau namo. Rytojaus dieną direktorius atvažiavo pas tėvą, reikalavo užmokėti už naujus rūbus arba perduosiąs mane milicijai. Tėvas nenorėjo daugiau leisti į mokyklą, bet tada visi privalėjo mokytis arba sėdėti kolonijoje. Taigi grąžino atgal, tik sėdėti dar ilgai negalėjau.

    Skubus reikaliukas

    Ta pati septinta klasė, prieš Naujuosius metus. Mokykla gavo dešimt porų slidžių, naujutėlaičių, dailučių. Nagingesni vaikai, vadovaujant pačiam direktoriui, prisukom apkaustus ir jau po valandėlės išlėkėm slidinėti. Čiuožėm, kol akyse žalia ėmė darytis. Buvom neapsakomai laimingi.

    Bet vieną dieną, artėjant žiemos atostogoms, direktorius liepė sukrauti slides į jo volgą ir išsivežė, o kai susirinkom po Naujųjų pareiškė, kad slides kažkas pavogė. Niekas juo nepatikėjo, bet pavogė, tai pavogė. Slides galim ir patys pasidaryti, tik reikia uosinių lentų.

    Tokių buvo sukrauta mokyklos sandėlio pastogėje. Su draugu sutarėm atsinešti iš namų pjūkliuką, paslėpti prie sandėlio, pabėgti iš paskutinės pamokos ir lipti į pastogę lentų slidėms pjauti. Paskutinė pamoka buvo muzikos – dvi klasės eina kartu dainuoti, taigi niekas nepastebės, kad dingom.

    Uosis kietas medis, pjovėsi sunkiai, todėl užtrukom. Man net vanduo užvirė. Pašokinėjau ant vienos kojos, ant kitos – nepraeina. Draugui sakau: „Nebegaliu kentėt, noriu sisiot, ką daryti?" Bėk, sako, į pastogės galą, ten yra dideli plyšiai. Iškišk savo kraniuką ir drožk. Rado mat bėdą.

    Jau aptemusiom akimis įgrūdau į tarplentį ir kad paleidau, net gera pasidarė. Tuo tarpu mokytojas paklausė vaikų, kur aš,o tie ir pasakė per langą matę vaikštantį aplinkui sandėlį. Mokytojas kaip įgeltas pašoko: „Sugausiu neklaužadą, ausis nusuksiu, žinos, kaip per mano pamokas po langais trintis", – ir išlėkė.

    Tik išgirdau: „Bleeedės, meeeža!" Mat jis galvą užvertęs žiūrėjo, kas ten sandėlio pastogėje krebžda, ir aš tiesiai ant jo plikos galvos… Sustoti nepajėgiau, o jis, matyt, slidinėjo ant sniego ir pasitraukti negalėjo. Rytojaus dieną ausį nusuko, bet simboliškai. Patikėjo, kad būtent taip ir buvo. Po daugelio metų susitikę juokėmės tą nuotykį prisiminę, sakė, kitą tikrai būtų primušęs, bet manimi tikėjo.

    2007-11-30 09:04:24 vomas

    Kažkas naujo.Pagal tavo postus šitam forume sprendžiu,kad žodžio niekad kišenėje neiškai,bet vis dėlto,kuo užsiimi gyvenime?Atsakyti gali į pm,manau bus geriau,nei temoje offtopiką daryti. 🙄

  6. Nu va antras skyrius romano. Pagyrimai, papeikimai, patarimai.

    II skyrius

    Sėdžiu ir laukiu. Dar valanda. Penkios minutės laukimo. Dar penkiasdešimt penkios minutės. Gal persirengti? Neverta. Bet vis dėl to.
    Jis buvo toks geras ir pakvietė mane. Užsimetu visiškai naują švarkelį, o megztinį tiesiai i kampą. Nesirengsiu dar kartą juo.
    Tiek daug gerų žmonių šiandien… Tomas, mergina ambasadoj, galų gale vairuotojas (o gal jį turėjau paminėti pirmą). Tiek daug blogų žmonių šiandien… Merginos autobuse, moteriškė gatvėje, prekeivis. Rezultatas – lygu. Bet jei merginos dvi? Tada "gerieji" pralaimi. O tiesa! Gi dar IELTS šaunuolis. Dabar jau tikrai lygu. Keturi prieš keturis.
    Gal pasikvepinti? Ieškau kvepalų. Lyg ir dėjaus. Tikriausiai pamiršau. Gal lėkti iki parduotuvės? O kažin spėsiu? Turiu visas 25 minutes.

    *****

    —Paduok butelį nuo žemės.
    —Kurį?
    —Pilną, kvaiša.
    —Gerai, mama.
    Atsisėda ant sofos ir užsiverčia VODKĄ i burną. Geria pasimėgaudama, kaip viena tų smuklės kandžių. Kodėl kaip viena? Geriau – gi viena.
    —Šiandien aš išeisiu.
    —Kur? Vėl pas tą turtuolį?
    —Ne pas jį, bet su juo.
    —Jis ne tau.
    —Žinau.
    —Tai negaišk laiko.
    —Negaištu, o leidžiu.
    —Tai neleisk laiko.
    —Kodėl?
    Atsakymo neišgirstu. Ji vėl geria.

    *****

    —Šiandien kur nors važiuosi?
    —Pas Niką.
    —Vadinasi gersi?
    —Kažkiek gersiu. Nebijok, mama, viskas bus gerai.
    —Nevažiuok su tėvo mašina. Išsikviesk TAKSI.
    —Kodėl? Juk nieko neatsitiks.
    —O jei?
    —Kas jei? Ar kada atsitiko? Baigiam kvailą pokalbį. Geriau pasakyk, ar leisi paimti suknelę Marijai.
    —Ir vėl?
    —Nugi tau negaila.
    —Negaila, bet gal metas jai pačiai užsidirbti.
    —Ji dirba…
    —Motina?
    —Taip.
    —Ji ne tau, Tomai.
    —Žinau.
    —Tai kam gaišti laiką?
    —Negaištu, o leidžiu.
    —Tai kam leidi laiką?
    —Nežinau.

Parašykite komentarą