Mylimo šuns testamentas…
Aš, Silverdene Emblem O‘Neill, draugų ir pažįstamų šaukiamas Blemi, prislėgtas metų naštos ir pajutęs artėjančią baigtį, talpinu šį testamentą savo Šeimininkų atminties skrynioje. Jie nieko nežino apie tai, kol, man iškeliavus Anapilin, vienatvės valandomis staiga jį prisimins. Noriu, kad mane prisimintų, maldauju įsiklausyti ir įsidėmėti šiuos žodžius.
Neturiu ką palikti. Šunys išmintingesni už žmones. Jie nekaupia žemiškų turtų ir nevergauja jiems, praradę ramybę, negalėdami sudėti bluosto, vis svarstydami, kaip viską išsaugoti bei padidinti. Neturiu nieko, išskyrus beribę meilę ir ištikimybę. Šį neįkainojamą turtą palieku visiems, kas mane mylėjo, o labiausiai – Šeimininkui ir Šeimininkei.
Prašau mane prisiminti, tačiau pernelyg negedėti. Stengiausi būti Jūsų paguoda sielvarto minutėmis ir džiūgauti su Jumis laimės valandomis. Po mirties nenorėčiau sukelti Jums daug kančių. Tegul Šeimininkai nepamiršta, kad jų meilės ir rūpesčio dėka nugyvenau tokį laimingą gyvenimą, kokį tik gali nugyventi šuo, bet, artėjant saulėlydžiui, tapau kurčias, žlibas ir, didelei savo gėdai, nebeužuodžiu kiškelio panosėje…
Netruks išmušti išsiskyrimo valanda. Išeinu, kol netapau našta savo mylimiesiems. Jaučiu, kad gyvenimo džiaugsmas apleido mane. Gaila išsiskirti su Jumis, bet ne su gyvenimu! Skirtingai nei žmonės, šunys nebijo mirties, nes ją suvokia kaip gyvenimo dalį, o ne kaip antgamtišką, siaubingą dalyką. Niekas nežino, kas laukia pomirtiniame pasaulyje. Tikiu Rojumi. Ten visi amžinai jauni ir kupini jėgų siaučia per dienas, o vakarienei atėjus, leidžiantis sutemoms, susirango prie židinio: spragsi malkos, šunys žiūri į liepsną ir prisimena senus gerus laikus Žemėje. Jie prisimena Šeimininkų meilę. Ko gero, tai bus pernelyg nuostabu tokiam paprastam šuniui kaip aš. Bet, kaip ten bebūtų, ilgiuosi ramybės. Mano pavargusi širdis ir seni kaulai trokšta poilsio, noriu užmigti amžinu miegu žemėje, kurią mylėjau.
Galbūt taip bus geriau.
O dabar apie paskutinįjį mano norą. Karta girdėjau šeimininkę sakant: „Kai Blemi nugaiš, nebelaikysime jokio šuns – neįstengsiu jo pamilti“. Vardan meilės prašau: įsigykite kitą šunį. Turiu vilties, kad pagyvenę su manimi, nebegalėsite be šunų. Mano peliūkštė nėra pavydi arba menka – tikiu, kad visi šunys yra geri, nors…vargiai ar mano įpėdinį mylėsite taip, kaip mane. Juk jis nebus toks išauklėtas, gražus ir solidus, koks buvau aš gražiausiais savo gyvenimo metais…
Blemi vardu – Eugene O‘Neill.
6 Responses to “Mylimo šuns testamentas”
Dar viena forumo siukslintoja
Tj ko rausiesi po tas tavo vadinamas šiukšles
Nes jos akis bado.
Tj užsimerk. Tau šiūkšlės o man gražūs pasakojimai. Pats dbr šiūkšlini bereikalingom žnutėm
Puppy rašė:
Net nzn ka bepasakyt atejo cia kaskokia ir pradejo tavrka ivedinet, sukurk viena tema su pavadinmiu "istorijos apie sunis" ir mesk viska ka nori.
Tau čia gal vietos mažai, pamatei panašų pavadinimą ir nelįsk jei toks nelaimingas.