Dar niekada man taip neteko jaustis ;(
Si ankstu ryta mazdaug trecia valanda besnekedamas su savo meilute per tela isgirdau jos paskutinius zodzius ir paskutini atodusi 🙁
40 thoughts on “Mylimosios mirtis”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
cia ant rymto?
Taip, nezinojau kam pasipasakot is karto ;( Kaip man skaudu, kad ji nesake kas jai, juk buciau kiekviena minute su ja praleides ;(
o kur butent tas auglys buvo?
Someone rašė:
o kodel i vokietija? Lietuvoj onkologai irgi geri, tik pinigu vaistams turek.
galiu tik įsivaizduoti, ką dabar iškenti.. tačiau su laiku skausmas mažės.. ji liks kaip labai gražus prisiminimas ir jos šypsena lydės tave visą gyvenimą.. neiškart, bet turėsi gražią šeimą, matau esi geros širdies, mylintis.. O ji tikrai bus laiminga skrajodama ore matydama tave laimingą. 😉 Stiprybės.
Erebus rašė:
Jos tetis ten vokietijoje klinika turi, tai gal jis ten pazysta kokius gerus daktarus, as nieko pasidomet nei nespejau zinok. Auglys buvo berots kazkur gimdos srity, nes jai kai cista operavo tada ir ji rado ;(
kokia sukrecianti istorija 🙁 laikykis, su laiku atsigausi
Voveryte rašė:
Voveryte rašė:
Neliks. Šitas dalykas virsti į mažą prisiminimą negali, ir neturi teisės.
Pati su tuo susidūriau, ir galiu drąsiai prisipažinti, kad iki šiol dar verkiu, o kartais net balsu. Deja, tokie dalykai išlieka aiškūs kaip dieną, visą likusį gyvenimą, jie niekuomet nelieka kažkur "kamputy", niekuomet.
Someone rašė:
Atsiprašau, Death_noice, bet aš ir nerašiau, kad šis prisiminimas taps mažu ir liks kamputy… paskaityk iš naujo.
Tai apie skausmą turėjai omeny, me irgi :-
keista istorija ..hm
Death_noice rašė:
na, susigyvens su tuo skausmu ateityje. juk negyvens visą laiką vien jos prisiminimais, šitaip iki savižudybės galima prieit.
Voveryte rašė:
Ne nu tai taip. Čia tu tikrai teisi. Bet aš turiu omeny, jog tas skausmas ir prisiminimas visad lieka. Jisai tai nematė kaip jinai numirė, tik girdėjo, aš ir mačiau. Ir patikėk manim nėra baisiau matyt mirštantį žmogų, čia net priešui to nelinkėčiau. Man kartais vis dar stovi akyse tas vaizdas. Net kryželi su žvakėm apverčiau, kai norėjau uždegt, motinėlė tai nespėjo su ja "atsisveikint".
Pasakoja man, valgyt daro ir girdi jos balsą už nugaros, kad druskos reikia įdėti, ar dar ką padaryti.
cyanide – Šitaip da skaudės ir liūdesys kamuos dar kokius 3 metus. Nepyk už tokią tiesą, bet tai tiesa.
Kažkur skaičiau, jog vienas žmogus rašė, kad nereikia liūdėti ir nusivilti dėl to, kad viskas baigėsi. Reikia šypsotis, kad toks žmogus kaip ji, buvo tavąjam gyvenime. Ji sakė, kad visada bus šalia tavęs, tikėk tuo ir kartais net pajausi.
Laikykis žmogaus ir žiūrėk nepalūžk, jinai tikrai nenorėtų tavęs tokio matyti.
Death_noice rašė:
Aš niekur nerašiau, kad skausmas ir prisiminimai dingsta 😀
Pati nesu to patyrus ir tikiuosi, kad neteks, bet galiu įsivaizduoti, ką jis/tu išgyvena/išgyveno, kai įsivaizduoju savo artimo mirtį.
Skaitau ir taip liūdna darosi. Žinok ji šalia ir tikrai abejoju ar nori, kad liūdėtum.
Su laiku viskas pasikeičia, aišku dbr mano žodžiai beprasmiai, bet pamatysi, viskas bus gerai. Stiprybės tau:)
cyanide rašė:
Sutelk ypatingą dėmesį į paskutinį palinkėjimą kurį čia parašei. Tikrai nereikia stengtis pamiršti. Juk tai tavo gyvenimo dalis. Suprantama, kad dabar dar didžiulė sumaištis, bet vistiek stenkis tai priimti kaip neišvengimą realybę. Viskas yra be galo laikina ir trapu. Meilė, viltys ir svajonės po truputi neišvengiamai turės pereiti į kitokią meilę. Meile ne kaip moteriai ir su ją susijusiais planais ir svajonėmis, o į meilę kaip nuostabiam žmogui, kuriam tu linki ir nori, kad viskas būtu kuo puikiausiai. Tokią meilę priimk ir iš jos. Stenkis gyventi tik šviesiais prisiminimais ir tik šviesiomis akimirkomis. Čia gailestis ir gailėjimasis turėtu jau po truputi trauktis, nes ką nors keisti galimybės nebėra. Lieka tik tavo gyvenimo nuostabios akimirkos. Ji tikrai nuoširdžiai linkėjo tau laimės. Priimk tuos linkėjimus. Ji tikrai to norėjo. Ji ilgai tau nieko nesakė. O kodėl? Todėl, kad nenorėjo, kad tu gailėtumeisi ir gailėtum jos. Tad stenkis pildyti jos norus. Ji norėjo, kad tu džiaugtumeisi gyvenimu, tad stenkis pamatyti kaip skaisčiai šviečia saulė. Ir kaip po truputi tau tai pavyks, tada pradės pildytis šis tavo palinkėjimas, kur parašei.
Ištvermės tau.
🙁
Nu labai sunku man, bet aciu uz jusu nuosirduma ir uzuojauta. Suprantu, kad viskas praeiti, bet toks ivykis tikrai pats netikeciausias, neiisivaizduojat jausmo, kai tiek laiko galvoji, kad viskas puiku,o per viena vakara tavo visas gyvenimas apsivercia 🙁
Kiek laiko draugavot?
cyanide rašė:
Na, jo kai tokios ligos ateina pas jaunus žmones, tai tikrai negali patikėti. Vat mano kolegė penkiolikos metų numirė nuo auglio, tai tikrai mane truputį sukrėtė, net ašara nuriedėjo, kai nuėjau į šermenis su klasiokėms ir auklėtoja, klasiokai pabijojo eiti, žaidė kašę sporto salėje. Kai buvau tenais apie pusvalandį, toks jausmas atrodė, jog aš ten guliu, visas kūnas pradėjo virpėti. Ji tokia buvo panaši į mane. Ir kas keisčiausia, jog ta pačia sekundę, kai man ašara nuriedėjo ir mano geriausia draugė verkė, mačiau kai braukė ašaras. Ji mano klasiokė buvo. Aš tokią nuomonę susidariau, kad mirtis visus žmones suartina.
Apsiverkiau skaitydama 🙁 Laikykis…
Jei ši istorija tikra, tai gražu. Džiugu.
Daug smagiau, nei kai duodasi su visais, ir pasako "palieku, nes mus skiria atstumas".
Atsiprašau už cinizmą jei labai širdį drasko.
gebene, tu tikrai cinikė. kaip tai džiugu? gražu? Jei man kažkas panašaus būtų nutikę, gailėtumeis tokius žodžius pasakius…
Akilanda rašė:
ooh, ir ką tu man? =))
Susirasčiau ;;)
Akilanda rašė:
gebene rašė:
kodel tau atrodo, kad cia mes visi tokie nesusiprate? :> gali but susiprates, bet bent primesk nesisupratusi. nesunku gi.
Beskaitydamam šiurpuliukai perkūną ėjo, užjaučiu :((((( Laikykis. Neįsivaizduoju kaip tu turi jaustis, jei aš taip (kaip pats ką praradęs) pasijaučiau beskaitydamas….
Na jau beveik menuo praejo po sio ivykio, man jau tikrai lengviau, jau atsipeikejes. Ka padarysi gaila man labai mylimo zmogaus, bet turiu labai daug artimu man zmoniu, kurie man padejo. Ir aciu jums visiems, kurie man linki stiprybes 🙂
cyanide rašė:
Kur jau ir ne stipresne…
Ką tuo norėjai pasakyti?
Taip, KA???
Pinky rašė:
nu fiziskai tai stipresne, bet emociskai nevisada 😉
Emociskai jie labaaaaaaaaaai silpni.
Tai leisk paklaust, kai pora susipyksta ar siaip kas atsitinka visada moteris puola i asaras?
Litovec2 rašė:
Ašaros nėra silpnumo požymis. Ašaros yra jausmų išraiška. Kaip tik šioje vietoje vyrų silpnybė yrata, kad jie retai verkia (neišverkia pykčio/liūdesio), o viską kaupia savyje. Kai viską kaupi savyje, kažkada pratrūksti, ir tada tikrai būni daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis už moterį, kuri seniai pergyveno savo jausmus verkdama ir dabar laimingai gyvena su kitu/arba tiesiog mėgaujasi gyvenimu.
Mano teiginį įrodo vien Lietuvos savižudybių skaičius, kur vyrai visada pirmavo.
Sikart Litovec tikrai prasovei 🙂
Moterys yra kur kas labiau emocionalios nei vyrai aplamai. Gal todėl logika priklauso vyrams. Na, nesakau, kad moterys iš viso nelogiškos, bet imant aplamai, vyrai yra logiškesni. Moteris, kaip gimdytoja yra kur kas gyvybiškesnė ir ji žymiai stipriau kabinasi už gyvenimo. Kadangi moterį valdo emocijos, tai norint palenkti moterį vyrai ir naudoja švelnius žodelius, komplimentus ir panašiai. Todėl ir sakoma, kad moterį per širdį, o vyrą per skrandį.
tik laikas isgydo visas zaizdas…