Paklydęs mėnulis
Pro mano langą žiūri.
Jo žvilgsnis nuramina sielą
Ir sugražina paklydusias mintis.
Mėnulis nusišypso,
Pamerkia akį
Ir vel pradingta už debesų.
O man lengviau palieka,
Ramuma ramuma ramuma…
Tyloj paskendęs miestas
Ir milijonai apšviestų langų.
Nė lašo vienatvės…
Oi tos neramios naktys,
Daug nuotykių,
Daug šypsenų ir juoko.
Bet sieloje išlieka ramuma.
2 thoughts on “Ramuma”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
kažkoks netoks. man nelabai šitas 🙄
Man irgi nepasirode ispudingas. Nera idomiu ir originaliu minciu. Bet siaip tai man tavo kuryba visada patiko! 😉