Niu va yra 7 sakramentai ir religines apeigos – sakramentalijos, kuriu viena , manau, gerai jums girdeta – egzorcizmas.. gal tik ne visu sis isbandytas – gautas 😉
Niu va yra 7 sakramentai ir religines apeigos – sakramentalijos, kuriu viena , manau, gerai jums girdeta – egzorcizmas.. gal tik ne visu sis isbandytas – gautas 😉
15 Responses to “Sakramentai ir sakramentalijos”
Esu gavusi tik viena sekramenta – kriksto, ir viskas. Kazkaip kataliku ritualai man ne priesirdies, jie kazkokie – nenuosirdus 😕
Balta Avyte rašė:
tai priklauso nuo musu paciu..kiek nuosirdzias sias apeigas kaip ir bet ka kita padarysime
Aisku, kad visa priklauso nuo musu poziurio. Taciau kai tu pilnai nesuvoki, ko is taves tikisi ir ka tu darai, ka kiekvienas judesys reiskia, tu istiesu negali vadinti tai nuosirdumu. Taciau ta spraga gali uzpildyti tikejimu. Taciau ar tai is tiesu ko reikia Dievui is taves?
siaip zmogui reikia o ne Dievui 🙂
avietinis_ debeselis rašė:
Na zinoma, kad to Dievui nereikia. Kaip sakoma giesmese – jam reikia tavo sirdies. Taciau, bent jau mano atveju as perdaug galvoju… As zinau, kad jie yra geros, teisingos tikejimo apeigos, taciau as ju nesuprantu. Nesuprasdama ka as tuo pasieksiu negaliu eiti tolyn ir sustoju… Nezinojimas ir nesuvokimas tampa nenuosirdumu
Gana sudetinga paaiskinti 😀
Balta Avyte rašė:
tiesiog gal vertetu pasidomet ..pasiskaityt daugiau info… apie kriksta neseniai skaiciau ir keleta knygu is zmoniu gyvenimo ir mistiku regejimu paskaiciau ir biblijoj kazkiek..man patapo aiskiau ..neatrodo dabar tai nesamone ir beprasmybe
Jauciu, kad esi teisi. Tikriausiai beda, kad mane purto nuo katalikiskuju baznyciu… Taciau as myliu katalikus 🙂
Balta Avyte rašė:
Paprasciausiai, man nuo vaikystes kale ir ikale – "Mylek zmogu – nekesk nuodemes". Kitaip tariant zmogus yra atskiriamas nuo jo darbu, elgesio, mastymo ir t.t. Taciau tai nereiskia, kad turi gyventi kaip kokia meduza, kuri viska priima uz gryna piniga…
man tai niekas nekale ..gal tik mociute padejo pagrindus. bet niekad nebuvo prievartos , o veliau net ir skatinimo labai nebuvo , nes tevai nera uolus katalikai , o ir aplinka nebuvo link to , bet gyvenime jau taip nutinka … 😛
Taigi kaip vaikas auga, toks ir uzauga. 🙂
gal nebutinai ir nevisad 😀
bet tikrai zinau, kad mociute man dave daug…ramia linksma gera laiminga vaikyste ;]
Na dziaugiuosi, kad tau tai tiek daug dave 😉
apie kriksta ir dar kaika
4. Pirmykštė Bažnyčia sako ‘taip’
Pirmykštė Bažnyčia žinojo, kaip yra svarbu ‘skirti dvasias’. Anais laikais žmonės visuotinai tikėjo į įvairias dvasines būtybes, kurios galėjo įtakoti jų gyvenimą. Todėl pirmieji krikščionys stengėsi atsiriboti nuo atsilankančios nekrikščioniškos dvasinės patirties, t. y. “ištirti dvasias, ar jos Iš Dievo”(1 Jn 4, 1; plg. 1 Tes. 5, 21, Rom. 12, 2, Ef. 5, 10). Krikščionys stengėsi susigaudyti, per kurį apaštalą ar pranašą kalba Šv. Dvasia, o per kurį – ‘melo dvasia’ ir kuris semia vien tik iš savojo lobyno. Norintys prie Bažnyčios vairo atsistoti entuziastai ją ardė iš vidaus. Jauną Bažnyčią puolė tiek imperinė valdžia, tiek kitatikiai.
Pirmieji krikščionys tvirtai tikėjo, kad iš Šėtono gniaužtų gali išsivaduoti tik tas žmogus, kuris per Šv. Dvasią ir per Jėzų Kristų susiriša su Dievu. Išsisklaidžius politinio mesianizmo migloms, Jėzaus mokiniai laukė, kad Jėzus juos išgelbėtų ne iš romėnų jungo, bet iš demoniškų jėgų.
Apaštalų darbuose ir laiškuose daugybę kartų užsimenama apie angelus. Jų globa ir pagalba minima net 52 kartus. Apreiškimo knygoje – net sunku suskaičiuoti. Apaštalas Paulius perspėja taip pat apie blogąsias dvasias: “Juk šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu “ (2 Kor. 11, 14, plg. Kol. 2, 18). Velnias minimas apie 41 kartą. Taigi, nors ir labai norint, neįmanoma pirmykštės Bažnyčios raštuose nepastebėti tokių žodžių, kaip velniai ir angelai.
Pirmieji krikščionys pažino savo priešą. Kaip matome iš Apaštalų laiškų, jį vadino įvairiais vardais – demonais, tamsos kunigaikščiais, galybėmis, viešpatystėmis, nuodėme, mirtimi. . . Tie, kurie norėjo išsigelbėti, turėjo per Jėzų vienytis su šviesos galybėmis.
Tuomet šventumas buvo suprantamas ne šiandienine prasme, būtent kaip perfekcionizmas ir dvasios higiena, bet kaip kova prieš Blogio galybę ir apsišarvavimas Dievo jėgos skydu. Tai nebuvo tiktai filosofinių ar teologinių disputų išvados. Tai buvo gyvenimas.
Apsėdimų tuo metu, kai Dievas tapo žmogumi, atrodo, kad buvo žymiai daugiau nei šiandieną. Pirmykštėje Bažnyčioje kiekvienoje didesnėje bendruomenėje jau nuo antro amžiaus buvo dvasinis egzorcisto laipsnis. Jų pareiga buvo padėti Šėtono apsėstiesiems. Jėzus sakė: “Kurie įtikės. . .mano vardu jie išvarinės demonus”(Mk 16, 17) ir liepė: “Gydykite ligonius. . .išvarinėkite demonus”(Mt 10, 8). Taip buvo ir daroma. Atrodo, kad bendro priešo matymas labiau nei kas nors kita sucementuodavo krikščionių bendruomenes.
Pirmųjų krikščionių įsitikinimu, tiktai Kristus galėjo juos išgelbėti. Laiške efeziečiams rašoma: ”Jėzus nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas, ir jame švenčiame pergalę prieš jas”(Kol 2, 15). Nors Tamsa Jėzų nugalėjo, tačiau jis trečią dieną prisikėlė iš numirusių visiems parodydamas, kad Šviesa yra stipresnė.
Apaštalas Paulius džiūgaudamas rašė: “Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje”(Rom.8 ,38 – 39). Iš šių žodžių matyti, kad Dievo šiluma apaštalui buvo gan apčiuopiamas dydis. Jėzus nebuvo tik kultūrinis reiškinys, bet kasdieninis dvasios maistas.
Pirmųjų krikščionių mintys bei jausmų dinamika aiškiausiai atsiveria krikšto rituale. Sustosiu kiek ilgiau prie šitų durų, per kurias buvo žengiama į Kristaus Bažnyčią. Krikštas – tai apsivalymo ritualas, kuomet įvairiomis ceremonijomis ir skaitlingais egzorcizmais nutraukomi ryšiai su šio pasaulio kunigaikščiu ir tampama mistinio Jėzaus Kūno nariu arba, kaip krikščionys dažnai save vadindavo, šventuoju.
Mus pasiekė gausios žinios apie pirmųjų krikščionių įšventinimo ritualus. Šis įšventinimas susidėdavo iš trijų etapų: Krikšto, Sutvirtinimo ir pirmos Komunijos. Apie pirmųjų krikščionių ritualą yra prirašyta daug knygų, tačiau daugelyje jų tendencingai nutylimos gausios egzorcizmų apeigos. Čia skaitytojui pabandysiu pristatyti tiktai krikšto ritualą. Manau, jog to užteks, kad pajustume pirmojo šimtmečio nuotaikų dvelktelėjimą.
Krikštas nebuvo jokiu būdu tiktai įtraukimo į bendruomenės sąrašus formalumas, tačiau iškilminga ir šventinė ceremonija. Jos tikslas – perkeisti žmogaus vidinį pasaulį, pašalinti iš jo Šėtono tamsą ir sudaryti sąlygas Dievo saulės užtekėjimui.
Krikštijami būdavo tiktai suaugę. Jų kelias į krikščionių bendruomenę prasidėdavo katechumenatu. Per šį laiką kandidatams būdavo aiškinamos tikėjimo tiesos ir jie mokomi krikščioniškų dorybių. Katechumenai jau priklausydavo Kristaus bendruomenei, tačiau jie neturėdavo teisės dalyvauti šv. Mišių aukoje. Jie tegalėdavo klausyti Evangelijos ir pamokslo.
Katechumenatas prasidėdavo trejomis ceremonijomis: apsmilkymu, kaktos paženklinimu kryžiaus ženklu ir druskos išdalinimu. Apsmilkymas buvo savotiškas egzorcizmas. Kaip rašė vienas Romos diakonas VI šimtmečio pradžioje, šis ritas buvo reikalingas, kad “Velnias pasišalintų ir atsitrauktų”. Darydamas kryžiaus ženklą kunigas kalbėdavo maldą, kurioje buvo žodžiai ”pašalink nuo jo visokį širdies aklumą ir sutraukyk visas Šėtono grandines, kuriomis jis surakintas”. Įteikiant druską kalbėdavo maldą: ”Mes prašome Tavęs, Viešpatie, mūsų Dieve, kad ši tavo sukurtoji druska Švenčiausiosios Trejybės vardu taptų išganymo priemone, kuri priverstų Priešą bėgti”. Tada šią druską įdėdavo krikšto kandidatui į burną ir su šia malda jis būdavo priimamas į pasiruošimo grupę.
Tie kandidatai, kurie po ilgo tyrimo būdavo verti priimti krikštą, pereidavo iš katechumenato į išrinktųjų klasę. Kiekvienais metais, prasidedant pasninkui šie išrinktieji būdavo sujungiami į naują grupę, kuri velyknaktyje turėdavo priimti krikštą. Jiems reikėdavo per visą pasninko vaikščioti į bažnyčią ir klausyti skaitomus egzorcizmus. Jie taip pat privalėdavo išlaikyti septynis bandymus, ‘scrutinio’.
Pagal septinto šimtmečio lotyniškus krikšto tekstus matyti, jog bandymai arba skrutinijos prasidėdavo trečią pasninkavimo savaitę. Po antrojo gavėnios sekmadienio, pirmadienį iš sakyklos būdavo paskelbiama, jog pirmas susirinkimas įvyks trečiadienį šeštą valandą. Skelbimas būdavo užbaigiamas žodžiais: “Ateikite į susirinkimą, kad mes galėtume su Dievo pagalba dangiškąsias paslaptis švęsti, kurių metu Velnias su visa jo puikybe bus sunaikintas ir durys į dangaus karalystę atidarytos. . .”
Per pirmąją skrutiniją išrinktieji būdavo perskiriami į vyrų ir moterų būrius. Tada prasidėdavo skaitiniai iš šv. Rašto ir maldos. Kandidatas būdavo suvedamas akis į akį su Šėtonu, kad jo atsižadėtų. Paskaičius ištisai ritualą galima net nusistebėti, kaip dažnai buvo kartojami egzorcizmai. Pirmiausia prie vyrų, paskui prie moterų prieidavo egzorcistas, paženklindavo kiekvieno jų kaktą kryžiaus ženklu ir, ištiesęs ranką virš kiekvieno asmens, kalbėdavo maldą. Jam pabaigus ateidavo antras, trečias. . . Jų maldose visą laiką būdavo kreipinys į Velnią: “Prakeiktas Šėtone, sutik su nuosprendžiu ir pagarbink gyvąjį ir tikrąjį Dievą, nusilenk jo Sūnui Jėzui Kristui ir Šventajai Dvasiai; ir pasišalink nuo šio Dievo tarno, kadangi jį Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus savąja malone per krikšto dovaną pas save pasišaukė. Ir šį kryžiaus ženklą, kuriuo mes jo kaktą paženkliname privalai tu, prakeikta dvasia, niekuomet nepažeisti”.
Tai buvo ilga ceremonija. Pasitraukus eilinei Velnio išvarymo maldai išrinktieji turėdavo kristi ant žemės ir melstis, paskui pasirodydavo kunigas, kuris krikštijamojo kaktą paženklindavo kryžiaus ženklu ir šį kartą kreipdavosi tiktai į Dievą, visai neminėdamas Šėtono. Kuomet visa tai būdavo pabaigiama ir perskaitoma Evangelija, visi krikšto kandidatai būdavo atleidžiami.
Panašiu būdu egzorcizmai būdavo skaitomi ir per kitas skrutinijas ligi pat septintosios, kuri reikšmingumu išsiskirdavo iš kitų. Tą dieną išrinktieji oficialiai būdavo prileidžiami prie evangelijų, ‘Apaštalų tikėjimo išpažinimo’ ir ‘Tėve mūsų’ maldos. Tai daugelyje ritualo vietų vadinama “tikėjimo žinių perdavimu”. Krikštijamajam būdavo paduodama į rankas evangelijų knyga ir būdavo leidžiama jam paskaityti keletas sakinių. Po to sekdavo ilgi aiškinimai ir t. t.
Po septintosios skrutinijos ėjo krikštas. Mėnesį trukusį pasiruošimą krikštui užbaigdavo jau ne egzorcisto, bet kunigo perskaitytas užkeikimas Velniui: “Tu turi būtinai žinoti, Šėtone, jog tau gresia pražūtis, tau gresia kančia ir paskutinio teismo diena. Ir ši diena bus tavo nubaudimo diena. Ji ateis, kaip degantis ugnies kamuolys, jame tu su savo angelais surasi amžiną mirtį. Dėlei to tu, prakeiktasis, pagarbink gyvąjį ir tikrąjį Dievą, nusilenk jo Sūnui Jėzui Kristui ir Šventajai Dvasiai, kurių vardu ir kurių jėga aš tau įsakau, atsitrauk tu nuo šio Dievo tarno, kurį Viešpats mūsų Dievas šią dieną savo malone pasišaukė prie krikšto palaimos šaltinio, kad jis taptų jo šventove, atgimęs per vandenį, kai jam bus atleistos visos nuodėmės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu”.
Toliau ceremonija, per kurią kunigas suvilgo savo nykštį seilėmis ir paliečia krikštijamojo lūpas ir ausis tardamas žodžius: “. . .Tu, Šėtone, bėk iš čia; nes čionai artėja Dievo teismas”.
Tai dar ne viskas. Kova su Šėtonu pasiekė kulminaciją. Krikštijamasis turi pats tarti Šėtonui ‘ne’. Panašiai kaip kad senovės Graikijoje sportininkai išsitepdavo savo kūnus aliejumi prieš išeidami į ringą kautis, taip ir krikštijamasis yra patepamas aliejais. Tada krikštijamasis išeina į priekį ir jam kunigas užduoda tris svarbius klausimus: “Ar atsižadi piktosios dvasios? Ar atsižadi visų jos darbų? Ir visų jos vilionių?” Kiekvieną kartą krikštijamasis stipriu balsu atsakinėdavo: “Aš atsižadu”. Tada jis kalbėdavo tikėjimo išpažinimą ir galiausiai būdavo užduodami dar trys klausimai, kurie atitikdavo Šėtono atsižadėjimo formules: “Ar tu tiki Dievą, Visagalį Tėvą? Ar tiki Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris dėl mūsų gimė ir kentėjo? Ar tiki Šventąją Dvasią, Šventąją visuotinę Bažnyčią, nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą?”. Krikštijamasis kiekvieną kartą atsakydavo: “Aš tikiu”. Tada būdavo suteikiamas Krikštas ir Sutvirtinimas ir pirmoji Komunija Šv. Mišiose.
Bažnyčia niekuomet netikėjo, kad per krikštą perskaityti egzorcizmai gali užbaigti žmogaus ir Šėtono kovą. Tai tebuvo kaip ir teritorijos pasidalinimas. Naujasis krikščionis į savo širdį parkviesdavo Dievą, su kurio pagalba jis tikėjosi galutinai nugalėti Šėtoną. (plg. Duchesne, Les Origines du culte chretien, Paris, 1930, 292 – 342 p.)
Šiandieną krikščionių bažnyčiose sklendžia noras sugrįžti į pirmuosius amžius. Bažnyčiose atsukinėjami altoriai, kad kunigas galėtų melstis atsisukęs veidu į žmones bei sugrąžinamos kitos senos naujovės ir kalbama ypač daug apie meilę. Apie meilę kalbama tiek daug, kad pats kalbėjimas tampa įtartinu. Tiek daug ir be išlygų prikalbėta ir prirašyta apie meilę, kad pats žodis įgavo kažką šleikštaus. Suklusęs pasigendi neapykantos.
Meilė, apie kurią tik kalbama ir rašoma, yra sterili. Jei ji neturi savyje jėgos tolinti tamsą – ji tėra rausvai pasipuošęs melas. Nebus įmanoma į mūsų Bažnyčią sugrąžinti pirmųjų krikščionių dvasios, jeigu užmiršime antrąją jų gyvenimo pusę. Neužtenka viena ranka būti įsikabinus į Dievą, reikia kita šalin stumti Velnią. Meilė Dievui ir neapykanta nuodėmei – tai buvo tos dvi rankos, kuriomis kovėsi pirmieji krikščionys. Tie, kurie kalba vien tiktai apie Dievą, atrodo, kad nenori jo surasti.