kokie jusu santykiai su tevais? ar jais pasitikite? pasakojate savo bedas?
74 thoughts on “Santykiai su tėvais”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Įtraukiančios diskusijos visomis gyvenimo temomis
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Visada geri. Aisku pasipykstu retkarciais.
Dalykus kuriu jiems geriau nezinoti pasilieku sau… Dalykus kurie nekenkia sveikatai pasakau. kartais labai nervina jie, o kartais tiesiog malonu pasiplepeti apie nieka. Tad viskas priklauso nuo nuotaikos tavo ir ju.
Tėvais reikia pasitikėti, juk sunkiausiai momentais jie visada padės. Aš asmeniškai pasitikiu savo tėvais, bet visko jiems nepasakoju. Niekam visko nepasakoju, nes visko žinoti kitiems ir nereikia
Nei vienas zmogus visko niekam nepasakoja. Negi su tevais snekesi kaip sekasi su drauge lovoje?
as tai kazkaip beveik viska pasakoju. teciui maziau, bet jau mamai….zodziu apie viska su ja pasikalbam, nera temos apie kuria negaleciau pasikalbet su mama. visada klausiu patarimo, ji man yra geriausia drauge 🙂
geri santykiai, nors noreciau su tevu daugiau bendraut, nes retai namie buna. pasitikiu. bedu nepasakoju, nes ju neturiu, o su pasitaikanciais neskandumais pati susitvarkau.
Apie santykius su drauge lovoj, iš pagarbos jai ir sau, nesišneku nei su tėvais, nei su draugais.
niekad nieko niekam nepasakoju , nes niekuo negali pasitiket , nepasitikiu net ir tevais . jei pasakojuos tj tik nereiksmingus dalykus , kurie daug nieko nepasako..
Geri, pasipasakoju netgi niekus, nes zinau kad jiems idomu. aisku buna ir pykciu, visi mes zmones, o juo labiau kai kolkas visa gyvenima su jais prabuvau.Myliu ir gerbiu juos. Nors kartais ir per daug poradeda aiskint.
Geri,būna,kad pasipykstam,bet šiaip viskas normalu.Pasitikiu tėvais,bet savo problemų ir reikalų stengiuosi nepasakot.Yra tokių dalykų,kurių nesinori pasakot niekam,net artimiausiems žmonėms.
Labai glaudus. Mama kaip drauge, su teciu kaip su teciu, normaliai. Daznai jis nesupranta manes, nors mes ziauriai panasus savo charakteriais. Mama apie mane per daug zino, kartais uzknisa, bet kartais tai buna tik pliusas. O siaip tai viena is kitos mokomes 😉
Su teciu bendrauju nedaug, nes mano tevai issiskyre. Bet kai susitinkam tai buna labai smagu paplapeti ir pasipasakoti, tiesa yra nemazai dalyku apie kuriuos su juo nesneku, is irgi turi savu vengtinu temu. Bet visada pasidomi kaip man sekasi su mama, vaikinu ir pan, o as pasidomiu kaip jam naujasis seimyninis gyvenimas… O su mama tai isvis… vos ne geriausios drauges, mamai nuo pat vaikystes viska pasakoju ir dabar paslapciu beveik neturiu, santykiai labai geri ir tikiuosi tokius islaikyti…
Savo tėvais nebepasitikiu ir išgyvenimais nebesidalinu, nes jie manęs niekada nesuprato ir nebesupras.. išmokau jais dalintis su kitais žmonėmis.
Imagine rašė:
kodel taip? nesutari su jais? 😕
Sandrite, mes visiškai skirtingi žmonės.. vertybės skiriasi, ir pasitikėjimas per daugybę metų tiesiog dingo, nes per daug buvau jų įskaudinta. na aš myliu savo mamą ir tėtį, skaudu man pačiai, kad negaliu atsiremti į juos 🙁 sutart tai dar sutariam kartais..
Imagine rašė:
man tėvai yra vieninteliai žmonės, kuriais aš galiu pasitikėti..
Su mama sutariu neblogai, pasitikiu ja, taciau visko jai nepasakoju, o apie teva, tai nezinau ar jis tevo vardo vertas, net nezinau kur jis yra, jau apie metus nieko apie ji negirdejau…
Iškėliau seną temą. Gal todėl, kad šiuo metu labai susidomėjau šeimos santykių problema. O susidomėjau todėl, kad dukrelės santykiai su mama yra pasikartojančiai ir banguotai įtemti. Tikiuosi gal kas dar nėra išsakęs savo nuomonės į šią problemą, o gal kas dabar yra jau pasikeitę..? Noriu surinkti kuo daugiau atvirų pasisakymų, kad galima būtu apibendrinti. Turiu ir savo pozicija šiuo klausimu, bet ji yra subjektyvi. Aptikau psichologų lyg ir forumą lyg ir ką… Gal pavyks surinkus ir apibendrinus duomenys išgauti iš jų kažkokį tai pasiūlymą. Užvedžiau šią temą ir vidutinio amžiaus daugiau moteriškame forume, bet ar jos nemato tos problemos, ar ir ten susikūrusios savo dirbtinį įvaizdį ir nenori atvirauti. Sunku ten su jomis. Ne tas žodis…. Net ir senjorus paklibinau, tai viena močiutė lyg ir padiskutavo.
Aš kažkaip gal iš praktikos, o gal kažkaip kitaip supratau, kad augantį vaiką galima priversti padaryti vieną ar kitą darbą, motyvuojant, kad jis užaugęs tada mokės jį atlikti, tačiau tai yra daugiau negu absurdiška. Gal tai tik kur kas lengvesnis kelias valdyti esamą situaciją, bet gali būti labai trumparegiškas. Galima vaiką priversti sutvarkyti kambarį, iškepti blynus ir t.t., tačiau priversti jį norėti tai daryti tikrai nepavyks. Tad reikia ieškoti sąlyčio taškų ir jei pavyks netarnauti vaikui, o padėti, kad ir jis tikrai kaltas būtu, tada labai didelė tikimybė, kad ir jis norės padėti kada tėvai tikrai bus pavarge. Na, o jei paklusnumas pasiekiamas muštro pagalba, tai jau paauglystėje tampa vis sunkiau ir sunkiau priversti daryti tai, ko nenorima daryti, tuomet kyla nuolatiniai konfliktai. Kada pasiekiama jaunystė, tai tie konfliktai gal ir gali sumažėti, bet jie niekur nedingsta, o pereina į ore tvyrančią įtampą. Šeimos nariai norėdami tą įtampą sumažinti, pradeda nevalingai vengti artimesnių santykiu ir bendrauja atitolę vienas nuo kito. Taip konkrečiai, aišku, kad gali ir nebūti, nes kiekviena šeima yra be galo individuali ląstelė, bet tendencija išlieka. Įdėsiu keletą pranešimų iš kaip kurių forumų:
———————————————————————————–
Mano mama visą gyvenimą visus tik ir nervavo, todėl draugių/draugų turi nedaug. Mane nervavo praktiškai visą gyvenimo kiek tik su ja gyvenau. Dabar gailiuosi kad išmokiau skype naudotis nes nervuoja kai tik paskambina.
Maždaug pokalbis:
– Gryžk mokintis.
– Ne.
– Pirk namą.
– Kai turėsiu už ką. Būtinai.
Išviso aš su ja nebesusikalbu.
P.S.: Čia rimtai toks pokalbis dažnas yra.
—————————————————————————————
Iki 17 metų pykčių buvo daug, nes labai kišosi į mano gyvenimą, bet paskui nustojo kištis, nurodinėti ir santikiai tapo tikrai geri.
—————————————————————————————–
Atvirų pokalbių būna neretai su abiem tėvais. Geri ir supratingi tėvai mano, pataria tik tada, kai paprašau, neskaito pamokslų niekada.
—————————————————————————————–
Nelabai kokie. Abi užsiėmusios savais reikalais ir su savais principais.
—————————————————————————————–
O čia pavyko prakalbinti vieną mamą:
——————————————————————————————
Jazmina apie savo patirtį
apie savo santykį su mama galiu pasakyti tik tiek,kad esu dėkinga,jog mane pagimdė ir daugiau nieko.Močiutė man atstojo mamą ir buvo man teisingo gyvenimo pavyzdys ir geriausia mano draugė.Jos jau nebėra su mumis 7m,bet ir šiandien širdy jaučiu begalinę tuštumą ir ilgesį.
turiu 3 vaikus-2sūnus ir dukrą.1 sūnus yra mano tikras vaikas ,o dukra ir dar sūnus -pas mus nuo 8metų.Šiandien visais jais džiaugiuosi,nejaučiu skirtumo tarp savo ir ne savų-vienodai skauda širdį dėl visų,jei kokie nesklandumai pasitaiko jų gyvenime.
O buvo visko,bet pagrinde tai kai auginau savąjį.Neslėpsiu-mėgau komanduoti ir auklėti pagal savo supratimą.Tuo metu man atrodė,kad elgiuosi teisingai.Dažnėjo konfliktinių situacijų ir mano ašarų.Atrodė,kaip gali manęs nesuprasti ir neklausyti…Nežinau,kaip tai atsitiko,bet vieną dieną pabodo man mana politika ir pradėjau galvoti,kodėl aš taip elgiuos ir kokią man davė kas teisę keisti sūnų pagal savą kurpalį.Palikau viską Dievo valiai,nes supratau,kad esu bejėgė tai padaryti.Ir po kiek laiko pasimatė rezultatas-mudu pradėjome kalbėtis ir vienas kitą suprasti.Momentais išlįsdavo vėl noras komanduot,bet jau iš visų jėgų stengiausi tylėti ir kuo mažiau kištis,buvo be galo sunku save nugalėti.Su dukra ir kitu sūnumi buvo lengviau,nes jie atėjo į mano gyvenimą,kai jau aš buvau šiek tiek "susipratusi",nors irgi visko pasitaikė.Šiandien jie mane dažniau lanko,nei savo tikrąją mamą,o su dukra esame be galo geros draugės,visas savo paslaptis man patiki.
O kas dėl pašaliečių-tai niekuomet nekreipiu dėmesio į kitų gyvenimus,žiūriu tik į "savą lizdą".
Tai va-atiduodu savo patyrimus jūsų "teismui"
————————————————————————————————
Ir pagaliau moters, auginančios anūkę, paskutinis pokalbių reziumė:
————————————————————————————————
Babulytė iš kito forumo į Jazminos pasakojimą.
Ačiū už malonų bendravimą. Taigi…Vis tas noras komanduoti. Jis įaugęs mums į kraują, tą norėtume daryti visą gyvenimą, netgi, kai vaikai suaugę ir sukūrę šeimas. Ir kiek nesantarvės sukuriame savo palaidu liežuviu. Kartą pas mus kaimelyje svečiavosi vienuoliai iš Belgijos. Labai gerai pamenu vieno vienuolio ištartus žodžius: "Liežuvis yra mūsų priešas". Esu laiminga, išmokusi prikąsti savo liežuvį, kai manęs neklausiama. O,augame iki grabo lentos. Svarbiausia kad norime augti, tobulėti, suprasti.
————————————————————————————————
Tuos pasisakymus gal galima ir kaip kuriai mamai duoti pasiskaityti…. :ymhug:
Su mama visad labai gerai sutariu ir manau sutarsiu. O su teciu visai kita kalba… Panasiai kaip ir Algis pasakojo. Man visada is jo truko menkiausios pagarbos man. Jau nekalbu apie auklejima, visko ismoke mama ir draugai, del to net ir nepriekaistauju jam. Visa gyvenima daugiau darbo nieko ir nemate, o namie ziaurus tinginys, savo "ukinius" darbus liepdavo dirbt man, o paskui budavo ir velniu gaunu, kad netinkamai padariau. Kartais ir apvadindavo besmegeniu. Iskart kentedavau, eidavau darydavau, bet kuo toliau tuo labiau man buvo nusispjaut. Paskutiniu metu daugiau nieko nedarom kaip tik barames, na o nukencia labiausiai mama, net nesmagu daros 🙁
Seimoi manau turi buti dvipusis supratimas ir draugyste. Jeigu tu neauklejai kaip reikia savo vaiko tada nera ko ir nurodinet.
Draugo situacija: tevas baisiai piktas, bet kartu ir supratingas. Seniau ir muse ir reke, bet dabar vienas kita supranta is puses zodzio, nereikia nei bartis nei ka. Abu zino savo darbus, nenurodineja vienas kitam ir draugiskai gyvena.
Santykiai neblogi. Tačiau tėvai, norintys būti geriausiais savo vaikų draugais, neturėtų peržengti ribos. Jau nepamenu nuo kada nebepatiriu auklėjimo. Komentarų dėl vienokio ar kitokio poelgio kartais sulaukiu, bet viskas vistiek užsibaigia jau seniai įkyrėjusia fraze "daryk, kaip tau geriau". Siutina, bet juk tai turi ir pliusų -,pvz, pakankamai laisvės, bet kai ji suteikiama per anksti į gerą taip pat neišeina.
Pravda rašė:
Na taip. Tėvai juk ne dievai… Sunku, o ir nevisiems pavyksta atskirti pasitikėjimą, vaiko laisvę nuo abejingumo. Tikiu, kad tai ne visiškas abejingumas, bet toks prieskonis vistiek kažkiek jaučiasi. Tačiau, man atrodo, kad tai geriau nei diktatūra. 🙂
Algis957 rašė:
Tėvai tik pradžioje gali nukreipti vaiką viena ar kita linkme, padėti jam apsispręsti, kol jis taps pakankamai savarankiškas pats rinktis, kuriuo keliu jam eiti. Prievolės neturėtų būti, bet, kaip jau minėjau, besąlygiška laisvė toli nenuveda. Arba nuveda, tik toliau nei derėtų. Apie auklėjimą turbūt galiu daryti tik prielaidas, nes pati vaikų neturiu ir artimiausiu metu tikrai neplanuoju, tačiau tėvų ir vaikų santykiai manau turėtų remtis tiek pasitikėjimu, abipusiu supratimu, tiek pakankamu laisvės suteikimu, tiek griežtumu.
sandrite rašė:
Tėvas: santykiai ramūs, reti, dalykiški, bet dvasiškai artimi. ne nepasitikiu. kaikurias ypač apie mamos sukeliamas.
Mama: santykiai norėtųsi, kad būtų šaltesni, ramesni. pasitikiu, bet nieko nepasakoju. pati mato iš mano veido.
Na gerai. Pasakysiu savo subjektyvų požiūrį ir supratimą iš savo pozicijos.
Pirmoke eilėje požiūris į vaiką kaip į asmenybę. Jis ne mano (kaip nuosavybė), bet individualus ir su savo pasauliu. Kiekvienas patarimas turi iki smulkmenų atitikti mano gyvenimą, elgsena. Jei aš žinau, kad taip reikia, bet kartais vistiek pasielgiu kitaip, tai geriau jau patylėti arba sąžiningai patariant pripažinti, kad ir pats kartais taip nesielgiu, bet stengiuosi taip elgtis. Visiškas pasitikėjimas ir atleidimas. Jei suklydo ir nuvylė pasitikėjimą, tai vistiek reikia išmokti atleisti. Jei suklydo 5 kartus, tai 5 kartus reikia ir atleisti. Jaučiant ryškias kokias bebūtu emocijas nepriiminėti jokių sprendimų. Tokioje būsenoje vienokie ar kitokie sprendimai, praktiškai visi būna daugiau ar mažiau klaidingi. Atgauti visišką vidinę pusiausvyrą ir ramybę ir tik tada praverti burną. Tada jau galima su vaiku tartis dėl vienokių ar kitokių dienos rėžimo ir jo veikimo erdvės apribojimų, jei aiškiai krypsta į šalį. Kada aš drąsiai ir laisvai galiu pripažinti vaikui, kad suklydau ir reikalui esant atsiprašyti jo, tai ir vaikas be didesnių kompleksu pripažįsta savo klaidas ir sutinka su laikinais apribojimais. Ir vėl visiškas pasitikėjimas ir tarpusavio supratimas savaime vaikui užkrauna didžiulę atsakomybę. Jis nenori pavesti ir stengiasi. Žinoma, kad ir vėl suklysta, bet tą jis jau žino ir laisvai pripažįsta. Vaikas auga ir jam reikia padėti, bet jokiu būdu netrukdyti gyventi. Leisti klysti smulkmenose, kad vėliau mažiau klystu didesniuose dalykuose. Suklydusiam ir nusiminusiam daugiau reikia paguodos nei moralių. O jau vėliau galima ramiai viską aptarti, bet netardyti. Yra tokia taisyklė „Nori, kad tau vaikas nemeluotu – neklausk ko nereikia ir ko matai, kad tikrai tau nesakys “
Vėliau, jau išeinant iš paauglystės, santykiai pereina į visišką draugystę. Mes jau žinome vienas kito rūpesčius ir džiaugsmus. Nebereikia vienam kito ko nors prašyti. Belieka tik siūlyti. Gulėjau ligoninėje, dukra dar bestudijuodama viską sutvarkė ir net mokesčius sumokėjo iš savo pusės etato. Kada jai būna striuka, ji niekada nėra prašiusi pinigų. Aš žinau kada jai tikrai reikia ir kartais net sudėtinga būna jai juos įduoti. Sūnus taip pat. Kalbamės susitikę ilgai ir laisvai. Be jokių tabų. Kaip toliau bus nežinau, bet taip yra dabar.
Čia gal kiek mamų ir tėvų yra, bet tikrai bus ir daugiu, nes yra būsimų. Aišku, kad kiekviena šeima yra individuali ir bendrų taisyklių tikrai nėra, bet…
😉
Kažkokia sumaištis santykiuose su tėvais, dėl kiekvieno menkniekio pykstamės, net nesinori pasakoti savo bėdų ir ką nuveikiau per diena. Labai atšalo santykiai. 🙁
Visko pasitaiko… gal toks etapas. Dėl ko dabar pykstatės?
Panike, tau senai laikas gyvent atskirai nuo tevu. Manau, ir jiems, ir tau butu geriau nuo to.
jinai atskirai nuo tevu? =)) tai lygiai taip pat neimanoma, kaip man dbr but laivo kapitonu
ANksciau ar veliau vistiek atsiskirs.
Man regis jos tevai ja ir gadina…
Butu savarankiskesne, proto igautu.
Gal ir nelabai etiška svarstyti apie žmogų, bet jau tiek to. Man atrodo, kad Panikė pasaulį mato ir suvokia kiek kitaip nei dauguma, o tada ir džiaugsmų ir pergyvenimų priežastys yra kitos. Ir jei nesistengiama suprasti žmogų, o tik lyginama su savo supratimu, tai ir gaunasi nesusipratimai. Tačiau tiksliai nustatyti kas geriau suprantą ir mato pasaulį, ar ji, ar visuomenės banda yra neįmanoma.
Patarčiau nesureikšminti kitų nuomonės. Jų emocijas ir vertinimus palikti jiems patiems ir džiaugtis tokiu pasauliu, kukį tu matai ir kaip jį supranti. Tai juk unikalu ir niekas nežino kas yra gerai, o kas yra blogai, išskyrus tik tai, kad žino kas yra asmeniškai naudinga ar nenaudinga.
Man ir nepatinka kai zmones suvokdami, kad ji mato pasauli kitomis spalvomis dar ir uzmeta ant jos skara juoda, kad visai nieko nebematytu. Ne visi esame vienodi. Ir aciu visiems sventiems…
Imagine rašė:
Dėl menkniekių. Tėvo tėvas kai numirė tai mano tėvas palūžo, kitaip sakant nebe toks koks ankščiau buvo. Labai piktas pasidarė ir tylenis. Jokių pramogų ajm jau nebereikia. Jam galvoj sodas, kaimai ir darbas. Jo šefas tai trenktas žmones nervina, kabinėjasi prie visko, viskas tam šefui brangu. mano tėvas jau į jo charakterį linksta. Mano mama norėjo užsisakyti knygą, tai tėtis sako, kad per brangu. O aš leidau savo mamai užsisakyt. Ji labai apsidžiaugė, nes gavo gimtadienio proga dovaną.
Pinky, tai, kad dar du metai man mokintis vidurinėje. Ir mano mama tikrai manęs nepaleis. Nusprendžiau mokytis tam pačiam mieste yra kolegija. Todėl mažiau pinigų reikės išleisti ant pragyvenimo. Kas gyvena Kėdainiuose mokosi Jonušo Radvilo kolegijoje. Ir neblogai sekasi jiems.
Manau, kad tavo tėtis pasidarė piktas ir irzlus ne tik dėl netekties.. tačiau ir dėl to, kad šefas ant jo stumia. Koks normalus žmogus galėtų dirbt darbą ir išlikt savimi, kai viršininkai kabinėjasi ir kitaip niekina.. kai viskas tai susidėjo tavo tėčiui jam tiesiog sunku viską pačiam pakelt.. sunku jam, dėl to gal ir persiduoda viskas jums – šeimai.. pasistenk pabendraut daugiau su tėčiu, pasikalbėk, tegu pasipasakoja kaip sekėsi diena.. jūs turit jam padėti, nes matau, kaip jam sunku yra šiuo metu..
Imagine rašė:
Kad jis pats nenori kalbėti su mumis. Dabar jam buvo atostogos mėnesį laiko,tai pailsėjo truputį.
panikė rašė:
Aij, palikit jūs jį ramybėje. Gal per daug iš jo norima..? Na, šito tai nežinau. Geriausiai, tai mylėk jį tokį koks yra ir bus viskas labai gerai. Surask kas jame yra gero ir gėrėkis tuo. O jei nori, kad jis būtu kitoks, o jis kitoks nėra, tai ir gaunasi kamuolio stumdymas vienas į kitą.
santykiai sudini, bet neimu i galva
Su mama tai žiaurūs. Su tėčiu normaliai.
Krc negaliu pakęsti aš jos… :ymtongue:
doubtful rašė:
O kodėl gi taip? Gal daug panašių savybių, kurios tikriausiai yra kategoriškos?
Nu mūsų kaip mamos ir dukros santykiai labai komplikuoti. Pvz. jeigu aš būčiau jos draugė, manau, kad visai neblogai sutartume. Bet kol ji mane laiko vaiku, o ne suaugusiu savarankišku žmogumi, manau, normalių santykių nebus. Aišku aš ir nesu dar suaugusi, ji už mane atsako ir tt, bet turiu omeny požiūrį. Šiaip žmogus ji geras, bet motina… nelabai.
doubtful rašė:
Tada jau ko negali pakeisti, reikia su tuo sutikti. Tai išlikimo taisyklė. Kam bartis ir pykti, jei vistiek to nepakeisi. Bandyk paieškoti kitų durelių pro kurias gal pavyks praeiti. Kam mušti galvą sieną jei paieškojus beliks tik pabelsti ir jos atsidarys. Jos tirai kažkur turėtu būti.
doubtful rašė:
Na kol mokyklą lankiau ir mano su mama santykiai buvo blogi, bet dabar labai šaunūs. Gal reikia kad praeitų kiek laiko ir viskas bus gerai. Nes santykiai pasikeitė kai aš turbūt truputėlį subrendau ir pradėjau kitaip mąstyti. Mama tikrai blogo nelinki, tik kartais tai labai sunku suprasti.
Moksliuke rašė:
Kad blogo nelinki tai jau tikrai. Tačiau nemažai tėvų, o ir vaikų stengiasi įpiršti savo supratimą visiškai nesistengdami suprasti kitų. Jei vaikas nusprendžia dėti visas pastangas suprasti tėvus, o tėvai tų pastangų nerodo, tai vaikas tikriausiai patirs nusivylimą ir daugiau nebesistengs. Na, o jei tėvai stengiasi suprasti vaiką, tai vaikui yra kur kas lengviau pradėti suprasti tėvus. Vaikas yra asmenybė, ir jis iš tėvų, tačiau ne jų nuosavybė. Jam reikia padėti suprasti gyvenimą, o ne versti jį gyventi būtent tokį gyvenimą, kokį gyvena tėvas ar mama. Tokiu atveju jau būtu draudžiama vaikui turėti savo gyvenimą, jis privalėtu gyventi tėvų gyvenimą. Ir kada jis ištrūksta iš tėvų globos, jis savo gyvenimo neturi ir jam reikia jį kurti iš naujo. O tai labai sunku. Tad vaikai intuityviai tam priešinasi ir šeimose kunkuliuoja nesutarimai ir nesusipratimai, liejasi aistros ir abi pusės kenčia sakydamos, kad jų nesupranta.
doubtful rašė:
Esi dar paauglė, mamos dėl savo vaikų dažniausiai pergyvena, reikia suprasti ir ją.. nepyk ant mamos, o geriau pasistenk su ja dažniau pasikalbėti ir nuplauti savo neapykantą jai.. kai jau būsi suaugusi ir savarankiška, su tais metais jos požiūris pasikeis, svarbiausia yra bendravimas.. kartais mes net nepastebim, kaip tėvai mums trokšta gero, nes būdami paaugliai viską matome kitomis akimis.. tad susiimk 🙂
Algis957 rašė:
Aš susimąsčiau… ir pagalvojau, kad esu bloga mama…. nesuprantu savo vaikų. Tai nuėjau pas jų ir pasiklausiau. (Jiem buvo labai linksma, nors tokia nauda)
Moksliuke":30wjb92i] Algis957 rašė:
Aš susimąsčiau… ir pagalvojau, kad esu bloga mama…. nesuprantu savo vaikų. Tai nuėjau pas jų ir pasiklausiau. (Jiem buvo labai linksma, nors tokia nauda)
Absoliutų nebūna. O jei pagalvojai, kad gal nesupranti savo vaikų ir gali būti geresnia mama, o dar ir pasiklausiai, tai jau nemažai kam gali būti pavyzdžiu. @};-
Someone rašė:
Tame ir esmė, kad jaučiuosi, lyg jai visiškai nerūpėčiau ir jau toli gražu ji dėl manęs nesirūpina.. iš vienos pusės man gerai – darau, ką noriu, niekas manęs nekontroliuoja, antra vertus – kažkaip norėtųsi galvoti, kad kažkam vis dėlto rūpiu..
doubtful rašė:
Gal būt čia tu klysti. Bent jau mano dukružėlei savu laiku irgi taip atrodė. Su ja kiek atviriau pasikalbėdavome ir tą ji pati sakė, nors anaip tol taip nebuvo. Gal būt ir trūksta dėmesio ir jo norėtusi kur kas daugiau, tačiau, tikrai tu rūpi ir tikriausiai ne taip jau mažai. Pabandyk suprasti, juk tikrai ne visi žmonės pasižymi dėmesingumu ir ne visi stengiasi iš tikrųjų įsigilinti į kitų problemas, kol jos jiems nebado akių. Suprantama, kad geriau yra kada geriau, bet tikrai esi mylima.
dėkui.. nu tiesiog kaip palyginu savo mamą su draugių tai jaučiuosi labai savarankiškai auganti 😀
O gal pabandyk pirma žengti žingsnį ir pasikalbėti su mama ir tada pamatysi, kad tu jai rūpi.
Šalia neturiu nei mamos nei tėčio 🙂 mama toli už tūkstančių kilometrų, tėtis kitame miesto gale. Su tėčiu sutariame puikiai. tačiau su mama viskas labai pasikeitė, pradėjo važinėti, kai man buvo 13 metų ir nuo to laiko ji galima sakyt manęs kaip ir nebesupranta, arba aš jos neatpažįstu. Grįžusi ji tiesiog nebeprisitaiko prie mano gyvenimo ir dėl to prasideda visokie barniai pykčiai ir taip toliau. Sunku, bet toks tas gyvenimas, suprantu, kad ji dirba dėl manęs, dėl šeimos, bet man reikia ir mamos kuri mane suprastų, ne tik pinigų duotų.
Avietyte rašė:
Gaila ir skaudu dėl tavęs ir visų kurių tėvai išvažiuoja. dar nors tėvą turi, o kitus palieka seneliams, kaimynams, ar dar geriau vienus.
Aš nepykstu ir nieko nekaltinu:) negyvenu su tėčiu, galima sakyt esu visiškai viena 🙂
Avietyte rašė:
Aš tave suprantu, tik kažin ar tavo mama kažkada nesigailės dėl prarasto laiko…
nežinau, tikiuosi nesigailės 🙂
Na nusprendžiau ir aš pasipasakoti.Iki ketvirtos klasės mano ir mamos santykiai buvo labai geri.Mama man buvo viskas.Bet tada ji išvažiavi į Ameriką.Tėčiu negaliu džiaugtis.Niekada manimi nesirūpino ir nelaikė dukra,kaip ir mano sesers ir brolio.Šeimoje aš esu pati jauniausia.Man šiuo metu yra 18 metų,mano broliui 30,o sesei 35m.Tai kai mama išvažiavo jie jau buvo suaugę,o aš turėjau eiti į ketvirtą klasę.Buvo sunku,pasiilgdavau jos be galo.Tada ištekėjo mano sesuo ir išvažiavo gyventi į Airiją,o dar po kiek laiko išsikraustė brolis.Keturių kambarių bute likau viena.Aišku,brolis atvažiuodavo pasižiūrėti,kaip man sekasi,nupirkdavo maisto,užmokėdavo už butą,mama skambindavo beveik kiekvieną dieną,tačiau tokio dalyko kaip vaikystė neturėjau,buvau savarankiška,pati savimi rūpinausi.Nors ir galėjau,tačiau nesibasčiau naktimis.Tapau labai uždara.Niekam nieko nepasakodavau ir neįsileisdavau į savo erdvę.Galiausiai po 7 metų mama grįžo į Lietuvą.Maniau,jog būsim neišskiriamos,tačiau situacija yra visiškai kitokia.Mes visiškai nesutariame.Aš bandau su ja kalbėtis,bet neišeina.Nežinau,net ką daryti.Mes amžinai pykstamės ir man tai yra taip skaudu.Verkiu kiekvieną dieną.Namuose amžina įtampa,todėl nebenoriu būti namie.Savaitgaliais vis išeinu pabūti su draugiais ir grįžtu apie 12 valandą.Ji ir vėl pyksta.Aš jai visada sakydavau-mama,einam kur nors?Einam į teatrą.Na nusipirkom bilietus,bet galiausiai taip išėjo,jog aš ėjau viena.Tada sakau einam į miestą.Ji visą laiką pravaikščiojo surūgus.Mamos svajonė buvo nuvažiuoti į Paryžių.Siūliau jai važiuoti ten,bet kaip iš sesers sužinojau mama jai papasakojo,jog aš atsisakiau su ja ten važiuoti.Aš nežinau,ką man daugiau ir bedaryti.Ji amžinai nepatenkinta ir aš dėl to jaučiauosi kalta…
toks jausmas, kad ji taves nemyli. jei viskas blogai, ka stengiesi jai suteikti… gal paklausk jos pacios, ka tau daryti, kad ji butu patenkinta?
Ne vieną kartą mes jau bandėm kalbėtis,bet ji vis pasako:Taip,suprantu savo klaidas.Atsiprašau ir daugiau taip nedarysiu,tačiau po 15min vėl viskas grįžta į senas vėžias.Ji amžinai skundžiasi savo draugėm,kad aš su ja nekalbu ir visada iš savęs auką stato.Na ji yra mano mama ir aš noriu jai išsipasakoti,bet galiausiai visas pokalbis nukrypsta apie ją,o ne apie mane.Ji amžinai skundžiasi.Skaudu,kai tavo pačios mama,kuri buvo neišskiriama mano gyvenimo dalis,dabar tapo svetimu žmogumi.Ji myli mane ir ji tai sako,tačiau neišeina mums gyventi kartu.Kai ji buvo išvykusi,mūsų santykiai buvo 100% geresni ir šiltesni.
Winged_soul rašė:
Čia jau tikrai tau skirtas rimtas gyvenimo išbandymas. Sudėtinga ką ir patarti, o ir užuojauta nieko negali padėti. Mama tikriausiai pert tą laiką ir dar daugiau priartėjo prie daiktų ir visiškai nebepajėgia kitaip mastyti, kitaip suprasti nei ji pati mato ir vertina viską. Ji per toli nuo tavęs, kad galėtu tave pamatyti iš vidaus. Ir čia jau jos gyvenimas. Ji dėl to nekalta, nes kitaip nebemoka gyventi. Tačiau ji juk tikrai nėra bloga. Klaidingas tik jos supratimas. O jį pakeisti nei tu, o ir niekas kitas niekaip negali. Pasikeisti gali tik ji pati. Tad į jos pretenzijas jau reiktu žvelgti atlaidžiai, supratingai ir vengti aštrinti situaciją. Tai vienintelis būdas ją mylėti, atleisti jai ir taip suteikti didesnes galimybes jai keistis ir pastebėti tai ko anksčiau nematė. Stenkis tikėti, kad laikui bėgant padėtis taisysis. 18 metų, tai tas periodas, kada daroma didelė įtaka ateičiai, visam savo gyvenimui. Pirmas periodas yra 13 -14 metų, o antras 18-20m. Tad reikėtu kiek įstengi, vengti emocinių pretenzijų ypač tėvams. Suprantama, kad pastovėti už save gali, tačiau pykčio, nuoskaudų viduje neturėtum laikyti ir jausti. Reikia stengtis kiek gali juos suprasti ir jiems atleisti. Tai vienintelis kelias. Kiti keliai gali tik paaštrinti ir pabloginti situaciją. Ko gero tik tiek tegaliu patarti. Suprantu, kad tai tikrai sunkų kelią tau siūlau, tačiau kito nematau. Sėkmės ir stiprybės tau.
Mano tai nuostabus, turbut del to kad matomes tik kelis kartus per metus 😀
mano santykiai su tevais…na komplikuoti.su teciu sutariu gerai.gal todel kad labai mazai bendraujam…jis gyvena sau o as sau.o del mamos…tai labai džiaugsiuos kai gyvensiu atskirai.nemėgstu kad ji prikiša savo gyvenimo buda ir mastyma…seip ji nera bloga mama – visad pirma galvoja apie mane o tik paskui apie save…bet ji niekad nepasidalina savo mintim, jausmais…kazin ar isvis esu girdejus kad ji butu sakius jog mane myli, net kai buvau maza….
agnie66ka rašė:
Paskaičiau tavo pranešimą ir pasirodo, kad vėl ir vėl jį atsiverčiu.
Na ir kodėl taip gaunasi, kad mušinėji tarsi kamuoliuką į sieną? Ir myli mamą ir tarpais atstumi? O ir kodėl gi nike atsirado du šešetai vietoje raidės? Dažniausiai visi vaikai, būdami maži idealizuoja savo tėvus. Na, o vėliau, beaugant, po truputi pradeda ryškėti, kad ir tėvai yra tie patys klystantys žmonės. Tačiau mums, kaip vaikams, toks idealo praradimas, jo griūtis, sunkiai priimtinas. Mums sunku susitaikyti su mintimi, kad ir mama turi trūkumų kuriu mes nenorėtume, kad būtu ir kažkiek tuos trūkumus sureikšminame. Tad beveik visose šeimose patys skaudžiausi priekaištai tenka mamoms, kad jos nėra tokios, kaip kad norėtu vaikai. Norint kiek gerinti situaciją jau reikėtu iš visų jėgų stengtis matyti mamos tik gerąsias savybes, o kliūnančias savybes nesureikšminti, o tiesiog jas priimti kaip natūralias. Juk draugų tarpe tos pačios savybės turi kur kas mažesnę reikšmę, tad jiems lengviau ir atleisti už tai. Man atrodo, kad tu turi tikrai gerą ir mylinčia mamą. Tereikia tik ją suprasti ir jai atleisti jos silpnybes ir trūkumus. Juk ir tu nemažiau ją myli, tad neturėtu būti ypatingai sunku jai atleisti. O kada jau visa širdimi sugebėsi jai atleisti ir ją mylėti su visais jos trūkumais, tai palaipsniui, pabrėžiu palaipsniui pradės viskas klijuotis kur kas atviriau ir sklandžiau. Patikėk, niekada nebus taip, kaip tu norėtum, kad būtu, tačiau bus kur kas geriau nei dabar yra. Juk ir tu pti išmoksi kur kas labiau mylėti, o mylint visada būna šilčiau širdyje. Tą jaus ir visi tavo artimiausios aplinkos žmonės, ta meilė jiems persiduos ir ją gausi atgal su kaupu. Tik būk kantri.
Algis957 rašė:
na aš mamos niekad nesu atstumus…o nike šešetai irgi ne prie ko….sakyciau kad jau išaugau iš maištavimo bet niekad tokia ir nebuvau…tevu neidelizuoju nes turiu savo vertybiu skale..tik sakau kadkai gyvensiu atskirai bus šiek tiek lengviau
agnie66ka rašė:
Gal kiek per tiesiogiai supratai "atstumti", o ir idealizuoti, be abejo jau nebeidealizuoji. Tas viskas eina iš pasąmonės ir tik labai neryškiai galima pajusti tą sąmoningai. O šešetai, kaip ir bet kurie kiti, daugiau ar mažiau mėgstami skaičiai, atsiranda nesąmoningai. Gali net ir nesuvokti kokie skaičiai tau artimesni, o kokie ne, tačiau jie vistiek tavyje figūruoja. dar pridėsiu porą citatų kaip reziumė. "Daryk ką gali su tuo ką turi ir ten kur esi" Autoriaus nebeatsimenu. Ir dar "Tiesą sakant, tik nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau." – Dž. Sviftas. Tad jau kada gyvensi atskirai, tai ir bus tas vėlesnis gyvenimas, o dabar yra tas kuriame gyveni.
Gerėja, stengiuosi klaidas taisyti, nepalyginsi mano ir pusbrolio elgesio su tėvais.
agnie66ka rašė:
na aš irgi manau gyventi atskirai bus lengviau. Vistiek tėvų namuose galioja jų šiokios tokios taisyklės.
Blogėja, tiek daug dar nesipykau 😕
iconeris rašė:
o taip noris savas susikurt 🙂
mano ir tėvų santykiai – tobuli. Turiu visišką laisvę, nes niekad probleminis vaikas nebuvau, o be to, turiu savo galvą ir ja naudojuosi. Manau, su visais tėvais bendrą kalbą rasti įmanoma, tik reikia rasti būdų prie jų prieiti
Visiems, kurių santykiai su tėvais blogi, pasiūlymas:
Kalėdos, Nauji Metai – stebuklų ir gerų darbų metas.
Nueikit į vaikų namus, aplankykit ten gyvenančius vaikus. Paklausykit jų gyvenimo istorijų.
Gal kažkas bus laimingesnis
druliux rašė:
Cia tipo problemos su savais tevais isnyks, kai paklausysim vaiku is vaiku namu istoriju, kaip juos paliko tevai? Optimistas.
cia turbut turejo omeny, kad kai pamatysi, kaip gyvena tie kurie neturi tevu arba kuriuos paliko, tai musu problemos atrodys tiesiog absurdiskai palyginus su jais…. bet kazi ar kas taip eina ne is sio ne is to i tuos vaiku namus, man kazkaip be rysio, nebent reikia susiorganizuoti tokia kaip akcija, nunesti jiem ten ka nors- zaislu , saldainiu, o ne ateiti ir knisti jiem prota su savo problemomis….
baisu….
Mano tay labai palyginus geri ;D niekad nerekia nei kasbors panasaus 😀