Nium,nemanau,kad kam patiks,bet rasau su viltim,kad gal atsiras zmogiuku,kurie pamatys kazka artimo ar pan 😆 sitom eilutem issiliejau savo blogiausiomis ar siaip mielomis gyvenimo akimiromis.so…
Nium,nemanau,kad kam patiks,bet rasau su viltim,kad gal atsiras zmogiuku,kurie pamatys kazka artimo ar pan 😆 sitom eilutem issiliejau savo blogiausiomis ar siaip mielomis gyvenimo akimiromis.so…
13 Responses to “Šeiros eilutės”
MŪSŲ ANGELUI
Žinau kodėl taip padarei,
Bet nereikėjo taip greit.
Reikėjo apkabint šiltai,
O tik po to išeit.
Giliai širdy tikėjau,kad gali taip padaryt
Ir padarei-nusižudei…Ne kiekvienas gali taip išdrįst.
Alyga,draugams buvai reikalingas
Dabar mums širdys lipa lauk, mes nejaučiam kaip sninga.
Nekaltas traukinys, kad atėmė Tave..
Ar gulėdamas ant bėgių pagalvojai kaip skaudu mums tai iškęst?
Galėjai būt kaip visada linksmam draugų rate
Mes vis dar laukiam Tavęs-Tau visada laisva vieta…
…Bet nesulauxim,nes Tu po šalta žeme.
Tavo kūnas atvėsęs guli karste…
Gal matei kaip buvo graudu, kai Tave užpylė žvyru…
Turejo būt kitaip,nes taip per daug skaudu.
Buvai draugas, brolis, sūnus…
Šiuo metu visi verkia Taves, jiems visiems labai sunku.
Gal susitiksim dar… Gal ne… Sužinosim su laiku…
Sako, žemė prarado mylimą žmogiuką.
Jį atėmė dangus, pritrūkęs angeliukų.
Bet Jis juk ne danguj, Jis po žeme irsta
Dievas vėl suklydo, todėl pasaulis miršta.
ALYGA4EVER! Mirtis mus išskyrė – amžinybė sujungs.
Nojui
Tėvai to laukė kaip nieko daugiau
Jų širdys tvinksejo nei vakar stipriau
Štai taip ta laukta valanda atėjo
Rodos gyvenimas sustojo, bet laikrodžiai toliau tiksėjo.
Ir štai – jie išvydo mažytį stebuklą-
Tave.O tu šaukei plačiai atvėręs burną.
Išvydęs aplinką apsidairai… Mamą pamatai..
Supranti, jog viskas nėra jau taip blogai…
Kodėl pasaulis tox šviesus?
Gal jis bus nuostabus?
Gimei mylimas… Greit priimsi krikštą.
Keli mažas rankas… Rodos apimsi viska.
Atveri plačias akis, verki – jos blizga.
Blizga ne nuo ašarų. – jose dangus tviska.
Dėdės, močiutės, tėveliai, seneliai…
Kiloja visi kiek tiktai gali.
Juk tu tox mažytis…Gležnutis kūnelis…
Juk tu – tox mielas mažytis vaikelis.
Bandai kažko siekti – dar nepavyksta…
Tu susimąstes… Veidu seilė tįsta…
Išmokai sėdėti… Išmokai stovėti…
Su mamos pagalba išmokai ir bėgti…
Stojeisi, griuvai, sypsojeisi, verkei
Jei kas nesisekdavo – tėtį tuoj šaukei.
Mažyti, nepriprask prie jų visų dėmesio
Nejusi kaip užaugsi ir niekam nereikės tavęs.
Neskubėk užaugti – tu mylimas, kol mažas
Vėliau giliai kentėsi – trauksi liūdesio bagažą.
Labai greit ateis toks metas paauglystė
Tuomet pajusi kaip viskas žemyn slysta.
Nieks nebemyles, kai liūdna neapglebs…
Niekam tavęs nereiks – nieks ir nepadės.
Būsi pasiklydęs tarp daugelio veidų…
Nuolat savęs klausi “kas aš toks esu’?
Tau
Nesuprantu savęs… Kodėl?
Kodėl taip padariau ir vėl?
Tik šį kartą viskas atsisuko prieš mane
Man skaudu, kad palikau Tave…
Tik su Tavim buvo taip gera,
Tik su Tavim nebuvo šalta
Tik su Tavim rytojaus laukiau
Ir rasdavau tai, ko neranda.
Susipažinom atsitiktinai.
Galėjom ir nesusitikti,
Nes viskas vyko laikinai
Jau praradau aš viltį.
Bet nepamiršau to jausmo.
Nepamiršau kaip gera mylėt.
Nepamiršau, kad buvau mylima,
Bet už tai turiu atkentėt.
Mes buvom kartu,
Bet taip nebebus.
Padariau daug klaidų,
Tačiau meilė nežus.
Negaliu atleisti sau
Ir neatleisiu niekada
Amžinai gyvensiu Tau
Ir taip bus visada.
Mano gyvenimas sustojo,
Bet širdis vis dar plaka.
Ji viena ašaroja
Įsukta į baisų ratą.
Tavo žodžiai dar nedulka many.
Jie dar ryškūs,nes mėgstu į juos grįžt.
Mažyti,gal ir Tu tą patį jauti?
Gal žinai kas dedasi mano širdy?
Tik su Tavim jaučiausi kaip vaikas…
Buvo šviesu, o dabar viskas baigta.
Kai buvom kartu mes nejautėm saiko
Visa tai pamiršt reikės labai daug laiko.
Mylimos akys žiūri į kitą,
Tavo širdies raktas nebe pas mane.
Tavo mintys man tikriausiai uždarytos
Na, o mano viskas vis dar pas Tave.
Lazdijai – Šiauliai…Tavęs laukdavau ilgai
Daug nemigo naktų neužsimiršo visiškai…
Karšta man širdy, nors praverti langai
Širdis lipa lauk…Atsiminus tai…
Nepamiršiu dienų kada būdavom kartu
Ir tos pirmos nakties – tikiuos dar pameni ją Tu.
Ačiū Tau už tai, ką patyrėme abu.
Ačiū ir už tai, kad pasimokiau iš klaidų.
KAPUJ
Nejaugi toks žmogus gali turėti jausmus?
Jis gi pochuistas, jam nesvarbu kas bus.
Galiu gyvent be jo, tegul varo pas draugus.
Be jo man tik geriau, lai krenta į kapus.
Anksčiau buvo anksčiau – aš jo žodžiais tikėjau.
Ir kaip nepagalvojau,kad man jo niekad nereikėjo?
Dabar jis laisvas, aš taip pad darau ką panorėjus.
Neklausau jo minčių – ten siautėja šiauriniai vėjai.
Lai varo ant manęs, gal taip paslėps savas klaidas,
Bet su tokia durna ruoža jis apgaus tik pats save.
Veidmainis neraliuotas- nemylėjau jo
Lai dūsta nuo savęs ir gaišta kaip šuo.
Na, žmogau, ar jauti, ką darai?
Ar tuom ką nors pakeisi?Kam tie melai?
Nelinkiu tau nieko blogo, nereikia man to.
Bet jei tau bus blogai – man px ir fsio.
Gražus tas tavo žvilgsnis, mielos tos kalbos.
Bet tai nepadės – nedurnos mes – mergos.
Gyvensi kaip nori, visus išnaudosi,
Bet kai iš aukštai krisi – labai išsižiosi.
PURVINAS MAŽYLIO KRAUJAS
Baisiausias košmaras, kurį sapnavai
Nėra toks baisus kai jį pamatai.
Tą vaiką, kuris visai netoli
Klūpi ant žemės nors šalta nakty.
Purvinas mažylio kraujas
Nuplėšia praeivių kaukes
Tu negirdi kaip pagalbos šaukia-
Padės kiti…bet NIEKAS jo nelaukia.
Vaikas eina keliais link tavęs
Iš paskutinių jėgų kelia vaikiškas rankas
Jis vengia žiūrėti tau į akis
O tu Bandai nukreipt kitur savas mintis
Mažas žmogus nesijaučia vaiku
Tačiau niekados nasipyksta su laiku
Mažylis nenori kitų vaikų trenksmų,
Bet pagalbos nesišauks,nes šaukti nėr jėgų.
Jis neturi to, ką turi kiti,
Bet vaikas turi širdį, ko tu neturi
Ir jis neverks jei kas jį pargriaus…
Ramiai sau sėdės ir toliau kažko lauks.
Purvinas mažylio kraujas
Vis lėčiau ant žemės kaupias
Nieko vaikas nebelaukia
Nuo šiol tave viršuj jis saugo.
UŽGESUSIAI DRAUGEI
Tu išėjai net rankos nepaspaudus
Ir nepaklausus kaip Tave myliu
Jau sklando po pasaulį Tavo dulkės
Aš Tave pamenu ir ašarom kalbu.
Tavo atminimas džiaugsmo duoda
Kaip nostalgijos pilna daina
Mano rankos pasiduoda
Noriu aplankyt Tave
Negrįžtamai vejuosi Tavo pėdas
Juk džiaugėmės, kad liksime drauge.
tik šalia Tavęs man buvo ramios dienos
Tokia miela esi tik Tu viena.
Plaukėme kartu gyvenimo srove
Tavo laivas dužo, trenkės į mane
Žinau,jog greit ateis tokia audra
Ir su banga mano laivą nuneš pas Tave.
Tik link Tavęs takus matysiu,
Eisiu ten su apie Tave mintim.
Tas mintis kaip ir Tau jausmą
Man išplėš tik su širdim.
Šiandien kur tvyrojo juokas
Jau draugystė sugriuvo tvirta.
Kas eis vienišu taku šalia
Kai baigsis Tau skirta daina?
Niu vaaaa 🙂
siek tiek keistokos eiles, bet labai grazios…man patiko 😉
saunuole sheira! man patiko… 😉
Reikėtų patobulinti rašymo stilių – vienur sakinys per trumpas, reikėtų dar surasti ir įterpti vieną kitą žodelį, kad gražiau skambėtų, kitur per ilgas – kažką išmest reikėtų.. Bet man labai patiko kai kurios tavo mintys, išskyriau jas:
Dievas vėl suklydo, todėl pasaulis miršta
—————————————————–
Atveri plačias akis, verki – jos blizga.
Blizga ne nuo ašarų. – jose dangus tviska.
—————————————————–
Nieko vaikas nebelaukia
Nuo šiol tave viršuj jis saugo
—————————————————–
Aš Tave pamenu ir ašarom kalbu.
labai gražu, gan liūdnokos eilės, galbūt viskas iš tavo gyvenimo?
oi,aciukas labai 🙂
Čia labiau poemos nei ėlėrasčiai tema vienoda, nėra užslėptos minties, viskas dėstoma aiškiai..