Ištikrųjų, situacija labai paini… Draugauju su vaikinu jau daugiau nei 2,5 metų.
Prieš jį turėjau 1 rimtą draugą su kuriuo apie metus praleidome kartu. Vėliau teko išsiskirti, dėl to, jog šiam reikėjo laisvės… Norėjo pasilakstyti, nes prieš mane jis neturėjo nei vienos draugės. Žinoma buvo labai skaudu, sunkiai pernešiau išsiskyrimą – nevalgydavau, nemiegodavau, minutės eidavo kaip valandos, žodžiu atrodė, kad sugriuvo visas pasaulis… Tačiau, vieną dieną nutariau, jog tas žmogus nevertas to, kad aš save taip žlugdyčiau ir pradėjau viską iš naujo: linksmintis, rūpintis savimi, visur ir visada dalyvauti,- veikti visur ir viską, kad užsimirščiau.
Žinoma, man tas labai padėjo. Jaučiausi puikiai ir mžd po 3-4mėn. susipažinau su nuostabiu vaikinu… Daug bendraudavom. Man patiko jo komunikabilumas, komplimentai, įžvalgumas ir bla bla… Žinoma, istoriją su buvusiu jis žinojo ir sakydavo, jog pats taip niekuomet negalėtų pasielgti ir t.t. Tačiau, mžd po 1,5 metų draugystės, prasidėjo didelis jo dėmesys draugams, vis mažiau laiko pradėjome leisti kartu, atmestinis bendravimas, banalus "myliu", bet akyse matėsi, kad ištikrųjų kažkas ne taip. Ir štai, telefone randu merginos žinutes… Tiesiogiai ar ne, tačiau supratau, kad jis mane išdavė. Na reikalai nepriėjo iki lovos, tačiau, kad išduotum žmogų, juk to gali ir neprireikti…?
Išsiskyrėme, nes net nesiteikė man paaiškinti kas kaip nutiko, kodėl… Vėl viskas prasidėjo iš naujo… Dienomis kraustyvausi iš proto, naktimis neužmigdavau, nevalgydavau, niekur nelysdavau iš namų… Tačiau pasisekė, kad turiu gerų draugių, kurios neleido man šitaip savo gyvenimo palaidoti. Vėl pradėjau eiti į žmones, vasarai įsidarbinau sezoniniam darbui: nauji kolegos, pažystami, simpatijos.
Po mėn., buvau atsigavusi, bent tvirčiau stovėjau ant kojų. Turėjau gerą draugą, kuris man labai simpatizavo. Ir štai vieną dieną apsireiškė, "mano brangiausiasis", mat supratęs, jog negali be manęs gyventi, kad aš pati geriausia ir niekuomet tokios niekur neberas, kad aš vienintelė, kurią visą laiką mylėjo ir myli, jog jis pasikeitė ir suprato viską, dėl ko anskčiau abejojo.
Žinoma tada, prieš išsiskiriant, mylėjo mane, bet buvo įdomi LAISVĖ, kitos panos, bet kai ją gavo susivokė, jog nieko gero tame nėra. Žodžiu siekė susitaikymo… Pamačiusi jo ašaras ir aš išskydau. Juk myliu šį žmogų ir kai jam skauda, tuo pačiu ir man skauda.
Esu jautrus bevalis žmogus ir po savaitės verkšlenimų mes susitaikėme. Viskas buvo pasakiška, lyg koks medaus mėnuo. Tiek daug dėmesio ir rūpesčio ne buvau gavusi iš jo net tada, kai tik pradėjome draugauti. Buvau nepaprastai laiminga. Džiaugiausi, jog pirmą kartą gyvenime padariau gerą sprendimą, nesuklydau atleidusi… BET…
Pasaka baigėsi. Ir kaip tą syk jaučiau, jog kažkas ne taip, kai jam trūko laisvės, o man to nesakė, taip ir dabar mane kankina kažkoks keistas jausmas… Na lyg jis turėtų kitą. Elgiasi ne tiek dėmesingai kaip anksčiau, vieną dieną bendrauja meiliai, kitą labai atsainiai, susitinkame vieną kartą į savaite, savaitgalį vien draugai, gėrimai ir t.t., retai rašo, ar atrašo, o kai bandau kažką pasakyti, paklausti, jis užsipuola mane, kad prisigalvoju nesąmonių, nusišneku ir t.t.
Blemba, aš taip pavargau būti kvailės vietoje, bet neišmanau ką man toliau daryti. Numanau, kad galėtų būti kita mergina… Na aš kažkur tai jaučiu, juk moterys turi tą šeštąjį jausmą? Bet kam tada jam reikalinga aš? Kita vertus pamąstau, kad galbūt jis nenori manęs skaudint ir tokiu elgiasiu bando mane atstumti nuo savęs… Mano, kad pati pabėgsiu. Tačiau kartais atrodo, kad jei yra kita, gal toks dvipusis gyvenimas jam pradėjo patikti? Pabūna su ja, po to kai nusibosta su manimi ir atvirščiai. Pasimestusi esu…
Kad ir šią savaitę: sutikome ketvirtadienį, atėjau pas jį aš. Dėmesio ne per daugiausiai kaip iš vaikino… Amžinai su savo jau nebejuokingais bairiukais ir t.t. Pažiūrėjome filmą. Glaudžiausi visą vakarą pati. Jei paklausiu, kodėl tu toks? Atsakymas vienas: "neuždavinėk kvailų klausimų", "ir vėl tu pradedi" ir t.t. Penktadienį po piet pareiškė, kad važiuos į Vilnių, pas draugus (anskčiau, visuomet važiuodavom kartu), o dabar net neužsiminė, kad gal pasiimtų ir mane… Sakau, bet savaitgalį juk praleidžiame drauge? Ir taip retai susitinkam… negi paliksi ant viena? Prasidėjo priekaištai, kad neva ir aš prieš pusę metų važiuodavau viena ir t.t. Ir jis važiuos VIENAS dabar. Krč, kalta likau pati. Dėl to, kad nesupratinga.
Ką turėčiau daryti? Kaip išbristi iš šios situacijos? Kaip nugalėti paranoję? Aš taip pavargau…
Šnekėtis, o jei neina, atsiribok nuo jo, jeigu reikės, pats atbėgs ir pasipasakos.
tiek prirasant galima visa gyvenimo istorija nupasakoti,.. geriau pasikliauk septintu jausmu.
tai buna taip, kad kai turi, tai neivertina, o kai neturi, tai verkia…
Nežinau, aš turbūt neištverčiau su tokiu vaikinu… Iš tavo pasakojimo susidaro toks įspūdis, kad jis vengia tavęs, absoliučiai nesiskaito…Kadangi jis nenori kalbėti apie tai, kas jam yra, tai turbūt lieka du variantai.. Arba tiesiog laukt kol kas nors kada nors pasikeis, arba tiesiog…palikt jį.
Manau, tavo širdis žino geriau, kaip pasielgt. Bet kuriuo atveju linkiu sėkmės. 😉
Gi pasikalbek. Nekalba? palik arba sakyk kas tau blogai jam i akis. Turetu pasikeist, jei ne palik.
Bandžiau kalbėtis. Ir ne kartą. Tiesiog sako,jog nieko jam nėra ir pan. Kad iš nieko keliu problemas. Atrodo rysčiausi palikt… Bet taip sunku po to bus. Aš esu be galo prieraišus žmogus ir dėl kito kalnus nuversčiau, viską ką turiu atiduočiau, padaryčiau… Beproto jį myliu. O ir ateitį kartu siejome. Suprantu, kad su tokiu, koks jis yra nebebus ateities. Nes turėsiu lakstyti paskui jį, o juk atvirkščiai turėtų būti.
Bet supranti ir tą, kad jeigu išsiskirtumėm, greičiausiai vėl taip nutiktų kaip aną kart. Jis vėl norėtų grįžti, o aš jau tiktrai nebegalėčiau atleisti. Ir drąskyčiausi visą laiką… 🙁
Skaitau skaitau ir nesupranu ko tu tikiesi is zmoniu kuriu visai nepazysti (forumo lankytoju). Juk pati rasai, jog su tokiu kaip jis nebus ateities… ir jei esi per silpna, tai tikrai cia tos stiprybes nesulauksi. Duosu tau viena patarima kuriuo pasikliauju: kas man nepatinka ta keiciau, nevisada buna lengva, bet del geresnes ateities manau verta kazka paaukot.
Toks žmogus nevertas tavo meilės. Nežemink savęs.
Galbūt tikiuosi… Būti išklausyta. Nes žmogus visko savy laikyti negali. Kai nėra su kuo pasikalbėti, kas belieka? Be to, forumo lankytojų atsakymai būna nešališki, kada gi nei manęs, nei to žmogaus apie kurį kalbėjau nepažysta.
+daugelis čia yra vyresnis už mane. Turi daugiau patirties vienu ar kitu klausimu. Todėl labai įdomu/pravartu išgirsti jų nuomonę.
Beautiful rašė:
Šitoj vietoj požiūrį reiktų keist, nors jis nėra esminis.
Beautiful rašė:
19
Manai atšliaužtų?
neblogai… na manau taip o cia tavo tokie grauzimasi tau nepades turi ta susivokt taip tik dar labiau pablogins situacija 🙂
Stiprybės Tau! Nieko kito negaliu palinkėti, nes, kaip matau, pati supranti, jog santykiai neturi ateities. Vienintelis dalykas, kas Tau belieka, – pasiryžti jį palikti ir pradėti laisvą gyvenimą. Rask laiko sau, savo hobiams, seniams draugams, atrask naujų. Pamatysi, koks puikus gyvenimas Tavęs laukia, kai nebereikės sukti galvos dėl žmogaus, kuriam vargu, ar labai rūpi 😉
Beautiful rašė:
Baik, na pasistenk atsipalaiduoti. Tu juk visa drebi dėl santykių stabilumo. Kada jie bent kiek atšala, tu visomis išgalėmis stengiesi juos atstatyti, taip dar labiau juos griaudama. Niekas niekur nepabėgs, tikrai nepabėgs jei tai bus tikra. Stenkis gyventi laisvą pilnavertį gyvenimą ir jei jis nueis, tai ir tegu. Lakstydama aplink jį tu tik sustiprini jo norą būti laisvesniam ir jis stengiasi ištrūkti. Leisk, tegu eina. Laikas parodys ir atsijos kas tikra, o kas ne.
🙂
Algi, Tavo žodžiai aukso vertės. Dėkoju.
Žinoma ir visiems kitiems forumiečiams didelis AČIŪ, kurie palaikė, pasakė savo nuomonę.
Man tikrai buvo svarbu ją išgirsti.
Nepaprastai dėkoju.