Nesu jokia kūrėja, tiesiog, kaip ir daugeliui, man taip papraščiau išreikšti save, išgyventi tam tikra periodą. Šį kartą idedu pora miniatiūrų viena aktualiausių, bet kartu ir banaliausių temų pasaulyje – MEILĖ.
Nesitikiu, jog visiškai suprasit, ką parašiau, o ir interpretuoti kiekvienas gali pagal save… 🙂
AŠ JŪSŲ PASIILGAU
Kyla tirštas rūkas…
O tu skęsti cigarečių debesyse. Per juos niekaip neįžiūriu tavo veido.
Turbūt nereikia klausti. O ir būtų kvaila (pernelyg). Viskas akyse. Tik kažko aš nematau…
Sakai akla? Tebūnie, nes bijau praregėti. O jei visgi pamatyčiau meilę?
Bet argi būna tokia meilė: be aistros? ugnies? šilumos?
Deginanti it garuojantis ledas?!
Tebūnie tai nauja meilės rūšis. Ir gerai, nes mes ją atradom.
Užpatentuosim!
Po velnių užpatentuosim pačią kvailiausią meilę.
Kažkada buvau pamiršusi, kad tave myliu. Atsiminiau, kai tu mane pabučiavai beprotiškai netikėtai ir karštai. Tai buvo pats geriausias bučinys gyvenime. Bučinys sapne…
Ryte sutikus tave gatvėje nuraudau iš gėdos. O gal ir tu tą patį sapnavai, nes nuraudai ir tu… Aha!
—————————————-
Geros kloties. Aš Jūsų pasiilgau!
Aš tavęs irgi.
Tokio įžūliai ir saldžiai neidealaus. Kvepiančio muilu su šiek tiek prakaito. Švelnaus iki ašarų. Visiškai negražaus, bet patrauklaus. Tokio, su kuriuo norėčiau mylėtis.
Ir mes verktume iki juoko priepuolio. Apsikabintume iki skausmo. Nekęstume iki aistros.
O scenarijus būtų toks:
Ne kartu (taip geriau), bet žiauria įsimylėję.
Nesveikai keisti.
Be jokios pabaigos.
Visą amžinybę ieškantys.
O ar laimingi? Nežinau…
Ir tik tiek? Nedaugiau!
P.S. Ech, juk tu nerūkai. Ir vėl suklydau!
_______________________________________________________________________________________
Tavo kūnu skysta šaltas ledukas. Pirštu galiukais, riešu…. Palikdamas gaivius rasos pėdsakus.
Tik ar rasim kelią atgal? O jei ne, tai kur eiti?
STOP – draužiama bet kuri kryptis…
Ak, bet juk toks geidžiamas žingsnis pirmyn ir nesvarbu, jog dar vienas krustelėjimas ir mes jau prarajoj!
Užgauk, tik jautriai. Paliesk, bet stipriai.
Paimk, o ne paleisk!
Prašau…
Drovokas… Taip, tu drovokas.
Gal nori keistis? Mainais į tavo nedrąsumą mielai atiduočiau savo akiplėšiškumą.
Ar ir tada norėtum mane pabučiuoti?
Bučiuotumėmės banaliai – šiek tiek jautrumo, prieskoniui – nedrąsumo. Nepamirštume ir aistros. O gal netgi meilės?
Būtų daug seilių…
Juoksiesi. Mes juoksimės! Nes tą minutę, butent tą sekundę, busim patys laimingiausi. Ir be kompromisų…
Tavo rankose lėtai tirpsta tas mažas ledukas, kol galiausiai godžiai geriu iš tavo delnų…
3 komentarai to “Šiek tiek rašliavos apie… meilę”
Nei cia banalu, nei cia nuosirdu, nei man patiko. Nezinau… Turbut ne mano skoniui, gal bandyk ka nors ne apie meile. beje, ar is vis mylejai? Nes rasai taip lyg tik spetum, kas ta meile.
S1n1 rašė:
Atvirai sakant ir nesitikejau, kad patiks 🙄
jei zinai ko turi mazai, vadinasi puikiai zinai, kur turi tobuleti 😉