2024 28 gegužės

60 thoughts on “Stresas

  1. nestresuok, neskubek. reikia mokytis, taip, bet nepamirsk ir atgaivinti siela t.y pabuk su draugais, pasilinksink, daugiau laiko skirk sau. anksciau nueik miegot, juk kaip issimiegosi, taip visa diena jausies… negalvok apie depresijas, tokiam amziui visi panasiai gyvena. 😉

  2. Nepergyvenk taip ziauriai del pazymiu, koncentruokis i tuos dalykus, kuriu tau reikes ateityje. Nepamirsk ir atsipusti nuo mokslu, uzsiimk sau malonia ir megstama veikla. Ir dar… Geriau dabar megaukis mokslo metias, nes kitais tikrai bus del ko pastresuoti 😀

  3. Zinoki visi maziau, daugiau stresuoja mokslo metams prasidejus. Va, ir as neisimtis: nuotaikos pastoviai kinta, nervina viskas aplink, rodos imsiu ir apsauksiu praeivi gatvej vien del to, kad kelia pastojo.
    Gerai kazkas sake, kad vasaros norim.
    Sunku jaunam zmogui isitraukt i daug protiniu jegu reikalaujancia veikla ir palikt linksmybes uznugaryj.
    Su laiku apsiprasi ir tas stresas pranyks.

    Geriau apgalvok, ka linksmo galima nuveikti tokiu laikotarpiu laisvu metu. Bendrauk su draugais. Ieskokis nauju pazinciu, jos visad prasklaido nuotaika.

    Be to, mokykla nera tik pamokos. Jeigu norima, galima mokykla paversti tikra pramoga. O 11tokams ir 12tokams tai sekasi lengviausia. Klasiokai ir klasiokes tampa netoli subrendimo lygio ir kasyciu tampymas perauga i visaverti bendravima. Tai yra graziausi metai mokykloje.
    Ah.., net uzsimaniau sugrist 😀

  4. Johnny Depp rašė:

    o gi nesibaigs niekuom ,palauk praeis viskas ir tiek , mes juk lietuviai iprate dejuot kaip mum blogai 😀
    tap kitko as irgi vienuoliktokas man irgi depresija , na ir..

    Jeigu čia tikra Depresija, o ne šeip liūdna nuotaika, ji praeit negali, čia panašiai kaip cukrinis diabetas, organizmas nebegamina gliukozės. Taip pat su depresija, organizmas nebegamina laimės hormonų(pamiršau kaip vadinasi)

  5. Joline rašė:

    jei tau butu depresija guletum tu lovoj ir ziuretum i lubas …nevalgytum negertum ir t.t tai galiu padziugint tau ne depresija tik pavargai…

    jeigu nezinai gerai tai geriau patylek, nes lb durnai atrodo.
    As pilnai su vejavaike sutinku kad yra lb daug simptomu depresijos, gali pravaiksciot metus ir daugiau laiko nezinodamas kad depresija sergi

  6. Gal tu neišsipisinėk, nes labai durnai atrodo.
    Medicina aš jau labai senai domiuos ir tu man neaiškink kas kaip.
    O nežinojimas, kad sergi kuom nors, nuo to neatleidžia, žmonės ir su vežiu pravaikšto metus nežinodami.

    Ir beto, įsivaizduoji gyvenantis pilnavertį gyvenimą, kai viena tavo organizmo dalis neveikia?

    Proto bokštas mat atsirado.

  7. depresija sukelia: monotonishkos vietos, pastovios nesekmes gyvenime, kraustymasis is vienos vietos i kita, nusivilimas karjera, jos perspektyvu menamu nebuvimu, kartais, net blogas oras ir saules nebuvimas gali sukelti depresija, nesirupinimasis zmogumi taip pat gali sukelti jam bloga nuotaika, nereikalingumo jausma.

    Bloga nuotaika, gali atsirasti netik del ishoriniu veiksniu, daznai tai buna zmogaus vidinio pasaulio griutis. Pesimistinis poziuris, saves nevertinimas ir nepagarba sau kitu atzvilgiu, gali vesti i depresija.

    Tai va reikia stengtis ishvengti shiu dalyku, kad galetum iveikti depresija.

  8. Kad padėt žmonėm atrast laimės gyvenime norečiau pacituoti straipsnį iš
    http://protas.pypt.lt/filosofija/antika/epikuras
    "Epikūras. Laimingo gyvenimo formulė

    Laimė – kiekvieno žmogaus siekiamybė, gyvenimo tikslas. Bet kaip žinoti, jog jau pasiekei laimės? Juk žmogus kuo daugiau gauna, tuo daugiau jam reikia: sumanęs, kad laimingas bus tuomet, kai išgarsės savo šalyje ir pasiekęs to, jis užsinorės būti žinomas visame pasaulyje, kol galiausiai supras, kad vis tiek yra nelaimingas, nes jam dar kažko trūksta. Tai, galbūt, tokio žmogaus tikslas yra ne būti laimingu, o būti garsiu ir turtingu, o tokiomis sąlygomis juk laimė turėtų pati ateiti?.. Ar mūsų laimė susijusi vien tik su materialinėmis gėrybėmis ir fiziniu malonumu, ar visgi tai yra kur kas subtilesnis reiškinys, kuriam pasiekti reikia ne tik pinigų, bet ir išminties? Tokie klausimai keliami nuo seniausių laikų, deja, net ir šiais laikais žmonių, kurie laiko save laimingais, yra mažuma. Mažai laimingųjų buvo ir Senovės Atėnuose, tačiau ten gyveno Epikūras, kuris pasiryžo imtis laimės paieškų ir pasidalinti savo patirtimi su kitais.

    Epikūras buvo graikų filosofas, platoniko Pamilo ir Demokrito šalininko Nausifano mokinys, buvo įkūręs mokyklas Mitilėnėje ir Atėnuose. Jis gyveno 341–270 m.pr.Kr., didžiųjų neramumų laikotarpiu, kuris pranašavo neišvengiamą graikų pasaulio saulėlydį. Epikūro jaunystės laikais susiformavo galinga Aleksandro Didžiojo imperija. Brandos metais jis buvo tos didžiosios imperijos žlugimo ir įnirtingos kovos dėl valdžios pasidalijimo liudininkas. Filosofo gimtinė Atėnai buvo siaubiama svetimšalių, kamuojama vidinių vaidų, politinių perversmų, vergų maištų. Karo žiaurumai, žmonių kančios ir siaubingas dekadansas Epikūrą pastūmėjo atsiriboti nuo visuomenės ir politinės veiklos, didžiausią dėmesį skirti individui, ieškoti gėrio ir iš jo kylančios taip trokštamos laimės apraiškų.

    Pasak Epikūro, pirmiausia, ką turi padaryti laimės siekiantis žmogus, – tai išsivaduoti iš baimių. Pirmasis barjeras yra dievų baimė, baimė būti nubaustam už savo poelgius. Mitas, jog dievai yra visagaliai, valdantys visą pasaulį ir nulemiantys kiekvieno žmogaus likimą, žmogų padaro bevertį ir nesavarankišką, jis yra priverstas visą gyvenimą save menkinti ir nusižeminti prieš tariamai visagales būtybes. Epikūras neneigė dievų egzistavimo, tačiau griežtai pasisakė prieš jų įtaką žmogaus gyvenimui. Tai paaiškino tuo, jog dievai, būdami visagaliais, nepanaikina blogio pasaulyje. Vadinasi, jie arba negali to padaryti, kas reiškia, jog jie iš tikrųjų nėra visagaliai, arba nenori, kas reikštų, kad dievai toleruoja blogį, todėl nėra geri. Bet kadangi Epikūras dievų pasaulį laikė gražaus, dorovingo ir svarbiausia laimingo gyvenimo etalonu, tai dievai negalėjo būti nei negeri, nei nevisagaliai. Iš to seka, kad dievai visiškai ne įtakoja žmogaus gyvenimo, o yra tik pavyzdys nelaimingiems žmonėms.

    Išsilaisvinęs iš dievų baimės ir nustojęs maldauti dievus to, ką pats gali pasiekti, žmogus dar turi įveikti mirties baimę. Svarbu, jog žmogus suprastų, kad esame, kol gyvename, o kai nustojame gyventi, kai mirštame, mūsų jau nebėra nei materialiame pasaulyje, nei kokioje nors kitokioje erdvėje. Pomirtinio pasaulio nėra, neegzistuoja nei rojus, nei pragaras, todėl žmogui nereikia rūpintis, kas bus po mirties, nes po jos nebus nieko, žmogus išnyks ir vienintelis jo palikimas šiame pasaulyje bus tik jo nuveikti geri darbai. Taigi žmogus turi rūpintis ne pomirtine gerove, bet siekti laimės, kuria galėtų mėgautis būdamas gyvas.

    Svarbiausia, Epikūro manymu, yra suvokti, kad laimingas žmogus yra pats savo gyvenimo šeimininkas, jis pats reguliuoja savo likimą, yra laisvas pasirinkti kelią, kuriuo eis. Ar tas kelias bus geras, ar blogas, priklausys tik nuo paties žmogaus, todėl jo pasirinkimo pasekmė, rezultatas, bus arba laimė, arba kančia. Už blogą pasirinkimą, tai yra, blogą poelgį, jo niekas nebaus, tiesiog žmogus turės galimybę ištaisyti savo poelgį kitą kartą elgdamasis geriau. Todėl labai svarbu, kad žmogus prisiimtų atsakomybę už visus savo poelgius, suvoktų, ko reikia trokšti ir ko vengti. Tam reikia išminties, kurios pasiekti gali padėti filosofija, nuolatinis savo pasirinkimų ir poelgių analizavimas.

    Tačiau aplink žmogų yra daugybė pagundų, kurias sukelia civilizacija. Epikūras teigė, jog laimė yra gėris, o gėris – tai malonumas. Tačiau besaikis malonumo troškimas, kuris ypač būdingas visko pertekusiai miesto visuomenei, negarantuoja laimės, nes kaip jau buvo minėta anksčiau, kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori. Todėl labai svarbu tramdyti savo aistras ir nepasiduoti savo juslėms, nes akimirkos džiaugsmas vėliau gali pavirsti skausmu ir kančia. Taigi gyvenime reikia remtis savo protu ir prieš pasirenkant ką nors, gerai apgalvoti, kas bus, jei tai pasirinksiu ir kas, jei nepasirinksiu, ir kam to iš viso reikia. Reikia rinktis tik tai, kas keltų laimę ilgą laiką, o ne tik akimirką. O apskritai, tai reikia laikytis saiko, to dar Aristotelio aukštinto „Aukso viduriuko“. Laimė nėra nei malonumų vaikymasis, nei marinimasis, nes savęs apribojimas taip pat turi ribas, o kas jas peržengia, susilaukia to paties, kaip ir žmogus, kenčiantis dėl apsiribojimo stokos.

    Norint būti laimingam reikia siekti ne tik malonumo, bet ir vengti skausmo. Tačiau tai nereiškia, jog Epikūras skatino žmones būti bailiais ir bėgti nuo sunkumų. Anaiptol, jis ragino drąsiai susiremti su kančia ir ją valdyti. Žinoma, visiškai skausmo iš gyvenimo pašalinti neįmanoma, tačiau žmogus savo ištvermės ir valios dėka gali jį įveikti ir būtent tai, pergalė prieš blogį, suteiks malonumo ir laimės.

    Tačiau kyla klausimas, kaip toks į save susikoncentravęs „laimingas“ žmogus turėtų elgtis visuomenėje. Ogi čia atsiskleidžia Epikūro suformuota „etinė išmintis“. Kiekvienas laimingos visuomenės narys privalo elgtis vienas su kitu taip, kaip norėtų, kad su juo elgtųsi. Žmogus turi gyventi santarvėje su aplinkiniais, būti naudingas ir tolerantiškas visuomenei, padėti tiems, kurie to verti. Jis privalo galvoti ne vien tik apie save, bet ir apie kitus visuomenės narius, palaikyti tarpusavio bendradarbiavimą, kovoti už teisingumą. Teisingoje visuomenėje atsiranda sąlygos didžiausiai vertybei, bičiulystei, atsirasti. Tai yra abipusė santarvė ir pasitikėjimas, kas ir leidžia žmonėms pasijusti laimingiems.

    Pats Epikūras, savo filosofijos dėka, turėjo labai daug bičiulių ir ištikimų savo pasekėjų. Būtent jie ir išsaugojo atmintyje mokytojo kalbas ir, laikydamiesi jo nurodymų, nuolat sau kartodavo, jog dievybė nėra baisi, jog mirtis yra neišvengiama, jog visa, kas gera, nesunkiai pasiekiama, o kas bloga, nesunkiai pakeliama."

  9. nightex rašė:

    Bloga nuotaika, gali atsirasti netik del ishoriniu veiksniu, daznai tai buna zmogaus vidinio pasaulio griutis. Pesimistinis poziuris, saves nevertinimas ir nepagarba sau kitu atzvilgiu, gali vesti i depresija.

    Jop, verčia susimąstyti… Tai ką man dabar daryt? Man gal ne depresija, aš labai tikiuosi. Arba depresija, kuri trunka jau visą naktį. Ir dar kokį mėnesį atgal. Žmonės, gelbėkit, man jau visai kvakšt daros…Gal aš vistik einu pamiegot ar ką…Gal prisisapnuos man, kur pamečiau savo pasitikėjimą savim ir eisiu paieškot, gal jis vargšas kur voliojas ir be amnęs verkia. Ech, sunkus tas gyvenimas, kad būčiau dabar kokių 8erių, nekiltų idiotiškų problemų. Susinervinau.

  10. Imagine rašė:

    Siaip norint nuginti nerimastingas mintis, nerima reikia nuolat kazkuom uzsiimti kas neleistu apie tai galvoti…

    O jei depresija dėl to, kad nėra laiko viskam atlikti?

  11. Johnny Depp rašė:

    bl keisti padarai tos moterys , pyksta velniai zino ko ir kada… vienas vargas su jom 🙁

    Tu jauti skirtuma tarp nerimo, liudnu minciu ir pykcio? Beje, vyrus tokie vidiniai slogus jausmai taip pat aplanko.

  12. Johnny Depp rašė:

    bet moteris per daznai aplanko tokie jausmai.. 😕

    kodel dauguma zmoniu linke statyti siena tarp moteru ir vyru… kartais pagalvoju kodel visi negali sutarti? Nejaugi lytis tokia svarbi jusu gyvenime… Zinoma vienaip bendrausi su moterim kitaip su vyru, taciau tai dar nereishkia kad moteris negali tureti lygiai tokiu paciu ideju kaip ir vyras ir atvirkshciai????

  13. Vėjavaikė rašė:

    Ta pacia "siena" tarp lyciu pastebejau statant daugely temu siame forume. Kodel tiesiog negalit pripazinti, kad negalit vieni be kitu?

    nes jiem reikia kazka apkaltint del savo bedu 😀

  14. SECONDA rašė:

    Imagine rašė:

    Siaip norint nuginti nerimastingas mintis, nerima reikia nuolat kazkuom uzsiimti kas neleistu apie tai galvoti…

    O jei depresija dėl to, kad nėra laiko viskam atlikti?

    jei nera laiko viskam atlikti, tai reiskia, kad nera laiko ir kada depresuoti 😀

    O siaip, kas nori vienu metu alikti simta darbu, galiausiai neatlieka nieko…

  15. Informacija yra beverte, jei ja nepasinaudoji!..

    O apie mokytojus, juk jie, ne kas daugiau ismoko vaikus ir suteikia galimybes jiems laveti.. aisku yra visokiu kraugeriu, bet mokytojo darbas yra labai sunkus.. o kai dar toks zmoniu poziuris i juos, tai tada apie ka mes galime kalbeti…

  16. Užduoti žemiau klausimai ir Katalikų Bažnyčios tikėjimas, gali padėti priartėti prie darnaus ir harmoningo dvasinio gyvenimo – jį pasirinkti, tada vietos nelieka psichiniams nukrypimams, siekiantiems asmeninio šventumo. Viskas išsisprendžia ir įgyja prasmę ir paguodą šiapusybėje ir amžinybėje.

    Kas yra tikroji Laimė, kuri nesibaigia? Ar tai kuo gyvenu tikrai gali mane nuvesti į nesibaigiančio džiaugsmo pilnatvę? Ar tai ką man primeta išorėje yra vertybės dėl, kurių galėčiau galvą guldyti? Kaip sulaukti senatvės ir išlikti giedro veido dėl praeities? Ar visuomet pasiruošęs mirčiai – ar ten būsiu vertas amžinojo gyvenimo? Ar tikrai nesigailėsiu rytoj, ką pasirenku šiandien?

    Visagalis Kūrėjas yra tik – Dievas. Dievas yra Vienatinis(Švenčiausioje Trejybėje) ir Absoliutus: Meilė, Gėris, Išmintis, Grožis… Jo Galia begalinė – "Amžinas Žodis tampa Kūnu". Jis pirminė tiek medžiaginio, tiek dvasinio pasaulio Priežastis, Tikslas, Lemtis… Jis palaiko bei kuria iš nieko ir be ribų – yra absoliučiai laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Visa kūrinija yra sąlygota ir egzistenciškai priklausoma nuo Dievo.

    Dievas yra arčiau manęs nei aš pats. Aš savo dvasinėmis galiomis ir siela turiu poveržį būti amžinas ir laimingas. To pasiekti niekur niekada negalėsiu be savo Kūrėjo.

    Gėrio ir blogio problema yra prileista, bet neapspręsta galutinai. Visa, ką Dievas kūrė pradžioje, buvo vien Gera. Dievas panorėjo sukurti tokius kūrinius, kurie būtų panašūs į Patį Dievą. Tai buvo angelai ir žmonės. Angelai grynai asmenys(išskirtinė ir vienintelė dvasinė šerdis-esybės centras)-dvasinės būtybės, turinčios: protą, laisvą valią, Dievo pažinimą. Žmogus taip pat yra asmuo turintis nemirtingąją sielą ir kūną (žemėje laikiną, amžinybėje perkeistą amžiną) dar yra: protas, laisva valia, sąžinė. Pradžioje buvo sukurti angelai ir visi buvo geri. Tačiau dalis angelų išpuiko, panoro prieš Dievo valią tapti dievais ir tada tapo piktosiomis dvasiomis – velniais, kurių vyriausias Šėtonas(skaldytojas) Liuciferis(Šviesos nešėjas). Jie atsiskyrė nuo Dievo ir yra nutrenkti į tamsybes – pragarą. Žmonės(Adomas ir Ieva) taip pat buvo geri ir nieko nestokojo – gyveno rojuje. Tačiau piktoji dvasia(gyvatės pavidalu) sugundė pirmuosius tėvus. Jie nusidėjo, buvo atskirti nuo Dievo ir dabar gimdydami vaikus perduoda paveldimą gimtąją nuodėmę(polinkį į bloga). Iš čia kyla pasirinkimas: už gera ar bloga? Gero šalininkai pagelbint Dievo angelams(jei krikštyti) yra skatinami daryti gera ir kreipti žingsnius į Dangų. Skaistykloje po mirties nusikaltę, bet tikintys bus apvalyti skaistykloje, po kurios pateks į Dangų. Kas sąmooningai renkasi blogį ir nusisuka nuo Dievo bus įtakoti Šėtono ir pateks pas jį – į pragarą. Dangus ir paragaras yra amžini, o Skaistykla laikina.

    Vienoks ar kitoks ieškojimas, tikėjimas ir abejonės, pakilimai ir nuopoliai yra kiekvieno žmogaus istorija, per kurią galima atrasti Dievo ženklus – "prisilietimus", palydėjimus. "Matai, Dieve, palei jūrą ant smėlio mano žemiškoje kelionėje buvo tik vienos pėdos momentais, o sakei kad ėjome kartu… Jėzus atsakė – Kai tu jau nepajėgdavai vienas keliauti aš tave nešdavau ant rankų…"

Parašykite komentarą